„Neleisk mūsų sugundyti“/„Nevesk mūsų į pagundą“

Šv. Antano Didžiojo ikona. Rankose jis laiko ritinį su jo paties pasakyta ištara (apoftegma): „mačiau šėtono spąstus, išdėliotus žemėje“
Lietuvoje yra viena lietuvių kalba besimeldžianti ortodoksų (stačiatikių) parapija - šventos Paraskevės cerkvės. Ši parapija - smagi vieta, nes daugelis jos dvasinių vaikų yra nuoširdžiai užsidegę tikintieji. Tačiau tai puiki vieta ir Liturgijos mylėtojams, nes Vilniaus ir Lietuvos vyskupijoje turint tiek mažai lietuvių kalba tarnaujančių dvasininkų, labai lengva diskutuoti apie liturginių tekstų vertimus bei juos tobulinti. Milijoninėje Lietuvos Romos Katalikų Bažnyčioje bet kokio liturginio teksto redagavimas yra gerokai sudėtingesnis procesas. 

Šioje parapijoje skiriasi netgi skaitoma „Tėve mūsų“ malda, kuri čia sakoma:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, 
Teesie šventas tavo vardas, 
Teateinie tavo karalystė, 
Teesie tavo valia, 
kaip danguje, taip ir žemėje. 
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien 
Ir nevesk mūsų į pagundą 
Bet gelbėk mus nuo pikto. 
Kunigas: Nes tavo yra karalystė, ir galybė, ir garbė - Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios - dabar ir visados, ir per amžių amžius 
Amen.
Tokį maldos vertimą galima rasti kai kuriuose Naujojo Testamento ir Didachės leidimuose, kaip ir eilutę, kurią sako vien tik kunigas (Naujojo Testamento ir Didachės rankraščiuose ji skamba taip: „nes tavo yra karalystė, ir galybė, ir garbė per amžius. Amen“). 

Tačiau didysis skirtumas yra ne šioje eilutėje, ji tradiciškai skaitoma visose ortodoksų bendruomenėse, katalikų praktikoje ji skaitoma kiek vėliau, ji atskirta nuo pačios maldos. Didysis skirtumas yra eilutėje, einančioje prieš ją. Romos Katalikų Bažnyčios Katakizmo leidime lietuvių kalba ji yra išversta: „ir neleisk mūsų gundyti“. Šitaip Romos katalikai ją skaito per visas šv. Mišias ir taip meldžiasi namie.

Originalus tekstas šioje vietoje teigia: kai me eisenenkeis emas eis peirasmon“ - pažodžiui: ir ne įvesk mūsų į pagundą (peirasmon - vyr g., vienaskaitos galininkas; priešdėlis ir prielinksnis eis atitinka lietuvišką „į).

Lotyniškas maldos vertimas seka graikišku originalu: et ne nos inducas in tentationem“. Daugelis protestantiškų vertimų reformacijos pradžioje vertė maldą taip pat: Martinas Liuteris (1522 m.) išvertė „und führe uns nicht in Versuchung“, anglikonų vertėjai Karaliaus Jokūbo Biblijoje (1611 m.) ir Book of Common Prayer (1662 m.) vertė maldą į „and lead us not into temptation“ (senesniame, 1549 m. leidime - and leade us not into temptacion). Šitaip maldą vertė ir protestantas Martynas Mažvydas savajame „Katekizme“: „neved mus ingi pagundima“.

Stačiatikių vertimų tradicijoje sekta tuo pačiu supratimu. Seniausieji 1092 m. vertimai senąja slavų kalba pateikia i ne vvedi nas v napastj“ (vėlesni - „vo iskušenije), ta pati logika išsaugoma vertimuose į gruzinų, rumunų ir kt. kalbas. Taigi, gali kilti klausimas, ar šis universalus vertimas forma „nevesk mūsų į pagundą“ yra atsitiktinis, ar esminis? Galbūt lietuvių kalba geriau sakyti „neleisk musų gundyti“?

Seniausiasis mums turimas išsamus tekstas apie krikščionišką maldą, Origeno traktatas Apie maldą“, kurį jis rašė šv. Ambraziejui, tikina, jog maldos žodžiai „nevesk mūsų į pagundą“ nėra atsitiktiniai. Pasak Origeno, „neįmanoma išsigelbėti be gundymo“ (šią mintį jis kartoja ir kituose veikaluose, pvz. Giesmių giesmės homilijose). Gundomas žmogus naujai atranda Dievo dovanas, tobulėja, tvirtėja. Tačiau jokiu būdu Origenas nesako „neįmanoma išsigelbėti, jei nei karto nebuvai sugundytas“.

Jausti pagundą ir būti sugundytam - du skirtingi dalykai. Šventieji Tėvai nuo seniausių laikų skyrė kylančią mintį, sumanymą (logismos) ir mintines nuodėmes. Viena yra matyti, jog gali nusidėti, kita - nusidėti. Polinkio į nuodėmę matymas nenusidedant yra netgi gilaus dvasinio nuolankumo dalis. 

Pasak Origeno, maldoje prašome ne nebūti gundomais, o nebūti sugundytais. Juo labiau ne prašome, jog Dievas neleistų šėtonui mūsų gundyti, o prašome, kad Dievas, kuris savo galia gali apsaugoti mus nuo nusidėjimo, savo malone tai padarytų - nepaisant patiriamo gundymo, jis neleistų mums gundymo priimti. Origenas prilygina pagundas tinklams (spąstams), išdėliotiems ant žemės ir teigia, esą mes prašome, jog Kristus mus vestų pro šiuos spąstus ir mes į juos neįkliūtume: „[Kristus] kalba tiems, kurie prieš tai buvo pagauti ir įėjo į pagundą, kreipdamasis tarsi į Savo nuotaką: pakilk, ateik, mano kaimyne, mano gražioji, mano balande“ - rašo Origenas.

Tai - ne tik Origeno nuomonė, bet ir Šventosios Tradicijos mokymas. Šitokio maldos aiškinimo laikosi ir Šv. Jonas Kasianas. Jis teigia, esą maldos žodžiai nevesk mūsų į pagundą nereiškia neleisk mūsų gundyti“ jeigu mes melsimės, kad mūsų neleistų gundyti (ne permittamur tentari), kaip bus išbandyta mūsų dorybės galia? [...] Gundytas buvo Jobas, bet jis nebuvo įvestas į pagundą, nes nekalbėjo kvailai prieš Dievą (Job 1,22) ir nesuteršė lūpų šventvagyste, ką jį norėjo palenkti padaryt gundytojas. Gundytas buvo Abraomas, gundytas buvo Juozapas, bet nei tas, nei kitas nebuvo įvestas į pagundą, nes nei vienas neįvykdė gundytojo valios

Beveik pažodžiui šv. Jono Kasiano žodžius apie tai, jog nevesti į pagundą nėra neleisti gundyti“ daugybėje savo šios maldos aiškinimų atkartoja ir šv. Augustinas. O, pavyzdžiui, veikale Apie nuopelnus ir nuodėmių atleidimą bei kūdikių krikštą“ jis teigia, kad nevesti į pagundą“ reiškia nepalikti be malonės, kai sukyla aistros“ (II,4). Šv. Augustinas moko, esą ne visi gundymai yra žalingi, o tik tie, į kuriuos mes įeiname. 

Šv. Grigalius Nisietis savo darbuose aiškina, kad „būti įvestam į pagundą“ reiškia į ją įeiti ir teigia, kad tai tolygu tapti nuodėmės vergu (kitaip tariant, jis aiškiai skiria gundymą nuo „įėjimo į pagundą). Šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas šią maldos eilutę teigia, jog mes neturime bijoti gundymo - „neturime atsisakyti dvasinių žygdarbių, kaip ir neturime savavališkai jų siekti“. Pagundų sutramdymui šventasis prilygina jūros sutramdymą. Tačiau, naudodami šią šv. Jono pastebėtą metaforą pamąstykime, ar sutramdęs jūrą Dievas ją paliko? Kodėl Dievas liepia Petrui eiti per ežero vandenį, o ne paverčia jo sausuma? Ar šv. Petro žengimas per vandenį nėra tolygus mūsų žengimui pro nuodėmių tinklus?

Lietuviškas maldos vertimas „neleisk mūsų gundyti“ liečia man asmeniškai labai liūdną temą, dėl kurios skauda širdį. Panašu, jog daugelis lietuvių vertėjų nesiorientavo į Šventųjų Tėvų mokymą ir Šventoji Tradicija jiems nebuvo rodiklis. Vien ką sako A. Rubšio arijoniškas Patarlių knygos vertimas, kur jis išvertė, esą Išmintis (t.y. Kristus) apie save kalba: „prieš amžius buvau sukurta, pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią“ (Pat 8,22). Ir tai po to, kai šimtmečius Šventieji Tėvai Arijui ir jo pasekėjams įrodinėjo, jog hebrajiškas žodis kana“ reiškia ne „sukūrė“, o „turėjo“, nes ši eilutė buvo Arijaus erezijos atspirties taškas (A. Jurėnas ją verčia: Viešpats turėjo mane savo kelio pradžioje, prieš visus savo darbus).

Mačiau, kad tikintieji ir anksčiau yra kėlę šios eilutės vertimo problemą. A. Stulpinas pastebi, jog tai virto tam tikra tendencija - anksčiau vertę maldos žodžius „and lead us not into temptation; but deliver us from evil“ britai 1988 metais maldą išsivertė „save us from the time of trial“. Šventieji Tėvai moko, jog pagunda stiprina sielą, ji gali būti geras dalykas, o naujieji teologai moko žmonės bijoti bet kokio dvasinio išbandymo.

Šventieji Tėvai moko, jog Dievo prašome Jo malonės - kad vestų mus gyvenimo keliu ir neįvestų į jokią pagundą, o padėtų mums eiti vandenimis. Kad drąsiai žengtume tarp daugybės tinklų“, kaip savo maldoje kreipiasi šv. Jonas Damaskietis. Jei mes tikime Jėzų Kristų, jei mumyse gyvena Jo Šventoji Dvasia, jei sekame Jį ir nešame savo kryžių, mes drąsiai galime atsisukti į vakarus, papūsti ir spjauti šėtonui ir paklausti: „kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!

Komentarai

Populiarūs įrašai