2016 m. gegužės 8 d., sekmadienis

Adoracija Rytų Bažnyčioje (?)


Katalikų Bažnyčioje nuo XIII a. susiformavo pamaldumo tradicija, vadinama adoracija (nuo lot. adoratio - garbinimas). Po šv. Mišių palikta Kristaus Kūno dalis įstatoma į specialų laikantį įrenginį (monstranciją). Monstrancija išstatoma visiems matomoje vietoje (pvz. ant altoriaus), tikintieji meldžiasi Kristaus Kūno akivaizdoje (tradiciškai - tyliai, tačiau šiandien tarp katalikų plinta naujas paprotys adoracijos metu giedoti šlovinimo giesmės, naudoti muzikos instrumentus). Kovojant su realiu Kristaus buvimu Eucharijoje netikinčiais katarais, adoracija tapo būdu maldingai išpažinti tikėjimą duonos ir vyno virtimu Kristaus Kūnu ir Krauju bei apmąstyti šį slėpinį.

Pasak katalikų tradicijos, adoraciją išpopuliarino Pranciškus Asyžietis.

Katalikų Gailestingumo kongreso metu išstatytas Kristaus Kūnas
Ortodoksų Bažnyčia niekada neturėjo ir neturi adoracijos tradicijos. Ortodoksai tiki realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje ir todėl labai gerbia Kristaus Kūną ir Kraują. Iškart po atnašų perkeitimo slavų tradicijoje įprasta parpulti kniūsbčiam arba bent nusilenkti Kristaus Kūnui ir Kraujui. Taip pat dažnai parpuolama Liturgijos metu, kuomet kunigas iškelia Kristaus Kūną ir sako: „Dėmėkimės! Švenčiausia - šventiesiems!“. Po Liturgijos Kristaus Kūno dalis gali būti palikta altoriaus tabernakulyje nebent ligoniams (paprastai parapijoje nuolat yra Kristaus Kūnas, sergimas ligoniams), kitas likusias Atnašas kunigui būtina suvartoti (konsiumuoti). Taigi, Kristaus Kūnas nėra išstatomas garbinimui.

Su adoracijos tradicija nebent galima būtų palyginti maldą prieš ikonas. Kai kurie katalikai šiandien pradėjo praktikuoti vadinamąją „ikonų adoraciją“. Ikonose gali būti įdėtos kankinių relikvijos. Nors malda ikonų akivaizdoje ir kankinių palaikų gerbimas - tai atskira, sudėtinga tema, ši tradicija, ko gero, būtų artimiausia iš ortodoksų turimų katalikų adoracijai.

Kai kurie graikų apeigų katalikai (unitai), kaip ir Romos katalikai, praktikuoja adoraciją (ji išplito apeigų latinizacijos metu). Šiuo metu tose vietovėse, kur ši tradicija tebeišliko, Mišių metu Kristaus Kūnas įdedamas į taurę, taurė apvožiama puošniu gaubtu (pavyzdžiui, atvaizduojančiu karūną) ir paliekama ant altoriaus. Grįžtant prie bizantiškų apeigų, graikų apeigų katalikai pradėjo apleisti šią iš Vakarų perimtą praktiką.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą