2014 m. birželio 24 d., antradienis

Apie „naujuosius pagonis“

XX amžiuje Vakarų kultūroje išplito naujas reiškinys - „naujoji pagonybė“ (neopagonybė). Šio religinio judėjimo sekėjai, kurių esti ir Lietuvoje (pvz. „Romuva“), ir Rusijoje („Rodnoverije“), ir Lenkijoje („Rodzimowierstwo“), ir daugybėje kitų šalių, skelbia esą jie, remdamiesi senąja tradicija, išpažįsta ikikrikščionišką pagonių tikėjimą. 


Graikų neopagonys
Lietuvių „senovės baltų“ religine bendrija save vadinanti Romuva savo tinklalapyje rašo:
„Baltų religija yra grindžiama ne apreiškimu, o protėvių per ilgus amžius sukaupta ir sukoncentruota, etninėse tradicijose atsispindinčia patirtimi.Romuvos bendruomenė nepripažįsta švento rašto ir dogmų. Mūsų tikėjimo tiesų šaltinis yra mūsų protėvių per amžius sukaupta ir tradicijose bei etniniuose simboliuose pasireiškianti dvasinė patirtis. 
Romuva remiasi baltų religine tradicija, kurią sudaro lietuvių, latvių ir prūsų religinis paveldas.“
Neopagonybės sekėjai paprastai mėgsta pasakoti, kaip jų šalyje iki krikščionybės įvedimo egzistavo harmonijoje su gamta, santarvėje, žmonės gyveno laimingai, tačiau atėjo krikščionių kariai (Lietuvos atveju - kryžiuočiai) ir, prievarta įvedę krikščionybę, sugriovė idilę. 

Tačiau yra rimtos mokslinės priežastys, kodėl šiuos religinius judėjimus religijotyrininkai vadina „NEOpagonybe“, o ne „senuoju baltų tikėjimu“, kuriuo jie skelbiasi esą. Peržvelkime šias priežastis.

ŠALTINIŲ APIE PAGONYBĘ STOKA


Pirmoji priežastis, kodėl niekas, net patys iškiliausi senosios pagonybės tyrinėtojai, negali pasakyti, kokios tiksliai buvo senosios Europos religijos (tame tarpe - senoji baltų) yra ta, jog nėra likę šaltinių apie ją. Senosios pagonių gentys, su retomis išimtimis, iki krikščionybės įvedimo neturėjo rašto. Visi rašytiniai šaltiniai, kuriuos turime apie šias religijas, yra krikščionių misionierių užrašai. Tačiau krikščionių misionieriai nesistengė ištirti ir nuodugniai aprašyti religijos, su kuria jie susidūrė - paprastai jie apsiribodavo tik rastais bendrumais tarp krikščionybės ir pagoniškosios religijos (kuriais naudodavosi aiškindami krikščionių tikėjimą) ir pastebėtais šlykščiais dalykais (aprašydavo stabmeldystę, ritualines orgijas ir kt.). Kiti vietinių tikėjimų elementai buvo išsaugoti atsitiktinai.


Dėl šios priežasties senovės graikų religija yra geriausiai mums žinoma senosios Europos pagoniškoji religija. Graikai dar iki krikščionybės įvedimo turėjo raštą, todėl paliko gausybę liudijimų, nors jų ir neužtenka pilnai suvokti jų religijai ar ją gerai aprašyti. XIX amžiuje, Europoje prasidėjus romantiniam sąjūdžiui, daugelis lietuvių ir kitų Europos tautų tautinio atgimimo veikėjų, rašusių apie savo krašto pagonybę, bandė savo šalies pagonybę atkurti pagal graikų-romėnų religijos modelį (sudarinėjo „panteonus“, iš graikų tikėjimo įterpė „trūkstamus“ Dievus, sugalvoję jiems tautinius vardus ir kt.).

Vienas autoritetingiausių lietuvių pagonybės specialistų, Gintaras Beresnevičius, rašė: „senovės lietuvių religija neegzistuoja ir jos neprikelsime; šią tezę esu gynęs ir toliau negaliu sakyti, kad mano nuomonė čia yra labai jau pasikeitusi. [...] Tikroji senovės lietuvių religija, apie kurią mus pasiekia šaltinių duomenys (skurdūs ar neskurdūs galima ginčytis – apie slavus ar ugrofinus tokių duomenų daug mažiau) yra ta, kuri buvo oficialiai išpažįstama XIII-XIV a., iki pat XV a. pradžios, Žemaičių krikšto. Ji buvo pakirsta. Ir kas po šio nukirtimo baigėsi, nutrūko? Nutrūko karių ir valdovų religija, oficialioji Lietuvos valstybinė religija XIII-XIV a. Tąsa skirtingomis formomis skirtingais laikais skirtinguose visuomenės sluoksniuose vis dėlto vyko ir nelabai žinome, kiek autentiškai ta “tąsa tęsėsi”. [...] Tačiau kas tęsėsi? Senoji religija XIII-XIV a. buvo specialus darinys. Tai aristokratų ir karių religija, kitokia ji negalėjo būti; ji šaltiniuose išnyra būtent kaip tokia.“


Šį argumentą religijotyrininkai pateikia visoms pagonybėms, tame tarpe, ir graikų. Tai galime iliustruoti filologo-klasiko N. Grincerio pavyzdžiu: mes nežinome, kaip graikų pagonybė traktavo statulas - ar kaip stabus, daiktus, kurie turi savaiminę galią, ar kaip Dievų atvaizdus, kurie savaiminės galios neturi. Iš Hermio Trismegisto raštų žinome, jog vėlyvuoju periodu egzistavo sąmoninga tikinčiųjų dalis, kuri statulas telaikė atvaizdu, tačiau kiek šis tikėjimas buvo paplitęs klasikiniu, ikikrikščionišku periodu ir ar jis buvo visuotinai išpažįstamas, pasakyti negalime ir niekada negalėsime, nes duomenų apie tai paprasčiausiai nėra. Tačiau žinome, jog statulos graikų kulte vaidino itin svarbų vaidmenį.


Nepadeda ir neopagonių apeliacija į tai, ką Beresnevičius cituotame tekste vadino „tąsa“, t.y. krikščioniškajame periode išlikusias pagoniškas tradicijas.


RĖMIMASIS VĖLESNE TRADICIJA


Daugelis mūsų mokykloje girdėjo romantiškas legendas apie tai, kaip ilgai išliko lietuvių pagonybė, kaip žemaičiai dar XIX-ajame amžiuje „garbino žalčius“ ir kt. Atrodytų, kodėl gi negalime surinkti liudijimų apie šią kaime išlikusią pagonybę ir, ją remdamiesi, atkurti senosios pagonių religijos? 


Bėda slypi tame, kad, egzistuodamos krikščioniškoje kultūroje, neišvengiamai visos pagonių religijos perimdavo krikščioniškos teologijos struktūras ir vaizdinius. Pavyzdžiui, viduramžių istorikas Aronas Gurevičius, aprašydamas seniausiuosius skandinavų pagonybės šaltinius pastebi, jog jau juose pastebimas krikščionių idėjų įsismelkimas. Pirmieji metraščiai mini, jog skandinavai įsivaizdavo pasaulį kaip sodybų (Gaard) visumą, žmonės, pasak jų, gyvena vidurio sodyboje (Midgaard). Rojus (Valhaala) jiems buvo pietuose, Trojos miesto vietoje. Kitaip tariant, visa skandinavų religinė geografija buvo horizontali: keliaudamas per žemę gali nueit į Asgaardą pas milžinus ir taip toliau. 


Tuo tarpu po to, kai krikščionių misionieriai pradėjo evangelizuoti skandinavus, atsiranda požiūris, jog Valhaala randasi danguje, keičiasi net laidotuvių papročiai: tikima, kad deginant kuningą (kunigaikštį) kuo aukščiau į dangų kyla dūmai, tuo greičiau jis pateks į Valhaalą. Tokius milžiniškus poslinkius pasaulėvaizdyje (horizontalaus pasaulio suvokimo pasikeitimas į vertikalų) stebime ne krikščioniškoje kultūroje, o pagoniškoje kultūroje (sic!), kurioje ne daugiau dviejų šimtmečių aktyviai veikė krikščionių misionieriai. Jei tokias mutacijas pasaulėvaizdyje kėlė paprasčiausia krikščioniška misija, sunku įsivaizduoti, kaip radikaliai pagonių tikėjimai transformavosi, kai krikščionybė tapo dominuojančiuoju tikėjimu. 


Pasak G. Beresnevičiaus, lietuvių pagonybei egzistuojant krikščionybės apsuptyje, pačios „senosios pagonybės“ joje apskritai beveik neliko: „iš kartos į kartą buvo perdavinėjama etnografinė tradicija, kaimo papročiai ir šventės, bet tai nebuvo senoji religija, tai buvo natūraliai susiklosčiusi kaimo gyvensena su ašinėm kalendorinėm šventėm“. Kitaip tariant, pagoniškieji reliktai krikščioniškoje Europoje negali būti patikimas pagrindas pagonių religijai atkurti.


ŽINIŲ LUOMO SVARBA PAGONYBĖJE

Svarbiausias argumentas G. Beresnevičiui, kodėl neįmanoma atkurti senosios lietuvių pagonybės yra tas, jog, įvedus krikščionybę, nutrūko žynių perduodama tradicija. Kartais neopagonybės sekėjai tikina, jog ikikrikščioniškoje Europoje egzistavo visuotinė lygybė, santarvė, visi buvo taikūs, kol visko nesugadino „karingieji krikščionys“. Tačiau, iš tiesų, visoms be išimties pagonių religijoms būdinga griežta luominė hierarchija. Žmonės pagal prigimtį skirstomi į mažiausiai tris grupes - žynius, karius (politikus) ir eilinius žemdirbius.


Šią hierarchiją vis dar galime stebėti, pavyzdžiui, šiuolaikiniame induizme. Ten žmonės skirstomi į keturias kastas (varnas) pagal tai, kokia styga (guna) dominuoja jų prigimtyje - į šudras (dirbančius), vaišijus (prekiaujančius), kšatrijus (karius ir politikus) ir brahmanus (žynius) (egzistuoja ir žmonių grupė, kurią vadina „neliečiamaisiais“ - visuomenės atstumtieji, kuriuos netgi draudžiama liesti). Kiekvienas žmogus, gimęs tam tikroje kastoje, privalo daryti tai, kas jam dera „pagal prigimtį“, negali pereiti į kitą kastą, negali dirbti kitos kastos darbų. Panašios visuomenės santvarkos egzistavo visose pagoniškose kultūrose.


A. Gurevičius pastebi, jog ikikrikščioniškoje Europoje žmogaus statusas taip priklauso nuo jo prigimties, kad tuo metu kalbos net neturėjo atskirų žodžių įvardyti „geras“ ir „gražus“. Pagonims tai, kas yra gražu, geros prigimties, yra ir moraliai gera. Tai, kas šlykštu, blogos prigimties, yra bloga. Todėl žemesniame luome gimę žmonės laikyti visapusiškai negražesniais, blogesniais ir kt. už tuos, kurie gimė aukštesniame luome. Net teisė buvo nevienodai taikoma skirtingo luomo atstovams, nes, kadangi žemesnio luomo žmogus yra „mažiau“ žmogus, tai iš jo negalima reikalauti to paties, kaip iš kilmingo žmogaus. Pagoniška kultūra - aristokratiška despotija (gr. aristos - geras).


Žinių luomas buvo vienintelis, kuris buvo tinkamas religinių-teologinių žinių saugojimui. Tik žiniai žinojo, kaip tinkamai atlikti visus ritualus, visas teorines religijos detales. Mes žinome, kad ritualas - labai svarbus pagonybėje (dažnai tai buvo kosminių procesų, dievų veiklos mėgdžiojimas, kuris turėjo būti atliekamas itin tiksliai). Faktiškai visoms Europos pagonybėms būdingas ritualinis formalizmas, koncentravimasis į veiksmus ir menkiausia klaida ritualų atlikime galėjo lemti, jog visa malda bus neveiksni, arba, dar blogiau, tauta užsitrauks dievų rūstybę.


Išnykus žyniams, su jais kartu išnyko ir visos sakralinės pagonių žinios. Išnyko visa pagonybės šerdis, jos esmė. Būtent šio elemento trūksta ir graikų pagonybės pažinimui. Tačiau neopagonys paprastai „užkamšo“ trūkstamas žinias skoliniais.


KUO UŽKAMŠOMOS ŽINIŲ APIE PAGONYBĘ SPRAGOS?


Čia atsiveria negražiausioji neopagonybės pusė. Jei sudalyvautume neopagoniškuose ritualuose ar paskaitytume jų teologinio pobūdžio tekstus, pamatytume, kad jų tikėjimo „stuburą“ sudaro visai ne senoji pagonybė (kuri prarasta visiems laikams), o XIX-XX amžiaus naujųjų religinių judėjimų mokymai - New Age, teosofija, antroposofija ir kt. 


Vienas iš lietuviškosios neopagonybės kūrėjų, Vilhelmas Storosta-Vydūnas, yra puikus pavyzdys žmogaus, kuris lankėsi Vokietijos universitetuose, klausė teosofų paskaitų, žavėjosi šiuo naujuoju religiniu judėjimu ir jo idėjas savo darbuose pateikė kaip „senąją pagonybę“. Teosofija - ezoterinis (uždaras) religinis mokymas, atsiradęs XIX amžiuje, siekęs „apjungti visas religijas“ (tikrovėje tokie lozungai visada reiškia, jog siūloma viena, nauja religija). Teosofai savo tikėjimą sukonstravo iš sinkretinio religinių idėjų „mikso“, pasiimdami šį bei tą iš įvairiausių religijų.


Bandymas atrasti „universalų“, „žmonijos patirtimi“ paremtą tikėjimą ir skelbiama „religinė tolerancija“ yra būdingas tiek neopagonių, tiek teosofų mokymų bruožas, kurio visiškai nerandame senojoje pagonybėje. Štai ir romuviečiai rašo: „Baltų religija yra grindžiama ne apreiškimu“. Tikra tiesa, pagonių kultūros nežino tokio reiškinio, kaip Šventasis Raštas, kuriame kartą ir visiems laikams būtų duotas Apreiškimas, išreikštas žmogaus kalba ir žmogaus protui, tačiau jį peržengiantis. Tačiau pagonių kultūroms yra žinomas pats religinio apreiškimo fenomenas.


Senovės graikai turėjo Hesiodą ir Homerą, poetus, užrašiusius poemas, kurias jiems „padiktavo Mūzos“. Delfuose graikai turėjo Orakulą, Pitiją, pranešdavusią žmonėms dievų valią, kurią po to interpretuodavo žyniai. Platono dialoge „Ijonas“ matome, jog su Homero tekstais buvo elgiamasi kaip su šventais, nors jų statusas ir nebuvo visiškai toks pat, kaip Šventojo Rašto - žydų kultūroje.

Religinės tolerancijos atžvilgiu, pagonių kultūrose jos tiesiog nėra. Užtenka atsiversti Diogeno Laercijaus „Filosofų gyvenimus“, kad pamatytume, kiek daug senovės filosofų buvo teisiami Senovės Graikijoje už nukrypimus nuo valstybinio (miesto) tikėjimo. Verdiktas būdavo visiems tas pats - „atheos“ („bedievis“). Tai nereiškė, jog senovės filosofai buvo ateistai. Priešingai, jie tikėjo Dievu ar dievais, tačiau pagonių sąmonėje egzistavo tik du pasirinkimai - arba tiki mūsų miesto-valstybės religija, arba tu esi bedievis ir turi mirti. Vienas žymiausių visų laikų filosofų, Sokratas, buvo nuteistas mirti už tai, jog, miestiečių įsitikinimu, netiki miesto dievais, nors pats jis įrodinėjo, jog taip nėra.

Pagonys, atėję į svetimą miestą, turėjo garbinti to miesto dievus. Tai nebuvo didelė problema daugeliui - būta įsitikinimų, jog dievai turi „galios sritis“ ir Apolonas neturi tokios galios Atėnuose, kokią turi Atėnė ir Atėnė neturi tokios galios Delfuose, kokią ten turi Apolonas. Kartais dievus bandė sutapatinti, kaip tai buvo bandoma padaryti tapatinant Egipto ir Graikijos religijų dievus (bet tai vyko jau vėliau, helenizmo laikotarpiu). Tuos, kurie atsisakydavo garbinti miesto-valstybės dievus, bausdavo. Todėl pagonys žudydavo nukrypusius nuo tikėjimo pagonis bei krikščionių misionierius (juos tebeegzistuojančiose pagonių valstybėse, kaip Indija, žudo iki šiol).

Tai veda mus prie paskutinės temos, neopagonių mito, esą krikščionybė pagoniškuose kraštuose buvo įvesta prievarta.

AR KRIKŠČIONYBĖ BUVO ĮVESTA PRIEVARTA?

Lietuvos Romuvos bendrijos „krivis“ Jonas Trinkūnas ne kartą yra pasakojęs apie tai, kaip Lietuvoje katalikybė buvo vedama „prievarta“. Ši mitologiją apie krikščionybės skleidimą kardu yra paplitusi visose neopagonių organizacijose - ir britiškose, ir rusiškose, ir kt. - Lietuva - ne išimtis. Tačiau šie teiginiai, dažniausiai, prasilenkia tiek su istoriniais faktais, tiek su pačia pagonybės vidine logika.

Senovės pagonims buvo būdinga melsti dievų materialių dalykų ir laikyti juos savo materialinės gerovės „globėjais“. Vienas ar kitas dievaitis padėdavo bendruomenei vienu ar kitu materialiniu aspektu, globojo kare, saugojo nuo priešų ir kt. Buvo normalu, jog jeigu vieną gentį užkariaudavo kita, tai ji imdavo garbinti užkariautojų dievus. Pagonių logika buvo tokia: jei užkariavo, tai jiems padėjo jų dievai, o kokia prasmė garbinti senuosius dievus, jei jie mums nepadėjo? 

Aleksandro Makedoniečio užkariavimai šiuo atžvilgiu smarkiai pakeitė graikų-romėnų religinį pasaulį. Kaip minėjau, helenizmo laikotarpiu graikai jau stengėsi jungti savo tikėjimą su užkariautų tautų, tapatinti dievus arba sudarinėti bendrus panteonus. Milžiniška išimtis, šiuo atžvilgiu, buvo judaizmo, vėliau - krikščionių tikėjimas, kuris nepripažino jokių kompromisų. Nors žydus ir buvo užkariavę romėnai, žydai nenustojo garbinti savo Dievo, nei leido jį pajungti bendrajam panteonui (kai kurie helenistai laikėsi nuomonės, jog žydai garbina Dionisą, nors jų Dievą tapatinti su kuria nors dievybe buvo labai sunku; tuo tarpu žydai neigė panteoną ir dievybių tapatinimą).

Vien dėl šių priežasčių visos kalbos apie tai, jog kažkoks pagonis laikėsi savo įsitikinimų ir jį teko „prievartauti“ atsivertimui, mums turėtų atrodyti įtartinos. Problema paprastai krikščionių misionieriams kyla visai kita - pamatę, jog krikščionių kultūra daug daugiau pasiekusi, galingesnė arba politiškai užkariauti krikščionių karių, pagonys labai noriai atsisakydavo senosios religijos principų ir imdavo garbinti krikščionių Dievą, iš kurio tikėjosi tokios pat galios, kokią turi užkariautojai. Bėda paprastai yra ta, jog tokie žmonės nepriima Evangelijos širdimi, nesupranta jos, toliau lieka stabmeldžiai, išlaiko pagoniškus papročius - įsitikinimus, jog egzistuoja „šventos giraitės“, aplinkinių objektų kilmės padavimus ir kt. Iš pagonybės atsivertusiam žmogui nėra aišku, kad saulė tėra „šviesulys dienai valdyti“, o ne gyva būtybė.

Kryžiaus žygiai, žymiai, žymiai sudėtingesnė ir platesnė tema, nei Lietuvos krikštas. Tačiau istorinis faktas, jog taikios misijos iš Vakarų Europos ir iš Bizantijos baltų žemėse galėjo būti įkurtos (pagal drąsiausius istorikų vertinimus) jau nuo X amžiaus. Tuo metu nebuvo jokių didesnių konfliktų su vietiniais gyventojais, jie gana noriai krikštijosi. 1009 m., kai buvo pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Lietuvos vardas, kartu buvo minima, jog pasikrikštyjo baltų valdovas (lot. rex) Netimeras. Tai jo brolis Zebedenas nukirsdino krikščionis, tarp jų - misionierių šv. Brunoną Bonifacijų. Daugėjant atvejų, kai būdavo žudomi krikščionių misionieriai ir baltai, atsivertę į krikščionybę, 1193 metais buvo paskelbtas kryžiaus žygis į šiaurę (dabartinės Lietuvos teritorijoje intensyviausiai vykęs XIII a.). 

XIII a. Lietuvoje didesnė problema buvo ne noras atsiversti į krikščionybę, o neapsisprendimas, kurią rinktis Bažnyčią - stačiatikių ar katalikų. Visa ankstyvoji Lietuvos istorija nužymėta kunigaikščių mėtymusi iš vienos tikybos į kitą. Tokia padėtis susiklostė todėl, jog lietuviai, tam tikra prasme, „pavėlavo“ priimti visuotinį krikštą. Gintaras Beresnevičius rašo: „iki Brunono ir Vaitiekaus į prūsų ir lietuvių žemes vyko taikios misijos. Geranoriški tikėjimo vyrai. Dar buvo įmanoma apsikrikštyti taikiai ir gauti visus politinius dividendus. Buvo galima gauti taiką. Buvo galima gauti ir tai, kas neišmatuojama, laimėti metafizinį lobį. Brunonas siūlė viską. Jis siūlė istoriją. Nereikia manyti, kad lengvą, tačiau lengvesnę ir laimingesnę. Ir tokią, kurioje būtume patyrę daugiau laisvės. Deja, lietuviai pasielgė ne taip, kaip būtų galėję. Praleidę šansą, jie išlaikė savo religiją ir civilizaciją  unikalią, tik neabejotinai kitokią. Bet kelis šimtmečius turėjo kęsti karus su Europa“

Sunkumai, su kuriais susidūrė senovės lietuviai krikšto metu, buvo nulemti bendrosios Europos politinės ir konfesinės situacijos. Niekas per prievartą žmonių į bažnyčią nevarė ir krikštyklose su kardu prie kaklo nemirkė. 

AR PAGONIŠKOJE BALTIJOJE GANĖSI VIENARAGIAI?

Šiuolaikiniai neopagonys, persiėmę postmodernizmo, New Age, Vakarų Europos okultizmo ir kt. idėjų, dažnai propaguoja LGBT laisvę, feminizmą ir kt. (nors yra ir profašistinio tipo neopagonių). Iš to, ką jau aptarėme turėtų būti aišku, kad tos idėjos buvo svetimos senovės baltams. G. Beresnevičius rašo: „prūsų valstybę pavadinčiau teokratine despotija. Tai buvo religiniu pagrindu suburta, žynių valdoma karių visuomenė, griežtai apibrėžta įstatymų, kurie garantavo valdžią žyniams. Štai koks buvo įstatymas, reglamentuojantis karo grobio dalybas: grįžęs iš karo prūsų karys privalėjo ketvirtadalį karo grobio paaukoti dievams, ketvirtadalį skirti kriviui krivaičiui, ketvirtadalį prapuotauti su bendražygiais ir tik likutį pasilikti sau. Neabejoju, tokia tvarka buvo tam, kad kariai nesusikrautų turtų. Moterys šioje visuomenėje buvo visiškai beteisės“. Šis paveikslas neišsiskiria iš bendro Europos pagonių religijų konteksto.

Pagoniškos kultūros - žiaurios, negerbiančios žmogaus ir neturinčios daugelio moralinių normų, kurios šiandien mums yra savaime suprantamos. Kažkada šv. Augustinas rašė savo knygą „Apie Dievo valstybę prieš pagonių“, kurioje pagonybės išsiilgusiems romėnams priminė apie neseniai paliktosios religijos žiaurumus. Atsigręžti į pagonybę ir iš jos mokytis moralinių ar teologinių principų, kai turime tobulesnę, Evangelijos tikybą - tas pats, kas iš bronzos amžiaus žmonių mokytis stomatologijos ir ją taikyti šiandien.

Mylėti lietuvybę ir domėtis jos kultūra bei papročiais - neprieštarauja krikščionybei. Domėkimės ja, tačiau neleiskime, kad mus suvedžiotų ezoterines idėjas į „tautinį“ rūbą apvilkę būrėjai. 


------------

Susiję įrašai:

Vegetarizmas ir krikščionybė http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/vegetarizmas-ir-krikscionybe.html

1 komentaras:

  1. Ačiū už straipsnį. Ilgai kovojau vidujai ir domėjausi neopagonybe, bet dabar, atrodo, susidėliojo visi taškai :)

    AtsakytiPanaikinti