Šv. Izaokas Siras apie savęs surinkimą


Pasak šv. Izaoko, dievobaimingumas - dorybės pradžia, o dorybė gimdo tikėjimą. Ji pasėjama tada, kai protas išsilaisvina nuo išorinių distrakcijų, to, kas blaško mūsų dėmesį. Jei norime įgyti dorybę, visos mūsų mintys turi būti surinktos būsimojo atstatymo (katallasso) apmąstymui. 

Išoriniai blakšikliai gali visai išmušti iš doros kelio: „vargu ar atsirastų, o galbūt ir tikrai neatsirastų žmogus, kuris nors ir būdamas lygus angelams savo dora, pakeltų garbę“. Krikščioniui dera bėgti nuo garbės. „Gyvenimo kelio pradžia - visados protu mokytis iš Dievo žodžių ir leisti gyvenimą skurde“.

Taigi, savęs surinkimas prasideda nuo atsisakymo savo asmenybės integralumo labui. Mūsų siela, blaškoma šimtų gyvenimo užsiėmimų (intrigomis darbe, filmų žiūrėjimu, beprasmiu interneto naršymu, o gal aistros kokiam nors ženkliukų kolekcionavimui, aistros moterims ir daugybe kitų dalykų) yra suplėšoma į šimtus dalių ir atsisakydami tarsi „atkabiname“ savo sielos dalis nuo tų distkracijų, prie kurių ta dalis „prikabinta“ ir mūsų dalys sulimpa atgal į vieną gyvą visumą. Tą darom, visų pirma, įvairių pagalba, kai atsisakymas mums teigia tiesioginę naudą, jis mus laisvina.

Toks dalykas kaip garbė, pripažinimas ir panašiai gali ne tik susargdinti sielą puikybę, bet ir „perplėšti“ mūsų asmenį, atitraukiant dalį dėmesio nuo maldos ir kitų iš tikrųjų prasmingų dalykų.

Mintys paimtos iš šv. Izaoko Siro Pamokslų apie žygdarbius.

Komentarai

Populiarūs įrašai