2015 m. vasario 28 d., šeštadienis

Ortodoksų vienuolystė: kilmė ir dabartis

Radijo laida, pagal kurią parengtas straipsnis: audio


Ortodoksų vienuolystės šaknų derėtų ieškoti dar pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje, kai Ortodoksų ir Romos Katalikų Bažnyčios dar tebebuvo viena Bažnyčia. Evangelijoje pagal Morkų rašoma: „Pasirodė dykumoje Jonas. Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų“ (Mk 1, 1; 6)

Šv. Jonas Krikštytojas ortodoksų tradicijoje dažnai vadinamas pirmuoju vienuoliu. Jis – tobulo vienuoliškojo gyvenimo provaizdis, o Dievo Motina (Švč. Mergelė Marija) – vienuolių globėja.

KAIP DYKUMA TAPO MIESTU


Didysis vienuolystės pakilimas, kai daugybė krikščionių patraukė į dykumas, buvo IV amžiuje. Masiniam krikščionių susižavėjimui vienuolyste įtakos turėjo du veiksniai – pasibaigę krikščionių persekiojimai ir šv. Antano didžiojo pavyzdys.

Pasibaigus krikščionių persekiojimui, nebeliko kankinystės – pagrindinės pirmųjų amžių krikščionių šventumo formos. Beveik visi šventieji iki IV amžiaus buvo kankiniai. Daugelyje ankstyvosios krikščionybės šaltinių, tokių, kaip Didachė, krikščionis mokomi „ieškoti šventųjų veido“. Bendravimas su šventaisiais jiems buvo kasdienybė, nes tai jų vyskupai – Ignotas, Polikarpas ir kiti, buvo nukankinti dėl Kristaus. Tačiau krikščionybei tapus prestižine Romos imperijos religija (juk net imperatorius buvo prielankus krikščionybei), šventųjų rasti buvo vis sunkiau.

Miestų parapijos prisipildė nominalių krikščionių, kurie pasikrikštijo tik dėl materialinės naudos. Kaip rašo šv. Kirilas Jeruzalietis, vieni krikštijosi, nes norėjo įtikti savo viršininkams, kiti – nes norėjo įtikti gražiai merginai ir ją vesti, treti – nes norėjo įtikti draugams. Kai IV amžiuje šv. Atanazas Didysis parašė knygą „Antano Didžiojo gyvenimas“, visų akys nukrypo į dykumą, nes žmonės suprato, kad ten slaptoje meldžiasi šventieji.

Antanas Didysis nebuvo pirmasis vienuolis, bet jis buvo žymiausias vienuolis, nes knyga apie jį tapo tikru bestseleriu. Kartą, kai Antanas įžengė į bažnyčią, buvo skaitomi Evangelijos žodžiai: Jeigu nori būti tobulas, eik parduok ką turi, ir išdalyk vargšams. Tuomet ateik ir sek paskui mane ir tu turėsi lobį danguje. Antanas priėmė juos kaip asmeninį pašaukimą, viską pardavė, išdalijo ir iškeliavo į dykumą. Ten, kaip ir Evangelijose – Kristų, ėmė kankinti šėtonas su savo demonų kariauna.

Dykuma (gr. eremis, slav. pustyn) ortodoksų tradicijoje vadinama ne vien tai, ką mes pratę lietuviškai vadinti dykuma, šiuo žodžiu ortodoksai vadina kiekvieną vienuolių atsiskyrimo vietą. Tai nebūtinai turi būti smėlėta dykynė, į kurią iškeliavo Antanas.

Paskui Antaną į dykumą iškeliavo gausybė žmonių, kas – tik dvasinio patarimo, o kas gyventi taip, kaip Antanas. Atanazo didžiojo žodžiais, IV amžiuje „dykuma tapo miestu“. Šventieji, atsiskleidę tuomet dykumoje, yra vadinami Dykumos tėvais.

Dykumos tėvų dvasingumas visuomet buvo ir yra ortodoksų vienuolystės pamatas. Visi ortodoksų vienuoliai ir šiandien greta Šventojo Rašto skaito Šventųjų Tėvų knygas, tarp jų itin autoritetingi paterikonai ir jerondikonai, kuriuose surašytos trumpos Dykumos tėvų ir vėlesnių šventųjų ištaros, taip pat svarbų vaidmenį vaidina VI a. parašyta atsiskyrėlio šv. Jono Pakopininko „Dangiškosios kopėčios“ ir Bažnyčios tėvų raštų rinkinys, pavadintas „Filokalija“ (slav. „Dobratoljubie“, lietuviškai – „meilė gėriui“). Į Filokalijos sudėtį įeina Antano Didžiojo, Makarijaus Didžiojo, Evagrijaus Ponetičio ir kitų dykumos asketų veikalai. Taigi, jei kas nors nori suprasti ortodoksų vienuolių dvasingumo esmę, geriausia žvelgti į Dykumos tėvus.

Vienuolystė – tai bėgimas nuo pasaulio, visko išsižadėjimas, radikalus sekimas Kristumi. Ortodoksų vienuoliai duoda keturis įžadus: paklusnumo, skaistumo, neturto ir nenutrūkstamos maldos. Šių įžadų jie gali bandyti laikytis arba gyvendami vieni, kaip atsiskyrėliai, arba su vienuolių bendruomene.

VIENUOLYNŲ TIPAI

Dykumoje natūraliai susiformavo du vienuoliškojo gyvenimo tipai – atsiskyrėliškas gyvenimas, kurį padarė populiarų Antanas, ir bendruomeninis gyvenimas, kurį populiarų padarė šv. Pachomijas Didysis. Pachomijas buvo karininkas, todėl dykumoje jis pagal karių pavyzdį organizavo griežtai pagal taisykles gyvenančią bendruomenę.

Atsiskyrėlių vienuolių gyvenimo būdas vadinamas eremitiniu pagal graikišką žodį „dykuma“ (eremis), arba anachoritiniu pagal graikišką žodį „atsiskyrimas“ (anakhoreo). Bendruomeninis gyvenimas yra vadinamas cenobitiniu. Bendruomenėse gyvenantys vienuoliai gyvena ir meldžiasi kartu.

Egzistuoja ir tarpinė tarp bendruomeninės ir atsiskyrėliškosios tradicija – gyvenimas skituose. Vienuoliai gyvena atskirai po du, tris nutolusiose gyvenvietėse, o vienoje bažnyčioje susirinka tik kartą į savaitę bendrai maldai.

VĖLESNĖS VIENUOLIŠKOS TRADICIJOS

Kaip sakiau, ortodoksų vienuolystės pagrindas – dykumos tradicija, todėl visa vėlesnė šios tradicijos raida netoli nueina nuo savo ištakų. Skirtingai nei Romos Katalikų Bažnyčioje, ortodoksų tradicijoje neegzistuoja vienuolių ordinai, kiekvienas vienuolynas turi savo vyresnį – hegumeną ir yra gana nepriklausomas nuo kitų. Arčiausiai ortodoksų vienuoliškosios tradicijos Vakaruose yra benediktinai. Juk šv. Benediktas Nursietis, kaip ir šv. Jonas Kasianas, buvo būtent rytietiškosios vienuolystės tradicijų nešėjai į Vakarus.

Vakaruose yra tam tikrų vienuolių ordinų, pavyzdžiui, dominikonai, jėzuitai, kurie ne bėga iš pasaulio, o eina į jį. Ortodoksų vienuolystės tikslas visada yra bėgimas nuo pasaulio. Vienuolis tampa vienuoliu per vadinamąjį „apkirpimo“ arba „tonzūros“ ritualai, kai jam kaip per krikštą yra nukerpama plaukų sruoga, suteikiamas naujas vardas ir skaitomas krikšto palaiminimas: „Palaimintas Dievas, norintis visų žmonių išgelbėjimo ir kad jie pažintų tikrąją tiesą…“ Kaip kadaise šventieji tėvai rašė, kad kankinystė – tai krikštas krauju, taip išplitus vienuolystei paplito posakis, kad vienuolystė – tai mirtis pasauliui per savanorišką kankinystę, taigi, taip pat antrąjį krikštą.

Po tonzūros vienuoliai paprastai daugiau niekada nebesikerpa plaukų ir nebesiskuta barzdos, kas simbolizuoja jų dvasinę ramybę. Taip pat egzistuoja paralelės tarp Jono Krikštytojo, Jėzaus Kristaus, Senojo Testamento nazirų ir Dykumos tėvų išvaizdos. Visi jie nešiojo ilgus plaukus ir ilgas barzdas.

JĖZAUS MALDA

Didžiausias ortodoksų vienuolių dvasinis deimantas – Jėzaus malda. Išėjęs iš pasaulio vienuolis, kaip ir Jėzus, dykumoje sutinka šėtoną ir jo demonus, kurie bando jį pavergti aistromis. Pasak Kristaus, demonai įveikiami ne kitaip, o „tik malda ir pasninku“ (Mk 9, 29), taigi, vienuoliai mokėsi melstis ir pasninkauti.

Jėzaus malda kilo išŠventojoje tradicijoje išreikštos nepaprastai didelės pagarbos Jėzaus vardui ir Dykumos tėvų mokymo apie paprastą maldą. Apie Jėzaus maldą senoviniame Hermo „Ganytojuje“ rašoma: „Dievo Sūnaus Vardas didis ir beribis, ir jis laiko visą pasaulį“ (III, XIV). Tuo tarpu šv. Makarijus Didysis moko melstis kuo trumpesnėmis frazėmis, pavyzdžiui, „Viešpatie, padėk“ (Kyrie, boethei). Sulydžius šiuodu įsitikinimus atsirado Jėzaus malda, skambanti „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“

Šią maldą vienuoliai pratinasi kalbėti dieną ir naktį. Seniausias liudijimas apie Jėzaus maldą yra Egipto oloje rastas V a. padarytas vienuolio įrašas, kuriame užrašyta ši malda. Vėliau atsirado panaši į rožinį maldai skirta virvelė su mazgais, graikiškai vadinama komboskini, slaviškai – čiotki, kuri padeda susikaupti meldžiantis. Taip pat vėliau susiformavo kitos pagalbinės priemonės maldai – kvėpavimo technikos, kūno pozicijų aprašymai. XIV a. ši kontempliatyvios maldos tradicija įgijo „hesichazmo“ pavadinimą. Lietuviškai turime šios tradicijos atstovų šv. Siluano Atoniečio ir šv. Serafimo Saroviečio knygų.

SVETINGUMAS

Nepaprastai didelį vaidmenį vienuolių gyvenime vaidina dvasios tėvai. Būtent dvasios tėvui vienuolis turi nuolankiai paklusti, iš jo mokytis krikščioniško gyvenimo bei maldos. Kai kurie žmonės, turintys specialią Dievo dovaną, dvasinio ugdymo charizmą, yra vadinami „senoliais“ (graikiškai – jeronda, slaviškai – starcy). Ir čia susiduriame su antrąja bėgimo iš pasaulio puse, paprastai žmonės yra linkę vytis tuos, kurie bėga iš pasaulio.

Jau Antanui didžiajam tekdavo eiti vis giliau į dykumą, nes, kad ir kiek jis bekeliavo gilyn, jį vydavosi norintieji pasiklausti gyvenimiškų patarimų ir ko nors iš jo pasimokyt. Lygiai taip pat dabar daugelis pamaldžių ortodoksų atostogų metu stengiasi nuvažiuoti į vienuolynus. Ypač liaudyje populiarūs tie vienuolynai, apie kuriuos yra pasklidęs gandas, kad ten yra senolių charizmą turinčių vienuolių.

Svetingumas, slav. strannoljubie, yra svarbi vienuolių gyvenimo dalis. Didesni vienuolynai, kuriems priklauso ir Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolynas, paprastai įrengia piligrimų namus, kuriuose galimybę prisiglausti turi visi ieškantieji dvasinio gyvenimo.

LIETUVOJE

Kaip rašo istorikas Zigmas Zinkevičius, Lietuvoje pirmoji Bizantijos misija galėjo prasidėti X–XII amžiais. Tada Lietuvos žemėse pradėjo rastis ir pirmieji vienuoliai, pavyzdžiui, Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba šv. Eliziejus Laurušavietis. XV a. Vilniuje įsikūrė pirmoji pastovi vienuolių brolija, kuri apsigyveno Lietuvos didžiojo etmano Konstantino Ostrogiškio lėšomis pastatyto Švč. Trejybės vienuolyno patalpose. XV a. vienuolynas atiteko unitams ir vienuoliai persikėlė į naujai įkurtą Šv. Dvasios vienuolyną.

Seniau vyrų vienuolynai dar buvo Surdegyje, Kruonyje ir Vievyje, tačiau šiandien likęs vienintelis vyrų vienuolynas Vilniuje, greta gyvena viena moterų vienuolių bendruomenė ir Mikniškėse egzistuoja viena neįprasta ortodoksams bendruomenė, turinti monastinių elementų.

Šventosios Dvasios vienuolynas yra kasdien atviras lankymui, kartais ten organizuojamos ekskursijos. Taigi, bet kas, ar būtų ortodoksas, ar kitatikis, turi galimybę aplankyti vienuolyną, pasimelsti ir pabandyti pasisemti dvasinės ramybės. O apie dvasinę ramybę žymusis rusų vienuolis šv. Serafimas Sarovietis yra pasakęs: „Įgyk ramybės Dvasią ir tūkstančiai aplink tave išsigelbės.“


Taip pat skaitykite:

2015 m. vasario 26 d., ketvirtadienis

Kun. A. Akelaitis apie Biblijos vertimus

Puikus interviu su Šventojo Rašto dėstytoju, kun. A. Akelaičiu: http://lt.radiovaticana.va/news/2015/02/21/pokalbis_apie_%C5%A1ventojo_ra%C5%A1to_lietuvi%C5%A1k%C5%B3_vertim%C5%B3_problematik%C4%85/1124929

Ypač taikli pastaba apie tai, kad bet koks klasikinis Biblijos komentaras nėra tinkamas naudoti su lietuviškais Biblijos vertimais - nes tie vertimai neatitinka egzistuojančių egzegezės tradicijų (ypač kai kalbame apie konfesinę, pvz. ortodoksų, protestantų fundamentalistų ar nors ir išsivadavimo teologijos egzegezę). O jei paimtume dar ne naujųjų laikų, o patristinius komentarus, pvz. Jono Auksaburnio, Augustino ar Evagrijaus ir išvertę juos pridėtume prie lietuviško Biblijos vertimo, tai gautume šizofreniją.

Apie ortodoksų Šventojo Rašto vertimo problemą esu rašęs čia: Kodėl Septuaginta?. Šiandiena nei lietuvių, nei, beje, rusų kalbomis nėra pasiekiamas tekstas, kurį skaitė Bažnyčios Tėvai ir vadino Šventuoju Raštu.

2015 m. vasario 24 d., antradienis

Mistagogija - 1 - Ad Fontes [audio]



Pirmasis bendras ortodoksų ir katalikų patristinės mistagogijos seminaras, įvesdinantis į šv. Kirilo Jeruzaliečio (IV a.) katechetinius-mistagoginius pamokslus. Seminaras vyko šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose. Daugiau informacijos - http://www.ortodoksas.lt/2015/02/kvietimas-i-seminarus.html

2015 m. vasario 23 d., pirmadienis

Reikalavimai prieš švč. Komuniją ortodoksams



Kaip ruoštis švč. Komunijos, Eucharistijos sakramentui? Prieš mėnesį išėjo oficialus Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dokumentas, aiškinantis pasiruošimo reikalavimus:

http://www.pravmir.ru/ob-uchastii-vernyih-v-evharistii/

Sekite man Youtube kanalą: http://video.ortodoksas.lt

2015 m. vasario 20 d., penktadienis

Vakariečių graikai ir graikų graikai

Dažnai kartojama chrestomatinė tiesa, kad Vakarų kultūra laikosi ant trikojo – graikų filosofijos, romėnų teisės ir žydų religijos. Senovės Graikija – tai nostalgiškai, idiliškai vaizduojama kultūra, kurioje klestėjo kontempliatyvus gyvenimas ir demokratija. Tačiau dažnas vakarietis, nuvykęs į šiandienos Graikiją, gali nusivilti – ten ras visai kitokius žmones nei knygose.

Vakarams stereotipiškai senovės graikai dažniausiai atrodo šalti, racionalūs, tyliai apmąstantys pasaulio pradus. Šiandieniniai graikai, priešingai, yra karštakošiai, emocionalūs, plepiai. Be abejonės, per 2000 metų įvyko rimtų antropologinių transformacijų, tačiau gali būti, kad toks aštrus kontrastas tarp „knyginių graikų“ ir „gyvų graikų“ yra ne tik jų metamorfozių vaisius.

Įsiklausykime, su kokia ironija ir nusivylimu Friedrichas Nietzsche taria: „Ak, tie graikai! Jie žinojo, kaip gyvent: todėl jie būtinai narsiai laikėsi paviršiaus [...]. Garbinti išvaizdą, tikėti formomis, tonais ir žodžiais [...]! Tie graikai buvo iš esmės paviršutiniški! [...] Argi mes tiksliai šiuo atžvilgiu nesame graikai?“ Ir su kokiu pasididžiavimu kalba rusų emigrantų teologas Georgijus Florovskis: „Graikų kalba yra Naujojo Testamento kalba. Viskas ankstyvojoje krikščionybėje yra graikiška. Kaip krikščionys [ortodoksai], mes visi esame graikai savo mąstymu. Ne siauru nacionalistiniu požiūriu, bet kaip bendros dvasinės ir intelektinės praeities dalininkai.“ Gali pasirodyti keista, kad Nietzsche ir Florovskis taip skirtingai vertina tą patį fenomeną. Tačiau iš tiesų, sakydami „graikai“, juodu turi omenyje visiškai skirtingus dalykus.

Viena yra Nietzschės apoloniški graikai, kita – istoriniai, gerokai dionisiškesni graikai, kokius žinojo graikų istorikas Konstantinas Paparrigopoulos, tikėtina, bent iš dalies ir Georgijus Florovskis. XVIII–XIX a. tai virs nemaža problema, nes kovoje su turkais graikai tikėsis netikėtai juos pamilusių Vakarų pagalbos, bet atras, kad Vakarai graikus įsivaizduoja kitokius nei „gyvieji graikai“. Taip susiformuos vienas didžių graikų kompleksų – kompleksas dėl nebuvimo vakarietiškais „senovės graikais“.


VAKARŲ GRAIKAI

Graikų autoritetas Vakaruose nepaprastai išauga prasidėjus „atgimimui“ – Renesansui, kai atsigręžta į antikos palikimą. Giovanni Pico della Mirandola „Oracijoje apie žmogaus orumą“ šlovino žmogų, stengėsi jungti Aristotelio ir Platono filosofijas. Žingsnis po žingsnio įsigali „tamsiųjų amžių“ įvaizdis, kai viduramžiai suvokiami kaip degradacijos laikai po antikos, nuo jų atsipeikėta tik Renesanso laikotarpiu.

Senovės graikų kultūra Renesanso epochoje iškyla tarsi pagoniškoji Evangelija. Kaip kunigas gali pamokslauti krikščioniui, kad šis girdėjo Evangeliją, bet ją pamiršo ir nuo jos nukrypo, taip Renesanso žmogus gali pamokslauti amžininkams, kad žmonija žinojo neginčijamai tobulą antikos išmintį, tačiau ją pamiršo ir nuo jos nukrypo. Antika – tai geroji naujiena apie pirmapradį, nuodėmės nesugadintą pasaulį.

Didžiausią įtaką Vakarų graikiškumo sampratai turėjo britų istoriko Edwardo Gibbono (1737–1794) raštai, kurių ašis – Romos žlugimo mitas. Savo darbe „Romos imperijos nuosmukis ir žlugimas“ Gibbonas pareiškė, kad krikščionybės plitimas Imperijoje sutapo su šios nuosmukiu ir V a. įvykusiu žlugimu. Bizantijos imperiją Gibbonas traktavo kaip stagnavusią, lėtai Romos šlovę švaisčiusią valstybę, turinčią nuobodžią ir monotonišką nuopuolio istoriją. Šiuolaikiniai graikai – antikos šlovę iššvaisčiusiųjų palikuonys.

Kad būtų sustiprinta Gibbono suformuluota legenda apie Romos žlugimą, turėjo būti išrasta nauja valstybė – Bizantija. Istoriškai tokia valstybė niekada neegzistavo. Gibbono raštuose Romos imperija tapatinama su Vakarų Romos imperija, o Rytų Romos imperija staiga imama traktuoti kaip kita valstybė. Bizantijos vardas pirmąsyk pasiūlytas 1557 m. pagal miestą, egzistavusį Konstantinopolio įkūrimo vietoje. Šis įvardijimas Vakarų istoriografijoje galutinai įsitvirtino tik XIX a. Taigi, pabaigiamas naratyvas: Romos imperija žlugo, baigėsi antika, o toliau egzistavo tik Bizantija – antikos laimėjimų nesugebėjusi perimti nauja valstybė. Antikos dvasia pasitraukė iš Graikijos į Vakarus.

Pati Bizantijos valstybė iš tiesų iki pat žlugimo XV a. vadinosi Romos imperija (gr. Romaike Autokratoria), o jos gyventojai save vadino romėnais (gr. romaioi). Skirtingu laiku jie dar save vadino tiesiog graikais (gr.hellenoi). Tačiau Vakarų istoriografijoje jie tapo bizantais (gr. bizantoi). Jie prarado antikos pagoniškąją Evangeliją.

Bizantai, kitaip nei senovės graikai, gyveno gerokai nuobodesnį gyvenimą. Senovės Graikijoje laikas buvo tarsi sustojęs, bet tą stovintį laiką graikai naudojo filosofinėms diskusijoms, o Bizantijoje, kaip istorijos filosofijos paskaitose aiškina Georgas Hegelis, tas „stagnuojantis laikas“ buvo naudojamas politinėms intrigoms. Bizantai neturėjo filosofijos, neturėjo literatūros, viskas ištirpo.

Nietzsche kiek apverčia idilišką savo pirmtakų vaizdą ir senovės Graikija tampa Edeno sodu tikrąja šio žodžio prasme – ji tampa nuopuolio vieta. Nietzsche vaizduoja ikisokratikus kaip izoliuotus, herojiškus, lakoniškus, giliaminčius mąstytojus, po kurių reikalai ėjo tik blogyn. Sokratas ir Platonas jau buvo dekadanso, nuopuolio atstovai.



2015 m. vasario 13 d., penktadienis

Filioque

Taip pat skaitykite - Schizmos priežastys

 


Viena pagrindinių teologinių rytų ir vakarų Bažnyčių schizmos priežasčių buvo vakariečių mokymas apie Filioque, Šventosios Dvasios kylimą iš Tėvo ir Sūnaus. Lotyniškai Filioque reiškia „ir Sūnaus“. 325 m. buvo priimtas bendras visai Bažnyčiai Tikėjimo išpažinimas, kuris buvo papildytas ir užbaigtas 381 m. Konstantinopolyje. Tai - Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolis. Jo 8-asis narys skelbia:
Ortodoksų variantas: [Tikiu] Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo, garbinamą ir šlovinamą su Tėvu ir Sūnumi, kalbėjusią per pranašus. 
Kaì eis tò Pneûma tò Hágion, tò Kýrion, (kaì) tò Zōiopoión, tò ek toû patròs ekporeuómenon, tò sỳn Patrì kaì Hyiō̂i symproskynoúmenon kaì syndoxazómenon, tò lalē̂san dià tō̂n prophētō̂n. 
Katalikų variantas: Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus. 
Et in Spíritum Sanctum, Dóminum et vivificántem: Qui ex Patre Filióque procédit. Qui cum Patre et Fílio simul adorátur et conglorificátur: Qui locútus est per prophétas.
Ortodoksai naudojasi originaliu, graikišku, susirinkime priimtu tekstu. Katalikai prideda žodį Filioque (ir Sūnaus). Šį intarpą dalis vakariečių ėmė naudoti nuo VI-ojo a., tačiau tai tebuvo provincijos reiškinys, kol, kaip pastebi Thomas Hopko, Karolio Didžiojo laikais tai netapo politiniu klausimu. Kadangi neegzistavo teksto kritika kaip mokslas, tai Vakaruose ėmė plisti nuomonė, kad rytiečiai savavališkai išmetę Filioque iš išpažinimo ir yra nupuolę į ereziją. Savo ruožtu rytiečiai, pradedant šv. Fotijumi (IX a.), pradėjo įrodinėti, kad Filioque yra erezija.

Šiuo metu ortodoksų teologijoje paplitusios dvi pozicijos Filioque atžvilgiu. Pirmosios šalininkai teigia, kad Filioque - erezija, nesuderinama su Ortodoksų Bažnyčios mokymu. Šiai pažiūrai priklauso Vladimiras Loskis, Dumitru Stăniloae, Joanis Romanidis ir Mikalojus Pomazanskis. 

Antroji pozicija teigia, kad Filioque tėra asmeninė teologinė nuomonė (teologoumena), suderinama su ortodoksų teologija. Šį požiūrį gina Sergijus Bulgakovas, Vasilijus Bolotovas, Paulas Evdokimovas ir kt. Sergijaus Bulgakovo teigimu, „neegzistuoja dogmos apie Šventosios Dvasios ir Sūnaus ryšį. Atskiros nuomonės šiuo klausimu yra ne erezijos, o dogminės hipotezės, transformuotos į ereziją schizmatine dvasia, kuri įsivyravo Bažnyčioje ir kuri išnaudoja liturginius bei kultūrinius skirtumus“. Neleistinas yra vakarietiškas Filioque pakylėjimas iki visiems privalomos dogmos, o ne to išpažinimas.

Hilarijonas Alfejevas taip apibendrina penkis ortodoksų argumentus prieš Filioque:
1) Pats žodžio pridėjimo prie Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolio faktas yra nepriimtina naujovė; 
2) Mokymas apie Filioque prieštarauja Šv. Raštui; 
3) Mokymas apie Filioque prieštarauja rytų Bažnyčios Tėvų raštams, kurių autoritetas patvirtinas Visuotiniuose Susirinkimuose; 
4) Mokymas apie Filioque pažeidžia vienpradystės (gr. monarcheia) principą Trejybėje, įvesdamas antrąjį pradą (arche); 
5) Priešlaikinis Šventosios Dvasios kylimas iš Tėvo netapatus Jo atsiuntimui laike nuo Sūnaus. 
Pagrindinė problema - 7 Efeso susirinkimo kanonas draudžia keisti Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo tekstą, todėl jį keisti turi galią tik Visuotinis Susirinkimas. Šv. Fotijaus žodžiais, Nikėjos-Konstantinopolio simbolį patvirtino šeši iš septynių Visuotinių Susirinkimų, be to, Susirinkimai uždraudė jį keisti, todėl mažų mažiausiai teisiniu požiūriu jo savavališkai keisti negalima.

Be to, dabar jau tiksliai žinome, kad Filioque - vėlesnis vakariečių intarpas. Pasak Hierotheos Vlachos, eilutę apie Šventąją Dvasią sudarė pats šv. Grigalius Nisietis, kurio raštuose mokymo apie Filioque nėra, be to, toks sąmoningas teologas tikrai nebūtų praleidęs detalės, kad Dvasia kyla ne tik iš Tėvo. 8-asis Simbolio narys remiasi Šventojo Rašto vieta, kur Kristus sako: „ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri kyla (ekporeúetai) iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane“ (Jn 15,26), todėl daugelis vėlesnių Tėvų netgi ima kaltinti vakariečius, kad šių teiginys prieštarauja Šventajam Raštui.

Rytiečiai pripažįsta, kad Trejybės vidaus gyvenimas yra nepažinus slėpinys, apie Trejybės asmenis, kaip moko šv. Grigalius Nazianzietis, kalba tik pagal jų tarpusavio santykius - Tėvas -bepradis pradas, Sūnus - gimęs, Dvasia - kylanti. Jei Tėvas nėra vienintelis pradas, o Šv. Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus santykio (antrojo prado), tokiu atveju buvimas pradu nėra Tėvo asmens savybė ir visa Asmenų teologija, aprašyta Tėvų raštuose ir patvirtinta Visuotinių Susirinkimų, sugriūva. 

Derėtų turėti omenyje, kad patys rytiečiai ypatingų problemų su Filioque ilgą laiką neturėjo. Šv. Maksimas Išpažinėjas (VI a.) bandė ginti pažiūrą, kad Vakarų mokymas apie Filioque gali būti suprastas ortodoksiškai, jei kalbama apie Dvasios atsiuntimą per Sūnų (per Filium). Problemos buvo tik dėl Tikėjimo išpažinimo teksto keitimo, kas automatiškai  užtraukia atskyrimą pagal Visuotinių Susirinkimų kanonus. Šventųjų Morkaus Efezietis ir Grigaliaus Palamo opozicija Vakarams remiasi pamatiniu įsitikinimu, kad keisti Visuotinio Susirinkimo nutarimus yra įžūlu ir neleistina.

Tačiau katalikai smerkė tuos, kurie nepriėmė jų pozicijos. Katalikiškojo II Liono susirinkimo dokumentai teigia, kad Romos Katalikų Bažnyčia „smerkia tuos, kurie neigia, jog Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus“ (II-oji konstitucija, 17). Suartėjimas šioje srityje įvyko tik po II Vatikano susirinkimo, kai buvo pripažintas rytų teologijos teisingumas ir prasidėjo bandymai ją pažinti. 

1979 m. Pasaulio Bažnyčių Taryba išleido Klingenthalo Memorandumą, rekomendavusį visoms ekumeniniame judėjime dalyvaujančioms Bažnyčioms laikytis originalios Nikėjos-Konstantinopolio išpažinimo formos, atsisakant Filioque. Šiuo metu Romos Katalikų Bažnyčia rekomenduoja visiems rytų krikščionims grįžti prie originalios Ttikėjimo išpažinimo formos be Filioque. 2003 m. JAV vyskupų konferencija išplatino pareiškimą, kuriame pareiškė, kad II Liono susirinkimas, smerkiantis tuos, kurie atmeta Filioque, daugiau nebėra taikytinas. 

2015 m. vasario 12 d., ketvirtadienis

Mintys apie ekumenizmą



Viename interviu misionierius diak. Andriejus Kurajevas sakė: „jūs klausiate manęs apie ekumenizmą... Žinote, aš nenoriu sakyti, kad aš už ekumenizmą. Tada jūs mane apšauksite, kad aš - ekumenistas, eretikas, laikau visas religijas lygiavertėmis... Jei sakysiu, kad esu prieš ekumenizmą - jūs sakysite, kad aš fundamentalistas, fanatikas ir eretikas, uždaras kitiems krikščionims...“ Tokie yra du garsiausi balsai, kuriuos girdime ortodoksų kraštuose, kai minimas žodis „ekumenizmas“.

Ekumenizmas - tai iššūkis pačiam ortodoksų identitetui. Juk graikiškasis žodis orthodoxia reiškia tikrąjį tikėjimą, o pavadinimą orthodoxoi rytų krikščionys gavo dar IV-ajame amžiuje, kai Apaštališkąjį Tikėjimą gynė nuo Arijaus erezijos. Ką reiškia ekumenizmas tam, kuris tiki tikįs tikrąjį tikėjimą? Kaip įmanomas dialogas su esančiu klaidoje?


Dialogas, žinoma, įmanomas. Juk kai Kristus sutiko samarietę, religinės grupės, atskilusios nuo žydų, narę, ir ji paklausė: „Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“ (Jn 4,20), Kristus tvirtai atsakė: „Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų“ (Jn 4,22). Jis buvo moteriai malonus, nepuolė juos, užkalbino gražiai - paprašė vandens. Tačiau kai kalba pasisuko apie tikrąjį tikėjimą bei išganymą, Kristus nedvejojo paliudyti tikrojo tikėjimo.


Jis taipogi sakė, kad „ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa (pažod. dvasioje ir tiesoje - en pneumatic kai aletheia - G. S.)“ (Jn 4,23). Teofilaktas Bulgaras komentuoja, kad, viena vertus, tai, kad garbinama bus dvasioje reiškia, kad nebebus garbinama kūnu (žydų ir samariečių ginčas buvo susietas su kūniška garbinimo puse), kita vertus, dvasia čia simbolizuoja praktinį gyvenimą, tiesa - kontempliatyvų. Garbinantysis dvasia garbina savo visu gyvenimu, sielos švara ir kt., tačiau pridedama, kad garbins ir tiesa, t.y. Kristus atriboja tikruosius garbintojus nuo eretikų. Dievo sekėjai turės savyje Dvasią ir Tiesą, nes Dievas yra Dvasia ir Tiesa.


Tai yra „liūdnoji“ dalis ekumenizmo romantikoje - ortodoksas negali išsižadėti tikėjimo į tai, kad „anapus Bažnyčios nėra išganymo“ (šv. Kiprijonas Kartaginietis). Tiesa, metropolitas Kallistos Ware rašo:

„Ar tai reiškia, kad kiekvienas, kuris regimai nėra Bažnyčios narys, yra pasmerktas? Aišku, ne. Juo labiau iš šio pasakymo neseka, kad visi, kurie regimuoju būdu Bažnyčiai priklauso, yra išgelbėti. Kaip Augustinas išmintingai pastebėjo: „Kiek avių yra išorėje, o kiek vilkų - viduje!“. Nors ir nėra „regimos" ir „neregimos Bažnyčios“ skirties, bet, visgi, yra tokie Bažnyčios nariai, kurie nėra tokie regimai, tačiau kurių narystė yra žinoma tik Dievui. Kad kažkas būtų išgelbėtas, jis bent kažkokia prasme turi būti Bažnyčios narys. Kokia prasme - mes ne visada galime pasakyti“ - Kallistos Ware
O tai iškelia gerokai didesnių klausimų. Juk nereikia būti filosofu, kad pamatyti, jog daugelio dabartinių krikščionių priežastis dažnai yra tapatybės politika, o ne teologija. Gausybė eilinių rusų, kritikuojančių popiežystę, katalikus ir Vakarus apskritai, visiškai neturi nuovokos apie Romos katalikų tikėjimą. Net tie, kurie ima kalbėti niekus apie filioque ir indulgencijas, dažniausiai net padoriai nesupranta, kas tai yra.

Pažymėtina, kad niekada paviršutiniškais vertinimais nesišvaisto aukšto rango teologai, tokie, kaip Kallistos Ware ar Hilarijonas Alfejevas, kurie abu dar ir yra aukšto rango vyskupai. O Youtube skęsta nuo paprastų jaunuolių „prikeptų“ klipų apie kitų eretiškumą. Tuo tarpu už daugelio teologinių skirtumų kartais slepiasi nesusikalbėjimas.


Štai kai kurie ortodoksai vienareikšmiškai atmeta katalikų mokymą apie popiežystę, indulgencijas, švč. Mergelės Marijos nekaltą pradėjimą ir t.t... Tačiau gyliau panagrinėjus teologiją, pasirodo, kad primatą Ortodoksų Bažnyčia pripažįsta ir pati vis dar praktikuoja, tik kitokį (garbės primatą, pirmumą tarp lygių, o ne visuotinę teisinę galią), mokymas apie indulgencijas yra susijęs su ortodoksų mokymų apie epitemijas, o apie nekaltą pradėjimą - su ortodoksų lex orandi (epitetu aeiparthenos). Tam tikros paralelės, ypač liaudies tikėjime, egzistuoja ir mokyme apie skaistyklą (visgi, šios dogmos Ortodoksų Bažnyčia tikrai nepripažįsta). Pasirodo, kad šiais atvejais katalikai ir ortodoksai tikrai kalba apie tą pačią dvasinę tikrovę ir kalba labai panašiai, tačiau nesusikalba (kartais - tikrai nesutaria dogmų lygmeny, o kartais - tiesiog vienas kito nesupranta).

Kun. Olegas Steniajevas visiškai teisus, sakydamas, kad ortodoksai gali būti ramūs - po 1054 m. schizmos nebuvo priimta nė vienos dogmos, todėl užtikrintai galima teigti, kad Ortodoksų Bažnyčia laikosi Visuotinės Bažnyčios mokymo, kurio laikėsi ir katalikai. Bažnyčių bendrystei būtina įrodyti, kad katalikai tebesilaiko šio mokymo, o kad šio mokymo laikosi ortodoksai, jau net ir pripažino patys katalikai:
„gilinantis į apreikštąją tiesą dieviškiesiems dalykams pažinti ir išpažinti, Rytuose naudotasi kitokiais metodais ir eita kitais keliais negu Vakaruose. Todėl nenuostabu, kad kai kuriuos apreikštojo slėpinio atžvilgius kartais vieni, kartais kiti geriau įžvelgia ir aiškiau nušviečia, ir reikia pasakyti, kad dažnai įvairios teologinės formulės veikiau papildo viena kitą, negu prieštarauja viena kitai. Pripažintina, kad autentiškos Rytų teologinės tradicijos ypatingai įsišaknijusios Šventajame Rašte, jas puoselėja ir išreiškia liturginis gyvenimas, jos minta gyva apaštalų tradicija ir Rytų Tėvų bei dvasinių autorių raštais, jos padeda prideramai gyventi ir net tobulai kontempliuoti krikščioniškąją tiesą“ (II Vatikano susirinkimo dekretas dėl ekumenizmo Unitatis Redintegratio, 17)
Cituotasis dokumentas skatina pereiti nuo polemikos su ortodoksais prie jų pažinimo ir tam pažinimui visi ortodoksai yra atviri.  Priešpaskutinis melkitų (rytų katalikų) arkivyskupas Elias Zoghby pasirašė deklaraciją, kad „tiki viskuo, ką moko Ortodoksų Bažnyčia ir yra Komunijoje su Romos popiežiumi pagal Rytų Šventųjų Tėvų pirmajame tūkstantmetyje nubrėžtas ribas“, ką Antiochijos Ortodoksų Bažnyčios patriarchas pavadino „ortodoksiniu tikėjimo išpažinimu“.  Kita vertus, ortodoksai negali pasakyti to paties apie katalikus, nes, mažų mažiausiai, kaip rašo Hierotheos Vlachos, daugelis po 1054-ųjų metų priimtų katalikų dogmų primena tam tikrų teisingų įžvalgų radikalizaciją iki tokio lygmens, jog jos pasidaro nebepriimtinos.

Bet ar daug ortodoksų studijuoja Vakarų teologiją, į ją gilinasi ir bando suvokti Romos katalikybę? Tikrai mažiau, nei katalikų, bandančių suvokti stačiatikybę. Ir dažniausiai viskas išvirsta į absurdą „ai, tai jei tuo tiki katalikai, tai tuo netikim mes“. Panašiai kaip ortodoksų Aleksandrijos patriarchato popiežiui atvykus į konferenciją Didžiojoje Britanijoje jį pasitiko protestantų protestuotojai su plakatais: „Šalin papizmą!“.

2015 m. vasario 9 d., pirmadienis

Ortodoksų vienuolystė [audio]

Pašvęstojo gyvenimo metų proga „Magnificat valandėlėje“ kalbamės apie ortodoksų (stačiatikių) vienuolystės kilmę ir dabartį. Laidoje dalyvauja Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimo centro magistrantas Gintaras Sungaila ir Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno vienuolis, tėvas Nikita Vasiljevas.
http://www.marijosradijas.lt/images/audio-archive/2015/02/09/2015-02-09-16-45-magnificat-valandele.mp3

Taip pat skaitykite: Vienuolystė 

2015 m. vasario 7 d., šeštadienis

Rumunų atsiskyrėlių urvai

Rumunijos Ortodoksų Bažnyčia turi labai seną vienuolių-hesichastų tradiciją. Colți regione, karpatų kalnuose, galima rast 1050-1280 m. įrengtus atsiskyrėlių urvus. Šie vienuoliai vadinami urvų gyventojais - trogloditais (gr. trōglodutēs, nuo trōglē - skylė, ola).






Pokalbiai su atsiskyrėliu t. Lazaru [video, en]

2015 m. vasario 3 d., antradienis

Kvietimas į seminarus



AD FONTES
MYSTAGOGIA

Krikščionis yra pašauktas per Dievo Sūnaus Auką įsibūti Dievo Meilėje - dalyvauti Švč. Trejybės Asmenų vidiniame gyvenime.

Ypač šiais pasaulio skersvėjų ir melagingų pranašų įsigalėjimo Bažnyčioje laikais itin svarbu ištikimai pažinti Apreiškimo dovanotą Dievo Aukos slėpinį - LITURGIJĄ - ir vertai bei teisingai Viešpaties Aukoje dalyvauti.

Bažnyčios Tėvų pavyzdžio vedami ortodoksai ir katalikai kviečia gilintis į Bažnyčios liturgijos slėpinius ir kartu pažinti išganingą Mistinio Kristaus Kūno gelmę.

Maloniai kveičiame į MISTAGOGIJOS praktiką kartu su šventuoju Kirilu Jeruzaliečiu.

Vasario 24 d., 18 val.

Šv. Paraskevos cerkvės parapijos namai (Didžioji g. 2).

Šv. Kirilo Jeruzaliečio „Mistagoginės katechezės“ studija

· Įvadas į Tradiciją ir Liturgiją

· Įvadas į Mistagogijos praktiką

· Įvadas į Šv.Kirilo Jeruzaliečio tekstus

· Teksto studijos: graikiškas originalas, vertimai, komentarai

Užsiėmimus veda Gintatas Sungaila, Mindaugas Kubilius.

Užsiregistravusiems dalyviams tekstų paketai išsiunčiami iš anksto.

Užsiėmimai planuojami kiekvieno mėnesio paskutinį antradienį.


Registracija e paštu: sungaila.gintaras@gmail.com

Pasiteiravimui telefonu: Gintaras Sungaila - +370 677 06761

2015 m. vasario 1 d., sekmadienis

Šv. Kirilas ir Metodijus – slavų rašto ir bažnytinės kalbos kūrėjai

Pašvęstojo gyvenimo metų proga „Magnificat“ pakvietėme pasisvečiuoti brolius ortodoksus. Susipažinsime su jų ir Katalikų Bažnyčios gerbiamais šventaisiais Kirilu ir Metodijumi, minimais vasario 14 dieną, o „Mėnesių šventųjų“ rubrikoje pasakojame apie tris Vilniaus kankinius, kurių relikvijos saugomos Šv. Dvasios cerkvėje Vilniuje.

http://www.magnificat.lt/index.php/rubrikos/75-rubrika/pasvestojo-gyvenimo-metai/pasvestojo-gyvenimo-metai-2015-m/426-sv-kirilas-ir-metodijus-slavu-rasto-ir-baznytines-kalbos-kurejai

Kristus Apaštalams liepė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ (Mt 28, 19) Šventosios Bažnyčios istorija nužymėta misijų į pagonių kraštus ir tų kraštų kultūros transformacijos po susidūrimo su krikščionybe. Daugeliui tautų krikščionybė reiškė ne tik Kristaus globą ir Šventosios Dvasios bendrystę, bet ir civilizacijos šviesą.

IV amžiuje misionierius šv. Mesropas Maštotsas sukūrė raštą armėnams, kurio dėka pastaruosius pasiekė ne tik Evangelija, bet ir to meto mokslas. Tuo pačiu metu šventasis Frumentijus su bendražygiais kūrė raštą etiopams, misionieriai Kaukaze – gruzinams. Kaip rašo garsus Šventųjų Tėvų tyrinėtojas Jonas Meyendorfas, „bizantiškuoju Evangelijos sklaidos metodu buvo ne tik Raštų ir liturgijos vertimas į krašto tautos kalbą, bet ir naujų bažnyčių steigimas pagal Didžiosios Bažnyčios Konstantinopolyje modelį“. Šiuo modeliu sekė ir šventieji Kirilas bei Metodijus.

Šventasis Kirilas, kuris iki tapimo vienuoliu buvo žinomas Konstantino Filosofo vardu, buvo žymaus Rytų Bažnyčios šventojo Fotijaus mokinys. Kai Konstantinas pradėjo savo mokslus Konstantinopolyje, Fotijus dar buvo pasaulietis, mokslininkas, savo išmintimi garsėjęs visoje Imperijoje. Pasakojama, kad jis mintinai mokėjęs šimtus knygų. Vėliau šis mokytojas taps šv. Kirilo dvasiniu vadovu – Konstantinopolio patriarchu, kuris siųs Kirilą apaštalauti į svetimas šalis.

Kirilo brolis Metodijus nebuvo toks išsilavinęs, tačiau turėjo kitų misionieriškų savybių, reikalingų šioje tarnystėje. Metodijus buvo kieto charakterio, praktiško mąstymo, puikus administratorius bei vadovas. Pasakojama, kad kartą, kai besiginčijant su pagonimi šis paklausė: „Kodėl jūsų kakta prakaituota?“, Metodijus atšovė: „Todėl, kad diskutuoju su kvailiu“. Į mąstytojo gyvenimą linkusiam Kirilui Metodijus buvo tarsi Morta – Marijai, jiedu vienas kitą darniai papildė.

862-aisiais metais šv. Fotijus išsiuntė brolius, atrodytų, į eilinę jų misiją, tačiau būtent ši misija – misija slavams – pelnys jiems amžiną šlovę. Moravijos kunigaikštis Rastislavas paprašė Konstantinopolio pagalbos, nes iki tol darbavęsi Vakarų misionieriai, diegę lotyniškąjį pamaldumą, patyrė nesėkmę. Įgijęs išsilavinimą tų laikų mokslo sostinėje, Kirilas nutarė pradėti misiją nuo švietėjiškos bendruomenės būrimo ir tekstų vertimo.

Kadangi tuo metu slavai neturėjo jokio rašto, broliai pradėjo nuo paties slaviško rašto kūrimo. Taip buvo sukurta glagolica – pirmasis slavų raštas, tapęs pagrindu jų mokinių sukurtai kirilicai, raštui, išplitusiam visame slavų pasaulyje, pavadintam jų mokytojo garbei. Atsivėrė galimybė ne tik melstis gimtąja kalba, bet ir susipažinti su pasaulio raštija, buvo atverti viso pasaulio mokslo laimėjimai.

Naujasis raštas visiems laikams susiejo slavų kultūrą su krikščionybe – jis yra kupinas krikščioniškos simbolikos. Raidę Ж broliai sukūrė iš raidės Х, kuria prasideda Kristaus vardas ir pavadino ją „živete“ („gyvenkite!“). Kitų raidžių pavadinimai (A – az, Б – buki, В – vede... ir t. t.) sudeda rišlų pasakojimą: „Aš raides žinau, žodis yra turtas. Gyvenkite nuoširdžiai, žemių gyventojai, ir, kaip pridera žmonėms, mąstykite mūsų pasaulio tvarką, tarkite žodį tvirtai, nes žinios – Dievo dovana. Drįskite skverbtis, idant Esančiojo Šviesą pasiektumėte“. Šis krikščionybės idėjomis persmelktas kūrinys buvo naudojamas tiek administraciniuose raštuose, tiek grožinėje ir mokslinėje literatūroje, bei tebėra naudojamas daugelio slavų tautų. Evangelijos šviesa perkeitė visą šių kraštų gyvenimą ir persmelkė kiekvieną jo sritį.

Brolių dėka atsirado ir naujas kalbinis darinys – bažnytinė slavų kalba. Nuo pat ankstyvosios krikščionybės laikų dievogarbos kalba skyrėsi nuo kasdienės kalbos. Kristaus laikais gatvėje žydai kalbėjosi aramėjiškai, o Dievą šlovino hebrajiškai. Krikščionys graikai gatvėje kalbėdavosi tarmiškai, o meldėsi ir skaitinius skaitė bažnytine graikų kalba, kuriai įtaką padarė tiek žydų, tiek poetinė graikų kalbos, be to, ji buvo kupina neišverčiamų hebrajizmų („amen“, „aleliuja“ ir kt.). Lygiai taip pat formavosi bažnytinė slavų kalba, kurioje atsirado neįprastos vaizdingos konstrukcijos iš graikų ir hebrajų kalbų, neišverčiamos frazės, bei nauji slaviški žodžiai, sukurti tam, kad įvardytų iki tol nepažintus dvasinius reiškinius.

Dievas tapo žmogumi tam, kad per Jo Sūnų pažintume Tėvą. Nuo pasaulio sukūrimo Jis prabildavo į žmogų žmogiškai, nusižemindamas išsakydavo savo žinią žmogui suprantamais įvaizdžiais. Taip ir šventasis Apaštalas „pasidarydavo visų vergas, kad tik juos laimėtų“: žydams – žydu, įstatymo besilaikantiesiems – įstatymo tarnu, neturintiems įstatymo – neturinčiu įstatymo, silpniesiems – silpnas. (1 Kor 9, 19–22). Šiuo pavyzdžiu sakė slavų Apaštalai, tapdami jiems mokytojais ir prabildami į slavus slavų kalba.

Gintaras Sungaila

Taip pat skaitykite: Bažnytinė slavų kalba

Evangelijos skaitymas į vakarus


Ar žinojote, kad tradiciškai Ortodoksų Bažnyčioje Evangelija yra skaitoma atsisukus į vakarus? Ortodoksai meldžiasi žvelgdami į rytus, taip pat visų Mišių metu kunigas meldžiasi žiūrėdamas į rytus, o ne į žmones. Rytai, kaip tai, iš kur ateina šviesa, simbolizuoja Dievo Šviesos atėjimą į pasaulį. Tačiau Evangelija (gr. eu - gera, angelia - žinia), kadangi yra skelbiama ne Dievui, o šėtono karalystei, yra skaitoma atsigręžus į ten, kur prasideda tamsa - į vakarus.

Vakarų krikščionybėje egzistavo analogiška tradicija, kunigas melsdavosi „ad orientem“ (lot. į rytus), tačiau skaitymo poziciją „į vakarus“ pakeitė skaitymas atsisukus į šiaurę, nes šiaurėje nuo Romos gyveno barbarų gentys, sietos su tamsa.