Kuo žalingi okultizmas ir ezoterika?

Esu rašęs apie magiją ir demonologiją, apie angelus ir demonus. Skaitytojas klausia - bet kuo visgi konkrečiai yra žalingos maginės praktikos?


Odisėjus ir sirenos
Šį klausimą galima nagrinėti dvejopai. Viena vertus, kaip krikščionis galiu žvelgti į jį per Šventųjų Tėvų mokymą, kita vertus, naudodamasis prigimtiniu protu (kurį, pasak krikščionybės, sukūrė Dievas), galiu nagrinėti klausimą mokslo ar kitu požiūriu. Šiuo požiūriu ir pradėkime.

Yra daugybė skirtingų religijos aiškinimo teorijų. Viena iš įtakingųjų - C. Jungo archetipų teorija, teigianti, jog religiniai simboliai atitinka tam tikras mūsų psichikos tikroves, o veiksmai su jais veikia mūsų asmenybę, mūsų psichikos visumą. Tai reiškia, atlikdami tam tikrus religinius aktus, keičiame savo psichiką.


Jei religija, pasak šv. Augustino, yra žmogaus santykis su Dievu, tai okultizmas ir magija yra „sugedęs religingumas“ - užuot kūręs dialogo santykį su Dievu, žmogus bando jam įsakyti. Pavyzdžiui, kabaloje, judaizmo mistiniame mokyme, kur egzistuoja maginės praktikos, tikima, jog Dievas turi vyriškąją ir moteriškąją dalis, kurias sujungti kūrybai gali žmogus. Dievui žmogus tampa reikalingas. Tai - jau nebe krikščioniška meilė.


C. Jungo gyvenimas yra geriausia iliustracija to, ką su žmogumi gali padaryti okultizmas. Tikėjęs, jog magija, okultizmas ir kt. gali būti panaudoti geram sielos pertvarkymui, Jungas eksperimentavo su įvairiu dvasingumu. Tai privedė prie to, jog 40-ies metų jis girdėjo kaukiant sirenas (graikų mitologinės būtybės), regėjo demonus ir kitaip ėjo iš proto. Jei religija yra psichinės tikrovės dalis, tai „eksperimentavimas“ gali paprasčiausiai privesti prie beprotybės.

Krikščionišku požiūriu žinome, jog iš tiesų magas niekada nėra tikrasis įvykių kontroliuotojas. Buriantysis turi reikalo su nematomomis būtybėmis - demonais, kurios yra gerokai galingesnės už „kvietėją“. Maginiai seansai - tai tam tikras spektaklis, kurių metu demonai vedžioja burtininką už nosies, apsimesdami klusniais. Šitaip demonai įstumia magą į puikybę, visišką atitrūkimą nuo tikrovės ir ima jį valdyti. Paprastai demonų apsėsti žmonės arba išprotėja, arba baigia gyvenimą savižudybe - apie tokias pabaigas liudija ir Šventieji Tėvai, ir faktai.

Jei kada tektų susidurti su burtininku, kerėtoju ar panašiai, visi jie turi panašių bruožų. Pirmiausia jie susidomi, nuodugniai skaito sąvadus, grimuarus, ezoterines knygas ir taip toliau, po to ima trūkinėti jų ryšiai su giminaičiais, artimiausiais draugais. Jie ima užsiimti praktikomis, kurios iš šono kelia dvilypius jausmus - viena vertus, atrodo kvailai ir juokingai, kita vertus - liūdnai ir apgailėtinai. Šnekėti jie taip pat pradeda tokius dalykus, kurie yra ir juokingi, ir apgailėtini tuo pačiu metu, bet kuo jie giliau „lenda“ į magiją, tuo jiems patiems atrodo, jog jie yra genialūs, o visi aplink - „žemesnio lygio“ nieko nesuprantantys tamsuoliai  (tai - tipiniai dvasinio paklydimo pažymiai, apie kuriuos rašo šv. Nilas Sinajietis, šv. Jonas Pakopininkas, šv. Izaokas Siras ir daugybė kitų).

Pabaigų būna įvairių. Vieni įtiki, kad yra dievai ir nutaria tai patikrinti nusižudydami. Kitiems demonai sako, kad pasiims juos pas save, bet tam burtininkui reikia atsisakyti kūno ir jis nusižudo. Trečius ima kankinti vizijos, regėjimai, sapnai ir jie paprasčiausiai išprotėja. Ketvirtiems nutinka taip, kad demonai vieną dieną ima ir išsklaido visas iliuzijas, įstumdami žmogų į gilią neviltį ir priversdami nusižudyti. Tai gali būti įvilkta į įvairų „mitinį“ rūbą - kas mirdamas iškeliauja į kitas galaktikas, kas - į Šeolą ir panašiai.

Tai - kraštutinės asmenybės disintegracijos atvejai, bet svarbiausia yra pati kryptis, vektorius, kuriuo žmogų veikia okultizmas. Krikščionybė stiprina asmenybę - Šventieji Tėvai moko, kaip pasiekti beaistriškumą, dvasinį būdrumą (nepsis), protingą sąmoningumą, kaip mylėti kitus žmones. Okultizmas stumia žmogų į dvasinį girtumą, paklydimą, savikontrolės praradimą, o viską pridengia melagingais „savižinos“ lozungais.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą