Kuo skiriasi tikra vaikino ir merginos meilė nuo netikro susižavėjimo?
„Džiaugiuosi, kad esu vedęs. Taip, man reikia vienatvės, kai kada užsidarau kambaryje ir skaitau. Bet visada mane lydi mintis, kad kažkas yra gretimame kambaryje: žmona, vaikai.“ - vienas pažįstamas, ketinęs visą gyvenimą praleisti celibate, tačiau po kelių metų pasiruošimo įžadams, persigalvojęs.
Su viena mergina ėjome šiltoką pavasario popietę link bernardinų sodų, palei Gedimino pilies kalną, ir šnekėjomės:
- Kaip tu supranti meilę? - paklausė ji.
- Meilė tai kai nori, kad mylimasis žmogus būtų laimingas. - atsakiau. - Esu girdėjęs istoriją apie tokią merginą, kuri vėliau, žinoma, tapo moterimi, o dar vėliau - senutė. Jaunystėje ji susipažino su vaikinu, kurį pamilo ir su kuriuo susituokė. Jie karštai vienas kitą mylėjo - nežinau, ar turėjo vaikų, tačiau karas juos išskyrė - vaikinas buvo ištremtas į Sibirą. Mergina jo metai iš metų laukė, bet apie jį nebuvo jokių žinių. Kadangi buvo religinga, ji atsisakė kurti antrą santuoką, tik laukė, laukė... Kai jau buvo arti mirties, ji pagaliau gavo žinią, kad jos mylimasis, dabar jau toks pat senukas, gyvena gretimoje Lenkijoje. Ten jis sukūrė naują šeimą. Tačiau senutė dėl to nenusivylė - jai buvo smagu sužinoti, kad mylimasis nepražuvo tremtyje, kad vertai nugyveno gyvenimą ir yra laimingas. Ji norėjo, kad jis būtų laimingas - jei jau jis neturėjo tokios stiprybės, kad visą tą laiką būtų vienas, jei jam laimei prireikė sukurti šeimą, tai ji džiaugėsi, kad viskas gerai susiklostė. Tai ir yra meilės esmė. Štai, kai kurios tikinčios poros, užauginusios vaikus ir nebegalinčios gyventi pilnaverčio santuokinio gyvenimo, senatvėje išsiskirsto į vienuolynus. Jiedu tampa vienuoliais, galbūt vienas kitam dar parašo kokį laiškelį, tačiau nepergyvena. Jie vienas kitą myli, jiems džiugu žinoti, kad kita poros pusė gyvena laimingai. O kaip tu supranti meilę?
- Kai negali gyventi be kito, ir kitas be tavęs.
- Tai čia kaip Romeo ir Džiuljeta? Man tai yra visiška meilės priešybė - kai du jauni bepročiai tiek vienas kitą apsėdo, kad netgi nusižudė, kad tik netektų būti atskirai.
- Taip, man Romeo ir Džiuljet pavyzdys žymiai suprantamesnis, negu tavo žmonės, einantys į vienuolynus. Tikra meilė - kai kitam žmogui be tavęs yra be galo blogai.
- Čia juk egoizmas - kad jis būtų man, bet negalvoju apie jį. Nenoriu kad jis būtų laimingas, noriu, kad jis būtų tik su manimi, tik man, ir niekam daugiau. Tikrai vienas kitą mylintys žmonės nori vienas kitam gero, ir nesvarbu, būti kartu, ar gyvenimas išsiskirtų - meilė tveria. Po vieną jų neapima toks blogis, kad negalėtų gyventi.
- Po vieną nėra blogai? Koks siaubas?! Taigi susiginčys ir po pirmo ginčo išeis, sakys, man ir be tavęs gerai.
- Na, jei myli, neišeis, nes norės, kad kitas žmogus būtų laimingas.
[Tyla]
- Aš žinau dar radikalesnį pavyzdį. Buvo ketvirtame amžiuje tokie sutuoktiniai, Hadrianas ir Natalija. Jiedu gyveno imperatoriaus Diokletiano persekiojimų laikais - jis žudė krikščionis už išpažįstamą tikėjimą. Kartą už krikščioniškumą buvo suimtas ir Hadrianas. Jis buvo tvirtai tikintis, todėl buvo liepta išsižadėti tikėjimo, jis buvo kankinamas. Žinoma, jis džiaugėsi galįs tokiu būdu liudyti savo krikščionišką tikėjimą. Pamačius, jog kankinimai jo neveikia, jis buvo nuteistas myriop. Tačiau prieš nužudymą Hadrianas buvo paleistas, kad atsisveikintų su žmona. Po to jis planavo grįžti priimti mirtį už Kristų, ką ir sėkmingai padarė. Tačiau kai begrįžtantį namo pro langą jį pamatė žmona, ji nuliūdo, užsirakino ir jo neįleido. Natalija pagalvojo, kad jis išsižadėjo Kristaus. Galėtų sakyti, „va kaip gerai, būsim kartu“, tačiau ji suvokė, koks svarbus Hadrianui buvo jo tikėjimas ir visokeriopai jį palaikė kankinystėje, nes tai buvo didžiausia jo laimė. Kai vyras grįžo, ji pamanė, kad jis išsigando ir išsižadėjo tikėjimo, ko būtų gailėjęsis visą likusį gyvenimą - visą likusį gyvenimą jis būtų buvęs nelaimingas. Linkėdama savo vyrui kuo didesnės laimės, Natalija linkėjo vyrui kankinystės, nes suprato, kokia tai Hadrianui yra palaima, savo nepriėmimu namo ji protestavo prieš vyro suklupimą, silpnumą savo paties atžvilgiu, savęs paties nuvylimą.
Su šiais žodžiais tyliai užlipome apsidairyti ant Trijų kryžių kalno.
-----
Susiję įrašai:
Kas yra vyro ir moters meilė? Kas yra vyriškumas ir kas - moteriškumas?
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/07/kas-yra-vyro-ir-moters-meile-kas-yra.html
Mintys apie meilę
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/03/mintys-apie-meile.html
Dar minčių apie meilę
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/04/dar-minciu-apie-meile.html
Kaip susitvarkyti su mintimis apie tai, kad partneris iki tavęs turėjo kitų?
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/11/kaip-susitvarkyti-su-mintimis-apie-tai.html
Su viena mergina ėjome šiltoką pavasario popietę link bernardinų sodų, palei Gedimino pilies kalną, ir šnekėjomės:
- Kaip tu supranti meilę? - paklausė ji.
- Meilė tai kai nori, kad mylimasis žmogus būtų laimingas. - atsakiau. - Esu girdėjęs istoriją apie tokią merginą, kuri vėliau, žinoma, tapo moterimi, o dar vėliau - senutė. Jaunystėje ji susipažino su vaikinu, kurį pamilo ir su kuriuo susituokė. Jie karštai vienas kitą mylėjo - nežinau, ar turėjo vaikų, tačiau karas juos išskyrė - vaikinas buvo ištremtas į Sibirą. Mergina jo metai iš metų laukė, bet apie jį nebuvo jokių žinių. Kadangi buvo religinga, ji atsisakė kurti antrą santuoką, tik laukė, laukė... Kai jau buvo arti mirties, ji pagaliau gavo žinią, kad jos mylimasis, dabar jau toks pat senukas, gyvena gretimoje Lenkijoje. Ten jis sukūrė naują šeimą. Tačiau senutė dėl to nenusivylė - jai buvo smagu sužinoti, kad mylimasis nepražuvo tremtyje, kad vertai nugyveno gyvenimą ir yra laimingas. Ji norėjo, kad jis būtų laimingas - jei jau jis neturėjo tokios stiprybės, kad visą tą laiką būtų vienas, jei jam laimei prireikė sukurti šeimą, tai ji džiaugėsi, kad viskas gerai susiklostė. Tai ir yra meilės esmė. Štai, kai kurios tikinčios poros, užauginusios vaikus ir nebegalinčios gyventi pilnaverčio santuokinio gyvenimo, senatvėje išsiskirsto į vienuolynus. Jiedu tampa vienuoliais, galbūt vienas kitam dar parašo kokį laiškelį, tačiau nepergyvena. Jie vienas kitą myli, jiems džiugu žinoti, kad kita poros pusė gyvena laimingai. O kaip tu supranti meilę?
- Kai negali gyventi be kito, ir kitas be tavęs.
- Tai čia kaip Romeo ir Džiuljeta? Man tai yra visiška meilės priešybė - kai du jauni bepročiai tiek vienas kitą apsėdo, kad netgi nusižudė, kad tik netektų būti atskirai.
- Taip, man Romeo ir Džiuljet pavyzdys žymiai suprantamesnis, negu tavo žmonės, einantys į vienuolynus. Tikra meilė - kai kitam žmogui be tavęs yra be galo blogai.
- Čia juk egoizmas - kad jis būtų man, bet negalvoju apie jį. Nenoriu kad jis būtų laimingas, noriu, kad jis būtų tik su manimi, tik man, ir niekam daugiau. Tikrai vienas kitą mylintys žmonės nori vienas kitam gero, ir nesvarbu, būti kartu, ar gyvenimas išsiskirtų - meilė tveria. Po vieną jų neapima toks blogis, kad negalėtų gyventi.
- Po vieną nėra blogai? Koks siaubas?! Taigi susiginčys ir po pirmo ginčo išeis, sakys, man ir be tavęs gerai.
- Na, jei myli, neišeis, nes norės, kad kitas žmogus būtų laimingas.
[Tyla]
- Aš žinau dar radikalesnį pavyzdį. Buvo ketvirtame amžiuje tokie sutuoktiniai, Hadrianas ir Natalija. Jiedu gyveno imperatoriaus Diokletiano persekiojimų laikais - jis žudė krikščionis už išpažįstamą tikėjimą. Kartą už krikščioniškumą buvo suimtas ir Hadrianas. Jis buvo tvirtai tikintis, todėl buvo liepta išsižadėti tikėjimo, jis buvo kankinamas. Žinoma, jis džiaugėsi galįs tokiu būdu liudyti savo krikščionišką tikėjimą. Pamačius, jog kankinimai jo neveikia, jis buvo nuteistas myriop. Tačiau prieš nužudymą Hadrianas buvo paleistas, kad atsisveikintų su žmona. Po to jis planavo grįžti priimti mirtį už Kristų, ką ir sėkmingai padarė. Tačiau kai begrįžtantį namo pro langą jį pamatė žmona, ji nuliūdo, užsirakino ir jo neįleido. Natalija pagalvojo, kad jis išsižadėjo Kristaus. Galėtų sakyti, „va kaip gerai, būsim kartu“, tačiau ji suvokė, koks svarbus Hadrianui buvo jo tikėjimas ir visokeriopai jį palaikė kankinystėje, nes tai buvo didžiausia jo laimė. Kai vyras grįžo, ji pamanė, kad jis išsigando ir išsižadėjo tikėjimo, ko būtų gailėjęsis visą likusį gyvenimą - visą likusį gyvenimą jis būtų buvęs nelaimingas. Linkėdama savo vyrui kuo didesnės laimės, Natalija linkėjo vyrui kankinystės, nes suprato, kokia tai Hadrianui yra palaima, savo nepriėmimu namo ji protestavo prieš vyro suklupimą, silpnumą savo paties atžvilgiu, savęs paties nuvylimą.
Su šiais žodžiais tyliai užlipome apsidairyti ant Trijų kryžių kalno.
-----
Susiję įrašai:
Kas yra vyro ir moters meilė? Kas yra vyriškumas ir kas - moteriškumas?
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/07/kas-yra-vyro-ir-moters-meile-kas-yra.html
Mintys apie meilę
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/03/mintys-apie-meile.html
Dar minčių apie meilę
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/04/dar-minciu-apie-meile.html
Kaip susitvarkyti su mintimis apie tai, kad partneris iki tavęs turėjo kitų?
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/11/kaip-susitvarkyti-su-mintimis-apie-tai.html
