2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

Šv. Nilas Sinajietis. Apie godumą (meilę sidabrui)

Kristus išvaro prekeivius iš Jeruzalės Šventyklos
1. Godumas (1) - visokio blogio šaknis; tarsi išvargusias šakas jis maitina kitas aistras ir neduoda joms sudžiūti, kad nuo jos - sužydėtų.
2. Norintys išnaikinti aistras, tegu pirma sunaikina šią jų šaknį. Kol gi lieka godumas, nepadarysi sau naudos, kirsdamas šakas; nes jei ir nukrisi, jos vėl ataugs.
3. Daugturys (πολυκτήμων) vienuolis - perkrautas laivas, lengvai paskandinamas audros sukeliamose bangose.
4. Beturtis vienuolis - lengvas keliauninkas, bet kur randąs uostą.
5. Beturtis vienuolis - aukštai sklandantis erelis, besileidžiąs žemyn tik tada, kai prispiria maisto poreikis.
6. Toks virš bet kokios pagundos, juokiasi iš visko, kas gundo ir, kildamas aukštyn, šalinasi visko žemiško bei susigyvena su aukštybėmis; todėl, kad jo sparnai lengvi, neapsunkinti rūpesčių;
7. Atėjo sunkumai ir be liūdesio jis palieka vietą; prisiartino mirtis - geros nuotaikos iškeliauja, nes žemiškomis grandinėmis savo sielos nesupančiojo.
8. Daugturys supančiotas rūpesčių ir tarsi šuva pririštas grandine; jei priverstas persikelti, tai nešasi su savimi liūdną turto prisiminimą, tarsi sunkų ir beprasmį jungą.
9. Atėjus mirčiai, gailėdamasis jis palieka esamybę; atiduoda sielą, o akių nenuleidžia nuo to, ką turi, - ir jį traukia prievarta, it pabėgusį vergą; išsiskiria su kūnu, bet neišsiskiria su turtu, todėl, kad stipriau už traukiančiuosius aistra jį laiko.
10. Jūra neprisipildo priimdama į save daugybę upių ir goduolio aistra nepasotinama jau sukauptu turtu; padvigubino jį - ir padvigubintą vėl dvigubint nori; ir niekada nenustoja dvigubinti, kol mirtis nesustabdo šio beprasmio vargo.
11. Gudrus (συνετός) (2) vienuolis turi omeny tik kūno būtinybes - ir ištuštėjusį pilvą pripildo vien duona ir vandeniu.
12. Nepradės jis meilikauti turtingiesiems, kad pamalonintų pilvą, nei pavergs laisvą protą daugybe valdovų; nes pakanka vienų rankų, kad tarnautų pilvui; jos patenkina jo prigimtinius poreikius (φυσικήν ανάγκην) (3).
13. Beturtis vienuolis - nepagaunamas kovotojas ir lengvas bėgikas, greitai pasiekiantis laimikį aukštybėse (4).
14. Daugturys vienuolis jaučiasi daugeliu pajamų, o beturtis - pergalės vainikais.
15. Godus vienuolis sunkiai dirba; beturtis vienuolis praleidžia laiką maldose ir skaityme.
16. Mylintis sidabrą vienuolis pildo lobynus sidabru, o beturtis - kaupia lobį danguje.
17. Prakeiktas, kas daro stabą ir slapta stato (5). Bet toks juk ir maitinantis godumo aistrą. Toks bergždžiai lenkiasi melagingam dievui, o šitas - svajonę (φαντασία) apie turtus nešiojasi slapta širdyje, kaip dievaitį.

PAAIŠKINIMAI

(1) φιλαργυρία (phylargyria) - godumas - pažod. meilė sidarbui.
(2) συνετός (synetos) - asmeninis supratimas, kylantis iš patirties.
(3) φυσική ανάγκη (physike anagke) - iš stoikų perimta samprata, stoicizme reiškianti mūsų gyvenimo būtiniausius poreikius. Žodis „physis“ reiškia ir žmogaus prigimtį, ir gamtą. Gamta, stoikų mokyme, yra tarsi ugnis, kurios liepsnų judėjimas (t.y. judėjimas gamtoje ir prigimtyse) vyksta pagal universalų dėsnį (pasaulinį protą) - Logos. Todėl žmogus susiduria su neišvengiama būtinybe arba būtinaisiais poreikiais, kuriuos jis turi patenkinti norėdamas egzistuoti. Stoikai manė, jog tie poreikiai yra maži, o žmonės vaikosi netikrų vaizdinių (phantasiai), netikrų poreikių.
(4) Fil 3,14. Šv. Nilas, sekdamas Šv. Raštu, prilygina asketą (gr. askesis - pratimas, tiek fizinis, tiek dvasinis) sportininkui, bėgančiam lenktynėse ir besivaržančiam dėl vainiko.
(5) Įst 27,15

KOMENTARAS

Šiame tekste šv. Nilas kalba apie blogio dvasią, kurią Bažnyčios Tradicija dar yra linkusi įvardyti „Mamona“. Visame tekste jaučiama įtampa tarp godumo ir krikščionybės, kurią šventasis tarsi kuria pagal Kristaus žodžius: „negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16,13).

Darbas, pasak šv. Augustino, yra bausmė žmonėms už nuodėmę. Tačiau po nuodėmės šis vargas yra neišvengiamas, būtinas: „kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3,10), rašoma Šv. Rašte. Šv. Izaokas Siras rašo: „atilsis ir veltėdžiavimas - sielos pragaištis“. Šv. Nilas Sinajietis pabrėžia, jog darbas tėra priemonė, bet jei darbas tampa tikslu savaime, jei ima rūpėti tik pelno didinimas, tai tokiu atveju žmogų apsėda godumo dvasia, jis tampa jos vergu: „Jūra neprisipildo priimdama į save daugybę upių ir goduolio aistra nepasotinama jau sukauptu turtu; padvigubino jį - ir padvigubintą vėl dvigubint nori; ir niekada nenustoja dvigubinti, kol mirtis nesustabdo šio beprasmio vargo“. Tarsi Sizifas, žmogus, puolęs į nuodėmę, vargsta, kad ją patenkintų, bet geismas vis atsinaujina.

Viena iš ašinių įtampų šiame skyriuje - stoiška įtampa tarp „prigimtinės būtinybės“ („prigimtinio poreikio“, φυσικήν ανάγκην) ir melagingo tikslo, melagingo godumo stabo, iš kurio kyla poreikio iliuzija (φαντασία). Kaip stabui žmogus lenkiasi bergždžiai, taip ir šios iliuzijos niekad nepatenkina, niekad nepasiekia. Šventasis mano, jog apribojus savo mitybą iki prigimtinio minimumo, godumą įveikti bus gerokai lengviau. 

Žmogus, vergaujantis Mamonai, trokšta turėti. Jis yra pririštas prie šio pasaulio, pririštas prie daiktų, save apibrėžia per tai, ką turi. Kaip rašo šv. Nilas, net miręs jis nenuleidžia akių nuo savo turtų. O žmogus, tarnaujantis Kristui, apibrėžia save per Kristų - daiktai tėra terpė, kurioje jis laikinai buvoja. 

„Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai! Tad neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūgštaukite! Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta.“ (Lk 12,27-31)

2014 m. liepos 22 d., antradienis

Hagia Sophia - Šventosios Išminties katedra [+ video su architektūrine rekonstrukcija]

Šventosios Išminties (Hagia Sophia) katedra, pastatyta krikščioniškojo imperatoriaus šv. Justiniano valdymo metu Konstantinopolyje, VI amžiuje, tūkstantį metų buvo didžiausia ir iškiliausia krikščionių katedra pasaulyje. Konstantinopolis garsėjo visame pasaulyje savo Liturgijos puošnumu, bažnyčios didingumu, milžiniškomis procesijomis ir dangiška muzika.



Hagia Sophia pastato struktūroje pirmąsyk buvo pilnai įgyvendintas ir įtvirtintas Šventųjų Tėvų mokymo apie Dieviškosios Liturgijos prigimtį mokymas, teigiantis, jog Liturgijos metu švenčia ne tik žemiškoji tikinčiųjų Bendrija, Komunija, bet ir Dangiškoji Bažnyčia. Meldžiasi ir gieda kartu tiek gyvieji žemėje, tiek gyvieji Danguje (kartu su angelais), meldžiasi visa Kristaus Bažnyčia. Hagia Sophia architektūra buvo visiškai orientuota į šią anagoginę funkciją; ji buvo Naujojo Izraelio Šventykla, viena iš daugelio krikščionių Šventyklų, bet pirmą kartą tokia didinga, kokia buvo senoji Jeruzalės Šventykla. Jos atidarymo dieną šv. Justinianas sušuko: „Saliamonai, aš tave įveikiau!“ (Νενίκηκά σε Σολομών!).


Galime atkreipti dėmesį į kai kuriuos įdomius Hagia Sophia architektūrinius elementus. Pirmiausia, Hagia Sophia turi didelį kiemą su fontanu. Tai - tuometinės liturgikos specifikos pasekmė. Tuo metu Konstantinopolyje didžioji dalis pamaldų vyko stočių pagrindu, tikintiesiems einant procesijoje ir sustojant tam tikrose vietose melstis. Ši stočių praktika buvo išprovokuota eretikų arijonų liturginių praktikų - šie sugalvojo iš savo maldos namų vaikščioti per miestus, dainuoti pagal gražias melodijas apie savo įsitikinimus, ir tokiu būdu „įkalinėti“ aplinkiniams savo tikėjimo formuluotes, vilioti juos pas save. Atsakydami į tai, ortodoksai taip pat pradėjo rengti procesijas su stotimis, kuriose (dažnai netgi pagal tas pačias arijonų melodijas) giedodavo ortodoksinį tikėjimą atitinkančius tekstus. Šią praktiką itin skatino Konstantinopolio arkivyskupas šv. Jonas Auksaburnis. Didelis kiemelis buvo pastatytas tam, kad žmonės turėtų kur laukti grįžtančios procesijos arba galėtų melstis įžengimo maldas procesijai besiruošiant įžengti į bažnyčią.

Antrasis išorinis elementas, kliūnantis už akių, yra milžiniški, švelnios, apvalios formos, bizantiškieji kupolai. Bažnyčia savo aukščiu labai skiriasi nuo Vakarų bažnyčių, ypač - gotikos. Ji nesistiebia į dangų. Kaip yra pastebėjęs Christos Yannaras, tokie kupolai statyti ne todėl, kad Bizantijoje nemokėta statyti aukštų, smailių pastatų - tam buvo visos matematinės priemonės. Tačiau graikai rinkosi ne tokį, praktiniu požiūriu, racionalų sprendimą, o statė milžiniškus kupolus, kurie bažnyčios pastatą ne stiebė, o plėtė.

Tai - taip pat susiję su ortodoksų liturgika. Pasak Šventosios Tradicijos, Dieviškoji Liturgija - tai amžinybės ir laikinumo, Dieviškumo ir žmogiškumo susitikimo vieta. Sekmadienis, kuris pagal Bažnyčios kalendorių yra pirmoji ir aštuntoji savaitės diena, yra Pradžios ir Pabaigos, Alfos ir Omegos sandūra, Dievo malonės, Jo energijų išsiliejimas ant žmonių, Bažnyčios ir Dievo susijungimas per Jėzų Kristų Švenčiausiosios Komunijos (Bendrystės, Koinonia) slėpinyje. Todėl ortodoksų bažnyčių pastatų architektūra spinduliuoja harmonija - tai dviejų Kristaus prigimčių - Dieviškosios ir žmogiškosios - hipostatinė vienybė, kartu ir žmogiškumo bei Dieviškumo hipostatinė vienybė, leidžianti žmogaus dalyvavimą Švenčiausiosios Trejybės gyvenime - žmogaus sudievinimą per Dievo malonę (theosis) ir Bendrystę su Dievu (perichoresis). Kaip Dangaus ir Žemės susijungimo vieta, Dangaus Karalystės nusileidimo į žemę vieta, Hagia Sophia spinduliuoja ramybe ir darna su ja supančia aplinka.

Priešais kiemą matome milžinišką įėjimą į cerkvę. Tokių yra ir šonuose - didžiuliai vartai reikalingi tam, kad milžiniška minia po procesijos įeitų į vidų. Mes žinome, kad vien valstybės tarnautojų kiekvienoje procesijoje būdavo šimtai, vien bažnytiniame chore giedojo keli šimtai giesmininkų, o paprastų tikinčiųjų buvo tiesiog tūkstančiai. Dėl tokios gausos reikėjo didelių įėjimų žmonėms įeiti.



Įėję pro vartus, iškart nepatektume į pagrindinę bažnyčios patalpą, skirtą tikintiesiems, o tik į prieangį (narteksą). Didelis narteksas buvo reikalingas todėl, kad, viena vertus, Ortodoksų Bažnyčioje ilgai gyvavo epitemijų tradicija (už tam tikras nuodėmes žmonės būdavo laikinai atskiriami nuo Bažnyčios; tokiu atveju jie turėjo liturgijos klausytis nartekse, ten atgailauti už padarytą nuodėmę). Antra vertus, narteksas būdavo ir tam tikrų įžanginių maldų vieta. 



Pagrindinės patalpos šonuose matome galerijas - „balkonus“, kuriuose sėdėdavo daugiausiai aukštuomenės atstovai, ypač - moterys. Pagrindinės patalpos centre stovėjo ambonas, pakyla. Ant jos buvo statomas Konstantinopolio-Naujosios Romos patriarcho tronas pamokslams, ant jo buvo skaitomi skaitiniai, choras juo pasinaudodavo antifoniniam giedojimui. Ambono pozicija buvo pasirinkta taip, jog būtų kuo geresnė akustika, kad tikintieji aiškiai girdėtų skaitinius bei Ganytojo kalbą. Pamokslai galėjo būti ilgi; galime tik įsivaizduoti, kaip iš ten skambėdavo šventųjų patriarchų žodžiai, dabar surašyti jo daugiatomiuose leidiniuose.



Altoriaus patalpą nuo pagrindinės skiria ikonostasas - ikonų siena. Ji buvo pakankamai neaukšta, kad susirinkusieji matytų, kas vyksta altoriaus patalpoje. Ant ikonostaso kabėjo užuolaida, atidengiama pamaldų metu.

Procesija, įžengusi į pagrindinę patalpą, melsdavosi joje; po to į altoriaus patalpą įžengdavo tik dvasininkija ir imperatorius, kuris, būdamas krikščioniškas valdovas, krikščionybės gynėjas ir Evangelijos skelbėjas, turėjo teisę atnešti į altoriaus patalpą atnašas, po konsekracijos tapsiančias Kristaus Kūnu ir Krauju.



Visos bizantiškosios pamaldos galėjo trukti valandų valandas. Šv. Justinianas ir kiti šventieji rūpinosi, kad Konstantinopolio gyventojų netrauktų labiau žirgų lenktynės hipodrome, nei pamaldos (ar dar blogiau, kad jie nesusigundytų ten eiti po sekmadienio Liturgijos), todėl norintis švęsti sekmadienį krikščionis visai dienai galėjo pasinerti į pamaldas, Agapės pietus ir kt. Ortodoksų Bažnyčioje iki šiol gyva tradicija per ilgas pamaldas dalinti „pasistiprinimą“ - pašventintą duonelę (prosforą) su vynu (čia kalbama ne apie Švč. Komuniją, o tiesiog duoną ir vyną, kurie duodami tikintiesiems pavalgyti). Dabar tai tėra simbolis, o senovėje iš tiesų pamaldų metu (žinoma, ne Dieviškosios Liturgijos metu, iki kurios nuo vidurnakčio ortodoksai nieko nevalgo) patarnautojai išnešiodavo susirinkusiesiems maistą, kad šie pasistiprinę galėtų toliau būti pamaldose. 

Šventosios Išminties katedroje vyko 7-asis Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, kurio metu buvo įtvirtinta ikonų gerbimo dogma. Ši katedra matė įvairių laikų - joje galima rasti mozaikų, kuriose matome keistas „niekieno“ rankas, tarsi atklydusias iš kito piešinio, neaiškiai nutrūkstančias. Tai - dalys, likusios iš mozaikų, sukurtų vienu ar kitu metu, kai katedra atiteko eretikams (atgavę katedrą ortodoksai nulupdavo eretikų „šventųjų“ ar į ereziją puolusių imperatorių mozaikas, kad ateities kartos neminėtų jų atminimo, tačiau palikdavo tam tikras mozaikos detales tam, kad apskritai būtų prisiminimas apie tai, jog tokie skaudūs įvykiai, atkritimas į erezijas, vyko). Mozaikos bei ikonos buvo patyrę ir niokojimą ikonoklazmo (kovos su ikonomis) erezijos laikotarpiu, kai imperatoriai rėmė ikonų naikinimą. Tik po ilgo tikinčiųjų pasipriešinimo, 787 metais, Šv. Išminties katedroje buvo atstatytas istorinis teisingumas, Šventoji Tradicija.

Pati katedra buvo dedikuota Dieviškajai Išminčiai (gr. Sophia). Sophia, pasak ortodoksų teologijos, yra įsikūnijęs (tapęs kūnu) visą visatą valdantysis (Pantokratoros) Dieviškasis Logos, t.y. įsikūnijęs Dievo Žodis, Protas (tai ir visatos Dėsnis bei Įstatymas, kurio sėklos, pasak šv. Justino Kankinio, įrašytos visų žmonių širdyse). Sophia - ir ortodoksų Liturgijos centras (tam tikrais Dieviškosios Liturgijos momentais diakonas arba kunigas sušunka Sophia! Dieviškoji Išmintis!). Sophia - tai Jėzus Kristus, kuriame, kaip jau minėjome, susitinka Dievas ir žmogus, kuriame žmogus - sudievinamas, o Dievas - nusižemina, save išsekina (kenosis), apiplėšia tam, kad atpirktų žmogų.

Protopsaltis Kavarnos Panagiotis. Ortodoksinės muzikos koncertas Hagia Sophia, 2008 m.:


Paskutinė ortodoksų Bizantijos eros Dieviškoji Liturgija šioje katedroje vyko 1452 metais gruodžio 11 dieną. Sekančią dieną ji atiteko graikams-unitams, kurie pasirašė uniją su Romos Katalikų Bažnyčia ir atstatė eucharistinį bendravimą su Romos popiežiumi. 1453 metų kovo 29 dieną, osmanų imperijos musulmonams apgulus miestą, krikščionys jau kelintą dieną meldėsi katedroje. Tądien Liturgijai vadovavo graikai-unitai, tačiau kartu meldėsi ir Romos katalikai, ir, ko gero, ortodoksai - tie, kurie negalėjo kovoti (daugiausia - moterys, vaikai, senukai). Liturgiją nutraukė įsiveržę musulmonų kariai, kurie ėmėsi žudyti susirinkusiuosius, prievartauti moteris. Kunigai tęsė Liturgijos šventimą, kol kariai neįsiveržė į altoriaus patalpą ir nenutraukė jų veiksmų. Po to, kai daugelis buvusių katedroje buvo išžudyti, o kiti - surišti pardavimui į vergystę, į katedrą įžengė Osmanų imperijos vadovas, kuris pareiškė, kad ši katedra taps mečetė. Netrukus vienas karys užlipo ant pakylos ir pacitavo „šachadą“. 

Hagia Sophia buvo paversta mečete. Krikščioniškieji elementai buvo nugriauti, mozaikos - sunaikintos arba uždengtos. Prie krikščionių šventovės pastatyti minaretai.

Paskutinį sykį krikščioniškoji šviesa vėl užsižiebusi katedroje buvo tik 1919 metais, kai Graikijos-Turkijos karo metu Hagia Sophia, po beveik pusės tūkstantmečio pertraukos, vėl buvo švęsta Dieviškoji Liturgija. Po Graikijos pralaimėjimo kare, priimtas sprendimas iš jos padaryti muziejų.

Nepaisant Dieviškosios Oikonomijos vingių, nepaisant liūdnų istorinių kelių, Hagia Sophia buvo ir liks vienu didingiausių ortodoksijos simbolių, menančių pirmosios pasaulinės krikščioniškosios imperijos iškilimą, Bažnyčios, asketinės vienuolystės ir teologijos aukso amžių. Bizantiškoji imperinė Liturgija, švęsta šioje katedroje, visiems laikams tapo ortodoksinės Liturgijos etalonu - šiuo metu daugelis Bažnyčių orientuojasi būtent į šią liturgiką. Šventosios Sofijos katedra visuomet išliks ortodoksų atmintyse per Šventųjų Švietėjų raštus, gimusius šioje šventykloje.


2014 m. liepos 21 d., pirmadienis

Laikas Ortodoksų Bažnyčios Šventojoje Tradicijoje

Šiuolaikinėje visuomenėje, kurios ekonomika yra paremta tiksliu laiko skaičiavimu, geriausiai išreiškiamu posakiu „laikas – pinigai“, mes esame pripratę laiką laikyti kažkuo išoriniu, nepriklausomu nuo žmonių, tolygiai tekančiu žinome tai, ar ne. Tačiau iki moderniųjų laikų, iki gamyklų, sudėtingų mechanizmų ir kt. atsiradimo, vyravo visai kitokia laiko samprata.

Kaip pastebi viduramžių tyrinėtojas A. Gurevičius, daugelis praeities žmonių laikė laiką priklausomu nuo jų pačių, nuo gamtos pokyčių ir kt. Senovėje šviesusis paros metas būdavo padalijamas į 12 lygių dalių, lygiai taip pat – ir tamsusis. Pirmoji valanda reiškė saulėtekį, dvyliktoji – nakties pradžią. Valandos trukmė priklausė nuo metų laiko.

Šitoks valandų skaičiavimo būdas vis dar išsaugotas Šventajame Atono kalne ir kai kuriose kitose vietose, kur laikomasi tradicinių papročių. Toks laiko skaičiavimas buvo naudotas nuo senų senovės, jį sutinkame ir Senajame, ir Naujajame Testamentuose.

Pavyzdžiui, Apaštalas stebisi, jog nukryžiavus Kristų „apie šeštą valandą, [...] visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus“ (Lk 23,44-45). Buvo neįprasta, jog šeštą valandą sutemo, kadangi šeštoji valanda yra pats vidudienis.

Be to, senovės žydai laikėsi papročio skaičiuoti dienos pradžią nuo vakaro. Naujos dienos pradžia jie laikė saulės nusileidimą. Pavyzdžiui, Pradžios knygoje rašoma: „ir buvo vakaras, ir buvo rytas, diena viena..“.

Visos šios tradicijos atsispindi Ortodoksų Bažnyčios liturginiame gyvenime. Jos padeda ortodoksams gyventi Šventojo Rašto ir Šventosios Tradicijos Dvasioje, įsigyventi į Šventojo Rašto kontekstą. Todėl, pavyzdžiui, kiekvieną vakarą vakarinės Ortodoksų Bažnyčios pamaldos yra „sekančios dienos“ pamaldos (pavyzdžiui, sekmadienį ortodoksai pradeda švęsti susirinkę šeštadienio vakarą, skaito sekmadieninę Evangeliją ir Senojo Testamento skaitinius, gieda sekmadienines giesmes).

Senasis laiko skaičiavimas atsispindi ir liturgikos išdėstymo plane. Ortodoksų Bažnyčioje yra skaitomi keturi maldų rinkiniai, vadinami „Liturginėmis Valandomis“ (1-oji valanda, 3-ioji valanda, 6-oji valanda, 9-oji valanda). Pirmoji valanda, t.y. aušra, yra skirta prisiminti Adomo ir Ievos išvarymui iš Rojaus, taip pat Jėzaus Kristaus teismui atminti, kai jis ryte buvo atvesdintas pas vyriausiąjį kunigą Kajafą. Šioje valandoje yra skaitomos rytmečio psalmės (5-oji ir kt.). Trečiąją valandą prisimenamas nuteisimas pas Pontijų Pilotą ir Šventosios Dvasios nužengimas ant Apaštalų. Šeštąją valandą - Kristaus nukryžiavimas. Devintąją valandą - Kristaus mirtis ant kryžiaus. 

Tradiciškai devintoji valanda yra skaitoma prieš vakarines pamaldas, pirmoji - po rytmetinės, trečioji ir šeštoji valandos - prieš pat Dieviškąją Liturgiją. Tradicija skaityti valandas kilusi iš senovės Izraelio tradicijos dalyti nakties laiką į keturias „sargybas“, o dienos laiką - į keturias „valandas“, kurios buvo atspirties taškas orientavimuisi laike. Tai ir buvo pirmoji, trečioji, šeštoji ir devintoji valandos. Nuo senovės laikų krikščionys turėjo tradiciją bent tris kartus per dieną, svarbiausiu paros laiku, melstis. Vienuoliai ėmė keturis kartus per dieną, besikeičiant paros laiko dalims, skaityti Liturgines Valandas.

Šitoks laiko suvokimas yra įdomus vien tuo, kad tarsi atspindi laiko pajautą iš žmogaus požiūrio taško. Juk mechaninis moderniųjų laikų laikas, kuriuo mes pripratome naudotis kasdieną, kuris apibrėžia mūsų darbo dieną ir kt., yra nenatūralus, nežmogiškas laikas. Vasarą už lango šviesu, o laikrodis jau rodo vakarą. Kai mechaniniame laikrodyje išmuša nauja diena, žmonės dažniausiai iš viso miega. 

2014 m. liepos 16 d., trečiadienis

Kalno pamokslo palaiminimai, rusų giesmė, znamenyj choralas [muzika]



Tradicinis rusų ortodoksų giedojimas. Atlieka Valaamo vienuolyno broliai.
Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė:
„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo:jie bus pasotinti.Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.Palaiminti taikdariai:jie bus vadinami Dievo vaikais.Palaiminti persekiojami dėl teisumo:jų yra dangaus karalystė.Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“
----

Susiję įrašai:

Bizantiškos natos, pneumos, rusų „krjukai“ ir vakarietiškos neumos http://ortodoksas.blogspot.com/2013/11/bizantiskos-natos-pneumos-rusu-krjukai.html

2014 m. liepos 11 d., penktadienis

Krikščionybės ir homoseksualizmo klausimas A. Bielskio knygoje „Nešventas sakramentas“

ĮVADAS

Šiemet išėjo Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Andriaus Bielskio knyga „Nešventas sakramentas“. Šis darbas turi intriguojančią poraštę: „ideologija, tikėjimas ir išsilaisvinimo politika“. Jame nagrinėjamos sąsajos tarp religijos ir politikos, Romos katalikybės, protestantizmo ir liberaliosios demokratijos, išsilaisvinimo politikos ir krikščioniškojo tikėjimo.

Veikalas – be abejonės, aktualus. Džiugina, jog tekste cituojami naujausių marksizmo ir šiuolaikinės filosofijos srovių atstovai (Cohenas, Eagleton, Harvey...). Knygų, kurios šiuolaikiškai apmąstytų krikščionybę, Lietuvoje trūksta. O ypač tokių, kurios tai darytų tokiu politiškai aktualiu būdu, kaip tai daro prof. Bielskis.

Savo straipsnyje norėčiau aptarti Andriaus Bielskio knygos poskyrį „krikščioniškas tikėjimas ir homoseksualumas“. Šiame poskyryje autorius narplioja krikščionybės ir homoseksualumo santykį, gina mintį, jog paplitusi krikščionių nuostata, kad homoseksualūs santykiai – tai nuodėmė, yra pačios krikščioniškosios tradicijos požiūriu nepagrįsta. Pastaroji autoriaus tezė man pasirodė esanti labai silpnai apginta.

TEOLOGIJA IR „TEOLOGIJOS“

Autorius atsispiria į aktualius politinius įvykius – 2010 ir 2013 metais vykusias LGBT eitynes, susilaukusias aktyvaus visuomenės pasipriešinimo. Profesorius tvirtina, esą tuometinis oponentų apeliavimas į krikščioniškas vertybes buvo ideologinis. Jis siekia nubrėžti ribą tarp tikėjimo ir ideologijos, kelia klausimą: „ar iš tikrųjų krikščioniškas tikėjimas nesuderinamas su homoseksualių santykių praktikavimu?“.

Kadangi A. Bielskis teigia šį santykį nagrinėsiąs „iš vidaus – krikščioniškojo tikėjimo tradicijos“, tai skaitytojas toliau gali tikėtis rimtos teologinės analizės. Kaip savo „Religijotyros įvade“ pabrėžia žymus lietuvių religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, „egzistuoja du požiūriai į religiją – „iš vidaus“ ir „iš išorės“, religijos išpažinėjo, teologo bei religijotyrininko, stebėtojo požiūriai“. Kitaip tariant, krikščionybę galima analizuoti „iš išorės“, mokslinės religijotyros žvilgsniu (naudojantis psichologijos, sociologijos, fenomenologijos, lyginamosios analizės ir kt. priemonėmis), o galima – „iš vidaus“, teologo žvilgsniu (pamatinius teiginius priimant tikėjimu kaip teisingus, o toliau naudojantis filosofiniu įrankynu tų teiginių santykių analizei). A. Bielskis atvirai deklaruoja laikysiąsis požiūrio „iš vidaus“, netgi sukonkretindamas, jog analizuos krikščioniškąją tikėjimo tradiciją, taigi, jis deklaruoja laikysiąsis teologo perspektyvos. Deja, matysime, jog nuosekliai išlaikyti šią perspektyvą jam nepavyksta.

Čia iš karto kyla klausimas, kuris taip ir nepaliečiamas visoje knygoje. Kaip rašo teologas ir religijotyrininkas Ian Markham, „teologija visuomet randasi tradicijoje. Todėl dažniausiai šnekama apie „krikščioniškąją teologiją“, „islamo teologiją“, bet niekada apie teologiją kaip save pačią“. „Krikščioniškoji teologija“ – terminas, skylantis į smulkesnes tradicijas. Mes galime kalbėti apie Vakarų krikščionybę (Romos katalikybę, protestantizmą), Rytų krikščionybę (stačiatikybę, orientalinę krikščionybę – miafizitizmą ir Asirijos Bažnyčios nestorianizmą) ir atitinkamą gausą „teologijų“. Romos katalikų teologija remiasi kitais principais, nei protestantų teologija (Romos katalikų tikėjimo tiesos grindžiamos Tradicija, Šv. Raštu ir Magisteriumu, o protestantų – vien Raštu), šios savo ruožtu skiriasi nuo Rytų krikščionių „teologijų“ (pradedant tuo, kad Rytų krikščionybėje pati teologijos disciplina yra suprantama kitaip), o Rytų „krikščionių teologijos“ turi smulkesnių tarpusavio skirtumų ir t.t... Visos šios „krikščionybės“ skirtingai supranta, kas yra tikroji krikščionybė ir kas yra krikščioniškoji tradicija. Todėl profesionalūs krikščionybės tyrinėtojai paprastai apsibrėžia, kokią teologinę tradiciją atstovauja ir kokią bando suprasti.

Nors ir prof. Bielskis vartoja žodžių junginius „krikščioniškoji tradicija“, „krikščioniškasis tikėjimas“ ir kt., tačiau niekur knygoje nereflektuoja, kokią krikščioniškąją teologinę poziciją atstovauja pats. Vidinį krikščioniškojo pasaulio teologinį pliuralizmą A. Bielskis visiškai ignoruoja – Rytų krikščionybės egzistavimas knygoje nutylimas. O jis yra svarbus bendram krikščioniškosios teologijos suvokimui, nes, ilgą laiką, būtent Rytų krikščionys sudarė pasaulio tikinčiųjų daugumą ir civilizacinį centrą – Rytų Tradicija yra neatsiejama Romos Katalikų Bažnyčioje pripažįstamos Šventosios Tradicijos dalis. Kaip teigė Romos popiežius Jonas Paulius II, „Bažnyčia kvėpuoja dviem plaučiais“, t.y. Rytais ir Vakarais. Esminiai krikščioniškosios tradicijos elementai, bendri Rytų ir Vakarų krikščionybei, akiratyje turint tik Vakarų krikščionybę, gali pasirodyti neesminiais, atsitiktiniais istorijos vaisiais.

Deja, vietoje aiškaus tyrimo lauko apsibrėžimo, preciziškos, mokslinės analizės, teiginį, jog „iš vidaus“ bus analizuojama krikščioniškoji tradicija, seka anonimiškų kalbų neigimas. Nagrinėdamas moralinę klausimo pusę, autorius naudoja tokius pasakymus kaip „dažnai galime išgirsti kalbant“ (ką galime išgirsti taip kalbant? Romos Katalikų Bažnyčią? Seimo narius? Gariūnų prekeivį? Kas yra tas paslaptingasis kalbėtojas su kuriuo polemizuoja autorius, lieka paslaptimi), atsako į šiuos, neaišku kieno, „argumentus prieš homoseksualumą“. Autoriaus teiginys, esą kažkas painioja „promiscuity culture“ („ištvirkimo kultūrą“) su homoseksualizmu krikščionybės kontekste yra paprasčiausiai neaktualus, nes nei viena iš didžiųjų krikščionių bendruomenių nesiremia tokia argumentacija, kokia remiasi mistinis šių puslapių kalbėtojas, kurį (kuriuos) „dažnai galime išgirsti kalbant“. Daugelio krikščionių Bažnyčių išeities pozicija yra ne ta, kad „homoseksualumas yra blogai, nes homoseksualai turi daug partnerių“, o ta, kad „bet kokie nesantuokiniai santykiai yra nuodėmė“ (nesvarbu, heteroseksualūs ar homoseksualūs). Krikščioniškojo tikėjimo požiūriu problema yra ne partnerių keitime, kurį pabrėžė A. Bielskis.

PRIE TEOLOGIJOS BEARTĖJANT (EKSKURSAS Į TEISĘ)

Po šio ekskurso viltį įkvėpia konkretus diskurso įvardijimas – dabar autorius teigia nagrinėsiąs „teologinę – pačią sudėtingiausią – šios problemos pusę“. Tačiau šį teiginį palydi pastraipa pamokslo, teigiančio, jog nekrikščionys negali vartoti žodžio „nuodėmė“. Tai – liūdna žinia orientalistams, sanskrito terminą „pāpa“ verčiantiems „nuodėmė“.

Žinoma, juokauju, tačiau mane nustebino ankstyvąjį pozityvizmą primenantis autoriaus „idealios kalbos“ siekis, apibrėžiant, kokius žodžius vartoti galima, o kokie yra beprasmiai. Pasak autoriaus „kalbėjimas apie nuodėmę yra prasmingas tik tam, kas yra tikintis [krikščionis – G. S.]“. Tačiau, viena vertus, nekrikščioniškos kultūros turi „nuodėmės“ sąvokos analogus (kaip jau minėtas sansk. pāpa; žinoma, grynai krikščionišką nuodėmės sampratą turi tik krikščionybė). Antra vertus, jei žmonės vartoja žodį ir jis yra suprantamas komunikacijoje, tai jis jau yra prasmingas, nes funkcionuoja kalbiniame žaidime (kaip šį reiškinį pavadino L. Wittgensteinas). Tai, kad netikintys žmonės vartoja sąvoką „nuodėmė“ nereiškia, kad jie šneka beprasmybes – tai reiškia, jog žodžiui „nuodėmė“ jie teikia kiek kitą prasmę, nei krikščionys (pasakymas „nesu krikščionis, bet manau, kad homoseksualumas – nuodėmė“ gali reikšti „manau, kad homoseksualumas – moralinis blogis“, o „nuodėmė“, pagal apibrėžimą, ir krikščionims yra moralinis blogis; tiesiog krikščioniškas suvokimas tuo neapsiriboja).

Toliau poskyryje seka keista terminų kruša: „vadovaujantis griežtais kanonų teisės principais, bet koks erotinis santykis už santuokos ribų yra netoleruotinas. Tai, tiesa, neišplaukia iš Senojo Testamento...“. Pirmasis kylantis klausimas – kokią kanonų teisę turi galvoje autorius. Katalikai turi bent du kanonų teisės kodeksus – Codex Iuris Canonici ir Codex Canonum Ecclesiarum Orientalium, Rytų ortodoksų-stačiatikių ir kt. Bažnyčios turi savo kanonus, Anglikonų Bažnyčia turi savo kanonų teisę, liuteronai – savo. Žinoma, iš konteksto galima įtarti, jog kalba eina apie lotyniškąją Romos Katalikų Bažnyčią ir jos kanonų teisę, tačiau, ką čia veikia žodis „principas“? Apie kokius kanonų teisės principus kalba autorius? Kaltės principą? Sutarčių laikymosi principą? Gali pasirodyti, jog kabinėjuosi prie žodžių, tačiau dažnai neatsargus žodžių pasirinkimas atskleidžia, kiek autorius yra įsigilinęs į aptariamą klausimą. Visgi, didžiausią nuostabą kelia Senojo Testamento paminėjimas – ką jis čia veikia? Nuo kada Senasis Testamentas yra Romos Katalikų Bažnyčios kanonų teisės šaltinis?


PRIE TEOLOGIJOS VIS DAR BEARTĖJANT (EKSKURSAS Į RELIGIJOTYRĄ)

Toliau, deja, vėl teologija išsprūsta iš autoriaus akiračio. Be aiškios priežasties, autorius peršoka į Senąjį Testamentą. Vietoje teologinės („iš vidaus“) analizės, autorius referuoja biblistų atliktą filologinę ir religijotyrinę („iš išorės“) Senojo Testamento laikų izraelitų kultūros analizę (čia pagrindinis klausimas, cituojant A. Bielskį, yra ar „izraelitų požiūris į vyro ir vyro erotinį santykį fundamentaliai skyrėsi nuo kitų to meto kaimyninių patriarchalinių bendruomenių požiūrio“?). Nors autorius nenurodo, kodėl tai turėtų būti teologiškai aktualu, tai tampa jo argumento pagrindu. Jis teigia, jog Senojo Testamento draudimai homoseksualizmo atžvilgiu neteko prasmės, nes „nūdienos visuomenės kultūrinis kontekstas yra radikaliai pasikeitęs“. Autorius nepaaiškina, kodėl jo nagrinėjama Senojo Testamento problematika turėtų būti aktuali krikščionių Bažnyčioms.

Labai stebina Senojo Testamento analizėje netikėtai pavartotas žodis „Tora“ (kontekste, kai autorius sakė, jog nagrinės krikščioniškąją tradiciją). „Tora“ (hebr. „Mokymas“) judaizme yra vadinamas Šventojo Rašto knygų rinkinys (24 knygų – Tanakh – Tora, Ketuvim, Neviim; apytikris krikščioniško Senojo Testamento atitikmuo, tačiau Romos Katalikų Bažnyčia, Ortodoksų Bažnyčia ir dalis protestantų turi kitokį knygų kanoną, nesutampantį su žydiškuoju), šiuo žodžiu taip pat gali būti pavadintos pirmos penkios Tanakh knygos (Tora – ją sudaro Berešit (Pradžios), Šemot (Išėjimo), Vaijikra (Kun.), Bemidbar (Sk.), Devarim (Įst.)), Tora galima būti vadinamos skirtingos Įstatymo rūšys: žodinis Mokymas (Tora Šebal Pe – dar žinomas kaip Talmudas), rašytinis Mokymas (Tora Šebikhtav – jau minėtas Tanakh), mistinis Mokymas (Torat Ha-Nistar – Kabala). Krikščioniškame tikėjime Tora Šebikhtav yra vadinama Senuoju Testamentu, o Tora siauriausiąja prasme (pirmos penkios Tanakh knygos) – Penkiaknyge. Galiu tik spėti, jog autorius turėjo omenyje Penkiaknygę, o ne Senąjį Testamentą, bet ši terminų maišatis liečia svarbų klausimo aspektą.

Nuo lingvistinės mazoretinio (judaistinio) Toros kanono analizės, kuri šiek tiek pristatoma knygoje, iki krikščioniškosios teologijos toli kaip nuo žemės iki dangaus, ypač jei aktualizuojame viską Lietuvos atveju, kur dominuoja Romos katalikų tikėjimas (protestantų atveju yra kitaip, bet apsiribokime konfesine dauguma). Seniausieji mus pasiekiantys vadinamieji mazoretų Senojo Testamento rankraščiai hebrajų kalba yra X-ojo mūsų eros amžiaus. Labiausiai paplitę istorijoje krikščionių naudoti Senojo Testamento variantai buvo vertimas iš hebrajų k. į graikų kalbą (Septuaginta; seniausias mūsų turimas rankraštis – II a. pr. Kr.) ir vertimas į lotynų kalbą (Vulgata; seniausi rankraščiai – V a. po Kr.). To teksto hebrajų kalba, iš kurio senovėje Senasis Testamentas buvo išverstas į graikų ir lotynų kalbas, jau nebeliko (tiesa, XX amžiuje menki jo fragmentai buvo rasti, tai vadinamieji Negyvosios Jūros rankraščiai). Hebrajiškas X a. po Kr. tekstas, išsaugotas žydų rabinų, nėra tapatus krikščioniškajam Senajam Testamentui nei knygų skaičiumi, nei teksto turiniu.

Tekstų skirtumą galima iliustruoti paprastu pavyzdžiu. 145 psalmė mazoretiniame tekste yra akrostichas, t.y. eiliuotas tekstas, kurio eilučių pirmosios raidės eina paeiliui pagal alfabetą (pirmoji eilutė prasideda raide A (Alef), antroji – B...). Tačiau judaizme naudojamame tekste trūksta N raide prasidedančios eilutės. Priešingai, senoviniame graikiškame psalmės vertime, kur ši psalmė pažymėta 144 numeriu, yra viena eilute daugiau, nei žydų tekste. Ją išvertus iš graikų atgal į hebrajų kalbą, ta eilutė pasirodo kaip tik prasidedanti iš N raidės ir esanti tinkamoje teksto vietoje... Taigi, priklausomai nuo leidimo, krikščioniškoje ir žydiškoje Biblijoje gali skirtis ištisos frazės.

Šios dalykus apie Biblijos teksto šaltinius aiškinu ne veltui. Iš novatoriškų filologinių hebrajiško teksto tyrimų neįmanoma padaryti kosminio masto išvadų tokiais svarbiais klausimais, kaip, pavyzdžiui, homoseksualizmo moralumas. Yra begalė pačių rankraščių kritikos klausimų, kurie turi būti įveikti iki kol tokie lingvistiniai tyrimai bus verti tūlo krikščionio dėmesio. Praktikoje tam, kad A. Bielskio pateikiami faktai apie dvi Kunigų knygos citatų filologinę-kultūrinę kritiką būtų aktualūs eiliniam katalikui, jam pirmiausia reikėtų įrodyti, jog homoseksualistinių santykių draudimas krikščionybėje remiasi tik Senuoju Testamentu, antra, įrodyti, jog pastaroji Senojo Testamento vieta nurodo į įstatymų rūšį, duotą Izraeliui atskirti nuo kitų tautų, o ne į moralinį įstatymą, kuris aktualus ir įsteigus Naująją Sandorą (t.y. tokiu atveju tie draudimai būtų aktualūs tik izraelitų kultūros kontekste), trečia, įrodyti, jog egzistavo Bažnyčios Tradicijos trūkis (t.y. kad ne visur, ne visi arba ne visada Bažnyčios nariai išpažino tokį supratimą, kokį išpažįsta dabar). Įvykdžius šias sąlygas, net ir Romos popiežius Pranciškus turėtų pripažinti, jog, kažkuriuo metu, Romos Katalikų Bažnyčia nukrypo į ereziją. Tačiau šioje vietoje knygoje apsiribojama aptikta lingvistine-kultūrine smulkmena, iš šios muselės bandant padaryti dramblį.

KAIP KRIKŠČIONYS SKAITO ŠVENTĄJĮ RAŠTĄ

Šventojo Rašto tekstas, kaip tiki visos krikščionybės srovės, išskyrus protestantus, yra saugomas Eucharistinėje bendruomenėje, jos sudarytas, jos surašytas, jos interpretuojamas. Naujojo Testamento knygos nenukrito iš dangaus – jas užrašė konkretūs Kristaus Bažnyčios nariai, kurie jas aiškino savo amžininkams, kurie, savo ruožtu, teisingą tų knygų supratimą perdavinėjo iš kartos į kartą. Bažnyčia, ne kas kitas, nusprendė, kokios knygos įeina į Senąjį ir Naująjį Testamentus, kokios – neįeina. Protestantų atveju, Tradicija (lot. Traditio – Perdavimas) yra atmetama, kas kitų krikščionybės srovių požiūriu yra laikoma erezija, tačiau jie turi susiklosčiusią teksto kritikos tradiciją. Judėjai, savo ruožtu, turi rabiniškąją tradiciją ir Talmudą.

Toliau einančiame tekste kamera staiga galutinai nukrypsta iš Lietuvos į Jungtines Valstijas, kalbama apie Evangelinį fundamentalizmą ir kitus Lietuvai neaktualius reiškinius. Pažodžiui nagrinėdamas, kiek daug prieštaringų eilučių yra Senajame Testamente, autorius stebisi: „kokiu tuomet pagrindu mes atmetame šias ir kitas eilutes, bylojančias apie visiškai kitokias erotines mūsų tikėjimo pirmtakų praktikas?“ (kaip jis pastebi, atmetimas vyksta ir katalikų, ir protestantų Bažnyčiose). Vienareikšmį atsakymą pateikti sunku – yra Romos katalikų egzegezės (Šventojo Rašto) skaitymo tradicija, yra daugybė protestantų egzegezės tradicijų. Tos eilutės aiškinamos vienaip ar kitaip ne dėl „sustabarėjusių kultūrinių praktikų“, tam yra gausybė teologinių argumentų (kiekvienam atskiram atvejui), kurių nei vienas nebuvo paliestas šioje knygoje.

PRIGIMTIS IR PAPROTYS

Po Senojo Testamento teksto nagrinėjimo, profesorius juda prie Naujojo Testamento. Jis kelia problemą, jog Pauliaus laiškuose aptinkami terminai malakos ir arsenokoites nereiškia žodžio „homoseksualistas“ (žinoma, lietuviškuose Šventojo Rašto vertimuose taip jo niekas ir neverčia, todėl ši problema Lietuvoje neegzistuoja). Ironiška, kad A. Bielskis rašo: „jei Paulius vienareikšmiškai būtų norėjęs pasmerkti homoseksualius santykius, jis būtų naudojęs daug kitų graikiškų žodžių [...] (pavyzdžiui, [...] paidoftoros)“. Jei pažiūrėtume ankstyvuosius Apaštališkųjų Tėvų raštus, pavyzdžiui, Didachę (parašyta 40–60 a. po Kr.; ilgą laiką buvo įtraukiama į Naujojo Testamento kanoną; po to – toliau gerbiama kaip pirmųjų Apaštalų mokinių veikalas), tai ten rastume platesnius aptarinėjamų moralinių nurodymų apibūdinimus. Didachėje rašoma – „ou paidofthoreseis“ (Did. 2:2), t.y. vartojamas tas žodis, kurio Pauliaus laiškuose pasigenda A. Bielskis. Tai, kad tokia kalba vartojama pirmųjų Apaštalų mokinių raštuose, o moralinis homoseksualių santykių draudimas aptinkamas ir pas šv. Justiną Kankinį, ir pas Tertulijoną, ir pas šv. Teofilį Antiochietį, ir pas šv. Joną Auksaburnį ir visoje, visoje krikščioniškoje Tradicijoje nuo Apaštalų laikų, rodo, jog tuo laiku, kai Paulius rašė laiškus, Bažnyčia smerkė homoseksualius santykius kaip nuodėmę.

Visgi, autorius padaro nuostabią įžvalgą: „žmonių neteisumas [...] yra pirmiausia stabmeldystės pasekmė. Tokiu būdu Pauliaus homoseksualių praktikų smerkimas yra stabmeldystės ir bedievystės smerkimas“. Ši išvada puikiai susisieja su prieš tai autoriaus sklaidytu eksploataciniu žodžio arsenokoites atspalviu. Tačiau nesuprantamas šuolis nuo Pauliaus physis (A. Bielskis transkribuoja fusis) kaip Toros ir stoikų physis, link teiginio, jog Pauliui physis įtraukia tai, kas yra žmonių susitarimo, papročių reikalas. Juk stoikų physis nėra nomos (žmonių papročiai), tai – prigimtis ir gamta, kuri diktuoja pasaulinį vyksmą, pagal kurios būtinybę žmogus privalo gyventi. Ir Tora žydui nėra joks „susitarimo reikalas“, o Dievo Įstatymas. Kaip rašoma Talmude,

„Šimonas Teisusis buvo iš Didžiojo Susirinkimo likučių. / Jis sakydavo: / Ant trijų dalykų pasaulis stovi: / Toros, / Tarnystės / Ir teisumo darbų.“ (Pirke Avot 1:2)

Tikėtina, jog Įstatymo, Toros samprata judaizme buvo paveikta stoikų physis. Tačiau būtent todėl Tora buvo siejama su universaliu kosmos dėsniu, Logos, o ne su papročiais, nomos. Visa žmogiškoji būtis turėjo būti pertvarkyta pagal Torą, kaip pagal stoikų physis.

Deja, A. Bielskis paleidžia iš akių šios aspektus ir todėl daro išvadą, jog Pauliaus laiškuose „[homoseksualūs] santykiai yra bedievystės ir stabmeldystės priežastis“. Iš tiesų krikščioniškoje teologijoje, kas itin ryšku vėlesnių Tėvų raštuose, homoseksualizmas smerkiamas ne vien todėl, kad jis buvo pagoniškųjų, stabmeldiškų religijų dalis, o todėl, kad svetimavimas, ištvirkimas ir kitos nuodėmės eina išvien su stabmeldyste (ne veltui smerkiamų nuodėmių sąraše visos šios nuodėmės yra šalia). Jis smerkiamas todėl, kad yra nuodėmė.

Kaip pastebi Erichas Frommas, „stabmeldystės esmė yra ne daugelio dievų garbinimas vietoj vieno. Esmė ta, kad stabai yra pačių žmogaus rankų darbas — jie tėra daiktai [...]. Taip jis paverčia save daiktu“. Stabmeldystė – prieštaraujantis prigimčiai aktas, nes užuot bendravęs su Dievu, žmogus garbina daiktus (tas pats, kas užuot mylėjęs savo žmoną, vyras pamiltų jos nuotrauką). Taip pat, tik skirtingu būdu, prieš prigimtinę tvarką eina visos nuodėmės. Romos Katalikų Bažnyčios Katekizme rašoma: „Bažnyčios Tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu, visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir seksualumą“ (2357).

Tai nereiškia, kad čia kalbama apie dalykus, kurie yra sutartiniai. Čia kalbama apie pasaulinį physis. O santykiai prieštarauja prigimčiai todėl, kad „kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“ (Jn 8,34). Homoseksualūs santykiai, kaip ir heteroseksualus svetimavimas, neturi protingos pabaigos – patenkinęs aistrą žmogus nori ją tenkinti vėl ir vėl, vis labiau tolsta nuo savo gyvenimo ir įsitraukia į nuodėmę. Tačiau jei svetimavimas dar ir gali turėti potencialius barjerus (moteris gali neplanuotai pastoti), tai sanguliavimas su vyrais net potencialiai neturi jokios protingos pabaigos – jis nukreiptas į nieką, vien į aklą aistros tenkinimą. Kaip ir pamilęs nuotrauką, užuot mylėdamas žmoną, vyras veltui švaisto savo jėgas ir tolsta nuo gyvenimo, taip ir homoseksualistas, užsiimdamas sanguliavimu, švaisto jėgas ir tolsta nuo gyvenimo. Jis darosi priklausomas nuo tuščios aistros.

Nei viena iš didžiųjų krikščionių Bažnyčių nesmerkia to, ką A. Bielskis savo knygoje vadina „homoseksualais“. Romos Katalikų Bažnyčios Katekizme rašoma: „nemažai vyrų ir moterų jaučia stiprų potraukį į homoseksualizmą. Šis, žiūrint objektyviai, netvarkingas potraukis daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti“ (2358). Tiek Romos Katalikų Bažnyčia, tiek Ortodoksų Bažnyčia laikosi požiūrio, jog potraukis nėra nuodėmė – nuodėmė yra valingas pritarimas potraukiui, jo įvykdymas. Būtent per čia, Šventosios Tradicijos prizmę, kuri smerkia sanguliavimą su vyrais kaip nuodėmę ir neaptarinėja modernios „homoseksualo“ sąvokos (sugalvotos, palyginti, neseniai) ir reikia suprasti Apaštalo laiškus bei Bažnyčios mokymą, jei norime suprasti krikščionių poziciją.

A. Bielskis pastebi, jog tokia nuostata krikščionybėje egzistuoja, ir kad vadinamiesiems „homoseksualiems asmenims“, kaip ir visiems nevedusiems, Bažnyčia siūlo skaistumą. Tačiau autorius paprasčiausiai netiki skaistumu ir todėl rašo, jog „dauguma jų negali [to] padaryti“, o Bažnyčios politika šiuo klausimu yra socialiai nejautri. Pagal tokią logiką Bažnyčia turėtų laiminti daryti visas nuodėmes, nes didžioji dauguma krikščionių nesugeba visąlaik gyventi šventai ir pastoviai vėl ir vėl nusideda.

Autoriui keista, kodėl yra žmonių, kurie yra iš prigimties homoseksualūs. Tačiau žmonės gimsta su įvairiais nenatūraliais potraukiais, pradedant nenatūraliu potraukiu saldumynams, baigiant kūniškais apsigimimais. Tai – pirmosios nuodėmės pasekmė. Faktas, jog gyvūnų pasaulyje pasitaiko homoseksualių santykių, neprieštarauja prigimtinės nuodėmės doktrinai, nes žmogaus nuodėmė pakeitė visą pasaulį, visą physis (kas graikiškai reiškia ir gamtą, ir prigimtį), o ne tik žmogaus prigimtį. Pastarasis teiginys nereikalauja pripažinti gyvūnų moralinės atsakomybės, kurios jie, savaime suprantame, neturi.

HETEROSEKSUALUMAS - NE BIBLIŠKAS?

Biblija aiškiai moko, jog skaistūs (nenuodėmingi) seksualiniai santykiai galimi tik santuokoje – „jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Mk 10,12); „kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą – svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja“ (Lk 16,18). Santuoka visą Bažnyčios istoriją buvo sudaroma tik tarp vyro ir moters.

Kai kurie „homoseksualių santuokų“ šalininkai, pavyzdžiui, Johnas Boswellas, bandė ginti pažiūrą, atseit, ankstyvojoje Bažnyčioje egzistavo homoseksualų santuokos ir jos vadinosi adelphopoiesis (gr. brolybės/seserybės sudarymas). Pats tokių vienos lyties atstovų apeigų sudarymo faktas išpopuliarėjo iš ortodoksų tyrinėtojo Pavelo Florenskio studijų. Deja, tačiau sužavėti galimybės tai pritaikyti savo modernioje homoseksualizmo apologetikoje, propagandistai visai neįsigilino į tai, koks yra adelphopoiesis ritualo kontekstas.

Visų pirma, adelphopoiesis nėra seniai išnykęs ritualas – XV amžiuje šis ritualas tebebuvo praktikuojamas Bizantijoje, o dar du ar daugiau šimtmečių – stačiatikiškoje Rusijoje. Ritualas vis dar yra praktikuojamas miafizitinėje Sirijos Ortodoksų Bažnyčioje. Ir tiek iš gyvų liudijimų, tiek iš išlikusių liturginių tekstų gerai žinome, kad jis neturėjo nieko bendro su santuoka.

Adelphopoiesis – tai dvasinė įbrolystė/įseserystė, kai du, krikščioniškai mylintis vienas kitą tos pačios lyties atstovai, susisaisto panašiais ryšiais, kaip dvasios sūnus susisaisto su dvasios tėvu. Ceremonija buvo/yra atliekama visai kitaip, nei vestuvių ir ji neturi nieko bendro su seksualiniais santykiais. Ritualas galėjo nustebinti Vakarų tyrinėtojus tik tiek, kiek juos stebina ir kitos ortodoksų tradicijos, kaip, pavyzdžiui, tai, jog ortodoksų kultūrose vyrams ir moterims yra įprasta tarpusavyje bučiuotis ir tai nėra erotinis veiksmas. Taigi, dėl viso pikto atmetus priekaištą dėl adelphopoiesis, galima drąsiai teigti, jog santuokos sakramentas, nuo Bažnyčios įsteigimo, buvo įmanomas tik tarp vyro ir moters.

Ne mažiau svarbu tai, kad Giesmių giesmės knyga, kuri tiek judaistinėje, tiek krikščioniškoje kultūrose yra laikoma tobulos meilės aprašymu, aprašo vyro ir moters santykius, tobulą santuoką, atitinkančią dangiškąją santuoką tarp Dievo ir Bažnyčios. Todėl šv. Paulius rašo: „moterys, atsiduokite savo vyrams lyg kad Viešpačiui, [...] vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią“ (Ef 5, 22; 25). Šeima, kaip moko Šventieji Tėvai, yra Mažoji Bažnyčia, kurioje vyras ir moteris, mylėdami vienas kitą, mokosi meilės, siejančios Kristų ir Bažnyčią.

Santuokos slėpinys perkopia kūniškumo rėmus, todėl Apaštalas įveda į jį šitaip tauriai: „apreiškimu buvo man atskleista paslaptis, kaip aš ką tik esu trumpai aprašęs. [...] Man, iš visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus ir atskleisti visiems, kaip turi išsipildyti šita paslaptis“ (Ef 3, 8; 3). Nuo ankstyvųjų amžių šventieji apibūdino Bendrystę su Dievu kaip santuoką ir net III-ojo amžiaus Šventojo Rašto tyrinėtojui, iki tapus krikščionių iškastruotam, Origenui, nekilo mintis, jog savo mistinę vienybė su Dievu jis gali aprašyti kitaip, nei kaip Giesmių giesmės tipo santuoką.

Bandymas „įsiūlyti“ krikščionims homoseksualią „santuoką“ yra pavojingas nuodas, iš pagrindų griaunantis visą krikščionišką tikėjimą, visą vidinę Šventojo Rašto ir Šventųjų Tėvų mokymo vidinę logiką. Sugriovus santuokos sakramentą, netenka prasmės vyro ir moters sukūrimas Pradžios knygoje, netenka prasmės Dievo įsikūnijimas vyro – Kristaus – pavidalu, netenka prasmės Dievo Motinos misija, netenka prasmės Giesmių giesmės knyga, netenka prasmės Bažnyčios ir Kristaus santykių teologija ir mistiniai aprašymai, galų gale, tampa nebeįmanomas Bažnyčios mistinis ryšys su Kristumi. Vyro ir moters santuoka yra pagrindinė gija, per kurią suvokiama ištikimojo Dievo Sandora su savo neištikima žmona – Izraeliu, o po to – su Bažnyčia (Naujuoju Izraeliu). Žmogus negali ateiti pas Kristų kaip Kristus – jis turi pas jį ateiti kaip Bažnyčia.

Sugriovus pagrindinį Kristaus ir Bažnyčios santykių suvokimą, sutrūksta ir žmonių tarpusavio Bendrystė. O Bažnyčia – tai ne kas kita, kaip Komunija, Bendrystė. Tokiu būdu, Bažnyčios laukia toks pats likimas, kaip ir Anglikonų Bažnyčios, kurios „progresyvius“ teologus cituoja A. Bielskis – Anglikonų Bažnyčia sparčiai byra į šipulius, o buvę bažnyčių pastatai Anglijoje verčiami sandėliais.

APIBENDRINIMAS

Pradėjęs skaityti šį poskyrį, kėliau sau klausimą – apie kokią „teologiją“ šnekės autorius? Apie protestantų? Katalikų? Visgi, skyriaus bėgyje supratau, jog autorius, jei ir šneka apie teologiją, tai – apie savo asmeninę.

Poskyryje taip ir nepakylama iki teologijos. Aiškiausiai poskyryje matoma politinės filosofijos linija – politfilosofijos diskurse, autorius – tarsi žuvis vandenyje. Tačiau atskiri religijotyros faktai, lingvistiniai debatai dar nėra teologija. Netgi protestantiškoji biblijinė teologija, priešinga „sistematinei“, turi tam tikras bazines prielaidas, tokias, kaip Senojo Testamento periodai, jo skaitymas Kristaus aukos šviesoje ir kt. Laisvi samprotavimai atskirų biblistikos faktų tema nėra teologija; nėra tai ir pastanga pažinti „iš vidaus“, t.y. suprasti krikščionybę ir suprasti krikščionių poziciją.

Autorius narsto skirtingus kultūrinius kontekstus (tai kalba apie lietuvišką krikščionybę, tai apie amerikietišką, tai apie anglikonus...) ir nagrinėja problemas, kurios aktualios amerikietiškai, o ne europietiškai krikščionybei (tai liudija faktas, jog jis nagrinėja žodžio „homoseksualas“ vartojimą Pauliaus laiškuose, kurio nėra nei lietuviškoje, nei rusiškoje, nei Liuterio, nei King James Biblijose). Jei jau poskyris prasidėjo prisiminimu apie LGBT eitynes Lietuvoje, tai sąžiningiausia būtų buvę pasiimti Romos Katalikų Bažnyčios Katekizmą, katalikų teologų veikalus ir polemizuoti su Romos Katalikų Bažnyčios moralės ir kūno teologija. Jei jau A. Bielskis ėmėsi amerikietiškos krikščionybės, tai, kaip filosofas, galėjo polemizuoti su amerikiečių filosofais-apologetais Williamu Craigu, Peeteriu Kreeftu, Alvinu Plantinga ar kt.

Viena vertus, smagu, jog naujausieji anglikonų debatai apie terminus malakos ir arsenokoites pasiekė ir Lietuvą, kitą vertus, norėtųsi, jog jie būtų konstruktyvesni. Apie žydų filosofą ir mistiką Martiną Buberį jo studentai juokaudavo, kad šis, nors ir pastoviai kalba apie „dialogo filosofiją“, pats yra nedialogiškas. Deja, tačiau liberaliosios demokratijos apologetai, nors ir daug šneka apie toleranciją ir kito priėmimą, labai retai stengiasi suprasti kitų poziciją.

2014 m. liepos 8 d., antradienis

Vilniuje įvyko tarptautinis krikščionių ortodoksų jaunimo forumas

Birželio 30 d. – liepos 6 d., Vilniaus ir Lietuvos ortodoksų arkivyskupo Inocento palaiminimu, Vilniuje buvo organizuota „Tarptautinė Jaunimo Tarnystės Mokykla“, skirta ortodoksų aktyvistų ugdymui bei būtinų jų socialinei tarnystei žinių suteikimui. Daugiadieniame renginyje dalyvavo Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos ir Vokietijos atstovai.

Atidarymo dieną vyskupo vardu žodį tarė kun. Vitalijus Mockus, taip pat organizatoriai – Vilniaus arkivyskupijos jaunimo reikalų komisijos pirmininkas kun. Konstantinas Lazukinas, koordinatorė Irina Jekterova. Dvasininkai palinkėjo Dievo malonių, organizatoriai nušvietė renginių programą. Tądien dalyviai burtų keliu buvo padalyti į tris komandas, klausiusias paskaitų, dalyvavusias seminaruose ir važiavusiose dirbti su sunkioje padėtyje esančiais visuomenės nariais.

Forumo savaitę paskaitas skaitė ortodoksų žurnalo „Tomas“ atstovas, žurnalistas Aleksejus Sokolovas, to paties žurnalo fotoreporteris Vladimiras Ekštonas, Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Sinodo socialinės tarnystės skyriaus atstovė Marina Vasiljeva, „Baltic Council for International Education“ išsilavinimo užsienyje konsultantė Daiva Siautilaitė, Vilniaus dekanato jaunimo veiklos koordinatorė Irina Jektorova, karjeros konsultantas Sergejus Marmazovas. Paskaitos buvo skirtos supažindinti su Rusijos Ortodoksų Bažnyčios patirtimi krikščioniškosios žurnalistikos, socialinės rūpybos, socialinių projektų ir kt. srityse bei pagrindinių teorinių šių sričių žinių suteikimui. Kiekvieną paskaitą lydėjo praktinis užsiėmimas, kuriame klausytojai mokėsi taikyti įgytas žinias.

„Mokyklos“ metu dukart buvo aplankytas Vilniaus vaikų socializacijos centras, vaikų namai ir dvi ligoninės. Komandos paruošė jiems tam tikras programas, išvykose jas lydėjo kunigai. Baigiantis forumui, kiekviena komanda gavo užduotį parašyti projektą tolimesnei veiklai.

Uždarymo dieną dalyviai priėmė Švč. Komuniją Šventosios Dvasios vienuolyno katedroje, po to – dalyvavo uždarymo ceremonijoje Domus Maria salėje. Juos pasveikino arkivyskupas Inocentas, kiekvienam įteikta padėka ir dovanėlės. Arkivyskupas pabrėžė, jog visa socialinė veikla, visi projektai turi remtis į teisingą dvasingumą, tinkamą asmeninį dvasinį gyvenimą. Ganytojas išreiškė viltį, jog bendradarbiavimas tęsis ir tokių forumų tradicija Vilniuje bus tęsiama.

Bernardinai.lt

Garbingojo Golgotos Kryžiaus santrumpų reikšmės

Paštu man buvo užduotas klausimas, ką reiškia šios raidės:




Šis kryžius yra vadinamas schemos kryžiumi (nes jis vaizduojamas ant schemonachų, vienuolių, priėmusių Didžiąją Schemą, apdaro) arba Golgotos kryžiumi, nes vaizduoja nukryžiavimo vietą. Golgota lietuvių kalboje dar vadinama Kalvarija, nes Golgota hebrajų k. reiškia „Kaukolės Vieta“, lotyniškai - „Calvariæ Locus“. 


Ant šių kryžių sutinkamos kriptogramos slaviškose kultūrose yra gausesnės, nei graikų. Po Golgotos kryžiumi vaizduojama Adomo galva, nes, pasak Šventosios Tradicijos, Adomas buvo palaidotas toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Kristus. Po kaukole guli rankų kaulai - dešinysis ant kairiojo, kaip prieš švč. Komuniją arba laidojant. Šalia esančios raidės «Г.А.» atitinka žodžius „глава Адамова“ - Adomo galva.


Raidės «М.Л.Р.Б.» reiškia "место лобное распят бысть" (buvo nukryžiuotas Kaukolės Vietoje);

«Г.Г.» - гора Голгофа - Golgotas Kalnas;
«К» ir «Т» reiškia atitinkamai "копие" ir "трость" (ietis, kuria Kristui pradūrė šoną ir lazda, kuria padavė kempinę su vynu; jos pavaizduotos prie kryžiaus).
«НИКА» graikiškai reiškia „Nugalėtojas“.
 «IC» «ХС» - Jėzus Kristus (Ιησούς Χριστός)
 «ЦРЪ» «СЛВЫ» - Царь Славы - Garbės Karalius
«СНЪ» «БЖIЙ» - Сын Божий - Dievo Sūnus
«I.Н.Ц.И» - Иисус Назорей Царь Иудейский - Jėzus Nazarietis, Žydų Karalius. 

-----


Šaltinis: Кузнецов. В.П. 1997. История развития формы креста. Москва: «Жизнь вечная».


------


Susiję įrašai:


Vienuolystė http://ortodoksas.blogspot.com/2012/12/vienuolyste.html

Malda Garbingajam Kryžiui http://ortodoksas.blogspot.com/2014/06/malda-garbingajam-kryziui.html

2014 m. liepos 3 d., ketvirtadienis

Šventieji Vilniaus kankiniai

Šiuo metu dalyvauju Tarptautinėje Ortodoksų Jaunimo Tarnystės Mokykloje, apie kurią parašysiu kuriame iš vėlesnių įrašų, jai pasibaigus. Vienas stipriausių įspūdžių, kurį išsivešiu iš šios mokyklos visam likusiam gyvenimui - šventųjų Vilniaus kankinių pagerbimas, kurį kiekvieną vakarą atliekame cerkvėje.



Kas vakarą susirenkame į Šventosios Dvasios vienuolyno katedrą su kunigais, kur paeiliui skaitome vakaro regulos maldas. Perskaičius maldas, visi išsirikiuoja į eilę, atidaromas šventųjų kankinių kapo stiklas, lenkiamės triskart iki žemės ir, paskui kunigus. visi giedame:
Величаем вас, святии страстотерпцы Антоние, Иоанне и Евстафие, и чтем честная страдания ваша, яже за Христа претерпели есте. 
Aukštiname jus, šventieji kankiniai Antanai, Jonai ir Eustachijau, ir gerbiame jūsų garbingąsias kančias, kurias patyrėte dėl Kristaus.
Žvakių prieblandoje pabučiavę kankinių kūnus,  imame palaiminimą iš kunigo nakčiai ir bučiuojame jam ranką.

KANKINIŲ GYVENIMAS



Šventieji kankiniai, broliai Antanas ir Jonas buvo kariai, tarnavę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo dvare. Būdami pagonys, jie susipažino su ortodoksų kunigu Nestoru, kuris jiems paskelbė Gerąją Naujieną bei iš kurio jie, apsisprendę, priėmė krikštą. Pasiryžę gyventi krikščioniškai, broliai ėmė laikytis pasninko dienų, augintis plaukus bei barzdas. Pagonių kunigaikščiams išreiškus nepasitenkinamą naujuoju Antano ir Jono tikėjimu, Algirdas įmetė juos į kalėjimą, kur jiedu buvo verčiami atsižadėti Kristaus.


XV a. rankraštis su Kankinių gyvenimo aprašymu
Deja, tačiau Antanas palūžo ir išsižadėjo savo tikėjimo. Jis buvo paleistas, bet, netrukus, supratęs savo klaidą, vėl atsivertė, ėmė atgailauti dėl išsižadėjimo ir karštai skelbti Evangeliją. Įkvėptas brolių liudijimo, pasikrikštyjo ir jų pusbrolis Eustachijus. 

Antano sugrįžimas į krikščionybę buvo paskutinis kantrybės lašas - abu broliai buvo nukankinti ir 1347 metais pakarti kalvoje, ant medžio šakų. Antanas nužudytas sausio 15 d., Jonas - balandžio 14 d. Eustachijų pagonys nukankino vėliausiai (gruodžio 13 d.) ir žiauriausiai - jį mušė tiek, kad sulaužė kaulus, pylė šaltu vandeniu per žiemos speigą, o po to pakorė ten pat, kur ir Antaną bei Joną. Kūnai buvo užkasti egzekucijos vietoje.

Po kurio laiko tikintieji iškasė kūnus ir pasirodė, jog jie neyra, nedūlėja. Tokie, kokie jie buvo iškasti, jie išliko iki mūsų dienų. Iš pradžių kūnai buvo išvežti į Konstantinopolį, kur šventieji buvo kanonizuoti. Grįžę į Vilnių jie ilgą laiką gulėjo Vilniaus Švenčiausiosios Trejybės ortodoksų cerkvėje, pastatytoje jų atminimui, kankinių žūties vietoje. Tačiau po to, kai pastatas atiteko unitams, palaikai perkelti į naujai įrengtą ortodoksų Šventosios Dvasios vienuolyną.

Tuometinis vienuolyno abatas (hegumenas), bijojęs prarasti palaikus (mat prasidėjo unitų bandymai juos pavogti), priėmė sprendimą vienuolyno cerkvėje, tiesiai po altoriumi, iškasti olą ir, paguldžius palaikus į relikvijorių, užmūryti. Palaikus vėl atrasti pavyko tik XX a. pradžioje, kai Konstantinopolyje buvo aptikti užrašai su aprašymu, kur paslėpti garbingųjų kankinių kūnai.

Šiuo metu jie ilsisi Šventosios Dvasios vienuolyno katedros centre, tame relikvijoriuje, kuriame buvo rasti. Senojoje oloje įrengta kankinių vardo bažnyčia. Tiesiai po ta vieta, kur dabar guli kankinių kūnai, palaidotas buvęs Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Juozapas Semaška, prisijungęs XIX amžiuje prie Ortodoksų Bažnyčios su vienu milijonu unitų ir dėjęs pastangas unijai panaikinti. Bet tai - jau kitas pasakojimas.

--------

„Aukštinimo giesmės“ - išskirtinė slavų Bažnyčių Tradicija, tai ypatingomis progomis giedamos pagerbimo giesmės. Kaip giedama tipinė aukštinimo giesmė, galite paklausyti čia: