Meditacija ir kontempliacija ortodoksų (stačiatikių) Tradicijoje

„Nusiminimo dvasia veja vienuolį iš būsto; kas kantrus, tas visada buvoja tyloje“ - šv. Nilas Sinajietis

Šventoji ortodoksų Tradicija skiria trys pagrindines maldos formas - lūpų, proto ir širdies (kai kurie Šventieji Tėvai skiria ir tarpines stadijas). Lūpų malda - tai tokia malda, kurią tariame lūpomis; proto - ta, kuri tariama prote, nedalyvaujant lūpoms. O širdies - ta, kuri vyksta širdyje, protui nusileidžiant į širdį ir patiriant žmogiškosios esybės vienovę. Tai - Dievo kontempliacija (theoria).

Bet kokios lūpų maldos tikslas - įtraukti į mūsų širdį visą mūsų esybę (kūną, sielą, dvasią), įtraukti mūsų širdį. Širdies įtrauktumą į lūpų malda jaučiame nuoširdumo akimirkomis. Lūpų maldoje dalyvauja ir protas, nes esame susikoncentravę protiškai. Tobula malda - nebyli, bet iškalbinga.

Metropolitas Kallistos Ware yra apibūdinęs, kas yra širdies malda, pasitelkdamas tokią istoriją. Vienas vyras pastoviai eidavo į bažnyčią ir joje sėdėdavo. Kartą prie jo priėjo kiti žmonės ir paklausė:

- Ką čia kasdien darai?

- Meldžiuosi, - atsakė vyras.

- Ooo, ko gero, tu turi labai daug ko prašyti Dievo, kad tiek laiko gali praleisti maldoje? - nustebo jie.

- Ne, - atsakė.

- Tai kaip tu meldiesi?

- Aš ateinu į bažnyčią, sėdžiu, ir žiūriu į Dievą, o Dievas sėdi ir žiūri į mane.

Tai - geriausias kontempliatyvosios maldos, kurią rytų krikščionys vadina theoria, žiūra, apibūdinimas. Maldos tikslas - neprarasti ryšio su Dievu, o tobula malda - tokia, kurioje siela regi Dievą, o Dievas regi sielą. Ši malda - Dievo malonė, ją įgyti labai sunku.

Istorija paliečia ir kitą ortodoksų maldos aspektą. Šventieji Tėvai skiria įvairiais maldos formos pagal turinį  - tai prašymo, dėkojimo, šlovinimo maldos. Žemiausioms maldos formoms, nuo kurių derėtume pradėti, į kurias atsispiriame, yra prašymo maldos (pvz. „

Viešpatie, pasigailėk

“

). Aukščiausios maldos formos tiesiog šlovina Dievą (pvz. „

garbė Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai

“

).

Būsena, kurios siekia ortodoksų maldininkai, yra vadinama hesychia (tyla, ramybe, slav. bezmolvie). Šis žodis sutinkamas Apaštalo Pauliaus laiškuose: 

„

prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus [...], kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą.

“ (1 Tim 2,1-2) - pažodžiui ši vieta skamba „

vesti ramų ir tylų gyvenimą

“

 (iremon ke hesychion bion dagomen). Hesychia - tai tylos, nebylumo būklė, sielos tranquillitas. O per tylą siela patiria ramybę, irini, kuri yra ne kas kita, o pirmapradė meilės ir palaimingumo būklė, kurioje žmogus myli Dievą, o Dievas - myli žmogų.

Šventųjų gyvenimai mus moko, jog tyla - tai ne šiaip lūpų nejudrumas. Vienoje istorijoje pasakojama, kad kartą gyveno viename vienuolyne senolis, senas, Dievo apdovanotas vienuolis. Jis pamatė jauną vienuolį, kuris tiesiog stovėjo ir nieko nedarė. Priėjęs tarė: 

„ar tu negali užsičiaupti? Visą dieną tik kalbi ir kalbi...“. Jaunuolis labai nustebo, nes visą dieną tik meldėsi ir su niekuo nesikalbėjo.

Kitą dieną prie to paties jaunuolio vėl priėjo senolis ir tarė: „Gerai! Šiandien tu jau tyli“. Jaunuolis nustebo: „kaip tai tyliu? Visą dieną aš bendrauju su žmonėmis, daugiau nieko neveikiu! Tik kalbu ir kalbu!“. Šios istorijos pagrindinė mintis yra ta, jog krikščioniška tyla - tai tyla ne burnoje, o širdyje.

12 pamoksle šv. Grigalius Nazianzietis paaiškina, ką reiškia būtų Dievo malonės dalininku. Jis prilygina save vargonams, kuriais groja Dvasia, kuri valdo ir jo „protą, ir liežuvį, ir ranką, ir darbus, ir žodžius, ir nedarymą“, kurios „pūtimas“ arba „nepūtimas“ lemia tai, kad jis vakar buvo „paveiktas filosofuoti tylint“, o šiandien buvo paveiktas „filosofuoti kalbant“. Trečiame pamoksle rašo, kad „tikrasis pamaldumas yra ne dažnai kalbėti apie Dievą, bet daugiau tylėti“, 

Kaip įmanoma melstis tylint? Kaip mokoma Giesmių giesmės knygoje, Komunija, Bendrystė su Dievu, meilė Dievui, yra analogiška jaunikio ir nuotakos meilei. Komunija - tai mistinė santuoka. Apaštalas Paulius moko: „vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią“ (Ef 5,25). Vyro ir žmonos santuoka yra vieta, kur žmogus, Giesmių giesmės pavyzdžiu, gali mokytis mylėti Dievą. Mano supratimu, taip, kaip jaunuolis su mergina gali sėdėti dviese tyloje ir vienas kitą suprasti, taip ir žmogus gali sėdėti, tyloje žiūrėti į Dievą ir jausti supratimo dvasinį ryšį.

Dvasinė Tradicija, kurioje bandoma pasiekti ši tyli malda, yra vadinama hesichazmu. Šią maldą sunkiausia pasiekti dėl to, kad ji reikalauja visiško tyrimu, žmogaus apsivalymo ir absoliutaus nuolankumo, atsidavimo Dievo valiai. Jei žmogus nori, jei jis savivaliauja, jis negali melstis nebylia malda - tada dažniausiai jis susikuria tam tikrus mintinius stabus, kuriems ir meldžiasi. Bandymas tobulai pasimelsti be nuolankumo lengvai virsta fantazavimu apie Dievą, kuris veda į puikybę. Todėl dažniausiai vyskupai moko, jog be dvasios tėvo pagalbos, žmogui derėtų melstis tik lūpomis, kuo paprasčiau (iš tiesų pati širdies malda ir pasiekiama per paprastumą).

Mūsų laikais, kai dvasios tėvų yra nedaug, įmanoma bandyti savarankiškai skaityti Šventuosius Tėvus, ypač tokius paminklus, kaip Philokalia, kuriuose yra surinkta medžiaga širdies maldai. Tai sudėtingesnis ir pavojingesnis kelias, tačiau net šv. Grigalius Nazianzietis pripažįsta, jog šis kelias yra įmanomas. Visgi, mums derėtų visuomet apsidairyti, ar nėra daugybės žymiai paprastesnių išganingų darbų, kurių mes dar neesame padarę savo gyvenime ir tik po to dairytis į dvasinio gyvenimo aukštumas.

Ortodoksų Tradicija dar žino lotynišką benediktinų Lectio Divina tradiciją (dieviškasis skaitymas). Ši tradicija susiformavo, kai Rytų vienuolystės tradicijas į Vakarus atnešė šv. Jonas Kasietis ir šv. Benediktas Nursietis. Lectio divina - tai keturių lygių Šventojo Rašto skaitymas (1 - skaitymas, lectio; 2 - apmąstymas, meditatio; 3 - malda, oratio; 4 - žiūra, contemplatio). Prieš užsiimant šiuo skaitymu galima tekstą analizuoti (skaidyti, tyrinėti moksliniu požiūriu), tačiau pradedant skaityti, šio „mėsininko“ žvilgsnio yra atsisakoma. Skaitantysis ramiai, neskubėdamas, galbūt net kelis kartus, perskaito tam tikrą, nedidelę teksto dalį. Tada ją apmąsto - patogu galvoti apie tai, ką ji reiškia protui, ką širdžiai ir ką rankai. Tada jis ramiai pasimeldžia (rekomenduojama - monotoniška, širdžiai miela malda). Tada skaitantysis būna tyloje, kur Šventasis Raštas į jį prabyla.

Šitaip Dievo Žodis suvokiamas ne kaip seniai parašytas tekstas, o kaip aktualus čia ir dabar, Gyvasis Žodis, kaip kalbantis su tavimi. Tuo ši praktika labai primena hesichazmą. Abi praktikos siekia tyloje išgirsti Dievą.

Malda - tai sunkiausias mūsų gyvenimo darbas. Vienuoliai - tai žmonės, kurie ją padaro pagrindiniu savo užsiėmimu. Todėl prisiminkime, jog svarbiausia maldoje yra atsisakyti savivalės ir būti paprastam - nemėgdžioti didžiųjų asketų. Metr. Kallistos yra pasakęs, jog apie daugelį vienuolių dvasinių pratybų galima pasakyti - „tai išbandytas kelias, tai padėjo jiems, tačiau tai nereiškia, kad tai padės tau“. 

------
Susiję įrašai:

Malda ir askezė http://ortodoksas.blogspot.com/2012/11/malda-ir-askeze.html
Ar krikščioniška malda - ne daugžodžiavimas? Apie maldą šventiesiems. http://ortodoksas.blogspot.com/2014/04/ar-krikscioniska-malda-ne.html