2016 m. liepos 29 d., penktadienis

Stačiatikybės terminija lietuvių kalboje

Romualdas Dulskis. Ekumeninė krikščionybė: dieviškasis žmogaus pašaukimas Rytų krikščionybėje. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2016. 280 p.

Neseniai knygynuose pasirodė kun. prof. habil. dr. Romualdo Dulskio knyga „Ekumeninė krikščionybė: dieviškasis žmogaus pašaukimas Rytų krikščionybėje“. Šioje knygoje ieškoma atsakymo, kaip Rytų krikščionybėje suvokiami vienuolio, senolio, ikonografo ir kvailio dėl Kristaus (šventpaikšio) pašaukimai, analizuo-jama ikonos teologija, mokymas apie teozę (žmogaus pašaukimą tapti dievu – Dievo atvaizdu). Autorius demonstruoja įspūdingą apsiskaitymą, remiasi gausiais ortodoksų šaltiniais.

[SKAITYTI TOLIAU]

2016 m. liepos 28 d., ketvirtadienis

Išpažinėjas ir fanatikas

- Bet ką tu darysi tada, kai romiečiai susijungs su bizantais? Juk vakar iš Romos atkeliavo du apokrisiarijai ir rytoj, sekmadienį, jie priims Švenčiausiąją Komuniją kartu su patriarchu.
- Net jei ir visas pasaulis priims Komuniją kartu su patriarchu, aš - nepriimsiu.
- šv. Maksimo Išpažinėjo pokalbis su patricijais, 
skatinusiais jį priimti patriarcho ir popiežiaus
išpažįstamą monotelitizmo ereziją. 

Kas būtų, jei visas pasaulis sakytų, kad juoda - tai balta, o balta - juoda? Ar tokiu atveju būtų lengva tikėti savo akimis ir pripažinti, kad tu matai baltą, kad nemanai, jog tai - juoda? Sovietų 8 dešimtmetyje darytas psichologinis eksperimentas įtikinamai parodo, kad greičiau pradėtume abejoti savimi, nei kitais.

Eksperimente grupei vaikų buvo duota saldi košė. Tik vienam iš vaikų duota košė buvo ne saldi, o sūri. Valgant košę, vaikų buvo klausiama, kokio skonio yra košė. Vaikas, valgęs sūrią košę, girdėdamas visų kitų atsakymus apie jos saldumą, ir pats pasakydavo, kad košė - saldi, nors iš tikrųjų valgė sūrią košę. 

Viena mano draugė yra pasakojusi apie įdomią patirtį tikėjimo dalykuose. Ji aktyviai skaito Evangeliją, dvasines knygas. Tačiau kai daugybė ją supančių žmonių ima tikinti, kad ji - klysta, ji ima galvoti, ar tikrai ji eina teisingu keliu, abejoti savimi, abejoti savo pažiūromis, savo krikščioniškumu. Juk, kaip sakė kitas mano bičiulis, protingam žmogui lengviau patikėti, kad išprotėjo jis, negu patikėti, kad išprotėjo visas likęs pasaulis.

Aba Antanas Didysis sakė:
„Artėja laikai, kai žmonės elgsis kaip bepročiai, o jei matys ką besielgiant kitaip, jie maištaus prieš jį ir sakys: tu beprotis, - nes jis nebus toks kaip jie“
Bet juk koks didelis vidinis konfliktas vyksta tokioje situacijoje! Labai lengva skaityti šv. Maksimo Išpažinėjo istoriją, kai žinome, kad jis buvo tiesos pusėje. Gindamas tikrąjį tikėjimą jis netikėjo nei patriarchais, nei popiežiumi, nei daugybe vienuolių ir tikinčiųjų, bet laikėsi to, ką gavo iš Evangelijos per Bažnyčią, per Šventuosius Tėvus. Nesitaikstydamas jis tvirtai priėmė tremtis, kankinimus, užgaules, įžeidinėjimus, jis išprotėjo pasauliui, nes iš tikro pats pasaulis paniro į beprotystę. Bet jei pagalvotume, ką turėjo išgyventi šv. Maksimas šioje dvikovoje su pasauliu - tai neįtikėtina.

Juk Maksimas nebuvo koks fanatikas, aklai įsitikinęs savo tiesa. Jis buvo išmintingas, apsišvietęs žmogus, puikiai žinojęs, kad gali klysti. O daugelis jam sakė, kad jis klysta. Jis galėjo sustoti ir pagalvoti: „O gal tikrai aš pablūdau?“. Juk dažniausiai Maksimo mėgdžiotojais ir tampa religiniai fanatikai, perdėm įsitikinę savo teisumu ir todėl dvasiškai paklydę. 

Kaip ir košės atveju, įdomiausia stebėti vidinę dvikovą paprastuose dalykuose. Kartą užsienyje reikėjo pasiklausti žmogaus kelio, su kuriuo autobusu važiuoti į centrą. Žmogus atsakė - 3, 12, 13. Kartu su broliu nuvažiavome 12-uoju autobusu. 

Grįžtant reikėjo vėl sėsti į vieną iš trijų autobusų. Brolis ėmė karštai įrodinėti, kad mums buvo pasakyta važiuoti 2, 3, 13 autobusais ir kad mes atvažiavome 2-uoju, juo ir vertėtų grįžti. Jis karštai gynė savo poziciją, todėl susimąsčiau - o kas, jeigu tikrai klystu? Nors, atrodė, atmintyje puikiai matau ir kokiu autobusu atvažiavome, ir girdžiu ką sakė žmogus, bet štai prieš mane žmogus tvirtai įsitikinęs įrodinėja kitką. Likau, visgi, prie savo nuomonės ir vėliau išaiškėjo, kad esu teisus dėl visko, ką sakiau. Brolis, būdamas nuolankus žmogus, tai pripažino.

Šis pokalbis buvo puikios psichologinės, o gal ir dvasinės pratybos. Puikios, nes labai apibrėžtos - jose buvo aiškios premisos, be to, klausimas, dėl kurio ginčijomės, buvo patikrinamas (vėliau turėjome galimybę tiksliai sužinoti 2-ojo autobuso maršrutą ir įsitikinti, kad juo atvažiuoti ar parvažiuoti buvo neįmanoma). Taip pat ginčo metu nei vienas iš mūsų neturėjo galimybės tiksliai įrodyti savo tiesos, o galėjo remtis tik ankstesniuoju patyrimu. Juk dažnai taip pat būna ir tikėjimo klausimuose - susitinką skirtingą formaciją, patirtį, žinias turintys žmonės ir ginčijasi dėl to, ko čia ir dabar negalima patikrinti. Ir čia atsiveria labai plona riba tarp gilios tikratikystės ir fanatizmo - tikratikis, kaip šv. Maksimas, tikrai žino, kuo tiki, ir remiasi gilia tikėjimo patirtimi, Dievo pažinimu, savo gyvenimu. Fanatikas galvoja, kad tuo remiasi, bet iš tiesų tik svaičioja apie tai, ko nepažįsta. O atskirti Išpažinėją nuo fanatiko ir savyje, ir aplinkiniuose - viso gyvenimo užduotis. 

2016 m. liepos 19 d., antradienis

Šv. Kiprijonas kankinystės akivaizdoje


Kai 258 m. Kartaginos vyskupas šv. Kiprijonas buvo iškviestas į teismą už tai, kad yra krikščionis, jis patvirtino esąs vyskupas, tvirtai išpažino savo tikėjimą, o paskelbus jam mirties nuosprendį, kaltintojams atsakė liturginiu atliepu: Deo gratias.
...decretum ex tabella recitavit: „Thascium Cyprianum gladio animadverti placet.“  Cyprianus Episcopus dixit: „Deo gratias.“

...ir perskaitė dekretą iš lentelės: „Mes nusprendžiame, kad Tascijus Kiprijonas turi būti nukirsdintas kardu.“ Vyskupas Kiprijonas atsakė: „Dėkojame Dievui.“
- (Acta Proconsularia Cypriani, sudaryti pagal tikrus teismo dokumentus) 

2016 m. liepos 17 d., sekmadienis

Apie Šventąjį ir Didįjį Ortodoksų Bažnyčios Susirinkimą [audio]

Taip pat skaitykite: D.U.K. apie Panortodoksinį sinodą (Šv. Susirinkimą)

Pastaba: Padariau klaidą - nuo 2014 m. ir Lenkijos Ortodoksų Bažnyčia oficialiai grįžo prie senojo kalendoriaus, taigi, viso seno kalendoriaus Bažnyčių yra 5. Lenkijoje kiekviena parapija pasirenka pati, pagal kokį kalendorių gyventi, o oficialiu Bažnyčios kalendoriumi laikomas tas, pagal kurį gyvena daugiausiai lenkų.

Mažosios studijos tinklalapis - http://www.mstudija.lt


2016 m. liepos 14 d., ketvirtadienis

Fajumo portretai

Iš kur atsirado ortodoksų ikonų tapymo technika? Mokslininkai yra radę ikonų pirmtakus - Fajumo portretus (Fajumas - tai vietovė Egipte, kurioje paveikslai rasti). Šiuos portertus III a. pr. Kr. - I a. po Kr. tapė helenizuoti šių vietovių gyventojai. Fajumo portretai buvo dedami ant mumijų veidų. 





Lengva pastebėti, kad perėmę portretų tapymo technika, ortodoksai ikonas ėmė tapyti ne tokias realistiškai. Jei Fajumo portretuose bandoma kuo tikroviškiau perteikti žmogaus veido bruožus, ikonos perteikia žmogaus išvaizdą kuo abstrakčiau: 


2016 m. liepos 10 d., sekmadienis

Jėzuitai ir Rusija


Šiandien išgirdus jėzuitų vardą rusams kyla pačios blogiausios asociacijos. Jėzuitai - tai sąmokslininkai, piktavaliai apgavikai, klastūnai, bandantys visą pasaulį pajungti popiežiui. Tačiau toks neigiamas požiūris į jėzuitus Rusijoje gyvavo ne visada. Ir įtaką Rusijoje jie įgijo tik imperatorienės Jekaterinos II dėka. 

JĖZUITŲ ORDINAS


Popiežius teikia bulę „Kariaujančios Bažnyčios valdymas“
(Regimini militantis Ecclesiae) Ignacui Lojolai
Jėzaus draugija („jėzuitų ordinas“) - tai katalikų šventojo Ignaco Lojolos ir kelių jo bendraminčių 1540 m. įkurtas naujoviškas vienuolių ordinas, kurio tikslas buvo kovingai skleisti pasaulyje katalikų tikėjimą (Ignacas buvo buvęs kariškis, todėl tarsi iš tikrojo kovotojo tapo dvasiniu kariu). Jėzuitų ordinas turi sukarintą struktūrą, jam vadovauja generolas („generalinis vyresnysis“). Be trijų tradicinių vienuolio įžadų, jėzuitai duoda ketvirtąjį įžadą, kuriame pažada asmeninę ištikimybę Romos popiežiui, keliauti skleisti katalikų tikėjimo ten, kur jis siųs. Dėl šio ryžto jėzuitai tapo viena pagrindine krikščionybės plitimo pasaulyje jėgų.


Lubų freska, kurioje Ignacas Lojola vaizduojamas
priimanti Kristaus šviesą ir dalijantis ją penkiems
pasaulio kontinentams
Po Tridento susirinkimo (1545–1563 m.) jėzuitų ordinas tapo viena iš pagrindinių kontrreformacijos (kovos su protestantų reformacija) jėgų. Jie aktyviai steigė kolegijas, švietė visuomenę, kad būtų įveiktos protestantizmo idėjos. Kadangi jos darė didelę įtaką Abiejų Tautų Respublikai, jėzuitai itin aktyviai veikti pradėjo ir Lietuvoje, kur įsteigė kolegiją, vėliau tapusią universitetu.


Vilniaus universitetas, kurį jėzuitų ordinas įsteigė
 kovai su reformacijos idėjomis
Ilgainiui jėzuitai tapo stambia, tarptautine, tarpvalstybine organizacija. Europos monarchai buvo nepatenkinti, kad jėzuitų ordinas galėjo daryti didelę įtaką politikai, be to, kilo jėzuitų ir Europos monarchų konfliktai Naujajame Pasaulyje, kur jėzuitai vietinius žmones būrė į gyvenvietes ir kūrė savas krikščioniškais idealais ir bendruomeniniu gyvenimu remtas valstybes. Europos monarchų kova su ordinu baigėsi tuo, kad 1773 m. popiežius išleido brevę Dominus ac Redemptor Noster, kurioje uždraudė tolesnę ordino veiklą.

JĖZUITAI RUSIJOS IMPERIJOJE



Trijų ATR padalijimų - 1772, 1793, 1795 - žemėlapis
Po ATR padalijimų pirmą kartą Rusijos istorijoje imperijos sudėtyje pradėjo gyventi daugybė katalikų (tiek Romos, tiek graikų apeigų). Susiklosčius naujai padėčiai, reikėjo naujai organizuoti santykius su Katalikų Bažnyčia ir katalikiška populiacija.

Istoriko ir kunigo Georgijus Orechanovo nuomone, imperatorienė Jekaterina II siekė sukurti sau lojalią Rusijos Katalikų Bažnyčią, kuri popiežiui paklustų tik doktrinos ir moralės klausimuose. Be popiežiaus žinios buvo įkurta pirmoji vyskupija Rusijos imperijoje (katedra - Mogiliove), netgi popiežiaus sprendimus buvo uždrausta skelbti kunigams iki juos patvirtins pati Jekaterina II.

Panašu, kad šio plano dalis galėjo būti naujas Jekaterinos II požiūris į jėzuitų ordiną. Jėzuitų ordinui, uždraustam Katalikų Bažnyčioje, Rusijos imperijoje buvo suteiktas oficialus teisinis statusas. Pirmoji ordino generalinė kongregacija po uždarymo taip pat vyko Rusijos imperijoje, Polocke. Rusijoje atidarytas ir jėzuitų naujokynas.

1773-1820 m. jėzuitai de facto nelegalūs visame pasaulyje, tačiau legaliai vykdė veiklą Rusijoje. Situacija tapo priešinga po 1820 m. jėzuitų išvarymo, kai jėzuitai jau vėl buvo legalūs visur, tačiau uždrausti Rusijoje. 

Georgijus Orechanovas nurodo tris priežastis, kodėl Jekaterina II protegavo jėzuitų ordiną:

1. Jėzuitai prisiekė ištikimybe imperatorienei. Autoritetingas ordinas galėjo padėt katalikus pajungti Rusijos imperatorienės valdžiai;

2. Imperatorienės aplinkoje buvo jėzuitų proteguotojai;
3. Jėzuitai buvo to meto mokslo ir technologijų skleidėjai. Jų dispozicijoje buvo net ir inžinerinių mokslų žinios.

Tokiu būdu susiformavo paradoksali situacija, kai pusę amžiaus ordinas, šiandien rusų įsivaizduojamas kaip baisus Rusijos priešas, pačios Rusijos buvo proteguojamas. Jėzuitai padarė didelę įtaką rusų kultūrai, mokslui, filosofijai ir teologijai.

***

Susiję straipsniai:

Ignacas Lojola ir stačiatikybė

2016 m. liepos 9 d., šeštadienis

Atpirkimas (išpirkimas) Rytų Bažnyčioje




Krikščionybėje, atpirkimas - tai mokymas, kad kad esame „atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“ (1 Pt 1,18-19). Per mūsų protėvius į pasaulį atėjo nuodėmė, todėl gimstame nuodėmės iškreiptame pasaulyje, esame linkę daryti blogį. Tačiau Kristaus Kryžiaus auka suteikė žmonijai galimybę išsižadėti nuodėmės ir jos padarinių, daugiau nebenusidėti, gyventi teisiai.


Senajame Testamente atpirkimas (כפרת kaphoreth) suvokiamas, visų pirma, kaip auka, padengianti padarytą nusižengimą. Už padarytas įvairias nuodėmes Įstatymas, duotas Izraeliui, numatė tam tikras aukas Jeruzalės Šventykloje (pavyzdžiui, už tam tikrą nuodėmę buvo papjaunamas jautis ar avinėlis). Kaip galima suprasti iš šv. Pauliaus laiško romiečiams, Įstatymas buvo duotas žmonėms, kad juose būtų ugdomas suvokimas apie gėrį ir blogį: „Aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Ir nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: Negeisk! (Rom 7,7).

Pasak krikščionių tikėjimo, Kristus, kaip Vyriausiasis Kunigas, kartą ir visiems laikams už mūsų nuodėmes paaukojo Pats Save: 
Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į pati dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą. Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventąją vietą su svetimu krauju, – tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sukūrimo. Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę. Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui. (Hbr 9,24-28)
Jono Evangelijoje Jėzus vadinamas „avinėliu“ ir Jo auka ant Kryžiaus vaizduojama kaip Paschos avinėlio paaukojimas. Ši auka panaikina pasaulio nuodėmes, todėl Paulius rašo: „Įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti (arba: išteisinti“ - G.S.) kiekvieno, kas tiki (Rom 10,4). 1998 m. Lietuvoje buvo kilę debatai tarp liuteronų ir katalikų, kaip geriau versti graikišką žodį dikaioo - katalikai siūlė versti „nuteisinti“ (padaryti nusidėjėlį teisiuoju), o liuteronai - išteisinti“ (mat Paulius kalbėdamas apie Įstatymai naudojasi teisine metafora; o apie paskelbimą nekaltu teisme lietuviškai įprastai ir sakome: „išteisinimas“). Bet kokiu atveju, Kryžiaus auka, pasak Šventojo Rašto, nusidėjėlius padaro teisiais, išperka jų nuodėmes.

Visgi, lieka neaišku, ką reiškia šis „atpirkimas“. Ar tai - viso labo metafora? O gal Kristus tikrai kažkam moka savo gyvybę kaip užmokestį? Egzistuoja keturios pagrindinės krikščioniškos atpirkimo teorijos:
  • Išpirkos šėtonui teorija. Ją išpopuliarino Origenas, kuris mokė, kad Kristus savo gyvybę sumokėjo kaip išpirką šėtonui už mūsų sielas; 
  • Jauko šėtonui teorija. Ortodoksinei teologai buvo labai atgrasus Origeno mokymas, todėl šv. Grigalius Nisietis suformulavo jauko šėtonui“ teoriją. Dievas apgavo šėtoną duodamas jam kaip išpirką tarsi žmogų atrodantį Patį Save. Šėtonas kaip žuvis nurijo jauką su kabliuku ir buvo kabliuko pražudytas
  • Satisfakcijos teorija. Ją suformulavo katalikų teologas Anzelmas Kenterberietis. Pasak šios teorijos, žmogaus nuodėmė įžeidė Dievą Tėvą. Kristus yra auka, atstatanti teisingumą ir sutaikantį žmogų su Tėvu. Taigi, Kristaus gyvybė yra užmokestis Tėvui; 
  • Moralinės įtakos teorija. permaldavimo auka yra Dievo meilės parodymas, kuris suminkština žmogaus širdį ir priverčia jį atgailauti. Kristaus auka moko ir rodo pozityvų pavyzdį, kurį Jo įsteigta Bažnyčia papildo juo sekdama.
Iš esmės daugelis Rytų Tėvų vengė kalbėti apie atpirkimą tiesiogine prasme. Kryžiaus auką jie siejo su mistine teozės pradžia, su moraliniu Jėzaus pavyzdžiu. Taigi, žvelgdami į Kryžių kaip į slėpinį jie atpirkimo klausimo iš viso nesvarstė, arba, suvokdami atpirkimą kaip mistinį įvykį, linko prie moralinės įtakos teorijos. Tačiau, XII amžiuje aptinkame unikalų dokumentą, kuriame Rytų Bažnyčios vyskupai svarstė ir atpirkimo klausimą:
1157 m. Konstantinopolio sinodas buvo Rytų Bažnyčios reakcija į vakarietišką mokymą apie atpirkimą kaip satisfakciją. Jo dalyvai atmesdami „lotyniškai protaujančio“ Sotericho Panteugeno ereziją sutarė, kad Kristus atnašavo atperkamąją auką visai Šventajai Trejybei, o ne tik vienam Tėvui: „Kristus savo noru atnašavo Save kaip auką, atnašavo Save Patį žmogystės požiūriu ir Pats priėmė auką kaip Dievas, kartu su Tėvu ir Dvasia... Dievažmogiškas Žodis... atnašavo išganingą auką Tėvui, Pačiam Sau, kaip Dievui ir Dvasiai, Kurie ir pašaukė žmogų iš nebūties į būtį, Kuriuos jis ir įžeidė, sulaužydamas įsakymą ir su Kuriais jis buvo sutaikytas per Kristaus kančią“. Apie tai, kad Kristus tuo pačiu metu ir atnašauja, ir priima auką, pasakyta ir kunigiškoje maldoje, skaitomoje šv. Jono Auksaburnio ir šv. Bazilijaus Didžiojo Dieviškųjų Liturgijų metu: „Tu esi atnašaujantis ir atnašaujamas, priimantis atnašas ir išdalinamasis, Kristau, mūsų Dieve.“ (Hilarijonas Alfejevas. „Tikėjimo slėpinys. Ortodoksų teologijos įvadas“)
Visgi, derėtų turėti omenyje, kad atpirkimo tema Rytų teologija menkai plėtota. Eiliniam ortodoksui gali būti keista suprasti žodžius „Kristus užmokėjo už tavo nuodėmes“, kaip ir girdėti apie „Kristaus ir šventųjų nuopelnus“. Tačiau ortodoksai giliai įsitikinę, kad Kristaus Kryžiaus auka sunaikino mirtį, panaikino mūsų nuodėmes ir išgelbėjo pasaulį. 

Vienas iš senų audio įrašų susijusia tema:

Pagiriamasis žodis Lietuvos liuteronams


Ką paprastai įsivaizduoja ortodoksai ar katalikai, išgirdę apie liuteronybę? Paprastai ši Bažnyčia asocijuojasi su liberaliąja teologija ir radikaliu Bažnyčios reformavimu - moterų kunigyste, vienalytėmis santuokomis, gitaromis ir pasaulietine muzika Mišiose, Šventosios Tradicijos atmetimu. Pijaus X brolijoje netgi gajus įsitikinimas, esą daugelis blogybių po Vatikano II susirinkimo į Katalikų Bažnyčią atėjo iš liuteronybės. Tačiau trumpa pažintis su Lietuvos liuteronų bendruomene gali įtikinti, kad ne viskas taip vienareikšmiška.

TRADICINĖ ARCHITEKTŪRA

Šiandien apsilankiau Vilniaus liuteronų bažnyčioje, užsukau aplankyti draugės. Tai nebuvo pirmasis mano apsilankymas šioje bažnyčioje. Tačiau darydamas bažnyčios nuotraukas apmąsčiau įvairias savo patirtis ir norėčiau pasidalinti ir ne tik šiandien darytomis nuotraukomis.

Bet kurį pirmąsyk užėjusį bažnyčion žmogų gali nustebinti tai, kad ji išpuošta puošniu baroko stiliumi. Gausu skulptūrų, tarp kurių - ir šventieji, ir angelai, virš altoriaus - didelis kryžius. Nė ženklo paprastai su prostestantizmu siejamo ikonoklazmo.


Altorius yra pristumtas prie sienos, presbiterija atskirta tvorele, greta presbiterijos pastatyta sakykla.



Bažnyčioje yra ir gražios, lotyniškais užrašais išpuoštos žvakidės. Galima uždegti žvakelę, pasimelsti. Šalia stovi stalelis su lapeliais, skrynele ir aukų dėžute. Galima užrašyti norimų žmonių vardus, kad kunigai už juos pasimelstų. Vėlgi, ne tai, ko tikimės užsukę pas protestantus.



Yra, žinoma, ir Vakarų bažnyčios būdinga detalė - vargonai. Nuotraukoje - bažnyčioje budėjusi mano bičiulė.


Jei po Vatikano II susirinkimo Katalikų Bažnyčioje į presbiteriją kelia koją kas tik nori, o tradicija priimti Komuniją atsiklaupus prie Viešpaties stalo (tvorelės arba specialios atramos) išnyko, tai liuteronai Komuniją tebepriima atsiklaupę šalia presbiterijos:

Keli kunigai dovanoja suklaupusiems žmonėms Komuniją.
Čia ir toliau liturgijos vaizdai - LRT
TRADICINĖ LITURGIKA

Lietuvos liutronų dvasininkai vilki tradiciniais krikščionių liturginiais rūbais:

Liuteronų vyskupas
Eucharistinis kanonas skaitomas ad orientem, kunigui žvelgiant į Rytus, o ne į žmones:





Pastebėtina, kad, bent jau šv. Kalėdų pamaldose, visi kunigai stovėjo pašonėje, o Eucharistinį kanoną skaitė tik vienas kunigas (nebuvo koncelebracijos). Pamokslams sakyti taip pat tebenaudojama sakykla (tradicinės sakyklos Katalikų Bažnyčioje palaipsniui nustotos naudoti po Vatikano II susirinkimo):


Turi liuteronai ir smilkalus:


PAMALDŲ TEKSTAI

Ortodoksai liuteronų pamaldose gali išgirsti pamaldų tekstų, paimtų ir iš ortodoksų apeigų:

Giesmė iš apaštalo Jokūbo Dieviškosios Liturgijos 
Ektenija iš šv. Jono Auksaburnio Dieviškosios Liturgijos
Liuteronai gieda visi kartu (visi susirinkusieji), kaip ortodoksai darydavo senovėje (ir kaip dar daro kai kuriuose kraštuose, pvz. Ukrainos provincijoje). Tiesa, skirtingai nei ortodoksai, jie turi muzikinių instrumentų, tokių kaip pianinas ar vargonai:

Bičiulė rodo liuteronų pianiną
Liuteronų pamaldų tekstų vertimai - konservatyvus. Čia ir kunigai atsakoma „ir su tavo dvasia“ (o ne „ir su tavimi“), maldoje „Tėve mūsų“ prašoma ir nevesk mūsų į pagundą“ (o ne neleisk mūsų gundyti“). 

Žinoma, ortodoksams rūpi, ar liuteronai išpažįsta Filioque. Šiuo atžvilgiu jie pasirinko tarpinę poziciją. Jų išpažinime Filioque (išpažinimas, kad Dvasia kyla ne tik iš Tėvo, bet ir iš Sūnaus) yra skliaustuose, kaip nebūtinas (taip jis pateikiamas ir maldynuose):


PAMALDŲ CIKLAS

Kaip ir ortodoksai, liuteronai yra išsaugoję vakarines pamaldas (Mišparus), valandų liturgiją parapijinėse bažnyčiose.




Įdomi liuteronų subtilybė - namų pamaldos. Matyt jos sugalvotos tam, kad užpildytų tuštumą kasdieniame šeimos religiniame gyvenime:


RIBOS

Senovinis Lietuvos liuteronų herbas
Šiandien Lietuvos liuteronai tikrai gali būti vadinami tradicine krikščioniška bendruomene. Tradicija alsuoja ne tik jų architektūrai, rūbai, giesmės, liturgika, bet ir teologija - jie priešinasi liberaliosioms liuteronybės tendencijoms. Lietuvos liuteronai nelaimina vienalyčių santuokų, neordinuoja moterių kunigių. Jie laikosi tradicinės krikščioniškos moralės.

Ortodoksų atžvilgiu, žinoma, yra ir daugiau panašumų. Liuteronai taip pat turi Bažnyčių sinodus, taip pat nepripažįsta popiežius, jų valdymas taip pat yra decentralizuotas. Tik jei ortodoksus jungia eucharistinis bendravimas, tai liuteronai savo bendravimą vadina „altoriaus ir sakyklos bendryste“.

Žinoma, nedera paleisti iš akių ir svarbių skirtumų, kodėl liuteronai ir ortodoksai nėra viena Bažnyčia. Nors ir liuteronai labai gerbia Mergelę Mariją (Martinas Liuteris netgi melsdavosi malda „Sveika, Marija“), visgi, liuteronai maldoje nesikreipia nei į Mariją, nei į kitus šventuosius. Liuteronai taip pat nesimeldžia už mirusiuosius, o tik mirusiųjų minėjimo malda:


Tiesa, maldos teologinis pagrindimas - labai panašus į šv. Jono Auksaburnio. Šv. Jonas teigė, kad meldžiamės už mirusiuosius iš meilės, o ne siekdami paveikti Dievą. Liuteronai, atrodo, padarė tą pačią teologinę išvadą, tačiau skirtingai ją pritaikė maldos praktikoje.

Maldų šventiesiems ir už mirusiuosius nebuvimas liuteronybėje turbūt išlieka vienu akivaizdžiausiu liuteronų ir ortodoksų skirtumų (jei nesileistume į teologines gelmes). 

Susitikimo su Lietuvos liuteronais patirtis verčia susimąstyti, kiek daug kliūčių šiandien tikintiesiems sudaro susiformavusios religinės ir kultūrinės tapatybės. Juk jei liuteronas norėtų tapti ortodoksu, jam nepakaktų visiškai pašalinti Filioque, pripažinti maldą šventiesiems ir už mirusiuosius. Jam reikėtų išsižadėti visos savo liturginės tapatybės, rūbų, muzikos, bažnytinio meno, nors jie šiurkščiai nepažeidžia Bažnyčios Tradicijos.

P.S. Tyčia neliečiau sakramentų klausimo. Paprastai šnekant, liuteronai pripažįsta, kad duona ir vynas virsta Kristaus Kūnu ir Krauju, jie atlieka tiek kunigų pašventinimo, tiek ligonių patepimo, tiek kitas apeigas. Lietuvos liuteronų vyskupas yra sakęs norįs atkurti ir klausyklas, kurias seniau liuteronų bažnyčios turėjo. Todėl nepanašu, kad sakramentų klausimas būtų principinis. Žinoma, visada galima gilintis į teologines vingrybes, kas ir naudinga, tačiau moderniausiųjų Lietuvos katalikų kontekste liuteronų konservatyvumas kelia įspūdį. 

***

Susiję straipsniai:

Šv. Kūčios su liuteronais
Indulgencijos, reformacija, protestantizmas
Ortodoksų Bažnyčia Suomijoje
Šventosios Dvasios beieškant (3): liuteronai ir unitai
Kodėl meldžiamasi šventiesiems? Kodėl meldžiamasi už mirusius?
Ką ortodoksai (stačiatikiai) tiki apie Mariją?

2016 m. liepos 4 d., pirmadienis

Celibatas [audio] [radijas]

Šiandien su katalikų vysk. A. Poniškaičiu ir liuteronų kun. R. Dokšu buvome LRT radijuje ir bendravome apie celibatą

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1012943707/kita_tema_2016-07-04_15_05

Celibatas arba lytinis susilaikymas katalikų bažnyčioje yra tema, kuri visais laikais sulaukdavo dėmesio ir lengvai apaugdavo įvairiausiais mitais ar net anekdotais. Dažnas celibato prasmės nesupranta ir netiki, jog kunigai nuoširdžiai šio reikalavimo laikosi. Popiežius Pranciškus jau ne kartą turėjo atsakinėti į klausimą, ar skaistumo įžadai išliks, ir jo atsakymas nebuvo kategoriškas – Romos katalikų bažnyčios vadovas sako, jog celibatas nėra dogma, taigi pokyčių gali būti. Tačiau kol kas, kaip ir tūkstantį metų iki šiol, kunigai turi susilaikyti nuo lytinių santykių ir net vengti panašių minčių. Tačiau kaip tai padaryti? Kaip katalikų dvasininkai ruošiami celibatui? Su kokiais sunkumais susiduria? Kokia šio reikalavimo prasmė? Kodėl kitų konfesijų krikščionių dvasininkai gali kurti šeimas?

2016 m. liepos 3 d., sekmadienis

Kodėl ortodoksai neskuba modernizuotis?

Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Dievogarbos akimirkos
TRADICIJOS GROŽIS

Ortodoksų Bažnyčios liturginė tradicija - labai sena. Visų liturgijų pagrindas - šv. Apaštalo Jokūbo, Viešpaties Brolio Dieviškoji Liturgija, sudaryta I a. (ji kartais švenčiama ir pati). Paprastai naudojami jos sutrumpinti variantai - šv. Bazilijaus Didžiojo (IV a.) ir šv. Jono Auksaburnio (V a.) Dieviškosios Liturgijos tekstai. Pagrindinis Liturgijos tekstas papildomas tam tikrais vėlesniais intarpais (šv. Justinijono VI a. giesmėmis, troparais, kondakais), yra tam tikri vizualiniai, estetiniai elementai, atėję į Bažnyčią vėliau, tačiau galutiniu Liturgijos susiformavimo metu galima laikyti XII a.


Taigi, Ortodoksų Bažnyčia meldžiasi taip pat, kaip krikščionys meldėsi prieš 2000 metų, tik Liturgija yra papuošta tam tikrais elementais, kurie buvo surinkti per pirmus 1200 metų. Pastarajai kategorijai priklauso ir, pavyzdžiui, kilimėliai su ereliu. Bet senovinė Liturgija - tai ne vienintelis Apaštalų laikų palikimas.


~75% Ortodoksų Bažnyčios narių naudojasi senuoju liturginiu kalendoriumi, paros pamaldų ciklas sudėliotas pagal bizantišką laiką (o kai kurie vienuolynai pagal jį gyvena; taip pat žr. čia),  laikomasi pasninko trečiadienį, penktadienį ir tradiciniais laikotarpiais, švenčiamas šabas, naudojama senovinė liturginė kalba. Pavyzdžiui, Graikijoje naudojama originali liturginė tekstų kalba - senovės graikų kalba. Kitose bažnyčiose naudojami senoviniai vertimai - senovės gruzinų, senovės slavų, senovės rumunų ir kt. kalbomis. Dažniausiai tik bažnyčiose, neturinčiose senos tekstų vertimo tradicijos, naudojamos šiuolaikinės kalbos.


Ar tai ne muziejinė archajika? Nors ir yra trūkumų, kuriuos reikėtų tobulinti, tačiau Bažnyčios konservatyvumas turi gilią teologinę prasmę. Kaip rašo Bažnyčios Tėvų tyrinėtojas Georgijus Florovskis, ortodoksų dvasingumo pradžia - tai gilinimasis į Šventųjų Tėvų mokymą ir bandymas perprasti jų dvasią, įgyti phronemą, t.y. Tėvų mąstymą, Tėvų pasaulėjautą. Senovinis ortodoksų liturgikos ir viso gyvenimo būdo pobūdis garantuoją unikalią viso Ortodoksų Bažnyčios dvasinio mokymo organinę dermę.


Kiekvienas liturginis veiksmas, kiekviena kunigo aprangos detalė, kiekvieno architektūrinio elemento išdėstymas cerkvėje turi gilią simbolinę prasmę, kuri sąveikauja su kitomis prasmėmis, o svarbiausia - su Šventojo Rašto tekstais ir Tėvų Tradicija. Pasninkų, pamaldų ir t.t.. ciklai sudaro tam tikrą gyvenimo ritmą, kurio metu vėl ir vėl išgyvenami Šventojo Rašto įvykiai, šį išgyvenimą stiprina astronominiai pokyčiai, su kurias suderintas kalendorius. Kadangi Tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą, tai pasninkaujantysis trečiadienį ir penktadienį šiuo pasninku susijungia su visais krikščionimis, kurie nuo Apaštalų laikų, per 2 tūkstančius metu pasninkaudavo tuo pačiu metu, ir su Šventojo Rašto įvykiais (Judo Iskarijoto išdavyste - trečiadienį, Kritaus nukryžiavimu - penktadienį). Visa ortodokso kasdienybė sutvarkyta tokiu būdu, kad kasdien jis tam tikrais veiksmais susivienija su Visuotine Bažnyčia, išsitęsusia laike ir erdvėje.


Kaip skruzdės nešdamos po šapelį pastato nuostabų skruzdėlyną, taip ortodoksai per šimtmečius išpuošė Bažnyčios liturgiją, jos esmės nekeisdami. Taip ikona įgijo tobulą abstraktumą, giedojimas - meditatyvumą, procesijos - iškilmingumą. Daugybė krikščionių naudodamiesi šiomis priemonėmis pasiekė šventumą. Liturginės ir kt. tradicijos padeda jį pasiekti, nes talpina savyje Kristaus mokymą.


TRADICIJOS VERTĖ

Paimkime pavyzdį. Jei norėtumėte sužinoti, kaip mokė gyventi koks nors Jonas, tai geriausia būtų su juo susipažinti ir ilgai bendrauti. Jei tokios galimybės jau nėra, tuomet galite susipažinti su jo sekėjais; ar sekėjų sekėjais; ir t.t.. Ta pati logika galioja ir Kristaus mokymui.


Nors Kristus yra gyvas ir mes su juo galime užmegzti ryšį, tačiau, pagal krikščionių tikėjimą, mes esame apsupti piktųjų dvasių, kurios gali mus paklaidinti. Todėl saugiausias kelias, jei norime sekti Kristaus mokymu, ieškoti išlikusiųjų Jo pasekėjų. Visa pasekėjų tradicija per šimtmečius perduota Tėvų raštuose, gyvuoja ir šiandien.


Kadangi Bažnyčioje visi yra tik žmonės, o visi žmonės - klysta, tai Bažnyčia ir saugo Kristaus, Apaštalų ir Šventųjų Tėvų palikimą. Nešventas hierarchas, lengva ranka kaitaliodamas Bažnyčios praktikas, gali iškreipti visą Bažnyčios tikėjimą. Juk Tėvai moko, kad „maldos taisyklė - tikėjimo taisyklė“, t.y. maldose, maldiniuose veiksmuose, liturginiuose simboliuose yra sudėtas Bažnyčios tikėjimas.


Šitokį mentalitetą puikiai išreiškia Pavelo Florenskio pavyzdys. Jo kabinetas buvo pilnas visokių popiergalių ir lapelių - jis neleisdavo žmonai šios patalpos tvarkyti. Taip darė todėl, kad bijojo, jog ant bet kurio išmesto lapelio gali būti užrašyta kažkas svarbus ir, išmetus, tai amžiams pražus.


Šią nuostatą išreiškia ir vieno senuko, sentikio pasakymas: „Kas eina siauru lieptu, tam svarbu laikytis už patikimų dalykų, o kas eina plačiu tiltu, tam nesvarbu už ko laikytis. Krikščionis gi eina siauru keliu“. Nors sentikystė - tai jau ortodoksų atmetamas kraštutinumas, kai modernizacijos atsisakoma iš vis, sentikybė, kaip bet kuri atskala, tiesiog radikalizavo tendenciją, egzistuojančią pačioje ortodoksijoje.


HERMENEUTINIS TRŪKIS: KODĖL MODERNIZUOJAMA

Modernizmas nėra atsiradęs tuščioje vietoje, modernizmas ir tradicionalizmas (kraštutinė jo apraiška - fundamentalizmas) - du kraštutiniai atsakymai į tą patį hermeneutinį klausimą. Problema ta, kad per šimtmečius susiklosčius tradicijai, sunku atskirti Tradiciją nuo tradicijos, sunku atskirti, kas esminga, galima pavirsti fariziejumi sergint neesminius dalykus. Be to, kartais neesminės inovacijos tam tikru laiku vėliau imamos vertinti kaip svarbi Tradicijos dalis, pamiršus, kad tai niekada nebuvo Tradicija.

Kalbant buitiškai, atėję į puošnią, ištaigią Liturgiją žmonės visiškai gali nebesuprasti, kas ten vyksta. O kai nebesupranta kas ten vyksta, gali imti neesminius veiksmo dalykus iškelti tarsi svarbiausius. Taip Panichida (mirusiųjų minėjimas) po Liturgijos tampa svarbesniu dalyku už mirusiųjų minėjimą Liturgijos metu, nors teologiškai viskas yra atvirkščiai. Jauną vyną įpylus į senus vynmaišius ir vynmaišiai gali suplyšti, ir vynas - išbėgti, todėl vynmaišiai turi atitikti vyną.

RYTŲ IR VAKARŲ KRIKŠČIONYBIŲ DINAMIKA


Priežastis, kodėl Ortodoksų Bažnyčia (ypač Rusijoje ir postsovietinėse šalyse) vengia modernizacijos - paprasta. Užtenka pažvelgti į modernizuotos Romos Katalikų Bažnyčios statistiką Vakaruose:




Nepaisant Katalikų Bažnyčios modernizacijos, katalikų Vakaruose mažėja (kaip ir krikščionių apskritai). Modernizacija - nebūtinai mažėjimo priežastis, tai gali tebūti bandymai gelbėti skęstantį laivą, tačiau jie pašaliečiui atrodo nesėkmingi, nes, kaip sakė viena ortodoksų senutė:  „Žiūrėkit, katalikai viską pritaikė šiuolaikiniam žmogui: Mišias sutrumpino, pasninkus panaikino, giedojimą pakeitė. Ar liaudis patraukė paskui juos į Bažnyčią?“


Priešingai, postsovietinėse šalyse Ortodoksų Bažnyčia sparčiai užpildė religinį vakuumą, sukurtą ilgametės ateizmo propagandos:

Tą patį stebime ir buvusioje Jugoslavijoje:


Apibendrinant galima pasakyti, kad visuose tradiciniuose ortodoksų kraštuose žmonės į Bažnyčią eina kaip niekada aktyviai. Bet tikinčiųjų prieaugis stebimas ir netradicinėse šalyse:
Pranešimas apie tai, kad nuo 2000 iki 2012 m. ortodoksų parapijų JAV išaugo 17%
Taigi, pirmas atsakymas į klausimą, kodėl ortodoksai neskuba modernizuotis yra paprastas - vyskupai mato, kad vaikštančių į cerkves žmonių skaičius tik auga, tikėjimo sklaida aktyvi, todėl jie nemato priežasčių ką nors keisti. Žinoma, taip mano ne visi, neseniai praėjęs Šventasis ir Didysis Ortodoksų Bažnyčios susirinkimas paskelbė apie būtinybę re-evangelizuoti Ortodoksų Bažnyčios tikinčiuosius, intelektualiausi vyskupai įtaria, kad dabartinis tikinčiųjų antplūdis - tai laikinas reiškinys.

MODERNIZMAS IR PASAULIETIŠKUMAS

Dar viena priežastis, dėl kurios daugelis vyskupų priešinasi modernizacijai - Bažnyčios supasaulėjimo baimė. Kaip sakoma Susirinkime, Bažnyčia yra ne iš šio pasaulio ir Ji turi eiti į pasaulį jį perkeisdama, o ne tapti pasaulio dalimi. Supasaulėjimas - viena didžiausių blogybių, kurią ortodoksai įžvelgia katalikų povatikaninėse Mišiose.

Ortodoksų cerkvėse labai stipri sacrum/profanum perskyra. Cerkvėse skamba kitokia muzika, nei namuose ar šokiuose. Altorius yra atskiroje erdvėje, į kurią žengia tik kunigai ir jiems patarnaujantys vyrai, o prie paties altoriaus liestis gali tik tie, kad turi kunigystės sakramentą. Net smilkyti leidžiama tik diakonui, t.y. sakramentiškai pašvęstam dvasininkui. Bažnyčių dailė ir architektūra taip pat radikaliai skiriasi nuo pasaulietinės.

Visa tai, o kartu ritmiškas, tvarkingas liturgijos vyksmas suteikia galimybę stipriai išgyventi šventybę. Tuo tarpu modernizuojant liturgiją, architektūrą ir kt. kyla grėsmė, kad bus ištrintos ribos tarp pasaulietinės ir bažnytinės erdvės, tarp profaniško ir švento. 

Jei paskaitytume tokių konvertitų, kaip buvęs anglikonas, ortodoksų vyskupas Kallisto Ware'o pasakojimus, pamatytume, kad būtent šventybės patirtis, su kurią jis nesusidūrė anglikonų dievogarboje, jį ir patraukė į ortodoksų tikėjimą. Daugelis yra patraukiami šios patirties. Ir tai yra giluminė, religinė priežastis, dėl ko ortodoksai bijo modernizacijos. 

Ar Bažnyčia gali gyventi nieko nekeisdama? Akivaizdu, kad ne. Jau dabar Ortodoksų Bažnyčią skaldo kalendoriaus ir kt. problemos, kurias būtina išspręsti. Tačiau įmanoma suprasti ir ypatingai atsargią vyskupų laikyseną šiais klausimais. 

Šv. vyskupo Luko pamokslas [rus]

Ką reiškia „Žmogaus Sūnus?“


Pasak Sergejaus Averincevo, šis semitinis frazeologizmas (ben adam) turi tris pagrindines reikšmes:
1. Tiesiog „žmogus“;
2. „Jis/tas“;
3. Mistinis, apokaliptinis Mesijo įvardijimas (Danieliaus knygoje, Kumrano rankraščiuose)

Kristologiškai titulai „Žmogus Sūnus“ ir „Dievo Sūnus“ tarsi sudaro opoziciją ir rodo, kad Kristus yra Tikras Dievas ir Tikras Žmogus.

2016 m. liepos 2 d., šeštadienis

Trisagion rumuniškai [muzika]

Kodėl meldžiamasi šventiesiems? Kodėl meldžiamasi už mirusius?

 
...Credo in Spiritum Sanctum, sanctam Ecclesiam catholicam, sanctorum communionem...
...Πιστεύω εἰς τò πνεῦμα τò ἅγιον, ἁγίαν καθολικὴν ἐκκλησίαν, ἁγίων κοινωνίαν...
- Apaštališkasis Tikėjimo išpažinimas

Vakaruose nuo senovės išplitęs Apaštališkasis Tikėjimo išpažinimas iškart po tikėjimo į Šventąją Dvasią išpažįsta tikėjimą į Visuotinę Bažnyčią, o tada - į šventųjų bendravimą arba bendrystę (communio sanctorum). Bažnyčia - tai ne kas kita, kaip šioji šventųjų bendrystė arba šventųjų bendravimas, kuris vyksta Šventojoje Dvasioje.

DANGIŠKOJI LITURGIJA

Laiške hebrajams visi Bažnyčios nariai vadinami šventaisiais, kaip gavę Šventąją Dvasią iš Jėzaus ir aplink jį susitelkę:
„Šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite mūsų tikėjimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą Jėzų“ (Hbr 3,1)
Po to, kai 11 Laiško hebrajams skyriuje Paulius papasakoja apie gausybę Senojo Testamento teisuolių, jis apie juos ima kalbėti kaip apie gyvus, greta stovinčius liudytojus: 
„Mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles“ (Hbr 12,1)
Taip jis kalba todėl, kad, kaip sakoma Evangelijose (Mk 12,27; Mt 22,32; Lk 20,38), Dievas yra „gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas“. Apie tai kalba dar pranašas Dovydas:
„Juk tarp mirusiųjų nėra kas tave atsimintų, mirusiųjų buveinėje kas gali tave šlovinti?“ (Ps 6,6)
Pasak Apreiškimo Jonui, iškeliavę anapusybėn šventieji ne tik meldžiasi Dievui, bet ir su Juo bendrauja apie gyvuosius:
„Kai jis paėmė knygą, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus,smilkalų, – o tai buvo šventųjų maldos.“ (Apr 5,8)
„Αš pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurį jie yra davę. Jie šaukė didžiu balsu, klausdami: „Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!“ (Apr 6,9-10)
Todėl Laiške hebrajams visos dangiškosios galybės ir visi šventieji taip pat dalyvauja Dievo šlovinime: 
„Jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir iškilmingojo sambūrio, prie danguje įrašytųjų pirmgimių Bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie nuskaidrintų teisiųjų dvasių ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo krauju, kuris šaukia garsiau už Abelio kraują.“ (Hbr 12,22-24)
UŽTARIMO MALDOS

Apaštalas Paulius laiškuose meldžiasi užtardamas Bažnyčios narius:
„Meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu (Fil 1,9) Meldžiu, kad tavoji tikėjimo bendrystė būtų veiksminga ir išaugtų į pažinimą visokio gėrio mumyse, nukreipto į Kristų. (Fm 1,6)
Tai darydamas jis seka Jėzaus pavyzdžiu:
...Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius... (Jn 17,9)
Šventajame Rašte sutinkame ir prašymus pasimelsti už save:
Simonas atsakė: „Melskite už mane Viešpatį, kad manęs neištiktų jūsų žodžiai“. (Apd 8,24)Melskite už mus, nes mes esame įsitikinę turį ramią sąžinę ir norį visame kame dorai elgtis. (Hbr 13,18)
Jėzus palyginimuose kalba taip, tarsi mirusieji vieni kitus matytų:
Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! (Lk 16,23-24)Abraomas atsakė: [...] (Lk 16,25)
Jeigu Bažnyčia yra šventųjų bendrystė, jeigu šventieji pas Dievą yra gyvi ir jeigu yra normalu šventiesiems vienas kito prašyti už juos pasimelsti Dievui, tuomet logiška prašyti šventųjų, kurių kūnu su mumis nebėra, kad jie už mus melstų Dievą. Ortodoksų Bažnyčios praktikoje kreipiantis į Mariją-Dievo Gimdytoją arba į šventuosius prašoma, kad jie užtartų prieš Kristų, lygiai taip pat, kaip prašoma gyvųjų, kad jie už mus pasimelstų.

MALDA UŽ MIRUSIUOSIUS

Protestantų nepripažįstamose šventomis (jas naudoja tik kai kurios evangelikų bendruomenės), makabiejų knygose randame maldą už mirusius jau Senajame Testamente:
„Kitą dieną, kadangi tai buvo reikalinga, Judas ir jo vyrai nuėjo paimti žuvusiųjų kūnų ir parnešti jų palaidoti su jų giminėmis protėvių kapuose. Po kiekvieno žuvusiojo tunika buvo rasta šventieji Jamnijos stabų atminai, kuriuos žydams Įstatymas draudžia nešioti. Visiems buvo aišku, kad tai buvo priežastis, dėl kurios tie vyrai žuvo. Visi tad šlovino kelius VIEŠPATIES, teisiojo teisėjo, kuris atidengia paslėptus dalykus, ir atsidėjo maldai, prašydami, kad žuvusiųjų padarytoji nuodėmė būtų visiškai atleista.“ (2 Mak 12,39-42)
Šios maldos rėmėsi tikėjimu mirusiųjų prisikėlimu, kuris paplito tarp žydų prieš pat į pasaulį ateinant Kristui:
„Būdamas arti mirties, jis tarė: „Aš pasirinkau mirti nuo žmonių rankos su viltimi, duota Dievo, kad jis mane sugrąžins į gyvenimą. Betgi tau prisikėlimo naujam gyvenimui nebus!“ (2 Mak 7,14-15)
 Tikėtina, kad Paulius, taip pat remdamasis tikėjimu mirusiųjų prisikėlimu, meldžiasi už mirusįjį antrajame laiške Timotiejui:
„Viešpats tebūna gailestingas Onesiforo namams, nes jis dažnai mane stiprindavo ir nesigėdijo mano grandinių,  bet, atvykęs į Romą, rūpestingai ieškojo manęs ir surado.  Viešpats tesuteikia jam aną dieną rasti Viešpaties pasigailėjimą.“ (2 Tim 1,16-18)
Bet kokiu atveju, Paulius laimina Onesiforą prašydamas jam Dievo pasigailėjimo Paskutiniojo teismo dieną, o jei mes tikime, kad pas Dievą visi yra gyvi, tai nėra jokios bėdos melstis už tai, kad Dievas pasigailėtų paskutinę dieną ir gyvų, ir mirusių.

KOKIU BŪDU JI VEIKIA?

Kokiu būdu veikia malda - vienas beprasmiškiausių klausimų. Malda nėra magija, tai yra bendravimas. Kristus sako:
Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. (Mt 6,8)
Kokia tada kažko prašyti? Į šį klausimą turbūt atsako visai kita Šventojo Rašto eilutė:
Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais! (Gg 1,2)
Šioje Rašto eilutėje Sužadėtinė kreipiasi į savo Jaunikį, trokšdama, kad Jis Ją bučiuotų. Paprastai, pagal Bažnyčios Tėvų aiškinimą, Sužadėtinė suprantama kaip Bažnyčia, Jaunikis - kaip Kristus (kaip ir Apreiškime Jonui). Kodėl Sužadėtinė prašo Ją bučiuoti? Kam apskritai žmonės bučiuojasi?

Žmogiškasis bendravimas kupinas beprasmių, nenaudingų dalykų. Žmonės kasdien sako vienas kitam „labas“, spaudžia rankas. Kokia prasmė yra dviem žinduoliams vienas kitam spausti galūnes? O bučinys - taip pat ne iš protingiausių dalykų; juk jo metu apsikeičiama tiek daug seilių, o su jomis į tavo burną patenka tiek daug bakterijų!

Bučinys - tai artimiausios bendrystės, artimiausio ryšio išraiška. Sakydami „labas“, spausdami rankas žmonės išreiškia bendrystę, o bučiuodamiesi išreiškia pačią intymiausią bendrystę, patį didžiausią artumą. Tikras, nuoširdus bučinys yra spontaniškas lūpų šokis, kuriame susilieja dvi valios ir artėjama prie dviejų tapimo vienu.

Todėl ir Bažnyčia sako Sužadėtiniui: Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais! (Gg 1,2), o Sužadėtinis atsako: „Tavo lūpos kaip geriausias vynas! (Gg 7,10). Bažnyčia siekia buvoti bendrystėje su Kristumi, o Kristus - su Bažnyčia. Taip ir paskiro tikinčiojo gyvenime.

Maldos tikslas - būti bendrystėje su Kristumi, o per bendrystę su Kristumi - būti bendrystėje su visais šventaisiais. Todėl, kaip sako šv. Jonas Auksaburnis, malda už mirusiuosius yra tas pats, kas malda už gyvuosius - tai, visų pirma, aukščiausia meilės vienas kitam apraiška, bendrystės išraiška. Malda yra savaiminis tikslas, meilės šokis, todėl kas ją patiria, nebenori sustoti. 

Kaip sako aba Evagrijus:
Kuomet stovėdamas maldoje atsidursi džiaugsme, pranokstančiame visus likusius, tuomet iš tiesų suradai maldą

Kūnas ar aistros?


Abba Izaokas atėjo pamatyti abbą Poimeną ir aptiko ji plaunantis kojas. Kadangi jis su senoliu kalbėjosi laisvai, tai paklausė: "Kodėl gi kiti grūdinasi neturte ir žiauriai elgiasi su savo kūnais?". Abba Poimenas atsakė: "Esame apmokyti  žudyti ne savo kūnus, bet  savo aistras"

Apie Dievo valią ir sėkmingą gyvenimą

Kartą VIEŠPATIES žodis atėjo Amitajo sūnui Jonai: „Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir pašauk jį į teismą, nes jų nedorumas pasiekė mane“. Bet Jona leidosi bėgti nuo VIEŠPATIES Artumo į Taršišą. Jis nusileido į Jafą, susirado į Taršišą plaukiantį laivą, užsimokėjo už kelionę ir įsėdo, norėdamas keliauti drauge su jais į Taršišą, toli nuo VIEŠPATIES Artumo. (Jon 1,13)
Dievas pašaukė pranašą Joną vykti į Ninevę - Asirijos karalystės sostinę. Asirija buvo pagonių karalystė, tarp žydų garsėjusi savo žiauru ir gailestingumu. Pasakojama, kad kai kurie kaimų gyventojai, artėjant asirams, imdavo žudytis, idant nepapultų asirams į rankas.

Pranašas pabūgo. Žydo kelionė į asirų sostinę - kokia beprotybė! Jie gali jį nukankinti. O dar baisiau - o kas, jeigu jie paklausys pranašo ir atsivers? Tada kur teisybė, kur atlygis asirams už visus padarytus pasauliui žiaurumus?

Todėl pranašas ima bėgti į Taršišą. Taršišas to meto žydams buvo tolimiausias pasiekiamas miestas Vakaruose. Tai buvo Pirėnų pusiasalio pietuose esanti finikiečių kolonija.


Lėktuvo maršrutas iš Jafos į Taršišą
Džonas Vernonas McGee komentuoja, kad nenuostabu, jei pakeliui pranašas net galėjo imti galvoti, jog vykdo Dievo valią. Juk kelionė prasidėjo sėkmingai - jis nuvyko į Jafą, susimokėjo į kelionę, išplaukė. Tada, matydamas, kad viskas einasi puikiai, galėjo galvoti: "štai, buvau paklydęs, o dabar vykdau Dievo valią, nes viskas man sekasi puikiai".

McGee pateikia gyvenimišką pavyzdį. Dažnai žinodami, kad bėgame nuo Dievo valios einame ne ten, kur turėtume. Pavyzdžiui, pirkti bilieto kelionei priešinga kryptimi, nei mums reikėtų. Laukiame eilėje. Prieš pat mūsų nosį nuperkamas paskutinis bilietas. Atsisėdam nuliūdę. Tada iš kasos išgirstame balsą: "klausykite! Jūs laimės kūdikis! Vienas keleivis neatvyko, atsilaisvino viena vieta ir dar galite įsigyti vieną bilietą!". Ir tada įtikime: "tikrai aš laimės kūdikis ir mano veiksmus globoja Dievas, kurio valią vykdau - kitaip nebūčiau gavęs šio bilieto".

Kelio lengvumas nereiškia, kad vykdome Dievo valią. Plačiu lieptu eiti visuomet lengviau, nei siauru. Bet platusis kelias veda į pražūtį. 

Dievas daugybė kartų perspėja, kad sekimas Kristumi - tai savo kryžiaus nešimas. Bet Kristus sako, kad Jo jungas - lengvas. Mokytojas Ekchartas komentuoja: lengvas, nes kaip po saldaus medaus viskas atrodo saldu, taip po apsigaubimo Kristumi viskas pirma pereina pro Kristų. Kaip pro gobtuvą niekas musų nepasiekia kitaip, kaip tik per gaubtuvą, taip ir Kristuje mūsų nepasiekia niekas kitaip, nei per Kristų. Bet ar mes pasiruošę užtikrintai juo apsidengti?


2016 m. liepos 1 d., penktadienis

Apie dvasinį paklydimą (IV)

Straipsnių ciklas - pirma dalisantra dalis, trečia dalis

Ankstesniame straipsnyje aptarėme šv. Ignoto Briančianinovo požiūrį į Tomo Kempiečio dvasingumą, kurį Ignotas laiko dvasiniu paklydimu, „išsigalvojimu“ (mнeниe, aponoia). Antrasis katalikų autorius, su kuriuo jis polemizuoja, – Ignacas Lojola. Ignacą Lojolą jis laiko neteisingo proto naudojimo pavyzdžiu.

Ignaco „Dvasinės pratybos“. Ignacas Lojola (1491–1556) – tai naujos katalikų dvasinės tradicijos, jėzuitų dvasingumo pradininkas. Ispanų riteris, siekęs pasaulinės šlovės ir ieškojęs mūšių, buvo sužalotas mūšyje ir reabilitacijos metu pradėjo skaityti religinius tekstus apie Jėzaus, šventųjų gyvenimus ir Bažnyčios Tėvus. Jis užsidegė noru tapti asketu ir gyventi dėl Kristaus. Montserato vienuolyne pakabino savo kario rūbus priešais Dievo Motinos statulą ir pradėjo kovingosios Bažnyčios tarno gyvenimą.


[SKAITYTI TOLIAU]