2014 m. birželio 16 d., pirmadienis

Apie valią tiesai ir valią gyvenimui

„Tiesos valia – ji dar ne kartą suvilios mus rizikingiems žingsniams, ta išgirtoji tiesos meilė, apie kurią iki šiol su didžia pagarba šnekėjo visi filosofai, – kokių tik klausimų nepateikė mums ši tiesos valia! Kokių keistų, prastų, įtartinų klausimų! Ši istorija ganėtinai sena, ir vis dėlto atrodo, jog ji ką tik prasidėjo. Tad kas čia nuostabaus, jei pagaliau pasirodysime nepatiklūs, prarasime kantrybę ir nusisuksime? Kad mes patys pasimokysime iš šio sfinkso kelti klausimus? Kas gi toks iš tikrųjų kelia mums klausimus? Ir kas gi toks mumyse iš tikrųjų veržiasi „į tiesą“? – Taip, mes tikrai ilgai sprendėme klausimą, kokios yra šios valios priežastys, ir galiausiai visiškai sustojome prie dar nuodugnesnio klausimo. Mes iškėlėme šios valios vertės klausimą. Tarkime, kad mes geidžiame tiesos, – bet ar ne mieliau būtų trokšti netiesos, netikrumo, netgi nežinojimo?“ – F. Nietzsche, „Anapus gėrio ir blogio“.
Kartą vienas žmogus manęs paklausė – „kokia yra Dangaus karalystės prasmė?“. Šis klausimas mane užklupo nepasiruošus. Iš tiesų jį galima būtų perfrazuoti – „kokia prasmė būti krikščioniu?“, nes Dangaus Karalystė yra visų krikščionių tikslas.

Pasak krikščioniškosios teologijos, žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, tam, kad gyventų meilėje ir palaimingume, amžinoje ramybėje, bendrystėje su Dievu ir su kitais žmonėmis. Tačiau bloga žmogaus valia, blogas poelgis iškreipė šią tvarką ir jis nutolo nuo atvaizdo ir panašumo, o gyvenimas žemėje, krikščioniškas gyvenimas, yra artėjimas atgal prie to pirmavaizdžio. Dievo karalystė – žmogaus kaip kūrinio prasmės ir tikslo išpildymas, žmogaus pilnatvė.

Šia prasme, viena vertus, klausimą apie Dangaus karalystę galėtume atmesti kaip logiškai netaisyklingą. Jei Dangaus karalystė yra atsakymas į žmogaus prasmės paiešką, jei tai yra žmogaus prigimties išsipildymas, jos tikslas ir ta prasmė, kurion stiebiasi žmogus, tai Dangaus karalystė yra gyvenimo prasmė. O klausimas apie Dangaus karalystės prasmę yra klausimas apie prasmės prasmę, kuris veda į begalinę regresiją – galime klausti, kokia prasmės prasmė, prasmės prasmės prasmė ir taip begalo. Tačiau šis klausimas gali būti perskaitytas ir kiek kitaip.

Bandymas formuluoti, iš pažiūros, ne visai logišką užklausimą apie prasmę gali būti klausimas apie tai, kodėl klausti apie prasmę iš viso yra prasminga, tuo turint omenyje maištą prieš pačią logiką. Kodėl mąstymas turi būti logiškas? Kodėl aš turiu turėti valią prasmei, jos norėti? Kodėl negaliu gyventi beprasmiškai?

Friedrichas Nietzsche kėlė šį klausimą laimės kontekste. Juk Dangaus karalystė – palaiminga būsena, kurią, buitiškai šnekant, galėtume įvardyti kaip „laimę“. Nietzschei yra visai neakivaizdu – ir ne veltui –, kad visi žmonės siektų laimės. Užtenka apsidairyti pasaulyje – kiek daug visokiom formom save žudančių žmonių, narkomanų, girtuoklių – ar jie visi turi valią laimei?

Ši gyvenimo tikrovė yra itin krikščioniška. Krikščionys tiki, jog žmogus buvo sukurtas turįs laisvą valią, pasaulyje jis savotiškai „pasmerktas rinktis“ – niekas, net pats Dievas neveikia prieš jo valią (jei Dievas taip darytų, tada ir kurti kūrinį su laisva valia nebūtų prasmės). Tai yra pats iracionaliausias, neprotingiausias žmogiškojo buvimo pradas – svarstydamas apie jį visuomet prisimenu ištrauką iš Bulgakovo „Šuns širdį“, kurioje bolševikai ateina pas profesorių Preobraženskį ir siūlo paaukoti pinigų badaujantiems Vokietijos vaikams. Sako, „pirkite šiuos laikraščius, paaukosite Vokietijos vaikams“, o profesorius atsako: „ Nenoriu“. Jie klausia: „Kodėl? Ar jums negaila badaujančių Vokietijos vaikų?“. Profesorius: „Gaila“. Jie: „A, tai jums gaila penkiasdešimt kapeikų?“. Profesorius: „Negaila“. Jie: „Tai kas yra?“. Profesorius: „Nenoriu“. Žmogus gali paprasčiausiai nenorėti.

Tai nereiškia, kad žmogus gali nesirinkti. Nenoras yra pasirinkimas. Tai reiškia tik tai, jog jis gali rinktis taip, kaip mums nepatinka.

Joks švietimas, tokiu atveju, yra beprasmis. Šventieji Tėvai moko, jog valingas pasirinkimas vyksta iš mąstinių, t.y. žinomų skirtingų pasirinkimų. Galima netyčia susipainioti, pagalvoti, jog žmogus nežino, ką renkasi ir todėl bandyti jį šviesti, kad šis suprastų, kokie yra pasirinkimai. Tačiau, jei situacija tokia, kaip Preobraženskio, tai žmogus puikiai žino iš ko renkasi ir švietimas tėra laiko gaišimas, gali net įsiutinti žmogų.

Iš tiesų vienintelis tikras pasirinkimas, kurį mes darome gyvenime – tai pasirinkimas tarp gyvybės ir mirties. Šventieji Tėvai ir, konkrečiai, Apaštališkieji Tėvai („Didachėje“ ir „Barnabo laiške“ (1)) plėtoja dviejų kelių metaforą: „yra du keliai: vienas gyvenimo kelias, o kitas mirties kelias, ir jie abu yra didžiai skirtingi“ – rašoma Didachėje. Jei žmogus eina gyvenimu keliu, t.y. turi valią gyventi, jis siekia laimės.

Filosofai laimę suprato keleriopa prasme: kaip dvasios būklę, kaip sąlygas pilnatvei ir kt. Vieni manė, jog laimė yra dvasios ramybė (atharaxia, apatheia, epikūrininkai, stoikai), t.y. laimingas tas, kuris gyvena ramybėje. Kiti manė, jog laimė glūdi gerovėje, leidžiančioje išsiskleisti žmogaus prigimčiai (eudaimonia, aristotelininkai). Neoplatonikas Boecijus teigė, jog laimė yra „omnium bonorum tota simul et perfecta possessio“ – „visų gėrybių turėjimas kartu ir tobulai“, kaip verčia šį posakį A. Maceina. Šie suvokimai buvo riboti.

Kaip pastebi šv. Justinas Kankinys, Klemensas Aleksandrietis ir kiti Tėvai, filosofai teturėjo dalelę tiesos, tačiau nematė pilno tiesos vaizdo – juolab tiesos pilnatvė neatsiskleidžia paprastam žmogui. Kiekvienas žmogus savaip įsivaizduoja, kas yra laimė ir savaip jos siekia. Jei turi valią gyventi, turi valią laimei. O iš valios laimei plaukia kitos valios – valia tiesai (noras pažinti tam, kad žinotų, kaip būti laimingam; kita vertus, gilesniame lygmenyje, kaip pastebi Tomas Akvinietis, pasirodo, jog tiesos regėjimas savaime yra didžiausia laimė), valia teisingumui ir kt. Tik krikščionybė, per santyki su Pirmuoju Pradu, atskleidžia tikrąją laimę – palaimingumą ir parodo žmogui, kur jis gali ieškoti tikrosios savo esybės pilnatvės.

Dažniausiai žmogus gyvenime nėra apsisprendęs kuriuo keliu eiti. Jis blaškosi iš vieno kelio į kitą, palūžta, vėl keliasi. Todėl, jei žmogus turi valią eiti gyvenimo keliu, jam galima visokeriopai padėti – jį palaikyti, padėti jam atrasti pilnatvę Kristaus mokyme ir pačiame Kristuje, padėti dorotis su sunkumais. Apie tuos, kurie eina mirties keliu, Didachė ir Barnabo laiškas pasisako gana šiurkščiai: „štai, vaikeliai, žmonės, kurių turite vengte vengti!“ (Didachė); „neprilipkte prie tų, kurie eina mirties“ keliu (Barnabo laiškas 19,2). Taip yra todėl, kad jie tai pasirinko savo laisvo valia.

Štai prieš tokį pirmapradį pasirinkimą stoja žmogus. Jei jis turi valią eiti gyvenimo keliu, tai jo laukia ilgas vargas to kelio paieškose, kuris prasideda valia tiesai, valia supratimui, bandymu protingai (logiškai, nuo logos – Protas) pažinti tvarką (kuri pati yra Logos, ji atsiskleidžia kaip tam tikra Proto santvarka), bandymu gyventi pagal tą tvarką, susitapatinti su Tvarka ir Tvarkytoju pažinimui.

Taip iš vienos mažiausios kibirkštėlės įsiplieskia milžiniška liepsna, kurią vainikuoja „Tiesos Dvasia, kylanti iš Tėvo“ (Jn 15,26). Į žmogų, kuris bando gyventi pagal pasaulio protingumą, pagal Protą, t.y. į žmogų, kuris siekia susitapatinti su Dievu nusileidžia pats Dievas, „Tiesos Dvasia, vedanti į tiesos pilnatvę“ (Jn 16,13). Kol žmogus dar tik pradeda eiti gyvenimo keliu, jis tik nežymiai jaučia Dievo veikimą, kai jis prie Dievo priartėja, aptinka Dievą savyje. Kaip rašo Atono vienuoliai, tokį žmogų lengva pažinti būtent iš to, jog jis turi itin stiprią valią tiesai ir visada siekia teisumo bei teisybės.

Priešingai, žmogus, kuris neturi valios gyvybei, atpalaiduoja savo esybės galias. Jis puola į nusivylimą, tingumą, puikybę. Kaip rašo Evagrijus Pontietis, puikybė „priverčia sielą baisiausiai kristi. Ji nepripažįsta Dievo pagalbos ir tiki, jog siela atsakinga už savo pačios pasiekimus, ir niekina brolius kaip kvailius, nes jie, atseit, to nemato“, o šios ydos pasekmės yra „pyktis, liūdesys ir galutinis blogis, visiška beprotybė ir šėlas, demonų gaujų vizijos ore“. Ar ne panaši lemtis – beprotybė – pasitiko Friedrichą Nietzschę, ėmusiam svarstyti ne tik Dievo pagalbos mastą, bet ir valios tiesai apskritai reikmę?

Mes esame priversti apsispręsti, kuriuo keliu einame – mirties ar gyvenimo keliu. O apie tuos, kurie apsisprendė eiti, Kristus sako – „palik mirusiems laidoti savo numirėlius“ (Mt 8,22). T.y. po to, kai vienas žmogus Kristui pasakė „aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi!“, o kitas mokinys iškart pasiteisino – „leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“ (kaip pastebi Teofilaktas savo komentare, išsireiškimas „tėvą palaidoti“ nereiškia palaidoti tiesiogine to žodžio prasme, reiškia „rūpintis iki mirties“), Kristus jam atsakė, kad tėvu, kuris, kaip suprantame iš konteksto, buvo netikintis, tikintysis ir pasiryžęs sekti Kristumi rūpintis negali. Jei žmogus turi bent krislelį noro, valios eiti gyvenimo keliu, tai mūsų rūpinimasis gali padėti jam išsigelbėti, o jei žmogus noriai eina mirties keliu, šokinėjimas aplink jį tegali mus nusitemti tuo pačiu keliu. Net pats Dievas per prievartą negali išgelbėti žmogaus – žmogus pats turi norėti pagalbos.

-----

(1) Priešingai, nei skelbia pavadinimas, Barnabo laiško autorius, greičiausiai, nėra šv. Apaštalas Barnabas. Egzistuoja trys tradicijos šiuo klausimu, viena priskiria laiško autorystę Apaštalui, antra – bendravardžiui, pasauliečiui krikščioniui, trečia teigia, jog laiškas buvo anonimiškas, o „Barnabo“ autorystė tebuvo priskirta vėliau.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą