2015 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

Kodėl ortodoksai tiek daug pasninkauja prieš Komuniją?


Šiuo metu prieš priimant Komuniją reikalaujama mažiausiai 6 valandas susilaikyti nuo bet kokio maisto ar gėrimo (išimtis - sergantieji). Jei Komunijos žmogus eina retai, paprastai skiriamas savaitinis pasiruošimo pasninkas (nevalgoma mėsa, pieno produkto, kiaušiniai). Šitokia pasiruošimo praktika kilo iš vienuoliškųjų tradicijų ir nebuvo žinoma apaštališkaisiais laikais.

Kyla klausimas - jei apaštališkais lakais Komuniją galima buvo priimti be pasiruošimo ar eucharistinio pasninko, tai galbūt jo nebereikia ir dabar? Atsakymas į šį klausimą glūdi Šventųjų Apaštalų Taisyklėse, kurios yra pirmasis Ortodoksų Bažnyčios kanonų teisės dokumentas.

Vienuolių pasninkai, kurių jie laikėsi todėl, kad rečiau ėjo Komunijos, buvo susiję su tuo, kad jie negaudavo epitemijų (laikinųjų ekskomunikų, laikinų bausmių už nuodėmes), juo labiau nebuvo atskirti nuo Bažnyčios visam laikui. Paskaitykime, kokios bausmės buvo numatytos Apaštalų laikais:


9. Visi ištikimieji, įžengiantys bažnyčion, išklausę Raštų, tačiau nepriėmę Komunijos ar nedalyvavę pamaldose iki galo, kaip betvarkę Bažnyčioje keliantys, tebūna atskirti nuo Bažnyčios bendrystės.
56. Jei kas iš susirinkusiųjų kabinėjimusi išvargins kunigą arba diakoną: tebūna atskirtas nuo Bažnyčios bendrystės. 
57. Jeigu kas iš dvasininkų pasijuoks iš kurčiojo, aklo ar to, kurio kojos raišos: tebūna atskirtas. Tai galioja ir pasauliečiams.
65. Jei kas iš dvasininkų ar pasauliečių įžengs žydų sinagogon ar pas eretikus ir pasimels: tebūna ir iš dvasininkijos išmestas ir nuo Bažnyčios bendrystės atskirtas.
69. Jei vyskupas, kunigas, diakonas, subdiakonas, skaitovas arba choristas nepasninkauja 40 šventų dienų prieš Velykas, arba trečiadieniais, arba penktadieniais, išskyrus tada, kai negali dėl kūniškos negalios: tebūna išmestas iš savo luomo. Jei pasaulietis to nedaro: tebūna atskirtas [nuo Bažnyčios bendrystės]. 
(Apaštalų kanonai)

Turėkime omenyje, kad be šių neterminuotų ekskomunikų, egzistavo epitemijos (laikinos bausmės), kurios buvo skiriamos išpažinties metu už bet kokią nuodėmę. Asmuo buvo tam tikram laikui atskiriamas nuo sakramentų. Šv. Bazilijus Didysis liudija, kad už seksualinį palaidumą asmuo buvo atskiriamas nuo sakramentų 3-9 metams, už žmogžudystę - 20 metų, už santuokinę neištikimybę - 15 metų, už kraujomaišą - 20 metų, ir pan. 

Taigi, žinokime, ko norime. Jeigu norime priimti Komuniją kaip Apaštalų laikais, be jokių pasninkų (išskyrus trečiadienio ir penktadienio pasninką, Gavėnią ir kt.), tada grįžkime ir prie Apaštalų laikų epitemijų. Jos garantavo, kad žmogus tinkamai pasiruoš Komunijai. Sutikime būti ekskomunikuoti už nuodėmes po metus, kelis ir daugiau ir pažiūrėkime, ar tada nesaugaus, kad eisime Komunijos dar rečiau,  nei dabar.


2015 m. rugpjūčio 29 d., šeštadienis

Mintys, kurios motyvuoja susitvarkyti kambarį


Kai tingisi tvarkytis kambarį, prisimenu du pamokymus, kuris yra sakęs draugas:
1. Pas šv. Juozapą Hesichastą gyventi atvyko naujas mokinys. Jis padėjo ne į vietą šaukštą. Šv. Juozapas jam pasakė: „Tu padėjai šauktą ne į vietą. Šįkart aš tavęs nebausiu. Bet jei nepadėsi į vietą dar kartą - įspėsiu, dar kartą - nubausiu, o jei dar kartą padėsi ne į vietą - paprašysiu palikti mūsų vienuolyną. Nes jei nenori gyventi dvasinio gyvenimo, tai paprašysiu netrukdyti jo gyventi kitiems“;
2. „Jei žmogus negali susitvarkyti kambario, tai kaip tikisi susitvarkyti savo mintis?“
Dar vienas įdomus posakis šią tema priklauso Thomui Mertonui. Jis sakė: „Betvarkė kambaryje nėra asketizmo apraiška“. Tiesa, šis pasakymas jau yra sąlyginis. Mūsų vyskupas yra sakęs, kad kartais betvarkė lydi į knygas pasinėrusius ir pasaulio nematančius, ir į Dievą pasinėrusius bei pasaulio nematančius (t.y. šventus) žmones, tačiau tokie charakterio tipai yra labai reti. Be to, ir tokiems žmonėms yra išeitis - arba turėti kuo mažiau daiktų, arba sekti jų natūralų išsidėstymą ir kurti tokią tvarką kambaryje, kuri labiausiai atitiktų natūralius žmogaus polinkius. Tvarkingai knygas į lentyną bus sunku dėlioti, jei sudėliosime knygas į didžiulę lentyną abėcėlės tvarka, o dažniausiai naudosime knygas, kurių autorių pavardės prasideda tokiomis raidėmis, kad jas imti ir dėti į vietą bus tiesiog nepatogu. Jei sunku laikytis tvarkos, geriau sugalvoti tokį daiktų išdėstymą, kuriame dažniausiai naudojami daiktai būtų lengviausiai pasiekiami ir lengviausiai padedami į vietą. 

2015 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis

Metropolitas Chrizostomas


Metropolitas Chrizostomas (pasaulietinis vardas - Georgijus Matriškinas; g. 1934 m.) - vienas garsiausių nepriklausomos Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios veikėjų. Iki šiol jis yra vienintelis Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vyskupas, prisipažinęs bendravęs su KGB. Tai jis padarė todėl, kad buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, aktyviai pasisakęs už Lietuvos nepriklausomybę ir norėjo, kad jo biografija būtų skaidri - su KGB jis bendradarbiavo ne kaip koks specialusis agentas, o tik kaip eilinis Bažnyčios vyskupas, kuris neturėjo kitos išeities.


Jaunystėje būsimasis metropolitas tarnavo subdiakonu pas žymų Sankt Peterburgo metropolitą Nikodemą (Rotovą). Iš šio metropolito Chrizostomas perėmė ekumenistines ir modernistines pažiūras. Be to, Sankt Peterburge jis išmoko geležinės liturginių veiksmų drausmės: vėliau prisimindamas šį laikotarpį, Chrizostomas pasakojo, kad subdiakonaudamas buvo atsakingas už patarnavimų tvarką ir jautė didelį malonumą, kai matydavo, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Šią savybę išsaugojo ir tarnaudamas vyskupu Lietuvoje, kur iš tarnaujančių dvasininkų reikalavo idealiai suderintų veiksmų.

1964 m. priėmė celibatą ir tapo diakonu, 1966 m. Maskvos Švč. Trejybės šv. Sergijaus Radonežiečio lavroje tapo vienuoliu. Gavo Chrizostomo (gr. „Auksaburnis“) vardą, šv. Jono Auksaburnio garbei. Po keturių dienų pašvęstas kunigu. Baigė Maskvos Dvasinę Akademiją, tarnavo Maskvoje ir dirbo Bažnyčios išorės ryšių skyriuje, dalyvavo ekumeninėje veikloje. 1972 m. chirotonizuotas Maskvos patriarcho vikariniu vyskupu, lydėjo patriarchą tarptautiniuose vizituose.  1974 m. - Kursko vyskupas, 1984 m. - Irkutsko. 1990 sausio 26 dieną tapo Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupu. Taigi, tuo metu, kai Chrizostomas įžengė į Vilniaus katedrą, jis jau buvo labai patyrės Rusijos Ortodoksų Bažnyčios ganytojas.


Jau čia citavau religijotyrininko N. Mitrochino įspūdžius (2004 m.) apie metropolitą Chrizostomą: 
„Metropolitas Chrizostomas - vienas kairiųjų metropolito Nikodemo sekėjų, santykių su katalikais normalizacijos šalininkas, griežtas antikomunistas ir žmogus su pakankamai nepriklausoma, nors ir šiek tiek mizantropiška pasaulėžiūra. Kritiniu krikščionims ortodoksams Lietuvoje laikotarpiu, nacionalinės revoliucijos metu (1989-1991 m,), metropolitas prisijungė prie judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę - „Sąjūdžio“. Jis netgi buvo vienintelis rusas šios organizacijos vadovybėje, nors ir atvyko į respubliką tik prieš pat prasidedant perestroikai. [...]
[Ortodoksų] Bažnyčia [Lietuvoje] niekada neturėjo problemų su valdžia ir nepatyrė schizmos. Gali būti, kad būtent metropolito Chrizostomo elgesys 1989-1991 m. lėmė, kad Lietuvoje neegzistuoja rusakalbių diskriminacija. [...]
Nors metropolitas ir pakankamai griežtai kritikuoja Maskvos patriarchatą ir „fundamentalistines“ Rusijos Ortodoksų Bažnyčios tendencijas, Šventasis Sinodas yra patenkintas dabartine Bažnyčios padėtimi Lietuvoje. Pats vyskupas interviu, kurį davė iškart po to, kai jam buvo suteiktas metropolito titulas [2000 m. - G. S.], sakė: „Švenčiausiasis [patriarchas Aleksijus II] išreiškė paramą Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios linijai, kuri orientuota į kompromisą, o ne į konfrontaciją su valdžia... Ne paslaptis, kad 90-ųjų pradžioje ne visi vietiniai ortodoksai rėmė mano veiksmus, ne visiems buvo priimtinas mano stilius ir bendravimo ratas. Būta neprietelių, rašiusių apie mane skundus... Žinoma, galėjo rastis įvairios nuomonės apie mano veiklą, tačiau švenčiausiasis [patriarchas] situaciją pamatė savo paties akimis pastoracinio vizito Lietuvoje metu. Manau, kad tai, jog dabar man buvo suteiktas metropolito titulas liudija, kad jis [patriarchas] sutinka su mano pozicija“
Metropolito Chrizostomo interviu 1991 m. sausio 13 d.:


 


Sausio 13 d. metropolitas Chrizostomas oficialiai kreipėsi į ortodoksų tikėjimo rusų kareivius, kad jie nenaudotų fizinės jėgos. Prie šio kreipimosi prisijungė Kauno parapijos klebonas, kunigas vienuolis Hilarijonas Alfejevas (dabar - metropolitas, Rusijos Ortodoksų Bažnyčios atstovas išorės ryšiams) ir kun. Nikolajus Murašovas. 

Politika - ne vienintelė sritis, kurioje radikaliai reiškėsi metropolitas Chrizostomas. Jis buvo asketiško Bažnyčios pavidalo šalininkas, todėl beveik niekada netarnaudavo pagal vyskupišką ceremonialą ir dažnai dėvėdavo paprastais, kunigiškais rūbais:
Metropolitas Chrizostomas kunigo liturginiais rūbais, tačiau su vyskupo Panagia - ikona ant kaklo
Savo pamokslų metu jis negailėjo kritikos saviems dvasininkams ir tikintiesiems. Kartą susirinkusiems eilinę darbo dieną į vienuolyno cerkvę pasauliečiams jis pasakė: „Ko jūs čia susirinkote darbo dieną? Neturite ką veikti?“. Kunigus jis barė: „Gerai, kad pamaldos slavų kalba, nes jūs [kunigai] tarnaujate kaip besmegeniai automatai. Jei žmonės suprastų, ką skaitote ir suprastų, kaip tarnaujate, tai niekas išvis nebeeitų į bažnyčią“. Viešai yra demaskavęs kitus Bažnyčios vyskupus, kurie ne šiaip bendradarbiavo, bet tarnavo KGB ir tai slėpė nuo visuomenės.

Kaip jau minėjome, Chrizostomas buvo modernizacijos šalininkas. Jis sakė: „Pamaldų kalbos ir kalendoriaus klausimai, neturintys dogminės reikšmės, tapo suklupimo akmeniu, dėl kurio mes virtome baisesniais fariziejais, nei tie, kurie buvo Kristaus gyvenimo laikais“. Metropolito tarnystės metais (2005 m.) pradėtos nuolatinės ortodoksų pamaldos lietuvių kalba.

Dėl savo radikalios pozicijos Chrizostomas ne tik susilaukė daug kritikos, bet buvo surengtas ir pasikėsinimas. Nepriklausomybės pradžioje nežinomi asmenys apšaudė metropolito rezidenciją. Laimei, pats vyskupas nenukentėjo.

2010 m. dėl sveikatos būklės tapo emeritu, tebegyvena Lietuvoje.

2015 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis

Islamo valstybė ir gėjų santuokos

Viename pasaulio gale penkiasdešimtyje valstijų įteisinamos vienalytės santuokos, kitame – atkuriamas kalifatas. Šiuos du įvykius galima būtų laikyti visiškai nesusijusiais, jeigu Islamo valstybės teroristų gretos nebūtų sudarytos iš Vakarų civilizacijos atstovų. Šio mano straipsnio tikslas – paaiškinti šį reiškinį religiniu požiūriu ir parodyti, kad ISIS – Vakarų civilizacijos pagimdytas reiškinys.




2015 m. rugpjūčio 19 d., trečiadienis

Atsimainymo šventė

Taip pat skaitykite: Ortodoksų Bažnyčios šventės



Šiandien (rugpjūčio 19 d.) Ortodoksų Bažnyčia švenčia Viešpaties Jėzaus Kristaus Atsimainymą (metamorphosis). Skaitomi trys skaitiniai:

Rytmetinė, Evangelija:

„Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.  Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.“ (Lk 9,28-36)

Dieviškoji Liturgija, Apaštalo laiškas:
„Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekad neapsigausite. Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę. Apaštališkas liudijimas Todėl aš nuolat jums priminsiu šituos dalykus, nors jūs ir žinote juos ir esate sutvirtinti turimoje tiesoje. Aš laikau savo priederme, kol gyvenu šitoje padangtėje, žadinti jus paraginimais. Žinau, kad veikiai ateis mano padangtės nugriovimo metas, kaip ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra man apreiškęs. Bet aš pasistengsiu, kad ir man iškeliavus jūs kiekvienu metu galėtumėte tai prisiminti. Mat mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę liudytojai. Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš šlovingosios didybės nuskambėjo jam balsas: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno. Pranašingas žodis Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė.“ (2 Pt 1,10-19)

Dieviškoji Liturgija, Evangelija:
Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Jonas Krikštytojas antrasis Elijas Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių (Mt 17,1-9)
Kodėl ši šventė tokia svarbi ortodoksams? Jėzus Kristus Taboro kalne apreiškė savo dieviškąją prigimtį, savo dievystę - tai buvo Jo skelbimo pabaiga, po kurios Jam beliko atlikti kryžiaus auką. Iki tol Jis pamokslavo, darė stebuklus - taip įrodė, kad yra Mesijas, kad yra ypatingas, Dievo malonės lydimas žmogus, tačiau net ir apaštalai nežinojo, ką tiksliai apie Jį galvoti: „Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo mane laiko žmonės?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų“. Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Dievo Mesiju“. Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nepasakoti.“ (Lk 9,18-21). Tik Tabore Kristus galutinai apreiškė savo dieviškumą.

Apaštalams, kaip sako šventės kondakas, Jis parodė Nesukurtąją Dieviškąją Šviesą „kiek galėjo priimti mokiniai“ - šią Šviesą žmonės mato pagal tai, kiek patys yra pavirtę Šviesą, kiek jie susivieniję Dievu. Dievo neapvalytiems nusidėjėliams ši Šviesa yra pražūtinga, todėl Dievas sakė: „Mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali manęs pamatyti ir likti gyvas“ (Iš 33,20). Todėl į šį didžiausią slėpinį mokiniai įvesdinami pačioje pabaigoje - jie jau girdėjo mokymą, matė stebuklus, be to, buvo apvalyti Kristaus per atgailą.

Šioji Šviesa, nušviesdama žmones, pati daro juos panašius į save, todėl apie Mozę sakyta: „Mozė nulipo nuo Sinajaus kalno. Nulipęs nuo kalno su dviem Sandoros lentelėmis rankoje, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, jog buvo kalbėjęsis su Dievu. Aaronas ir visi izraeliečiai, pamatę švytinčią jo veido odą, bijojo prie jo prisiartinti“ (Iš 34,29-30). Todėl ir mokiniai, pasirodžius debesiui ir išgirdę Dievo balsą, t.y. supratę kas vyksta, išsigandę parpuolė kniūbsti.

Šitoks reiškinys paliudytas ir apie ortodoksų šventuosius, pavyzdžiui, šv. Serafimą Sarovietį, kurio veidas švytėjo. Šviesa ima skverbtis per žmogiškąją prigimtį todėl, kad Dievas ją perkeičia (atmaino) ir ji sudvasinama. „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu“, sako šv. Atanazas Didysis. Kristus apreiškė, kad išpildė Įstatymą (tai simbolizuoja pasirodęs Mozė) ir Pranašus (tai simbolizuoja pasirodęs pranašas Elijas) ir grąžino žmogui jo orumą, sudievindamas žmogiškąją prigimtį ir skelbdamas šią galimybę visiems.

Šventės prestižas ypač iškilo XIV a., kada kilo ginčas dėl hesichazmo, ortodoksų vienuoliškojo gyvenimo praktikos. Vienuoliai apgynė savo gyvenimo būdą nuo priešų ir parodė, kad krikščioniškas gyvenimas, kuriam ypač geros sąlygos vienuolystėje, veda į žmogaus prigimties nušvietimą. Šviesa, kurią regi ir kuria pavirsta šventieji vienuoliai - ta pati šviesa, kurią Horebo kalne regėjo Mozė sklindant iš „Nesudegančio Krūmo“. 

2015 m. rugpjūčio 18 d., antradienis

Šabas krikščionių ortodoksų tikėjime

IV. Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse. Nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir ją pašventino. (Iš 20, 8–11)
Ortodoksų Šventojoje Tradicijoje šeštadienis yra vienodos garbės su sekmadieniu, kuris vadinamas „Viešpaties diena“ ir laikomas pirmąja ir aštuntąja savaitės diena. Šeštadieniais net pasninkų metu švelninamas pasninko režimas (pasninkavimas šeštadienį - nepagarba šventei), šeštadienio metu pridera ilsėtis ar bent išskirti jį iš savaitės dienų. Sekmadienio šventimas neatšaukia Šabo dienos, o yra atskira šventė.

Tradiciškai liturgiją stengiamasi švęsti šeštadieniais ir sekmadieniais, šeštadieniams, kaip ir sekmadieniams, sudarytas atskiras Evangelijos skaitymų ratas. Gavėnios metu tik šeštadieniais ir sekmadieniais vyksta konsekracija (pilna Dieviškoji Liturgija), neskaitomas atgailos kanonas.


Vienuolystė - stačiatikybės pamatas [video]




Montažas apie krikščionių ortodoksų vienuolystę, sudarytas iš mano skaitytų paskaitų ištraukų (pagrindas - Alytuje skaityta paskaita), dokumentinių filmų iškarptų ir kt.

Youtube kanalas: http://video.ortodoksas.lt

„Klestėjimo teologija“/theology of prosperity [video, en, ru]

Klestėjimo teologija - chiliastinio pobūdžio erezija, teigianti, kad Kristaus malonė reiškiasi materialiniu klestėjimu - turtu, sveikata. Šventasis Raštas ir Šventoji Tradicija niekada nemokė, kad Dievo malonė reiškiasi turtu ar sveikata.




2015 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Kodėl „Dievo karalystė“? Gal „Dievo respublika“?


Bičiulis uždavė įdomų klausimą - kodėl ortodoksų vyskupas liturgijos metu elgiasi tarsi karalius, kunigams sutikus bučiuojamos rankos ir panašiai. Aš jam pasakiau, kad kunigas, o ypač vyskupas, ir ypač liturgijos metu, yra Kristaus atvaizdas (ikona), ir atvaizduodamas Kristų jis liturgijoje ir prisiima karališkąjį vaidmenį. Pavyzdžiui, jis turi milžinišką mantiją, kurios galus nešioja subdiakonai (jie liturgiškai vaizduoja angelus), nes:
„regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro.“ (Iz 6,1)
Tada bičiulis pakeitė klausimą - ar nėra taip, kad visos tos metaforos per rimtai priimamos? Tais laikais buvo karalystės, tai ir Kristus kalbėjo apie karalystę. O jei ateitų šiandien, tai gal kalbėtų apie respubliką?

Žinoma, žodžiai „Dievo karalystė“ (arba „Dangaus karalystė“) yra metafora ir neišreiškia adekvačiai, to, kas yra ir kas artėja. Tačiau perkeisti ją į respubliką neįmanoma, nes šiuodvi formos yra visiškai skirtingos.

Demokratinė respublika yra santvarka, kurioje suverenitetas priklauso visiems piliečiams. Piliečiai deleguoja savo galias tam tikroms institucijoms, o jos įgyvendina valdymą. Visai kitaip yra monarchijoje.

Karalystėje suverenas yra vienas ir vienintelis - karalius. Piliečiai jam nedeleguoja savo galių - visų institucijų galios kyla iš jo. Jis deleguoja savo galios tam, kad veiktų valstybė.

Dievas pasaulio atžvilgiu visada ir buvo, ir bus toks vienintelis suverenas - Karalius. Jis yra Visagalis, sukūręs ir palaikantis viską, kas egzistuoja. Bet kas, kas tik turi kokią nors galią pasaulyje turi jos tik tiek, kiek gavo iš Dievo.

Nors respublika kaip bet kuri kita politinė santvarka ir yra priimtina krikščionims, tačiau Danguje visada bus Karalystė, nes tokia yra Dievo valdžios esmė. Ir Bažnyčia, kuri yra dangiškosios Tikrovės atvaizdas, nebus respublika. 

2015 m. rugpjūčio 14 d., penktadienis

Ką ortodoksai (stačiatikiai) tiki apie Mariją?

Dievo Gimdytoja su Išgelbėtoju
Mariją ortodoksai vadina Dievo Motina arba Dievo Gimdytoja (gr. Theotokos, sl. Bogorodica), nes ji pagimdė Jėzų Kristų, tikrą Dievą ir tikrą Žmogų. Šventoji Dvasia nekaltoje Mergelėje Marijoje tokiu pat būdu, kaip Dievas sukūrė pasaulį, suformavo jos įsčiose vaisių - Jėzų Kristų. Nors iš Dievo Motinos Kristus tepaveldėjo žmogišką prigimtį, tačiau ji yra vadinama Dievo Motina, nes Dievo Sūnaus asmenyje žmogiškoji ir dieviškoji prigimtys yra vienovėje (sujungtos hipostatine vienybe; Kristaus asmuo yra vienas; dvi prigimtys yra nesulieta vienovė).

Tapdamas žmogumi Kristus prisėmė visiems žmonėms bendrą prigimtį, bendrą esmę. Būdamas šventas, nekaltas, tyras ir atskirtas nuo nusidėjėlių (Hb 7,26), Kristus „prisiėmė pasaulio nuodėmę“ (Jn 1,29), t.y. žmonijos blogį ir šitaip „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2,8). Dievas nusižemino, idant žmogus būtų per Jį ir Jame išaukštintas. „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu“ rašė šv. Atanazas Didysis.


„Tada Pats Viešpats duos tau ženklą: štai, Mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir vadinsi jį vardu „Emanuelis“ (Iz 7,14)
Šv. Ireniejus Lionietis žmogiškosios prigimties tobulumą ir malonę, kuri spinduliavo iš Kristaus žmogiškojo Kūno, prilygina tam tikram užkratui, kuris plinta visuose įtikėjusiuose. Kristaus Kūno galią liudija Evangelija:
„Viena moteris, dvylika metu sirgusi kraujoplūdžiu, kurio niekas negalėjo pagydyti, prisiartino iš užpakalio, prisilietė jo drabužio apvado, ir kraujas bematant liovėsi plūdęs. O Jėzus paklausė: „Kas mane palietė?“ Visiems besiginant, Petras tarė: „Mokytojau, minia tave spaudžia ir stumia“. Bet Jėzus atsakė: „Mane kažkas palietė, nes aš pajutau, kad iš manęs išėjo galia“. Moteris, pamačiusi, kad neliko nepastebėta, drebėdama prisiartino, parpuolė jam po kojų ir visų žmonių akivaizdoje papasakojo, kodėl prisilietusi ir kaip tuojau išgijusi. Tuomet Jėzus jai tarė: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk 8,43-48)
Iš šių stebuklų suprantame, kokią ypatingą malonę patyrė Moteris, savo įsčiose nešiojusi Atpirkėją. Jos kraujas buvo bendras su Kristaus Krauju, Jos Kūnas susiliejo su Kristaus Kūnu. Jau įsčiose Kristaus galia buvo tokia didelė, kad ją juto aplinkiniai:
„Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties Motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“. (Lk 1,41-45)
O juk pati Dievo Motina nešiojo šį Vaisių po savo širdimi devynis mėnesius! Jai buvo skirta didi misija - pagimdyti Naująjį Adomą, naująjį žmonių giminės pradininką, kuris turėjo suteikti žmonėms atpirktą, nuo nuodėmės apvalytą prigimtį. Todėl net arkangelas Gabrielius, pranešdamas Dievo Motinai žinią, kad ji pagimdys Emanuelį (Jėzų Kristų; Emanuelis reiškia „Dievas su mumis“), pasveikino Mariją: „Džiaukis, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1,28). Prisimindami šiuos įvykius, ortodoksai meldžiasi:


 

Θεοτόκε Παρθένε, χαίρε κεχαριτωμένη Μαρία, ο Κύριος μετά Σου. Ευλογημένη Συ εν γυναιξί, και ευλογημένος ο καρπός της κοιλίας Σου, ότι Σωτήρα έτεκες, των ψυχών ημών.
Богородице Дево, радуйся, Благодатная Марие, Господь с Тобою; благословена Ты в женах и благословен Плод чрева Твоего, яко Спаса родила еси душ наших.
Džiaukis, Dievo Gimdytoja, malonėmis apdovanotoji Marija! Viešpats su Tavimi. Tu palaiminta tarp moterų ir palaimintas Tavo įsčių vaisius, nes pagimdei mūsų sielų Išgelbėtoją.
Šiai misijai Dievas turėjo pasirinkti moterį, kuri tobulai sutiktų su Dievo valia, jam atsiduotų. Dievas neveikia prieš laisvą žmogaus valią. Todėl arkangelas apreiškė Marijai, kad ji pagimdys Dievo Sūnų ir veikė su jos sutikimu. Be to, šis Dievo Motinos atsidavimas, kurį Tradicija liudijo buvus nuo ankstyvosios jos vaikystės, liudija ypatingą jos šventumą.

Pasak Tradicijos, Dievo Gimdytoja gimė teisiesiems Joakimui ir Onai, buvo atiduota augti į Jeruzalės Šventyklą. Sulaukusi santuokinio amžiaus, ištekinta už Juozapo Sužadėtinio, pagimdė Kristų, stebėjo Jo žemišką misiją, Jo kančią ir mirtį. Po Kristaus mirties, trečiąją dieną prisikėlimo ir įžengimo į Dangų, buvo globojama apaštalo Jono, kol, atėjus laikui, apaštalų apsuptyje užmigo (mirė). Nebuvo tik apaštalo Tomo, kuris atvyko trečiąją dieną po laidotuvių.

Dievo Motina buvo palaidota kape, kuris buvo užristas akmeniu. Kai apaštalai atidarė kapą, kad Tomas pamatytų jos kūną, Tomas išvydo tik likusius drabužius. Pasak Tradicijos, Dievo Motina trečią dieną buvo prikelta iš mirusiųjų ir paimta į Dangų. Kadangi niekas nematė, kad ji būtų paimta ar kaip ji buvo paimta, kanonai draudžia ikonose vaizduoti ėmimą į Dangų.

Ortodoksai neturi katalikiškos nekalto prasidėjimo dogmos, pagal kurią Mariją nebuvo paliesta prigimtinės nuodėmės. Šventojoje Tradicijoje, Bažnyčios Tėvų raštuose Bažnyčiai nėra perduota tokio mokymo. Be to, pirmoji nuodėmė (ją tik katalikai ir protestantai vadina „prigimtine“) buvo padaryta protėvių, todėl palikuonims persiduodavo jos padariniai, o ne ji pati. Pasak Aleksandrijos šventųjų ir šv. Ireniejaus, nuodėmės padariniai persiduoda lytinio akto metu, todėl šv. Ignotas Briančianinovas teigia, kad Dievo Motina, skirtingai nei Kristus, kuris nebuvo pradėtas lytinio akto metu, perėmė protėvių nuodėmės padarinius.

Kadangi nekaltas prasidėjimas tiesiog nėra Tradicijos dalis, t.y. nėra Bažnyčios mokymo nei už, nei prieš, tai tikintieji gali tikėti, gali netikėti tuo, nors yra šventųjų, kurie laiko katalikų mokymą apie Mariją klaidingu. Jei, pavyzdžiui, šv. Petro Mohyla tikėjo nekaltu prasidėjimu, tai šv. Ignotas Briančianinovas teigia, kad jei Marija būtų pradėta kaip visiškai nepaliesta nuodėmės, tai 1) Jai nereikėtų Išpirkėjo; 2) Būtų neaišku, kodėl visa žmonija negalėtų būti išganyta tokiu būdu, o ne per kryžiaus auką. Visa tai - tik žmogiškos spekuliacijos, tačiau kaip tiksliai viskas buvo, Tradicijoje nepasakyta ir todėl negali būti žinoma.

Kadangi Dievo Motina buvo tobula šventoji, visiškai atsidavusi Dievo valiai ir pašventinta ypatingu būdu kaip savo įsčiose nešiojusi Patį Kristų, Ortodoksų Bažnyčia ją laiko pirmąja tarp šventųjų ir šitaip ją mini:




„Garbingesnę už cherubinus ir nepalyginamai šlovingesnę už serafinus, mergele likusią, Dievo Žodį pagimdžiusią, tikrąją Dievo Gimdytoją, Tave aukštiname“
Dievo Gimdytojai skirtos 4 iš 12 Didžiųjų Švenčių: Dievo Motinos gimimas, Dievo Motinos Įnešimas į Šventyklą, Gerosios Naujienos Paskelbimas Dievo Gimdytojai, Dievo Motinos Užmigimas. Dievo Motinos Gimimas yra pirmoji Didžioji Šventė Bažnyčios liturginiuose metuose, o Dievo Motinos Užmigimas - paskutinioji.

Assumptio vs. dormitio (Dievo Motinos Ėmimas į Dangų)
Ortodoksų Bažnyčios šventės

2015 m. rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis

Ar patriarchas turi neofašistinę grupuotę?

Grėsmingieji „Sorok sorokov“
Neseniai vienas ateistinis rusų saitas išplatino šmeižikišką pranešimą, kuriame teigiama, atseit Maskvos patriarchas remia neonacistinę grupuotę. Pridėtos įvairios svastikos ir vaikinų su svastikomis nuotraukos, kurios turėtų įtikinti skaitytoją, kad judėjimas „Keturiasdešimt keturiasdešimčių“ (Sorok sorokov) yra neonacistinis. Be abejo, tai išsigalvojimas.

Pradėkime nuo žmonių, kurie pavaizduoti nuotraukose.


Portalas medialeaks.ru pakalbino žmones, pavaizduotus nuotraukose, ir jie tiesiai pasakė, kad judėjimui nepriklauso:



Aleksandras Michailovičius tvirtina, kad jis nebeturi nieko bendro su judėjimu,
o vaikinas su svastika - niekada ir neturėjo

Ateistinis portalas net nepasistengė pabandyti paspausti ant įdėtos svastikos su Tikėjimo išpažinimu dešinio klavišo ir pabandyti paieškoti vaisto Google. Paieška bemat nuvestų į bažnyčios remiamą antisektantinį interneto projektą, perspėjantį apie schizmatikų platinamus paveikslus - http://www.anti-raskol.ru/pages/1251 . (Tiesa, reikia pripažinti, kad šiaip jau svastika tikrai yra simbolis, naudojamas slavų, graikų ir gruzinų cerkvių puošyboje, bet tai platesnė tema, kuri neturi nieko bendro su aptarinėjamomis)


Kas gi yra tas tas paslaptingas judėjimas „Sorok sorokov“? Pavadinimas yra aliuzija į posakį bažnytine slavų kalba „sorok sorokov“ - „daugybė, begalybė“. Buvo sakoma, kad Maskvoje yra „keturiasdešimt keturiasdešimčių“ cerkvių, t.y. aibė cerkvių. Šis judėjimas yra paprasčiausia grupė socialiniame tinkle vkontakte, kurios tikslas - cerkvių statyba Maskvos mieste...



Judėjimo lyderio interviu TV kanale „Caregrad“:






Susitikimas su kun. Dmitriju Smirnovu:




Niekas judėjimo (kuris, kaip supratau, net nėra įregistruotas) jokiais apdovanojimais neapdovanojo, o apdovanojo asmeniškai kompozitorių Andriejų Kormuchiną už tai, kad jis organizuoja jaunimo susitikimus su kunigais, švietėjiškus renginius ir rūpinasi cerkvių statyba.

Ką reiškia žodis „aba“?

„Abba“ aramėjiškai reiškia „tėvas“. Šis žodis naudojamas kai kuriose žydų maldose kreipiantis į Dievą. Graikai, koptai ir slavai šį žodį taria „avva“. Šiuo žodžiu kreipiamasi į Dievą ir į dvasinį vadovą („Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje“-  sako šv. Paulius savo dvasinėms atžaloms (1 Kor 4,15).

2015 m. rugpjūčio 10 d., pirmadienis

Kodėl vieni žmonės gimsta neįgaliais, gimsta skurde, o kiti - sveiki ir klestinčiose šeimose?


KŪNIŠKOJI NELYGYBĖ

Mes gimstame su nelygiomis kūniškomis galimybėmis. Vieni gimsta sveiki, kiti - luoši; vieni iš prigimties fiziškai stiprūs, kiti - silpni. Kodėl šitaip yra, Kristus aiškina Evangelijoje pagal Joną:

„Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. 
Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė,kolei diena.Ateina naktis,kada niekas negali darbuotis.Kol esu pasaulyje,esu pasaulio šviesa!“
Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“. Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: 'Eik į Siloamą nusiprausti'. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“ (Jn 9,1-11)
Šiuo atveju Dievo galybė pasireiškė, nes neregys buvo išgydytas, jis praregėjo dėl Dievo malonės. Tačiau išgydymas - nebūtina sąlyga Dievo darbų raiškai. Įtikėjęs Dievu krikščionis, nesvarbu koks buvo gimęs, gali įgyti tokią didelę vidinę stiprybę, kad savo darbais (tiksliau - Dievo darbais, kurie per jį reiškiasi) aplenks visus bedievius. Pavyzdys - be galūnių gimęs protestantų pamokslininkas Nick Vujicic, gyvenime nuveikęs daugiau, nei daugelis turinčiųjų visas galūnes.



Apaštalas Paulius rašo, kad Dievas atsisakė jį gydyti sakydamas: „Mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12,9). Nesvarbu, ar žmogus aklas, ar kurčias, ar berankis - tai iššūkis, kurį įveikęs jis gali tapti didesniu žmonių, nei daugelis, kuriuos kažkodėl vadiname „sveikais“, nors jų (mūsų) sielos tikrai nėra sveikos. 

SOCIALINĖ NELYGYBĖ

Tas pats galioja gimusiesiems socialinėje nelygybėje. Aš pažįstu krikščionių, kurie gimė baisiose šeimose, alkoholizmo ir skurdo apsuptyje, be jokios vilties tobulėti, siekti aukštojo mokslo ir kt., tačiau Dievas dėl jų tikėjimo neįtikėtinais būdais sutvarkė jų gyvenimą ir jų vaikai nebežino, nei kas yra skurdas, nei kas - alkoholizmas.

TIKSLAS

Krikščionybė moko, kad Dievas yra meilė (1 Jn 4,8), t.y. slėpininga Trijų Dieviškųjų Asmenų bendrystė, kurie yra Vienas Dievas. Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir panašumą, tam, kad žmogus, kaip asmuo, buvotu meilėje su asmeniniu Dievu. Todėl visa, kas vyksta mūsų gyvenime, yra padaryta taip, kad mes galėtume siekti šio pagrindinio tikslo.

Dievas, Visatos ir žmonių Kūrėjas, yra Visažinis, todėl dar prieš sukurdamas pasaulį žinojo kiekvieną laisvą būsimą žmonių pasirinkimą. Tai reiškia, kad Jis sukūrė pasaulį taip, kad kiekvienas žmogus turėtų kuo geresnes sąlygas savo dvasiniam tobulėjimui, kad gyvenimas jį tinkamai auklėtų, bet nepažeistų žmogaus laisvos valios. Dievas išrenka žmogaus sielai optimaliai gerą „starto aikštelę“ ir optimaliai gerą pabaigą, nes žmogus miršta tada, kada jam yra palankiausia - kai jis yra pasiekęs savo dvasinį Olimpą.

Todėl tuščia klausti apie negimusių kūdikių mirtis ar neįgalius vaikus, mirštančius vaikystėje. Mes nežinome „kas būtų, jeigu būtų“, o tokie vaikai gali duoti didelę dvasinę naudą savo tėvams, išmokyti juos mylėti. Su šiuo klausimu kunigas, miręs kankinio mirtimi, Daniilas Sysojevas susieja ir pagonių kraštuose gimstančiųjų klausimą - mes nežinome, galbūt gimę krikščionių kraštuose jie kaip tik taptų ateistais ir paniekintų krikšto malonę.

MELDŽIAME IŠGYDYMO IR LYGYBĖS

Dievas kuria aplinkybes, kurios kviečia atsiversti, bet jis niekada nepriverčia atsiversti. Kristus sako: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3,20). Žmogaus širdies durys turi tik vieną rankeną, ir ji yra iš vidaus. Kristus nesiveržia, o tik stovi, tyliai beldžia ir laukia.

Taip reikia suprasti ir gyvenimo aplinkybes. Tikėjime nėra prievartos, nes meilė negali būti paremta privertimu. Gyvenimo aplinkybėse yra tėviškas auklėjimas. Bažnyčia kiekvieno susirinkimo į pamaldas metu Dievo meldžia išlaisvinimo nuo negandų, nepritekliaus, karų ir kitų blogių, tačiau taip pat moko, kad šios maldos išklausomos tada, kai Dievas mato, jog tai bus naudinga tikinčiųjų sieloms. 

2015 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

Apie paklusimą hierarchinei Bažnyčiai



„Jei Bažnyčioje būtų laikomasi iškreiptos paklusnumo sampratos, tada joje karaliautų erezija, nes šventieji turėtų klausytis eretikų patriarchų ir hierarchų [...]. Paklusnumas Bažnyčiai – tai visai ne paklusimas konkretiems asmenims (nes žmonės, žinoma, visada klysta), o nekintančiai Bažnyčios tiesai, kuri apreikšta Evangelijoje ir nekintamoje Bažnyčios Tėvų Tradicijoje“

 - prof. kun. Theodoros Zisis

2015 m. rugpjūčio 2 d., sekmadienis

Apie ortodoksų giedojimą [audio]



Paskaitėlė apie krikščionių ortodoksų giedojimą. Tai - ištraukos iš kovo 11 akto signataro A. Degučio liudijimo -  http://www.marijosradijas.lt/images/audio-archive/2015/08/02/2015-08-02-01-00-gyvo-garso-ir-liudijimu-vakarai.mp3

Religijotyrininkas apie buvusį Lietuvos ortodoksų vyskupą (2004 m.)



„Metropolitas Chrizostomas - vienas kairiųjų metropolito Nikodemo sekėjų, santykių su katalikais normalizacijos šalininkas, griežtas antikomunistas ir žmogus su pakankamai nepriklausoma, nors ir šiek tiek mizantropiška pasaulėžiūra. Kritiniu krikščionims ortodoksams Lietuvoje laikotarpiu, nacionalinės revoliucijos metu (1989-1991 m,), metropolitas prisijungė prie judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę - „Sąjūdžio“. Jis netgi buvo vienintelis rusas šios organizacijos vadovybėje, nors ir atvyko į respubliką tik prieš pat prasidedant perestroikai.
[...]
[Ortodoksų] Bažnyčia [Lietuvoje] niekada neturėjo problemų su valdžia ir nepatyrė schizmos. Gali būti, kad būtent metropolito Chrizostomo elgesys 1989-1991 m. lėmė, kad Lietuvoje neegzistuoja rusakalbių diskriminacija. [...]


Nors metropolitas ir pakankamai griežtai kritikuoja Maskvos patriarchatą ir „fundamentalistines“ Rusijos Ortodoksų Bažnyčios tendencijas, Šventasis Sinodas yra patenkintas dabartine Bažnyčios padėtimi Lietuvoje. Pats vyskupas interviu, kurį davė iškart po to, kai jam buvo suteiktas metropolito titulas, sakė: „Švenčiausiasis [patriarchas Aleksijus II] išreiškė paramą Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios linijai, kuri orientuota į kompromisą, o ne į konfrontaciją su valdžia... Ne paslaptis, kad 90-ųjų pradžioje ne visi vietiniai ortodoksai rėmė mano veiksmus, ne visiems buvo priimtinas mano stilius ir bendravimo ratas. Būta neprietelių, rašiusių apie mane skundus... Žinoma, galėjo rastis įvairios nuomonės apie mano veiklą, tačiau švenčiausiasis [patriarchas] situaciją pamatė savo paties akimis pastoracinio vizito Lietuvoje metu. Manau, kad tai, jog dabar man buvo suteiktas metropolito titulas liudija, kad jis [patriarchas] sutinka su mano pozicija“


- Nikolajus Mitrochinas