Komentaras: prof. W. L. Craig ir Shelly Kagan debatai
Bičiulis paprašė manęs pakomentuoti šiuos debatus:
Smagu vėl išgirsti Shelly Kaganą - jo video paskaitų mes klausėmės pirmame kurse universitete. Yale Univeristy yra jo video paskaitų kursas apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą.
Craigas, žinoma, turi labai didelę debatavimo patirtį ir, ko gero, dar studijų laikais išvystytą, puikų analitinį aparatą. Deja, šiame debate, man asmeniškai, Craigas pasirodė labai silpnai. Kaganas pastoviai remiasi šiuolaikine filosofija - Rawlso visuomenės sutarties teorijos variantu, debatais determinizmo - indeterminizmo srityje etc. Craigo argumentai tėra loginio-analitinio pobūdžio, bet jo visi klausimai (ypač, „kas, jeigu nepasirašo?“) sudaro vaizdą, kad jis menkai susipažinęs su šiuolaikinės filosofijos tendencijomis šiose srityse. Po Craigo klausimų kildavo klausimas dėl atsakymo: tai ką, Kaganui dabar skaityti visą kursą apie Rawlso teisingumo teoriją ir jos versijas? Ar jam pasakoti kompatabilizmo teoriją kognityvinio mokslo filosofijoje? Iš Craigo pasisakymų nebuvo panašu, jog jis yra susipažinęs, iš kokių pozicijų kritikuojamos šios teorijos šiuolaikinėje filosofijoje.
Tai, kad Craigas (galimai) neišmano šiuolaikinės filosofijos, manęs ypatingai nestebina, nes bakalaure jis studijavo ne filosofiją, o komunikaciją, magistre - tik religijos filosofiją, o PhD rašė iš filosofinės teologijos. Jo specializacijos laukas - siauras, filosofija, greičiausiai, jam terūpėjo filosofinės teologijos ir apologetikos prasme. Iš šių debatų panašu, kad jis - apologetas, o ne filosofas (kaip pastebi Jacques'as Maritainas, apologetika nėra filosofija, tai yra teologinė disciplina; teologai tik taiko filosofijos atradimus, bet juose nedalyvauja).
Dvi svarbiausios teorijos, kurių išmanymo neparodo (jei ir žino) Craigas:
1. Rawlso teisingumo teorija. Rawlsas kėlė klausimą, kaip turėtų būti sutvarkyta teisinga visuomenė. Darydamas prielaidą, jog visi jos nariai yra lygūs ir laisvi, jis sukūrė du principus, pagal kuriuos turėtų būti sutvarkyta visuomenė: 1. Visi žmonės turi turėti pagrindines laisvas (kalbos, sąžinės laisvės etc.); 2. Nelygybė tarp narių turi išaugti tik iš pareigų ir pozicijų, pasiekiamų visiems vienodai arba būti naudinga sunkiausioje padėtyje esantiems visuomenės nariams.
Tam, kad įrodytų šių principų teisingumą, Rawlsas pasitelkė mintinį eksperimentą: jei visuomenės nariai būtų patalpinti už „nežinojimo uždangos“, kur nežinotų, kaip jiems „pasiseks“ visuomenėje (nei savo rasės, nei pareigų, nei pan...), tai tada jie pasirinktų šiuos principus, kaip teisingus visų atžvilgiu. Tai ir įrodo, jog šie principai apibrėžia socialinį teisingumą.
Visuomenės sutarties (social contract) teorijos, iš kurių tradicijos kyla Rawlso filosofija, teigia, jog socialinės normos remiasi narių sutarimu. Sakykime, turime tam tikrą teisinę sistemą, ji galioja tik todėl, kad mes ja sekame. Jei kuris nors iš mūsų ja neseks, tai kiti, kaip nurodo mūsų „sutarties“ sąlygos, jį baus.
Kagano atveju, teisingumas yra suprantamas kaip aukščiausias moralinis gėris. Jis remiasi ankstesniųjų visuomenės sutarties teoretikų apibrėžimu (galimai, Millio), jog svarbiausia yra nedaryti žalos kitiems visuomenės nariams. Millis pateikia racionalius argumentus, jog racionalu leisti būti žmogui kokiu jis tik nori, jei tai nekenkia kitiems (galų gale, jo „keistas“ kitiems gyvenimo būdas gali jam padėti sukurti kažką nuodingo visuomenei, ar panašiai). Todėl šį racionalų principą Kaganas ima kaip moralės pagrindą.
Atsakymas į Craigo klausimą „kas, jeigu nepasirašo?“ yra „elgiasi blogai“, amoraliai. Čia lygiai ta pati logika, kaip krikščioniškame tikėjime. Yra sandora tarp Dievo ir žmogaus - Dievas suteikia žmogui malonę, jeigu žmogus vykdo savąsias Sandoros sąlygas (Kristus mokė, jog svarbiausias įsakymas - mylėti). Jeigu žmogus nesilaiko šios sutarties, jis elgiasi blogai. Visuomenės sutartis - tai sutartis ne tarp Dievo ir žmogaus, o tarp kiekvieno paskiro žmogaus ir visų likusių (beje, visuomenės sutarties teoretikai dažnai tiesiogiai rėmėsi Biblijos sandoros samprata).
2. Suderinamumo teorija. Jos variantų yra įvairių, naujausių ir sudėtingiausių - nežinau, neskaičiau. Pasidalysiu tik tokiomis įžvalgomis: determinizmas (įsitikinimas, kad praeities įvykiai, kartu su gamtos dėsniais, atskleidžia visas tiesas apie ateitį) ne paneigia laisvą valią, o tam tikra prasme yra jos sąlyga. Dar Epikūras būtinybei priešpastatė ne laisvę, o atsitiktinumą.
Pavyzdžiui, sukonstravus lėktuvą galime pakilti į orą. Ne todėl, kad paneigėm gamtos dėsnius, gamtinę būtinybę, o todėl, kad ja pasinaudojome. Indeterminizmas kaip tik apsunkintų mūsų valios įgyvendinimą. Laisvas pasirinkimas nereiškia indeterminizmo (kad pasirinkimas yra visiškai nedėsningas). Perfrazuojant Schoppenhauerį, esame laisvi pasirinkti, tačiau nesame absoliučiai laisvi pasirinkti iš ko rinktis.
Toliau tegul šneka Danielas Dennettas:
Aš pats šių dviejų teorijų gerai neišmanau. Esu baigęs tik bakalaurą, o jos - magistro studijų dalykas. Ir ne šiaip filosofijos magistro, bet plačiau jos nagrinėjamos tik konkrečiose filosofijos magistro specializacijose. Kitas dalykas, kad, apskritai gyvenime, tokius dalykus išmanyti, manau, yra kiekvieno filosofiją baigusio žmogaus garbės reikalas.
Kalbant giliau, filosofija savo prigimtimi yra dialoginis užsiėmimas. Dialogas - tai žodžio tarpsmas, laisvas apsikeitimas žodžiu, iš kurio gimsta Tiesos pažinimas. Debatai - kraštutinai ne filosofinis dalykas; tai ne dialogas, o monologas, kuriame vienas bando praryti kitą. Filosofinis dialogas negali vykti be autoritetų (lot. auctoritas - augintojas, ugdytojas) - todėl viduramžių disputuose buvo reikalaujama, kad kiekvienas argumentas remtųsi autoritetais ir kitos pusės argumentų suvokimu.
Šiuo atveju susitiko filosofas su modernistinio sukirpimo apologetu. Kaganas demonstruoja autoritetų išmanymą - jo pažiūros sistematiškos (kylančios iš anglosaksiškos filosofijos tradicijos), Craigas demonstruoja puikų analitinį aparatą, būtiną apologetui ir debatininkui, tačiau šis aparatas negali jo išgelbėti, kai jo priešas remiasi sistema ir autoritetais. Tokiu atveju nepakanka analitinės priešo argumentų rekonstrukcijos - reikia žinoti teorijas, kuriomis jis remiasi. Žinant, jog Kaganas visą gyvenimą specializuojasi moralės filosofijoje, savo PhD rašė pas gerai filosofijos pasaulyje žinomą moralės filosofijos tyrinėtoją - Tomą Nagelį, reikia turėti omenyje, kad tai labai rimtas oponentas. Labiau lygiavertis oponentas Kaganui būtų koks Alasdair MacIntyre, bet nežinau, ar jis užimtų Craigo poziciją.
Craigo ir kitų populiariųjų apologetų teiginys apie Dievo būtinumą moralei yra pagautas iš nyčiškos Kanto kritikos. Kantas „Praktinio proto kritikoje“ gynė idėją, jog Dievo buvimas - praktinio proto postulatas, būtinas moralei pagrįsti. Tai buvo atsakas į Apšvietos kompleksuotą bandymą apsieiti be organizuotos religijos, remtis tik žmogaus protu (tada populiari pažiūra buvo deizmas - įsitikinimas, jog Dievas - yra, tačiau niekaip nesikiša į mūsų gyvenimą). Kitaip tariant, jie norėjo išlaikyti kaip jiems atrodė geruosius viduramžių socialinės santvarkos bruožus - racionalumą, moralumą, tačiau išsižadėti senosios religijos ir metafizikos. Kanto teigimu, be Dievo tai padaryti neįmanoma.
O Nietzsche viską apvertė. Jis iškėlė klausimą, jei be Dievo racionalumas, moralumas ir kt. neįmanomi, tai gal jų ir nereikia? Kas sugalvojo, kad būtinai turime būti racionalūs, moralūs ir kt.? Tai jis vadina „filosofų prietarais“. Būtent iš šios pozicijos galima kritikuoti analitinę moralės filosofiją apskritai. Kodėl, pvz., gėris negali būti apibrėžtas kaip valia galiai? Tai, kas „Aš“ daro stipresnį - gerai, kas ne - ne (Trasimacho pozicija, išsakyta Platono „Valstybėje“). Į tai atsakyti kaip ir nieko neįmanoma, nes tai - iracionalus pareiškimas, tiek pat, kiek iracionalus noras visur vadovautis protu, moralę grįsti protu. Racionali moralė yra prameta tikėjimu į protą.
Aš Kaganą pulčiau būtent iš šios perspektyvos, nors analitikas galėtų jos rimtai nepriimti. Jei Dievo nėra, vadinasi, Kaganas pats sau išsigalvojo „gyventi pagal protą“. Kaip juokavo Nietzsche apie Kanto iš proto išvestą „kategorinį imperatyvą“, Kantas „pats sau įsakė“. Taip dabar Kaganas „pats sau įsakinėja“: tam tikra prasme, jo noras gyventi pagal protingą tvarką yra jo paties sau išgalvotas ir iš nieko tikro nekylantis.
Žinoma, Craigas sau tokios kritikos negalėtų leisti, nes jis pats yra racionalistas. Jis bandė panašų žingsnį žengti, klausdamas „kas, jeigu nepasirašo?“, bet prašovė, nes Kagano naudojama teorija turi kitą prasmę, toks klausimas yra negalimas.
Žodžiu, šiek tiek liūdna, jog, nors Craigas tikrai stipriai pasikaustęs apologetikoje, jo žinios šiuolaikinėje filosofijoje, atrodo, yra silpnokos. Beje, filosofinė determinizmo - laisvos valios problema yra būdinga ne tik ateizmui, ji išlieka ir teistinėje filosofijoje (tai lengva išmąstyti). Tai vadinamoji predestinacijos problema. Jeigu Dievas sukūrė šį pasaulį tikslingai ir viskas yra jo valioje, tai kaip žmogus gali turėti laisvą valią (kas yra jo valioje)? Craigo vietoje tiesiog neliesčiau iš viso šio klausimo, nes jis neatkrenta postuluojant Dievo egzistavimą.
Iš kitos pusės, smagu, jog į debatus pagaliau įtraukiami vis rimtesni filosofai. Juk Craigas yra visa galva aukštesnis už Dawkinsą, Hitchensą, Harrisą. Šiuo retu atveju, debatai vyksta ne tarp ateizmo fanatikų ir besiginančių krikščionių, o su tikru mąstytoju. Manau, kuo daugiau tokių debatų, tuo turtingesnė bus mūsų dvasinė kultūra.
Smagu vėl išgirsti Shelly Kaganą - jo video paskaitų mes klausėmės pirmame kurse universitete. Yale Univeristy yra jo video paskaitų kursas apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą.
Craigas, žinoma, turi labai didelę debatavimo patirtį ir, ko gero, dar studijų laikais išvystytą, puikų analitinį aparatą. Deja, šiame debate, man asmeniškai, Craigas pasirodė labai silpnai. Kaganas pastoviai remiasi šiuolaikine filosofija - Rawlso visuomenės sutarties teorijos variantu, debatais determinizmo - indeterminizmo srityje etc. Craigo argumentai tėra loginio-analitinio pobūdžio, bet jo visi klausimai (ypač, „kas, jeigu nepasirašo?“) sudaro vaizdą, kad jis menkai susipažinęs su šiuolaikinės filosofijos tendencijomis šiose srityse. Po Craigo klausimų kildavo klausimas dėl atsakymo: tai ką, Kaganui dabar skaityti visą kursą apie Rawlso teisingumo teoriją ir jos versijas? Ar jam pasakoti kompatabilizmo teoriją kognityvinio mokslo filosofijoje? Iš Craigo pasisakymų nebuvo panašu, jog jis yra susipažinęs, iš kokių pozicijų kritikuojamos šios teorijos šiuolaikinėje filosofijoje.
Tai, kad Craigas (galimai) neišmano šiuolaikinės filosofijos, manęs ypatingai nestebina, nes bakalaure jis studijavo ne filosofiją, o komunikaciją, magistre - tik religijos filosofiją, o PhD rašė iš filosofinės teologijos. Jo specializacijos laukas - siauras, filosofija, greičiausiai, jam terūpėjo filosofinės teologijos ir apologetikos prasme. Iš šių debatų panašu, kad jis - apologetas, o ne filosofas (kaip pastebi Jacques'as Maritainas, apologetika nėra filosofija, tai yra teologinė disciplina; teologai tik taiko filosofijos atradimus, bet juose nedalyvauja).
Dvi svarbiausios teorijos, kurių išmanymo neparodo (jei ir žino) Craigas:
1. Rawlso teisingumo teorija. Rawlsas kėlė klausimą, kaip turėtų būti sutvarkyta teisinga visuomenė. Darydamas prielaidą, jog visi jos nariai yra lygūs ir laisvi, jis sukūrė du principus, pagal kuriuos turėtų būti sutvarkyta visuomenė: 1. Visi žmonės turi turėti pagrindines laisvas (kalbos, sąžinės laisvės etc.); 2. Nelygybė tarp narių turi išaugti tik iš pareigų ir pozicijų, pasiekiamų visiems vienodai arba būti naudinga sunkiausioje padėtyje esantiems visuomenės nariams.
Tam, kad įrodytų šių principų teisingumą, Rawlsas pasitelkė mintinį eksperimentą: jei visuomenės nariai būtų patalpinti už „nežinojimo uždangos“, kur nežinotų, kaip jiems „pasiseks“ visuomenėje (nei savo rasės, nei pareigų, nei pan...), tai tada jie pasirinktų šiuos principus, kaip teisingus visų atžvilgiu. Tai ir įrodo, jog šie principai apibrėžia socialinį teisingumą.
Visuomenės sutarties (social contract) teorijos, iš kurių tradicijos kyla Rawlso filosofija, teigia, jog socialinės normos remiasi narių sutarimu. Sakykime, turime tam tikrą teisinę sistemą, ji galioja tik todėl, kad mes ja sekame. Jei kuris nors iš mūsų ja neseks, tai kiti, kaip nurodo mūsų „sutarties“ sąlygos, jį baus.
Kagano atveju, teisingumas yra suprantamas kaip aukščiausias moralinis gėris. Jis remiasi ankstesniųjų visuomenės sutarties teoretikų apibrėžimu (galimai, Millio), jog svarbiausia yra nedaryti žalos kitiems visuomenės nariams. Millis pateikia racionalius argumentus, jog racionalu leisti būti žmogui kokiu jis tik nori, jei tai nekenkia kitiems (galų gale, jo „keistas“ kitiems gyvenimo būdas gali jam padėti sukurti kažką nuodingo visuomenei, ar panašiai). Todėl šį racionalų principą Kaganas ima kaip moralės pagrindą.
Atsakymas į Craigo klausimą „kas, jeigu nepasirašo?“ yra „elgiasi blogai“, amoraliai. Čia lygiai ta pati logika, kaip krikščioniškame tikėjime. Yra sandora tarp Dievo ir žmogaus - Dievas suteikia žmogui malonę, jeigu žmogus vykdo savąsias Sandoros sąlygas (Kristus mokė, jog svarbiausias įsakymas - mylėti). Jeigu žmogus nesilaiko šios sutarties, jis elgiasi blogai. Visuomenės sutartis - tai sutartis ne tarp Dievo ir žmogaus, o tarp kiekvieno paskiro žmogaus ir visų likusių (beje, visuomenės sutarties teoretikai dažnai tiesiogiai rėmėsi Biblijos sandoros samprata).
2. Suderinamumo teorija. Jos variantų yra įvairių, naujausių ir sudėtingiausių - nežinau, neskaičiau. Pasidalysiu tik tokiomis įžvalgomis: determinizmas (įsitikinimas, kad praeities įvykiai, kartu su gamtos dėsniais, atskleidžia visas tiesas apie ateitį) ne paneigia laisvą valią, o tam tikra prasme yra jos sąlyga. Dar Epikūras būtinybei priešpastatė ne laisvę, o atsitiktinumą.
Pavyzdžiui, sukonstravus lėktuvą galime pakilti į orą. Ne todėl, kad paneigėm gamtos dėsnius, gamtinę būtinybę, o todėl, kad ja pasinaudojome. Indeterminizmas kaip tik apsunkintų mūsų valios įgyvendinimą. Laisvas pasirinkimas nereiškia indeterminizmo (kad pasirinkimas yra visiškai nedėsningas). Perfrazuojant Schoppenhauerį, esame laisvi pasirinkti, tačiau nesame absoliučiai laisvi pasirinkti iš ko rinktis.
Toliau tegul šneka Danielas Dennettas:
Aš pats šių dviejų teorijų gerai neišmanau. Esu baigęs tik bakalaurą, o jos - magistro studijų dalykas. Ir ne šiaip filosofijos magistro, bet plačiau jos nagrinėjamos tik konkrečiose filosofijos magistro specializacijose. Kitas dalykas, kad, apskritai gyvenime, tokius dalykus išmanyti, manau, yra kiekvieno filosofiją baigusio žmogaus garbės reikalas.
Kalbant giliau, filosofija savo prigimtimi yra dialoginis užsiėmimas. Dialogas - tai žodžio tarpsmas, laisvas apsikeitimas žodžiu, iš kurio gimsta Tiesos pažinimas. Debatai - kraštutinai ne filosofinis dalykas; tai ne dialogas, o monologas, kuriame vienas bando praryti kitą. Filosofinis dialogas negali vykti be autoritetų (lot. auctoritas - augintojas, ugdytojas) - todėl viduramžių disputuose buvo reikalaujama, kad kiekvienas argumentas remtųsi autoritetais ir kitos pusės argumentų suvokimu.
Šiuo atveju susitiko filosofas su modernistinio sukirpimo apologetu. Kaganas demonstruoja autoritetų išmanymą - jo pažiūros sistematiškos (kylančios iš anglosaksiškos filosofijos tradicijos), Craigas demonstruoja puikų analitinį aparatą, būtiną apologetui ir debatininkui, tačiau šis aparatas negali jo išgelbėti, kai jo priešas remiasi sistema ir autoritetais. Tokiu atveju nepakanka analitinės priešo argumentų rekonstrukcijos - reikia žinoti teorijas, kuriomis jis remiasi. Žinant, jog Kaganas visą gyvenimą specializuojasi moralės filosofijoje, savo PhD rašė pas gerai filosofijos pasaulyje žinomą moralės filosofijos tyrinėtoją - Tomą Nagelį, reikia turėti omenyje, kad tai labai rimtas oponentas. Labiau lygiavertis oponentas Kaganui būtų koks Alasdair MacIntyre, bet nežinau, ar jis užimtų Craigo poziciją.
Craigo ir kitų populiariųjų apologetų teiginys apie Dievo būtinumą moralei yra pagautas iš nyčiškos Kanto kritikos. Kantas „Praktinio proto kritikoje“ gynė idėją, jog Dievo buvimas - praktinio proto postulatas, būtinas moralei pagrįsti. Tai buvo atsakas į Apšvietos kompleksuotą bandymą apsieiti be organizuotos religijos, remtis tik žmogaus protu (tada populiari pažiūra buvo deizmas - įsitikinimas, jog Dievas - yra, tačiau niekaip nesikiša į mūsų gyvenimą). Kitaip tariant, jie norėjo išlaikyti kaip jiems atrodė geruosius viduramžių socialinės santvarkos bruožus - racionalumą, moralumą, tačiau išsižadėti senosios religijos ir metafizikos. Kanto teigimu, be Dievo tai padaryti neįmanoma.
O Nietzsche viską apvertė. Jis iškėlė klausimą, jei be Dievo racionalumas, moralumas ir kt. neįmanomi, tai gal jų ir nereikia? Kas sugalvojo, kad būtinai turime būti racionalūs, moralūs ir kt.? Tai jis vadina „filosofų prietarais“. Būtent iš šios pozicijos galima kritikuoti analitinę moralės filosofiją apskritai. Kodėl, pvz., gėris negali būti apibrėžtas kaip valia galiai? Tai, kas „Aš“ daro stipresnį - gerai, kas ne - ne (Trasimacho pozicija, išsakyta Platono „Valstybėje“). Į tai atsakyti kaip ir nieko neįmanoma, nes tai - iracionalus pareiškimas, tiek pat, kiek iracionalus noras visur vadovautis protu, moralę grįsti protu. Racionali moralė yra prameta tikėjimu į protą.
Aš Kaganą pulčiau būtent iš šios perspektyvos, nors analitikas galėtų jos rimtai nepriimti. Jei Dievo nėra, vadinasi, Kaganas pats sau išsigalvojo „gyventi pagal protą“. Kaip juokavo Nietzsche apie Kanto iš proto išvestą „kategorinį imperatyvą“, Kantas „pats sau įsakė“. Taip dabar Kaganas „pats sau įsakinėja“: tam tikra prasme, jo noras gyventi pagal protingą tvarką yra jo paties sau išgalvotas ir iš nieko tikro nekylantis.
Žinoma, Craigas sau tokios kritikos negalėtų leisti, nes jis pats yra racionalistas. Jis bandė panašų žingsnį žengti, klausdamas „kas, jeigu nepasirašo?“, bet prašovė, nes Kagano naudojama teorija turi kitą prasmę, toks klausimas yra negalimas.
Žodžiu, šiek tiek liūdna, jog, nors Craigas tikrai stipriai pasikaustęs apologetikoje, jo žinios šiuolaikinėje filosofijoje, atrodo, yra silpnokos. Beje, filosofinė determinizmo - laisvos valios problema yra būdinga ne tik ateizmui, ji išlieka ir teistinėje filosofijoje (tai lengva išmąstyti). Tai vadinamoji predestinacijos problema. Jeigu Dievas sukūrė šį pasaulį tikslingai ir viskas yra jo valioje, tai kaip žmogus gali turėti laisvą valią (kas yra jo valioje)? Craigo vietoje tiesiog neliesčiau iš viso šio klausimo, nes jis neatkrenta postuluojant Dievo egzistavimą.
Iš kitos pusės, smagu, jog į debatus pagaliau įtraukiami vis rimtesni filosofai. Juk Craigas yra visa galva aukštesnis už Dawkinsą, Hitchensą, Harrisą. Šiuo retu atveju, debatai vyksta ne tarp ateizmo fanatikų ir besiginančių krikščionių, o su tikru mąstytoju. Manau, kuo daugiau tokių debatų, tuo turtingesnė bus mūsų dvasinė kultūra.
