Nepilnavertiškumas kaip netikras nuolankumas
Šiame įraše norėčiau pakalbėti apie ego stiprumo sampratą psichologijoje, kuri, mano nuomone, gali būti labai naudinga ortodoksui dvasiniame kelyje. Ego stiprumo samprata remiasi struktūrine asmenybės teorija, sukurta psichoanalizėje. Todėl pradėsiu nuo seniausių psichoanalitinių teorijų apžvalgos, pabaigsiu kai kuriais šiuolaikinės ego psichologijos elementų apžvalga ir parodysiu ego stiprumo sampratos aktualumą ortodoksų teologijai.
STRUKTŪRINĖ ASMENYBĖS TEORIJA
Struktūrinės asmenybės teorijos pradininkas – Sigmundas Freudas. Pasak šios teorijos, asmenybę sudaro trys pagrindinės dalys – ego, superego ir id.
Id yra sudarytas iš pirminių troškimų bei poreikių. Superego – internalizuoti („suvidujinti“) iš tėvų ir visuomenės kylantys standartai bei taisyklės. Ego yra asmenybės dalis, kuri tarpininkauja tarp realybės, id poreikių, superego ir idealistinių standartų.
Id yra sudaryta iš dviejų varų (šį terminą vartoti siūlo psichoanalitikas E. Laurinaitis). Viena vara yra vadinama tanato, mirties (arba, šiuolaikinėje psichoanalizėje, agresijos) ir libidinės (seksualinės) varos.
Šioje schemoje tamsiausia spalva pažymėta įgimtoji pasąmonė, kiti du lygiai – įgytoji pasąmonė.
Iš struktūrinės asmenybės teorijos susiformavo ego psichologijos mokykla, kurią plėtojo Freudo dukra Ana Freud ir Heinzas Hartmanas. Šios mokyklos atstovai manė, jog psichikos pagrindas - vidinis konfliktas, kurį sukelia id su savyje slypinčiais varų troškimais ir superego ar išorinio pasaulio reikalavimai. Susidūrimai sukelia krizę, kurią atspindi nerimas, tampantis signalu apie kylančią nepriimtinų impulsų prasiveržimo ar savęs baudimo grėsmę, todėl ego tenka pasitelkti gynybos mechanizmus, kurie galimai kuria tam tikrą kompromisinį konflikto sprendimo būdą.
EGO STIPRUMAS
Pagal šią schemą galime apibrėžti, kas yra ego stiprumas. Ego stiprumas – tai ego galia tvarkytis su id, superego ir realybės poreikiais. Ego stiprumą apibūdina realybės suvokimo, realybės vertinimo, adaptacijų ir gynybos adekvatumas.
Ką tai reiškia geriausiai suprasime trumpai apžvelgę ego gynybos mechanizmus ir jų lygius.
Ego gynybos mechanizmai yra skirstomi pagal tai, kaip iškreipia tikrovės suvokimą. Schemos viršuje yra aukštos adaptacijos – tai dar ne kompromisų ieškojimas, problemos įveika. Aukštoms adaptacijoms priskiriami numatymas, altuizmas, humoras, slopinimas ir kiti aukšto lygio gynybos būdai. Jie suteikia maksimalų pasitenkinimą, jausmai, mintys ir jų pasekmės yra aiškiai suvokiami.
Žemesnių lygių mechanizmai yra psichinius procesus stabdantys (tai - kompromisų formavimas). Šiuose lygiuose gynyba pasireiškia grėsmingų minčių, jausmų, prisiminimų, norų, nuogąstavimų blokavimu, jie tampa nesuvokiami (išstumiami iš sąmonės). Tai ir atvirkštinė reakcija (kai reaguojama priešingai, nei iš tiesų jaučiamasi), išstūmimas (norai, mintys ar išgyvenimai “pašalinami” iš sąmonės), intelektualizacija (pradedama mąstyti labai abstrakčiai, tam, kad sumažėtų ar būtų kontroliuojami trikdantys jausmai) , savo ar kitų „Aš“, kūno vaizdo iškreipimas.
Dar labiau sutrikusiems lygiams priklauso tokie gynybos mechanizmai, kaip nuvertinimas (perdėtai neigiamai apibūdinamos savo ar kitų galimybės), idealizacija (perdėtai pabrėžiamos teigiamos kitų žmonių savybės), visagalybė (jausmai ar veiksmai išreiškiami taip, lyg žmogus turėtų ypatingas galias ar sugebėjimus, kurie yra daug viršesni ar stipresni negu kitų), neigimas, projekcija (kitiems klaidingai priskiriami savo paties nepriimtini jausmai, impulsai ar mintys), racionalizacija (tikri savo minčių, veiksmų ar jausmų motyvai nutylimi, o vietoj to pateikiami raminantys, sau patogūs). Šiuose lygiuose nemalonios ar nepriimtinos mintys, jausmai, atsakomybė yra pašalinamos iš sąmonės, klaidingai priskiriant ar nepriskiriant juos išorinėmis priežastimis.
Psichozės lygyje būdinga savigynos mechanizmų reguliacijos stoka. Jam būdingi tokie mechanizmai, kaip kliedesinė projekcija, psichozinis neigimas (kai realybė paneigiama itin stipriai ir grubiai), psichozinis iškreipimas. Tai jau labai sunkus sąmonės sutrikimas, kurio gydymą vykdo psichiatrai ir kiti specialistai.
Svarbiausia yra suvokti, kaip nebegalinčio tvarkytis su prieštaravimais žmogaus sąmonė tarsi „atitrūksta“ nuo tikrovės. Prof. E. Laurinaitis yra palyginęs žmogaus nupuolimą į neviltį kaip „kabiliukų atsikabinimą“ - žmogus praranda tvirtą atramą.
STIPRUS IR SILPNAS EGO
Vadovaudamiesi gynybos mechanizmų suvokimais, galime apibūdinti stiprų ego kaip tokį, kuris naudojasi aukštesniuosius gynybos mechanizmus, o silpną - kaip naudojantį žemesniuosius (sudėtingos problemos, žemos adaptacijos verčia jį eikvoti daugiau jėgų).
Individas su stipriu ego pasitinka iššūkius su jausmu, jog jis gali įveikti problemą ar netgi kovos su ja rezultate įgyti geros patirties. Turėdamas stiprų ego, individas jaučia, kad jis visada gali rasti išeitį.
Toks ego tarsi turi išlaikyti mus blaiviame stovyje, išlaikyti mūsų adekvatų savęs suvokimą, pasaulio suvokimą ir lūkesčių suvokimą.
Silpnas ego žvelgia į iššūkius kaip į kažką, ko derėtų vengti. Iššūkiai atrodo per sunkūs, kad su jais susitvarkytum. Problemų akivaizdoje jų vengia, pasitraukia į savo svajas. Toks ego iškreipia mūsų savęs ir tikrovės suvokimą.
HIPOTETINĖ PSICHINĖ ENERGIJA
Šiuolaikinėje psichoanalizėje ego stiprumo aptarčiai yra sukurta hipotetinės ego psichinės energijos koncepcija. Tai tokia energija, kuri padeda tvarkytis su gyvenimo ir vidinės dinamikos poreikiais ir adaptuotis gyvenimo realybėje. Tokiu būdu ego stiprumas apibrėžiamas kaip ta ego energijos dalis, kuri lieka laisva nuo šių užduočių.
Laisva energija naudojama kūrybai, žaidimams ir krizėms įveikti (kurios neišvengiamai mus užklumpa). Juo daugiau laisvos energijos turi ego, juo stipresnis jis yra.
Ego stiprinimas vyksta išlaisvinant hipotetinę energiją, t.y., jei tai įmanoma, šalinant įvairius prieštaravimus. Psichologai teigia, jog tikrovės ir savęs priėmimas, o krikščioniškos asketikos terminais šnekant, nuolankumas, stiprina mūsų gebėjimą dorotis su tikrovės iššūkiais, kaip ir tinkamų lūkesčių formavimas ir kt. Šiuo atveju nėra prasmės šnekėti apie klinikinius atvejus (jie mažai liečia krikščionišką asketiką - su jais dirbti turi psichoterapijos ir psichiatrijos specialistai), tačiau kiekvienas sveikas žmogus (kad ir kiek šis terminas bebūtų problemiškas psichiatrijoje) gali tinkamai naudodamasis krikščioniška asketika sustiprinti savo ego, t.y. užsigrūdinti gyvenimo iššūkiams. Ir priešingai, jei žmogus yra palūžęs nuo savo asketinių pratybų, jei jo ego yra susilpnėjęs, tai galimai yra blogo dvasinio gyvenimo indikatorius.
KUO VISA TAI NAUDINGA
„Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.“ (Ef 6,14-17)Tai, su kuo aš nesyk esu susidūręs Bažnyčioje ir savo asmeniniame gyvenime, yra nuolankumo ir nusižeminimo painiojimas. Kartais žmogus leidžia su savimi elgtis kaip su durų kilimėliu ir aplinkiniai sako: „štai, koks jis nuolankus, koks šventas“, o pažvelgus jam į akis matai, kad žmogus skendi gilioje neviltyje. Jis niekina save ir leidžia per jį lipti ne iš meilės kitiems, o iš paniekos sau.
Vienas psichologas yra sakęs - žmogus turi bendrauti su savimi kaip su savo geriausiu draugu. Pasvarstykime, ar savo geriausią draugą kada žeminame? Ar barame jį už menkniekius? Tai kodėl kitąsyk dėl menkniekių barame ir žeminame save, taip, kaip nedrįstume elgtis su nei vienu žmogumi kaip Dievo atvaizdu?
Šventajame Rašte mokoma „mylėti savo artimą kaip save patį“. Psichoanalitikas Erichas Frommas ne kartą yra pabrėžęs šio sakinio pabaigą - save patį. Dievas veltui nieko nesako ir šis sakinys veltui įveda tam tikrą proporciją - jei Dievas negerbia savo atvaizdo, nors yra Dievo atvaizdas, tai kaip jis gali gerbti kitą, kuris taip pat yra to paties Dievo atvaizdas? Žinoma, čia nekalbu apie savimeilę, kuri yra yda, o kalbu apie elementarią savigarbą.
Filosofas Mindaugas Kubilius rašo:
„Nusižeminimas yra jokiu būdu ne šliaužiojimas po kitų kojomis. Tai yra charakterio galia, kurios pagalba lyderis susitelkia į tikroviškų verčių ir galimybių atpažinimą. Būtent tokiu būdu atpažįstamas realus pagrindas ir nubraukia iliuzijas bei leidžia išsiskleisti tikroviškoms, t.y. tikrovę keičiančiom, svajonėms, jos vertę didinančioms vizijoms. Šitai senoliai vadino didžiadvasiškumu (lot. magnanimitas)...“ („Kas yra lyderis, arba didžioji vertės paieška“)Kai, sakykime, Johanas Ekchartas ar kitas mistikas kalba apie „susiniekinimą“ prieš Dievą, jis jokiu būdu nekalba apie savęs žeminimą. Šie mistikai turi omenyje suvokimą, jog, kaip pasakytų šv. Grigalius Palamas, kaip saulė maitina augalą ir augalas be saulės būtų niekas, taip Dievas maitiną visus buvinius savąja būtimi ir niekas nebūtų be Dievo. Tai suvokęs žmogus nevaikšto kaip žemę pardavęs, o atvirkščiai, yra pripildomas Dievo malonės ir nuoširdžios palaimos.
„Susiniekinimas“ susimenkinimo reikšme yra ne kas kito, kaip Dievo patikėtų pinigų užkasimas, užuot paleidus juos apyvarton, kaip sakoma viename iš Evangelijos palyginimų. Žmogus, užuot pripažinęs Dievo jam patikėtas dovanas, blaiviai jas vertindamas ir panaudodamas didžiai Dievo garbei, užkasa galvą smėlyje tarsi strutis ir nenori matyti tikrovės.
Todėl ego stiprumo samprata gali būti tam tikras būdas pasitikrinti savo dvasinį gyvenimą, kur link jis eina. Jei dvasinės pratybos luošina mūsų sielą, mūsų psyche, tai vargu ar jas atliekame teisingai.
Sveikas krikščionis turi gebėti įvertinti savo dovanas, nesipuikuoti jomis ir naudoti jas Dievo labui. Sveiko krikščionio gyvenimas, visi siekiai turėtų būti nukreipti į Dievą, todėl jam neturėtų įtakos šio pasaulio neramumai, piktojo spendžiami spąstai, išmėginimai - jis Dievo yra pravedamas pro bet kokią pagundą. Jo silpnybėse atsiskleidžia Dievo stiprybė, jis nevaikšto nusiminęs, nes Dievas, kaip sakoma graikiškame psalmių vertime, „atkuria jame tiesią dvasią“ (πνεύμα ευθές, Ps 50(51),10).
Schemos, prie kurių nurodytas šaltinis, paimtos iš prof. E. Laurinaičio VU Medicinos Fakultete skaitytų paskaitų (2013 metų pavasario semestro metu). Taip pat esė psichoanalizė aptariama remiantis šia literatūra: Freud, S. (1923). The Ego and the Id. The Standard Edition of the Complete Psychological Works of Sigmund Freud, Volume XIX (1923-1925): The Ego and the Id and Other Works, 1-66 ; Hall, L. Michael (1999). The Secrets of Personal Mastery. Wales, UK: Crown House Publications ; Laurinaitis, E., Milašiūnas, R. 2008. Psichoterapija. Vilnius: Vaistų Žinios.
