Kodėl reikia aukoti vargšams?
Ar mėsos nevalgymas - pasninkavimo esmė? Ne, pasninkavimo esmė yra sąmoningas atsisakymas. Atsisakome to, kas kam kelia didžiausią pagundą - kas saldumynų, kas rūkymo, kas cukraus, kas mėsos, kas dar ko... Atėjus į svečius atsisakyti mėsos ar pieno produktų iš vis nevalia - tada pasninkas netenka prasmės. Koks tikslas yra skelbti kitiems, kad pasninkauji? Tai paneigia viso pasninko esmę...
Optos dykumos tėvai į klausimą, ko negalima valgyti per pasninką atsako: „žmonių nevalgyk“. Jei atsisakai mėsos, bet vaikštai irzlus ir piktas ir „valgai“ žmones - koks tai pasninkas? Tai ne pasninkas.
Pasninko esmė - krikščioniškos laisvės pratybos, savo valios ugdymas, kad būtume beaistriai, nepriklausomi nuo nieko. Juk kiek būna atvejų, jog žmogus visą gyvenimą valgo mėsą, o pasiekus 50-60 metų, tarkime, kilus problemų su cholesteroliu, jis negali sąmoningai atsisakyti mėsos, nes ji jam sukėlusi priklausomybę... Tarsi visą gyvenimą rūkęs rūkorius, kuris pasakius gydytojui, kad privalo mesti rūkyti, nes mirtinai susirgs, toliau rūkydamas jis smerkia save už šį poelgį, tačiau negali jam atsispirti...
Tačiau jei jau pasninkauti valios pritrūko, ar ne geriausias pasninkas būtų bent jau per Kalėdas ar prieš jas duoti kokiam skurdžiui pinigų? Ko gero, toks pasninkas būtų geriausias. Juk pasakyta: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 37). Kiekvienas žmogus - Kristaus atvaizdas, todėl ką (ne)darai tam valkatai, gulinčiam šalia praėjimo, tą (ne)darai Kristui.
Kai kas sako: bet kam duoti pinigų, jei tas valkata juos vis tiek pragers? Esu girdėjęs tokią istoriją: kartą buvo vienas asocialus žmogus, priklausomas nuo herojino, susipykęs su žmona ir vaiku, viską savo bute pardavęs vardan „dozės“. Kelis kartus jis bandė lankytis reabilitacijos centruose, bet nesėkmingai. Jis tiesiog neturėjo vilties. Vieną vakarą per konfliktą jo buvusi žmona į jo klausimą „o ką man daryti?“ ironiškai atsakė: „pasimelst pabandyk“. Jis nebuvo tikintis, nei pamaldus žmogus, bet net po ironiško tokio pasiūlymo jam toptelėjo: o kas, jeigu? Savais žodžiais pabandė nuoširdžiai paprašyti pagalbos Dievo.
Kitą dieną po stotį vaikščiojo žmogus, kuris turėjo tokį įprotį, jis Kalėdų išvakarėse tiesiog išeidavo ir atsitiktiniams žmonėms dalijo šimto dolerių kupiūras. Į klausimą, už ką, kodėl jis atsakydavo, kad tai „atsitiktinis gerumo veiksmas“. Taip atsitiktinai jis priėjo prie to narkomano ir davė jam šimtą dolerių. Narkomanas paklausė: už ką? Kodėl? O žmogus atsakė: „tai - atsitiktinis gerumo veiksmas“. Atsitiktinumas tai buvo ar ne, bet šis aktas, tą akimirką, kai narkomanas taip beviltiškai ieškojo šiaudo, už kurio galėtų nusitverti, šis veiksmas sudrebino jo esybę iki pat širdies gelmių. Pravirkęs jis buvo sukrėstas atsitiktinai sutikto žmogaus gerumo. Šis gerumo gestas privertė jį patikėti, atgauti viltį, jis vėl užsirašė į reabilitacijos centrą ir su visiškai naujomis jėgomis ėmė kovoti su savo priklausomybe.
Šitaip mūsų pinigai suteikia galimybę - materialinę galimybę rinktis, kaip juos panaudoti, kvaišalams ar išgijimui. Šitaip mūsų gerumas pažadina sąlygos pojūtį - sąlygos pasitaisyti, kuri yra mus nepaliekantis Dievo rūpestis. Juk kaip pastebi šv. Augustinas, kad ir koks žmogus bebūtų blogas, kad ir kiek bebūtų nusidėjęs, širdies gilumoje toliau rusena sąžinės liepsna, toliau rusena gėrio suvokimas, tačiau kuo labiau širdis apledėjusi, kuo ji labiau sustingusi, tuo didesnio smūgio reikia, kad ją pažadintume. Dievas mums davė sąlygą - laisvą valią, laisvą pasirinkimą, o mes galime suteikti galimybę - finansinį atspirties tašką pasirinkimui, pinigus, kuriuos pats žmogus išleis tam, kam norės. O pasirinkimas jau priklauso tik jam pačiam.
Bet Šventieji Tėvai perspėja, jog aukoti reikia ne iš puikybės, nereikia galvoti „štai aš geras, štai aš paaukojau“, auką turi lydėti nuolankumas. Galbūt tas nuolankumas ir būtų Dievo malonės kontempliacija, jos stebėjimas - juk mes aukojome ne dėl savęs, o dėl Dievo šlovės. Aukodamas krikščionis vykdo Dievo valią, aukodamas krikščionis tam, kuris priima auką apreiškia ne savo, o Visagalio Dievo gerumą. Taip aukojantysis tampa Dievo įrankiu, per kurį vyksta opus Dei, Dievo darbas, ergon, šitaip per krikščionį reiškiasi Dievo malonė. Taip mums tenka garbė tapti ne savo, o Dievo gailestingumo liudytojais ir primename žmonėms apie atsivertimo galimybę ir mūsų jau dabar turimą džiaugsmą ir pilnatvę Kristuje.
Todėl aukokime - argi tai nebus geriausias pasninkas?
