Mirties kelias (apie magiją ir demonologiją)

Šv. kankinys Jurgis įveikia demoną
Yra du keliai: vienas gyvenimo kelias, o kitas mirties kelias, ir jie abu yra didžiai skirtingi. [...] Mirties kelias yra toks. Pirmiausia jis blogas ir pilnas prakeikimų: “žudynių, svetimavimų, geidulių, ištvirkimo, vagysčių, stabmeldysčių, būrimo, nuodų maišymo, plėšikavimų, melagingų liudijimų, veidmainysčių, melagingumo, klastos, išdidumo, blogumo, įžūlumo, godulystės, bjaurių kalbų, pavydo, akiplėšiškumo, puikybės, tuštybės” - (Didachė)
Šiuolaikiniam žmogui dažnai gana naiviai skamba kalbos apie magiją, demonus, burtus. Dažnai šis žmogus net nesuvokia, kaip apskritai galima tikėti tokiais dalykais.

Tačiau tam, kuris yra susipažinęs su istoriniais raštais lengvai atsiveria visuminis vaizdas: tiesa ta, kad, viena vertus, šiuolaikinis viešai deklaruojamas netikėjimas demonais, palyginus su visa Vakarų istorija, sudaro tik mažiausią jos dalį, kita vertus, kalbos apie magiją, burtus ir demonus sudaro tabu, t.y. apie tai "nepriimtina" kalbėti tik Vakarų kultūroje. Taigi peržvelkime pirma tikėjimą burtais ir magija laiko, tada - geografijos požiūriu.

Magijos ir okultizmo šaknys Vakarų civilizacijoje kyla iš Egipto ir Babilono (chaldėjų) kultūrų. Graikiškas žodis mageia kilo iš šumerų kalbos "emga", reiškiantį "gilus" (tos pačios reikšmės yra lot. occultus). Babilono magai buvo toks "dvasininkų" sluoksnis, kuris teigė turįs slaptą žinojimą, kuriuo naudojantis jie galėjo veikti pasaulį. Įvairūs užkeikimai, žolelių ir medžiagų mišiniai, jų teigimu, teikė galimybę priversti dvasias vienaip ar kitaip veikti šį pasaulį, o per astrologinius skaičiavimus jie teigė galį numatyti, kas laukia žmogaus.

Labai panaši ezoterinė (t.y. skirta uždaram ratui) sistema egzistavo Egipte. Lygindami įvairias pagoniškas religijas matome, jog beveik bet kokios pagonybės pagrindas yra tikėjimas daugybe dvasinių būtybių, iš kurių skirtingos atlieka skirtingas funkcijas ir žmogus savo veiksmais gali panaudoti žinojimą apie dvasias savo labui. Tačiau tobuliausią žinojimą turi uždaras žynių sluoksnis, kuris jo niekam neatskleidžia.

Demonas yra graikiškas žodis, reiškiantis "jėga", "dievybę". Graikijos pagonys nežinojo kokios nors "angelo" sampratos. Pagonybėje demonai buvo garbinami, kartais siejami su dievais, kartais kaip žemesnės būtybės, buvo suvokiama, kad jie gali skirtingai paveikti žmogų: sužadinti lytinę aistrą, sukelti agresiją ir t.t... Gerovė graikų buvo suvokiama kaip eudaimonija, t.y. gerojo demono įgijimas.

Atėjus krikščionybei, viskas tarsi apsivertė. Visi pagonių dievai buvo paskelbti demonais, jų stabai griaunami ir skelbiama, kad demonai yra blogio šaltinis. "Demono" sąvoka įgavo negatyvias konotacijas.


Atskira okultizmo rūšis - nekromantija. Nekromantai bando magijos metodais prikelti mirusiuosius arba iškviesti juos bendravimui. Daugelis nekromantijos kritikų teigia, jog iš tiesų seansų metu pasirodo ne mirusieji, o demonai, apsimetantys mirusiais.

Tačiau aš vis dar nepaminėjau, kodėl manau, jog visa, ką čia rašau, yra verta šiuolaikinio žmogaus dėmesio. Dabar dar tepaminėsiu, jog daugelyje ir krikščioniškų (pvz. Rytų Ortodoksų) šalių už Vakarų ribų viešas kalbėjimas apie šėtoną ir demonus vis dar nėra "blogo tono ženklas", juo labiau už krikščioniškojo pasaulio ribų, pagoniškos Azijos, Afrikos gelmėse vis dar egzistuoja maginiai kultai, kurie dar neturi negatyvios demono sampratos. Bet dar iki grįžtant prie kalbėjimo apie demonus aktualumo noriu aptarti vieną neeilinį atvejį, kaip krikščionių šventuoju tapo buvęs satanistas Kiprijanas.

Kiprijanas ir Justina




Pagonių magas Kiprijanas ir demonai, XIV a. piešinys
Kiprijanas (Κυπριανός) buvo III mūsų eros amžiuje gyvenęs Romos imperijos pagonių žynys, magas. Savo pagoniškose praktikose jis naudojo bendravimą su demonais ir pačiu šėtonu.

Kartą jis susidūrė su nekalta mergele krikščione šv. Justina, kurią panorėjo sugundyti. Bandydamas burti jis pastebėjo, jog jokie jo burtai neveikia. Besiženklindama kryžiaus ženklu ji nuvydavo visus demonus. Tada pats Kiprijanas pabandė persižegnoti. Teigiama, kad mistinės vizijos metu jis nukeliavo pas patį šėtoną ir iš paties šėtono išgirdo, jog šis bijąs Dievo. Todėl Kiprijanas, kryžiaus ženklu išsilaisvinęs iš šėtono pančių, atsivertė į krikščionybę.

Būdamas tvirtai tikintis laikui bėgant jis tapo diakonu, po to kunigu, o po to ir vyskupu. Tačiau pagoniškoje Romoje krikščionys vis dar buvo persekiojami, o Kiprijanas, kaip buvęs pagonių magas, užsitraukė ypatingą pagonių nemalonę. Imperatoriaus Diakletiano išpuolių prieš krikščionis metu jis buvo sulaikytas su Justina ir žiauriai kankintas, o kadangi narsiai neišsižadėjo savo tikėjimo Kristumi, stojo prieš patį Diakletianą, kurio buvo nuteistas miriop.

Šventieji Kiprijanas ir Justina
Demonologijos aktualumas

Ar visa ši istorija su Kiprijanu yra tik pramanas, o visa išlikusi medžiaga apie magiją ir bendravimą su demonais - kvailystė, nesusipratimas? Bandydami pateikti neigiamą atsakymą į šį klausimą galime suformuluoti bent du požiūrius, kuriais demonų klausimas yra prasmingas:

- Mokslinis. Demonus galima tirti kaip psichines realybes. Žmonės, kurie teigia turį bendravimą su  demonais tikina, jog gali juos regėti, girdėti, arba tiesiog gali jausti kaip jie veikia jų poelgius. Taigi, nedarant prielaidos, kad demonai egzistuoja anapus sąmonės, galime nagrinėti tai kaip tam tikras psichines realijas, kaip tai darė analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas.

- Teologinis. Krikščionybė teigia, esą blogis neturi esmės, t.y. Dievas yra geras ir tik gėris iš tikrųjų egzistuoja, o blogis tėra antrinis gėrio iškreipimas. Todėl bet kokie demonai yra žemesnės būtybės ir net šėtonas bijo Dievo. Įvairūs maginiai mokymai, taigi, krikščionybės požiūriu turi objektyvų pamatą, nes yra mokymai apie egzistuojančias piktąsias jėgas, blogį. Tačiau žvelgiant į juos, reikia suvokti, kad jie yra iškreipti, nes įvairūs okultiniai mokymai nesupranta, jog blogis yra tik gėrio iškreiptumo rezultatas.

Literatūroje sutinkami įvairūs demonų jutimo būdai: kai kurie teigia juos sapnuojantys (yra toks demonas vardu košmaras, nuo kurio pavadinimą gavo blogi sapnai), kiti teigia juos netgi matantys būdraudami, t.y. vizijų metu, treti teigia juos girdį (pvz. pats Karlas Jungas teigė po ilgų okultizmo tyrinėjimų pradėjęs girdėti sirenas), kiti tiesiog teigia, kad tai tam tikra veikiančioji jėga. Pastaroji samprata ypač išryškinta krikščionybėje, kur, pavyzdžiui, ortodoksų teologas Mykolas Pselas (Μιχαήλ Ψελλός, XI amžius) demonus tapatino su ydų samprata. Demonai, visų pirma - tai žmogaus juntamos vidinės jėgos, stumiančios jį vienam ar kitam poelgiui. Kaip rašė Fiodoras Dostojevskis, angelų ir demonų kovos laukas - žmogaus širdis.

Save ryjanti gyvatė. Pagonių amžinybės ir galios simbolis, krikščionybėje simbolizuojantis nuodėmę.  Save ryjanti gyvatė yra save žudanti, save griaunanti gyvatė, negalinti išsivaduoti iš savo paties "rato". Toks yra žmogus, puolęs į nuodėmę. Tik Dievas savo auka išlaisvina žmogų.
Išorinės demonų apraiškos, nors ir psichiškai realios, tačiau yra, regis, daugiau vidinių jėgų išorinė raiška. Renesanso magai nurodydavo, kad tam tikri demonai geriausiai juntami tam tikru paros metu. T.y. jie veikia žmogų visą parą, tačiau sąmoningai užčiuopti savo viduje demoną žmogus gali geriausiai specialiu paros metu. Tada dažniausiai būdavo taikomos įvairios veikiančios psichiką technikos (įvairūs pratimai, meditacijos) ir net psichoaktyvūs preparatai (įvairios "burtažolės"), kurie, kartu su burtažodžiais, leisdavo "iškviesti" demoną, t.y. jį regėti seanso metu. Daugelis magų nurodydavo prieš seansą kelias dienas pasninkauti. Teisingai iškvietęs demoną magas gali nurodyti jam padaryti tą ar aną, pavyzdžiui, suteikti jam jėgų per agresijos antplūdį ar sukelti agresiją kitame ir panašiai. Po to magas turėjo žinoti specialias apeigas, kaip "atšaukti" demoną. Jei jo atšaukti nepavykdavo, jis dar atsargoje turėjo "keiksmažodžius", t.y. burtų žodžius, kuriais ginamasi nuo aktyvaus demonų poveikio (dabartiniai buitiniai keiksmažodžiai yra šio seno pagoniško "gynybos nuo demonų" būdo palikimas).

Žinoma, krikščionybė moko, jog žmogus demonų niekad nevaldo, iš tiesų demonai valdo "magą", o jis pats tik vedžiojamas už nosies.
Magija kaip tokia yra aukščiausio demono - Liuciferio - "išradimas". Pasak krikščioniškos demonologijos, demonai stumia žmogų į nuodėmę: vieni, pavyzdžiui, Belzebubas, skatina persivalgymą. Kiti, kaip Mamona, skatina godumą. Yra ir tokių demonų kaip sukubai ar inkubai, kurie skatina seksualinę aistrą. Šėtonas skatina siekti galios. O štai Liuciferis, kurio vardas reiškia lotyniškai "Šviesos Nešėjas", dedasi esąs "žmonijos išlaisvintojas" ir skiepija jį sekančiam puikybę.


Kaip minėto renesanso "mago" atveju matėme, jis buvo pakankamai sąmoningas, jog atsisakyti seksualinių aistrų ar persivalgymo (nes magai valingai drįso pasninkauti besiruošdami savo seansams). Tačiau jei žemesnio rango demonas nesuvilioja žmogaus, visada yra aukštesni, labiau viliojantys. Ir štai Liuciferis teikia viltį, esą į demonus įnykęs žmogus pats yra Pasaulio Karalius, laisvas ir nuo nieko nepriklausomas, ir toks puikus.

Tačiau tai, ko nemato trumparegis nusidėjelis yra tai, kad nuodėmė yra save ryjanti gyvatė. Pragare kiekvienas galės tenkint savo aistrą, aistrą, kurios vergas buvo. Ir tada amžinybėje kiekvienam atsivers akys: goduolis, mylintis sidabrą, bus tiek užverstas sidabro, kiek persivalgantis kimš į savo nepasotinimą pilvą maisto.. Kimš ir kimš, ir niekada nepasisotins, taip kaip ištvirkėlis amžinai negalės patenkinti savo aistros su kaip moteris atrodančiu sukubu.

Tai yra tikroji mirties kelio reikšmė, kurios čia, žemėje, nemato nusidėjelis: nemato, kad jis yra rate, kad jis yra aistros vergas. Nes krikščionis miršta, kad gyvent, o pagonis gyvena, kad mirt. Nėra didesnės laisvės, nei laisvė nuo nuodėmės, laisvė nuo aistrų. Nes aistra yra jungas, svoris, kurį nešantieji dar nesupranta, kad yra pavergti, nes per trumpai neša.

Šiuolaikinis okultizmas

Karlas Gustavas Jungas nurodo, jog Vakaruose okultizmas egzistuoja latentiškai. Mes puikiai žinome, kad net lotyniškieji viduramžiai, oficialiai katalikiški su griežta inkvizicija, pogrindyje iš tiesų buvo magijos klestėjimo laikas - tada klestėjo alchemija, raganinkystė, kabala, buvo gausiai rašomi grimuarai, t.y. maginės instrukcijos. Tik apie tai buvo tylima iki kol tai neišlindo viešumon, kai tokie hermeticizmo "apaštalai" kaip Džordano Bruno viešai ėmė skleisti savo magines pažiūras ir verbuoti į savo sektą pasekėjus.

Šiais "sekuliariais" laikais šalia "racionalios" kultūros ramiai sau egzistuoja joga, rytų kovos menai (karatė ir kt.), leidžiamos knygos apie magiją ir burtažodžius, egzistuoja gnostinės ir ezoterinės sektos (ypač populiari chaoso magija ir New Age kultai).  

Būdingas naujųjų okultinių judėjimų bruožas - jie teigia, esą tai, ką jie daro, nėra religija, arba kad visos religijos turi "dalį tiesos" (tiesa yra ta, kad skirtingų religijų pažiūros tiesiogiai prieštarauja vienas kitai ir neįmanoma būti visų religijų sekėju). Indiškos jogos mokyklos aiškina, neva tai tėra fizinė mankšta, nors iš tiesų "besimankštinantieji" mokomi apie laimę, energijas, reinkarnaciją, sielą ir t.t.. o pati joga kaip tokia yra tiesiog viena iš induizmo praktikų. Lygiai tai pat pvz. karatė kyokushin atstovai teigia, esą meditacija tėra priemonė "susikaupti", nors iš tiesų mokiniai mokomi praktikuoti dzen budizmo religiją visoje jos apimtyje. 

Už Evangelijos skelbimą nužudytas ortodoksų kunigas Daniilas Sysojevas yra puikiai išaiškinęs, kuo, pavyzdžiui, pavojinga iš pirmo žvilgsnio atrodanti "nekalta" rytietiška joga. Joga praktikuojantis žmogus yra kreipiamas į save - savo kūno judesius, savo kvėpavimą ir nieko daugiau. Jis ieško "savo ribų". Palaipsniui šis nukreiptumas į save virsta tokiu egocentrizmu, jog žmogus nebemato daugiau nieko, kaip save ir praranda bet kokį kontaktą su Kitu. Sakykime, netgi seksualiniai santykiai praktikuojančiam jogą virsta "meilės alchemija" arba tam tikra "kama joga", kur antras žmogus tėra pagalbininkas praktikuoti tam tikrą jogą. 

Kaip yra tiksliai pasakęs dzen budizmo populiarintojas Shunryu Suzuki, žudantis karys-budistas iš tiesų nežudo, jis tik mato tuštumoje judantį kardą, kuris daro tam tikrus veiksmus, tačiau pats jis nežudo. Tokia yra meditacijos esmė. Per absoliutų susitelkimą į save žmogus susilieja su tuštuma, visiškai sugriaunama jo asmenybė ir jis vis smarkiau stumiamas į save ryjančios gyvatės pozicija, o savęs ryjimas yra pristatomas kaip menama žmogaus galia. 

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai