Disciplina arcani (slėpiningas mokymas)


Ortodoksų Bažnyčioje nuo Apaštalų laikų egzistavo Tradicija, vadinama disciplina arcani (slėpiningas mokymas, auklėjimas). Tai buvo įsitikinimas, kad tikėjimo dalykus žmogui reikia aiškinti pagal jo tikėjimo lygį, pvz. ateistui nėra prasmės aiškinti Dieviškosios Liturgijos sekos, dalintis su jais, ką kokiais liturgijos momentais sako ir daro kunigas, įrodinėti, jog duona ir vynas tikrai virsta Kristaus Kūnu ir Krauju - tai gali tik sukelti ateisto pašaipą ir sukurti progą pasityčioti iš krikščionybės ir piktžodžiauti prieš Dievą. Šv. Grigaliaus Nazianziečio bičiulis šv. Bazilijus Didysis rašo: „Tikėjimas (δογμάτων) ir skelbimas (κηρυγμάτων) yra du skirtingi dalykai; pirmojo yra laikomasi tyloje, antrasis yra skelbiamas visam pasauliui. Viena tylos rūšis yra neaiškumas, naudojamas Raštuose, kuris daro tikėjimo dalykus sunkiai suprantamus paties skaitytojo naudai“ (De Spiritu Sancto, XXVII, 66).

Šie šv. Bazilijaus žodžiai remiasi tikėjimu Šventąja Apaštalų Tradicija (τῶν αποστὀλων παραδὀσεως, gr. Παράδοσις - Perdavimas, Pa-davimas). Pasak šv. Bazilijaus, vienos krikščioniškosios tiesos yra užrašytos, o kitos „perduodamos slėpiningu būdu“ arba „Slėpiningoje Tradicijoje“ (gr. ἐν μυστερἰω παρεδαξἀμεθα), kuri yra ne kas kita, kaip Apaštalų mokymas, perduodamas iš lūpų į lūpas. „Iš dogmų, kurių laikosi Bažnyčia, yra tokios, kurios kyla iš Rašto, o kitas mes gavome perdavimu iš Apaštalų ir abi turi tiek pat galios; joms neprieštarauja niekas, kas turi bent kokį Bažnyčios įstatymų suvokimą“ (De Spiritu Sancto, XXVII, 66).

Šv. Bazilijus pateikia daug nerašyto mokymo pavyzdžių - tai, visų pirma, įvairūs praktiniai tikėjimo aspektai - tradicija krikščionims melstis žiūrint į rytus, sakramentų teikimo apeigos, liturginiai dalykai, tačiau ir tam tikri tikėjimo dalykai, kurie netikinčiam žmogui nebūtų suprantami. Panašiai Origenas savo veikale „Prieš Celsą“ prieštarauja Ambrozijui, kad šis liepęs rašyti tikėjimo apologiją prieš pagonį - juk „kai melagingi liudytojai liudijo prieš mūsų Viešpatį ir Gelbėtoją Jėzų Kristų, Jis tylėjo“ (Contra Celsus, 1,1). Pasak Origeno, jei žmogus nėra nusiteikęs išgirsti, reikia apie savo tikėjimo slėpinius tylėti.

Grigaliui Nazianzietis rašo: „apie slėpinius kalbėkime slėpiningai, apie šventenybes - šventai“ (μυστικῶς τὰ μυστικὰ καὶ ἁγίως τὰ ἅγια) (Oratio XXV, 5).

Šis mokymas kyla iš Naujojo Testamento. Jame Kristus moko: „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“ (Mt 7,6). Be to, kai jo mokiniai paklausė, kodėl Kristus kalba palyginimais, Kristus atsakė cituodamas Senąjį Testamentą: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų“ (Lk 8,9-10). Apaštalas Paulius taip pat naudoja panašius išsireiškimus: „Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite“ (1 Kor 3,2).

Tai jokiu būdu nereiškia, kad krikščionybė turėjo kažkokią „ezoteriką“ ar „slaptą mokymą“ - tiesiog krikščionys atsisakydavo aiškinti tam tikrus savo tikėjimo dalykus, jei matydavo, kad žmogus netiki, greičiausiai tų dalykų nesupras ir aiškinimas prives tik prie piktžodžiavimo. Juk tame, kad, pavyzdžiui, kaip rašo Bazilijus, krikščionys meldžiasi tik pasisukę į rytus, nėra nieko ezoteriško, tačiau žmogui, kuris nėra krikščionis, net nėra prasmės aiškinti, kad reikia melstis būtent taip. O sužinojęs, pavyzdžiui, Eucharistinio Kanono žodžius pagonis gali panaudoti juos pasityčiojimui (iš istorinių liudijimų žinome, kad, pavyzdžiui, pagonys teatre pasirodymų metu rengė parodomuosius „krikštus“, kuriose tyčiojosi iš krikščioniškos praktikos krikštyti žmones).

Šiandien Ortodoksų Bažnyčioje vis dar daug kur likusi Tradicija „išprašyti“ katechumenus prieš tikinčiųjų liturgiją (Eucharistinį kanoną ir kt.). Po skaitinių diakonas sako: „visi katechumenai išeikite, katechumenai išeikite, te nė vienas katechumenų nepasilieka“ (arba, retais atvejais, „visi nekrikštytieji išeikite, nekrikštytieji išeikite, te nė vienas nekrikštytas nepasilieka“). O prieš tikėjimo išpažinimą diakonas sako: „Duris! Duris! Išmintingai dėmėkimės!“ (suprask: žiūrėkit, kad pro duris neįeitų pašalinių žmonių. Šis pasakymas turi ir alegorinę prasmę - kad neįeitų pro širdies duris). Žinoma, interneto amžiuje disciplina arcana tokiu būdu, kokia ji buvo praktikuojama pirmais amžiais, yra beveik neįmanoma. Tačiau aiškiausia jos išraiška - Ortodoksų Bažnyčia laikosi daugybės per Tradiciją gautų papročių, kurių raštiški patvirtinimai buvo rasti tik XX a., atradus prarastų ankstyvosios krikščionybės dokumentų - Apaštališkas Perdavimas Bažnyčiai yra svarbesnis, nei tai, kas užrašyta.

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai