Jėzaus Kristaus istoriškumas
Taip pat klausykitės: Istorinis Jėzus (pgl. D. Harrington) [audio]
 |
| Gerasis Ganytojas (San Callisto katakomba, III amžius) |
„Aš esu gyvybės duona!
Kas ateina pas mane,
niekuomet nebealks,
ir kas tiki mane,
niekuomet nebetrokš.“ (Jn 6,35)
Ko gero bet koks apologetinis pokalbis su netikinčiu žmogumi gali prasidėti nuo pokalbio apie Kristaus egzistavimo istorinį faktą. Kažkada pats netikėdamas Kristaus egzistavimo faktu pirmiau susižavėjau jo mokymu, ir tik tada man aštriai iškilo klausimas dėl istorinio tikrumo - juk, pagal krikščionišką teologiją, be Kristaus egzistavimo (taigi, ir be jo aukos), visas krikščioniškas mokymas yra beprasmis ir tokia religija iš principo negali egzistuoti.
Pirmiausia prieš pradedant šio klausimo aptartį, derėtų pastebėti, jog mokslininkų bendruomenėje egzistuoja vienareikšmis konsensusas: Kristus egzistavo. Absoliuti dauguma akademikų pripažįsta du Kristaus gyvenimo faktus: jo krikštą Jordano upėje, pas Joną Krikštytoją, ir jo nukryžiavimą. Dėl kitų Evangelijoje nurodytų Kristaus gyvenimo įvykių nėra sutariama taip vienareikšmiškai, tačiau nėra nei vieno įvykio, dėl kurio nerealumo istorikai sutartų.
Įsitikinti, jog tikrai egzistuoja mokslininkų sutarimas šiuo klausimu galima paėmus bet kokį akademinį įvadą į krikščionybės istoriją.
Tačiau, kaip jau įprasta mūsų visuomenėje, akademikai ir mokslo žmonės yra girdimi prasčiau, nei populiarūs viešieji kalbėtojai. Todėl kartas nuo karto vis šmėkšteli nauji XVIII-XIX amžiaus "teorijų" apie Kristaus istoriškumą apologetai. Tuos ateizmo apologetus ir aptarsime, bet iš pradžių apie viską nuosekliai.
SOKRATO ANALOGIJA
Krikščionių teologai, kalbėdami apie Kristaus istoriškumą, dažnai iš pradžių mėgsta pateikti Sokrato analogiją.
Apie graikų filosofo Sokrato egzistavimą žinome tik iš trijų liudijimų: jo mokinio Platono, komedijų kūrėjo Aristofano ir Ksenofonto, visų trijų aprašymai radikaliai skiriasi. Du yra šališki: tiek Platonas, tiek Ksenofontas yra parašę kūrinius "Sokrato apologija", kuriuose teisina Sokratą ir teigia, jog jis buvo neteisingai nuteistas mirtimi. Aristofanas jį padarė savo komedijos "Debesys" pagrindiniu herojumi ir išjuokė.
Nepaisant to, kad šių autorių liudijimai tarpusavyje prieštaraujantys, yra ir vidinių prieštaravimų. Gerai žinoma, jog nors Sokratas yra Platono dialogų pagrindinis veikėjas, intelektualiai bręstant Platonui, vyksta ir "Sokrato" minčių raida. Daugelis filosofijos istorikų naudoja terminą "Platono Sokratas", nes sutinka, jog išskyrus pačius anksčiausius dialogus, Platono aprašomas Sokratas dėsto paties Platono sukurtą filosofiją. Su tuo yra susijusi dvejonė - ar Sokratas negali būti vien metafora, kurią Aristofanas ir Platonas naudoja ta pačia prasme: kaip tam tikro išminčiaus įvardijimą?
Tačiau to niekada nesužinosime, nes turime tik tiek įrodymų, kiek turime. Ir remiantis istorijos mokslo praktika, yra pagrįsta pripažinti, jog Sokratas egzistavo.
 |
| Sokratas filosofuoja krepšyje. Scena iš Aristofano "Debesų" |
Ši analogija yra skirta tam, kad neturintys nieko bendro su istorijos mokslu žmonės pajustų, kas yra istorinis įrodymas ir kokiu metodu jis remiasi. Tai labai svarbu todėl, kad, kaip matysime, dažniausiai Kristaus istoriškumo "kritikai" nesilaiko metodologinio dosnumo prezumpcijos ir kelia Kristaus egzistavimo įrodymui didesnius reikalavimus, nei kitų asmenybių. Matome ir priešingą pavyzdį: jog naudojantis jų pačių metodologija negalėtume įrodyti net neseniai mirusių asmenų tikrumo (tai nesyk rodė įvairūs krikščionybės apologetai, pasitelkdami priešininkų "metodus" kitų asmenybių tikrumo analizei).
Kristaus atveju susiduriame su nepalyginamai didesne šaltinių gausa, nei kalbėdami apie Antikos veikėjus.
PAGRINDINIAI ŠALTINIAI APIE KRISTŲ
2. Katakombų ikonos (freskos).
Krikščionių tradicija teigia, kad ikonų (atvaizdų) tradiciją pradėjo Apaštalas Lukas, kuris tapė Dievo Motinos atvaizdus su Kūdikiu. Tačiau jų yra išlikę tik daug vėlesni nuorašai. Kita vertus, tradicija teigia, jog pirmoji ikona buvo sukurta dar Kristui esant gyvam: sergančiam Edesos karaliui Abgarui paprašius Kristų atvykti, Viešpats atsisakė, ir vietoje to nusišluostęs rankšluosčiu davė jį Apaštalui Tadui ir pasiuntė kaip savo pasiuntinį. Ant šio rankšluosčio stebuklingai atsirado Kristaus atvaizdas, ilgą laiką buvęs Edesoje, vėliau pergabentas į Konstantinopolį, išvežtas į Paryžių per IV Kryžiaus žygį ir galų gale sunaikintas per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją.
Istoriko Roberto Eisenmano teigimu, ankstyvuosiuose sirų šaltiniuose apie šią ikoną yra tiek daug rašytinių duomenų, kad jos kaip materialaus daikto egzistavimu sunku abejoti. Galimai su tokių relikvijų atgabenimu į sostines ėmė kisti ir tikslėti Kristaus vaizdavimo būdas.
Ko gero garsiausias ir smulkiausias liudijimas apie Kristų priklauso žydų istorikui Flavijui. Datuojamas 93 m., hebrajiško originalo neišliko, liko tik graikiški rankraščiai ir vertimas į arabų kalbą. Kai kurios dalys yra pripažintos klastotėmis. Autentiškomis pripažintose vietose teigia, jog prie Poncijaus piloto gyveno Jėzus, žinomas kaip Kristus, kurio pasekėjais buvo žydai ir graikai, jį nuteisė Poncijus Pilotas, buvo prikaltas prie kryžiaus, po to, jo mokinių teigimu, 3 dieną po mirties prisikėlė ir pasirodė savo mokiniams. Kaltinimai dėl klastotės (neva tai vėlesnių krikščionių pridėtas intarpas) remiasi tik tuo, kad nebūdamas krikščionis Flavijus Jėzų vadino Kristumi, nors kaip pastebi Aleksejus Osipovas, jis galėjo būti slaptas krikščionis - pirmųjų persekiojimų metu tokių buvo. Bet kokiu atveju klastotė mažai tikėtina, nes tai reikštų, jog suklastoti visi egzistuojantys šio teksto rankraščiai, o tai būtų tiesiog sąmokslo teorija, nes kitų argumentų (lingvistinių ar panašiai), įrodančių šaltinių neautentiškumą, nėra. Juolab, kad arabiškame vertime taip pat yra liudijimas apie Jėzaus egzistavimą, tačiau teiginys apie tai, kad Jėzus yra Kristus suformuluotas klausimo pavidalu. Ši teksto versija yra papildomas argumentas už tai, kad originale tikrai buvo liudijimas apie Kristaus gyvenimo faktus, sutampantis su Evangelijos faktais. Ir tai dar 93 mūsų eros metais.
Yra ir kitų senovės veikėjų, rašiusių apie kristų - tai ir Celsas, Porfirijus... tačiau tie šaltiniai nėra tokie žymūs.
O be minėtų šaltinių, Jėzus minimas ir Talmude - rabiniškojo judaizmo šventraštyje -, kuriame smerkiamas kaip eretikas. Pilnai jo vardas minimas tik du kartus, o visus kitus kartus jis trumpinimas, kas Talmude nedaroma su jokiu kitu vardu. Tai aiškinama arba ypatingai negatyviu požiūriu į Jėzų, arba netgi prakeikimu - jo vardo sutrumpinimą sudaro tos pačios tris raidės, kuriomis prasideda tradicinis prakeiksmas.
Talmudas teigia, jog Kristus gimė iš Marijos, kilo iš Dovydo giminės, su Juozapu ir Marija bėgo į Egiptą, išmoko ten magijos, jos pagalba darė stebuklus, laikė save dievu, pesach (Velykų) išvakarėse buvo nubaustas už būrimą, viliojo izraelitus pereiti į svetimą religiją.
Matome, jog daugumą Evangelijoje minimų istorinių faktų galima sėkmingai rasti ir nekrikščioniškuose šaltiniuose. Tačiau tai nesustabdė Apšvietos fanatikų nuo Kristaus egzistavimo neigimo.
Kristaus atveju susiduriame su nepalyginamai didesne šaltinių gausa, nei kalbėdami apie Antikos veikėjus.
PAGRINDINIAI ŠALTINIAI APIE KRISTŲ
1. Naujasis Testamentas.
Pirmas plačiai žinomas istorinis dokumentas, kuris nurodo į Kristaus istorinį egzistavimą, yra pats Naujasis Testamentas. Dėl jo autentiškumo istorikai neabejoja, jis datuojamas I mūsų eros amžiui.
Naująjį Testamentą sudaro 8 šališkų autorių, tekstai. Tai - solidus liudijimas apie Kristaus egzistavimą. Be 4 kanonių Evangelijų dar egzistuoja apokrifinės, t.y. alternatyvūs pasakojimai, krikščionių Bažnyčios laikyti melagingais ar iškraipančiais Kristaus mokymą. Vienok istorikui tai yra tiesiog dar vienas dokumentas, liudijantis apie Jėzaus egzistavimą.
Pirmas plačiai žinomas istorinis dokumentas, kuris nurodo į Kristaus istorinį egzistavimą, yra pats Naujasis Testamentas. Dėl jo autentiškumo istorikai neabejoja, jis datuojamas I mūsų eros amžiui.
Naująjį Testamentą sudaro 8 šališkų autorių, tekstai. Tai - solidus liudijimas apie Kristaus egzistavimą. Be 4 kanonių Evangelijų dar egzistuoja apokrifinės, t.y. alternatyvūs pasakojimai, krikščionių Bažnyčios laikyti melagingais ar iškraipančiais Kristaus mokymą. Vienok istorikui tai yra tiesiog dar vienas dokumentas, liudijantis apie Jėzaus egzistavimą.
2. Katakombų ikonos (freskos).
 |
| Kristus ir Apaštalai. Domittila katakombos, III amžius |
Pirmųjų amžių krikščionys buvo persekiojami ir žudomi, todėl jie rinkdavosi į slaptus susirinkimus katakombose, kur ėmė tapyti freskas. Jų freskos vaizdavo Kristaus gyvenimą ir buvo kone pirmąja medija, kuria krikščionys perdavinėjo vienas kitam savo teologiją.
Ankstyvųjų (II-III a.) freskų egzistavimas kartu su rašytiniais šaltiniais yra papildomas stiprus pačių krikščionių istorinis liudijimas apie Kristaus egzistavimą.
Istoriko Roberto Eisenmano teigimu, ankstyvuosiuose sirų šaltiniuose apie šią ikoną yra tiek daug rašytinių duomenų, kad jos kaip materialaus daikto egzistavimu sunku abejoti. Galimai su tokių relikvijų atgabenimu į sostines ėmė kisti ir tikslėti Kristaus vaizdavimo būdas.
 |
| Pirmoji pieštinė Jėzaus Kristaus ikona su barzda, katakombų freska, IV a. |
3. Nekrikščioniški liudijimai
Tačiau Kristaus įrodymas grindžiamas ir gausybe nekrikščionių liudijimų.
Pats seniausias liudijimas apie Kristaus egzistavimą yra stoiko filosofo Mara Bar-Serapiono laiškas savo sūnui. Istorikų teigimu jis rašytas I amžiaus pabaigoje arba II pradžioje (dauguma datuoja ~73 m.). Akademikai neabejoja jo autentiškumu. Laiške tėvas moko sūnų, apie tai, kad reikia siekti išminties ir pateikia tris pavyzdžius, kaip sau pakenkė žmonės, nužudydami išminčius: Platoną, Pitagorą ir Žydų Karalių. Pastarasis asmuo įvardijamas būtent kaip žydų karalius arba žydų išminčius, bet Jėzaus vardas neminimas. Tai suteikė peno "skeptikams" abejoti, ar čia kalbama apie Kristų, tačiau įskaitant faktą, jog minimas nukryžiavimas, istorikai remdamiesi sveiku protu interpretuoja šį minėjimą kaip kalbėjimą apie Kristų, o tiesioginį vardo nepaminėjimą aiškina viena vertus tuo, jog tuo metu vyko krikščionių persekiojimai, kita vertus tuo, kad autorius akivaizdžiai nebuvo krikščionybės išpažinėjas ir pačiai krikščionybei nesimpatizavo.
Antrasis autorius ankstyvas autorius - Plinijus Jaunesnysis, Ponto ir Bitnijos provincinis gubernatorius. Laiške imperatoriui jis aprašo krikščionių teismus ir prašo imperatoriaus patarimų. Pagrindinė krikščionių kaltė - jie šlovina Kristų kaip Dievą (lot. quasi deo) ir atsisako aukoti aukas pagonių dievams bei šlovinti Romos imperatorių. Žinoma, gali kilti klausimas, ar tai yra istorinis argumentas, jei rašo tik apie Kristaus pasekėjus, o ne apie patį Kristų? Istorinis argumentas čia toks: jis rašo, kad krikščionis kviesdavosi ir klausdavo tris kartus, ar jie Kristaus pasekėjai, primindamas apie už tai gręsiančią mirties bausmę (tokią procedūrą numatė romėnų teisė). Triskart pripažinus, jog esi krikščionis, jei būdavai Romos pilietis, nukirsdavo galvą, jei ne pilietis - siųsdavo į cirką, kur tave sudraskydavo liūtai, arba nukankindavo kokiu kitu išradingu būdu. Reiškia, tie žmonės, Kristaus amžininkai, buvo įsitikinę Kristaus egzistavimu tiek pat, kiek bet kurio kito savo laikotarpio žmogaus. Neigti tokį istorinį įrodymą būtų mažų mažiausiai neprotinga, nes jei siaurintume ratą iki žmonių, kurie patys savo akimis matė Kristų, tai taikydami tokius pačius griežtus reikalavimus mūsų laikų garsiems asmenims turėtume pripažinti, kad negalime įrodyti net Lietuvos prezidentės egzistavimo fakto, nes niekada jos nematėme savo akimis, kaip jie, greičiausiai, niekada nematė Kristaus, nors buvo jo amžininkai.
Pats seniausias liudijimas apie Kristaus egzistavimą yra stoiko filosofo Mara Bar-Serapiono laiškas savo sūnui. Istorikų teigimu jis rašytas I amžiaus pabaigoje arba II pradžioje (dauguma datuoja ~73 m.). Akademikai neabejoja jo autentiškumu. Laiške tėvas moko sūnų, apie tai, kad reikia siekti išminties ir pateikia tris pavyzdžius, kaip sau pakenkė žmonės, nužudydami išminčius: Platoną, Pitagorą ir Žydų Karalių. Pastarasis asmuo įvardijamas būtent kaip žydų karalius arba žydų išminčius, bet Jėzaus vardas neminimas. Tai suteikė peno "skeptikams" abejoti, ar čia kalbama apie Kristų, tačiau įskaitant faktą, jog minimas nukryžiavimas, istorikai remdamiesi sveiku protu interpretuoja šį minėjimą kaip kalbėjimą apie Kristų, o tiesioginį vardo nepaminėjimą aiškina viena vertus tuo, jog tuo metu vyko krikščionių persekiojimai, kita vertus tuo, kad autorius akivaizdžiai nebuvo krikščionybės išpažinėjas ir pačiai krikščionybei nesimpatizavo.
Antrasis autorius ankstyvas autorius - Plinijus Jaunesnysis, Ponto ir Bitnijos provincinis gubernatorius. Laiške imperatoriui jis aprašo krikščionių teismus ir prašo imperatoriaus patarimų. Pagrindinė krikščionių kaltė - jie šlovina Kristų kaip Dievą (lot. quasi deo) ir atsisako aukoti aukas pagonių dievams bei šlovinti Romos imperatorių. Žinoma, gali kilti klausimas, ar tai yra istorinis argumentas, jei rašo tik apie Kristaus pasekėjus, o ne apie patį Kristų? Istorinis argumentas čia toks: jis rašo, kad krikščionis kviesdavosi ir klausdavo tris kartus, ar jie Kristaus pasekėjai, primindamas apie už tai gręsiančią mirties bausmę (tokią procedūrą numatė romėnų teisė). Triskart pripažinus, jog esi krikščionis, jei būdavai Romos pilietis, nukirsdavo galvą, jei ne pilietis - siųsdavo į cirką, kur tave sudraskydavo liūtai, arba nukankindavo kokiu kitu išradingu būdu. Reiškia, tie žmonės, Kristaus amžininkai, buvo įsitikinę Kristaus egzistavimu tiek pat, kiek bet kurio kito savo laikotarpio žmogaus. Neigti tokį istorinį įrodymą būtų mažų mažiausiai neprotinga, nes jei siaurintume ratą iki žmonių, kurie patys savo akimis matė Kristų, tai taikydami tokius pačius griežtus reikalavimus mūsų laikų garsiems asmenims turėtume pripažinti, kad negalime įrodyti net Lietuvos prezidentės egzistavimo fakto, nes niekada jos nematėme savo akimis, kaip jie, greičiausiai, niekada nematė Kristaus, nors buvo jo amžininkai.
 |
| Krikščionis gyvas sušeriamas liūtui cirke. Katakombų freska. |
Kitas romėnų autorius aprašantis krikščionių teismus buvo Tacitas. "Analuose" jis pasakoja apie Romos gaisrą, kurio kaltę imperatorius Neronas suvertė krikščionims. Vertingiausias šio dokumento liudijimas - Tacitas tvirtina, jog krikščionių lyderį Kristų, valdant Tiberijui, mirtimi nubaudė prokuratorius Poncijus Pilotas. Tai yra labai tikslus liudijimas apie jo mirtį, nes nurodoma tiksli data ir teisėjas.
Kitas autorius, Seutonijus, savo veikale "12 imperatorių gyvenimai" rašė apie tai, kad imperatorius Klaudijus iš Romos išvarė žydus sunerimusius dėl Kristaus. Jo liudijimas sutampa su Apaštalo Pauliaus laiške korintiečiems minimu žydų išsiuntimu iš Romos. Pagrindinę abejonę kai kuriems istorikams kėlė tai, jog Seutonijus vartoja vardą Chrestus, o ne Christus. Tačiau lingvistiniai tyrimai rodo, jog būtent Chrestus buvo pradinis lotyniškas Kristaus įvardijimas, išlikęs iki šiol šiuolaikinėje prancūzų kalboje. Ši lingvistinė interpretacija palaikoma dar dviejų argumentų: 1) Nors Chrestus buvo lotyniškas vardas, žydų tarpe jis nebuvo naudojamas, o Seutonijus tikina, kad tai buvo žydas; 2) Kai kurie autoriai teigia, esą chrestus galėjo būti bendrinis žodis "vergas", tačiau I mūsų eros amžiuje nežinome jokių žydų neramumų, susijusių su vergove. Šio laiško kaip liudijimo naudojimas kai kurių akademikų įvertinamas kaip diskutuotinas.
Ko gero garsiausias ir smulkiausias liudijimas apie Kristų priklauso žydų istorikui Flavijui. Datuojamas 93 m., hebrajiško originalo neišliko, liko tik graikiški rankraščiai ir vertimas į arabų kalbą. Kai kurios dalys yra pripažintos klastotėmis. Autentiškomis pripažintose vietose teigia, jog prie Poncijaus piloto gyveno Jėzus, žinomas kaip Kristus, kurio pasekėjais buvo žydai ir graikai, jį nuteisė Poncijus Pilotas, buvo prikaltas prie kryžiaus, po to, jo mokinių teigimu, 3 dieną po mirties prisikėlė ir pasirodė savo mokiniams. Kaltinimai dėl klastotės (neva tai vėlesnių krikščionių pridėtas intarpas) remiasi tik tuo, kad nebūdamas krikščionis Flavijus Jėzų vadino Kristumi, nors kaip pastebi Aleksejus Osipovas, jis galėjo būti slaptas krikščionis - pirmųjų persekiojimų metu tokių buvo. Bet kokiu atveju klastotė mažai tikėtina, nes tai reikštų, jog suklastoti visi egzistuojantys šio teksto rankraščiai, o tai būtų tiesiog sąmokslo teorija, nes kitų argumentų (lingvistinių ar panašiai), įrodančių šaltinių neautentiškumą, nėra. Juolab, kad arabiškame vertime taip pat yra liudijimas apie Jėzaus egzistavimą, tačiau teiginys apie tai, kad Jėzus yra Kristus suformuluotas klausimo pavidalu. Ši teksto versija yra papildomas argumentas už tai, kad originale tikrai buvo liudijimas apie Kristaus gyvenimo faktus, sutampantis su Evangelijos faktais. Ir tai dar 93 mūsų eros metais.
Yra ir kitų senovės veikėjų, rašiusių apie kristų - tai ir Celsas, Porfirijus... tačiau tie šaltiniai nėra tokie žymūs.
O be minėtų šaltinių, Jėzus minimas ir Talmude - rabiniškojo judaizmo šventraštyje -, kuriame smerkiamas kaip eretikas. Pilnai jo vardas minimas tik du kartus, o visus kitus kartus jis trumpinimas, kas Talmude nedaroma su jokiu kitu vardu. Tai aiškinama arba ypatingai negatyviu požiūriu į Jėzų, arba netgi prakeikimu - jo vardo sutrumpinimą sudaro tos pačios tris raidės, kuriomis prasideda tradicinis prakeiksmas.
Talmudas teigia, jog Kristus gimė iš Marijos, kilo iš Dovydo giminės, su Juozapu ir Marija bėgo į Egiptą, išmoko ten magijos, jos pagalba darė stebuklus, laikė save dievu, pesach (Velykų) išvakarėse buvo nubaustas už būrimą, viliojo izraelitus pereiti į svetimą religiją.
Matome, jog daugumą Evangelijoje minimų istorinių faktų galima sėkmingai rasti ir nekrikščioniškuose šaltiniuose. Tačiau tai nesustabdė Apšvietos fanatikų nuo Kristaus egzistavimo neigimo.
MITO TEORIJA
XVIII amžiuje prancūzų "švietėjas" Charles-François Dupuis sukūrė vadinamą "Kristaus mito teoriją", kurią neseniai bandė prikelti Zeitgeist sekta. Jis neva naudodamasis "istoriniu-kritiniu" metodu įrodė, jog šaltiniai, kuriais grindžiamas Kristaus istoriškumas, nepakankami, idant galėtume teigti, jog Kristus egzistavo. Jo nuomone, Kristaus niekada nebuvo, o Evangelija tėra jau ankščiau egzistavusių mitų rinkinys, kur Kristus - tai sudievinta saulė, o krikščionybė - saulės kultas.
Atsakydamas į šį absurdą prancūzų katalikas Jean-Baptiste Pérès parašė linksmą Dupuis darbo parodiją (Grand Erratum, 1827 m.), kur remdamasis paties Dupuis metodu "įrodė", jog Napaleonas (kuris buvo miręs vos prieš 6 metus) niekada neegzistavo, o iš tiesų tebuvo sudievintos saulės mitas.
Tačiau Dupuis netruko išpopuliarėti ir netrukus sulaukė sekėjų, tokių kaip de Volney, kuris įrodinėjo, jog krikščionybė atsirado iš mitraizmo, o mitraizmas - iš budizmo. Tokie teiginiai visiškai nedera su šiuolaikiniais religijotyros duomenimis, pats de Volney savo laikmečiu nelabai galėjo turėti kokių nors rimtų duomenų apskritai, todėl laužė juos iš piršto.
XVIII amžiuje prancūzų "švietėjas" Charles-François Dupuis sukūrė vadinamą "Kristaus mito teoriją", kurią neseniai bandė prikelti Zeitgeist sekta. Jis neva naudodamasis "istoriniu-kritiniu" metodu įrodė, jog šaltiniai, kuriais grindžiamas Kristaus istoriškumas, nepakankami, idant galėtume teigti, jog Kristus egzistavo. Jo nuomone, Kristaus niekada nebuvo, o Evangelija tėra jau ankščiau egzistavusių mitų rinkinys, kur Kristus - tai sudievinta saulė, o krikščionybė - saulės kultas.
Atsakydamas į šį absurdą prancūzų katalikas Jean-Baptiste Pérès parašė linksmą Dupuis darbo parodiją (Grand Erratum, 1827 m.), kur remdamasis paties Dupuis metodu "įrodė", jog Napaleonas (kuris buvo miręs vos prieš 6 metus) niekada neegzistavo, o iš tiesų tebuvo sudievintos saulės mitas.
Tačiau Dupuis netruko išpopuliarėti ir netrukus sulaukė sekėjų, tokių kaip de Volney, kuris įrodinėjo, jog krikščionybė atsirado iš mitraizmo, o mitraizmas - iš budizmo. Tokie teiginiai visiškai nedera su šiuolaikiniais religijotyros duomenimis, pats de Volney savo laikmečiu nelabai galėjo turėti kokių nors rimtų duomenų apskritai, todėl laužė juos iš piršto.
 |
| de Volney antkapis |
Vienas paskutiniųjų viešų šios "teorijos" apologetų pasispardymų buvo Arthuro Drewso knyga "Mitas apie Kristų", išleista 1909 m. Jį iškvietė į disputą liuteronai ir dispute jis pralaimėjo. Nuo to laiko tokio pobūdžio knygos buvo išstumtos iš oficialių mokslinių institucijų.
Argumentus prieš "mito teoriją" galima suskirstyti į tris grupes: 1) Teorijos loginis nenuoseklumas; 2) Istorinis, nemitologinis krikščionybės teiginių pobūdis; 3) Įrodymai, jog krikščionybė yra nesinkretiška religija.
Pirmąją dalį jau aptarėme - naudojantis "mito teorijos" pasekėjų metodologija, tektų pripažinti, jog neegzistavo daugelio istorinių asmenybių, sunku būtų įrodyti net dabar gyvų asmenybių tikrumą.
Antrojo pobūdžio argumentai plaukia iš pirmo. Kaip pažymėjo Schellingas, esminis mito bruožas - mitologija yra amžinoji dabartis, t.y. mitai yra antistoriniai, jie iliustruoja tam tikrą idėją, archetipą. Tačiau jei iš istorinių dokumentų matome, jog tai, kuo tiki krikščionybė yra istoriniai įvykiai, tai jau įrodo, jog krikščionybė nėra mitų rinkinys, nes krikščionių tikėjimo objektas nėra mitai.
Mito teorija ilgai naudojosi Tarybų Sąjungos "mokslinio ateizmo" propagandistai. Tačiau ilgainiui Vakarų religijotyrai darant vis naujus perversmus šių tyrimų srityje, TSRS "mokslas" apie religiją tame fone ėmė atrodyti tiesiog juokingai, todėl pereita prie sudėtingesnės, socioekonominės teorijos.
Ši teorija bandė diskredituoti krikščionybę aiškindama jos kilmę pseudomarksistiškai, neva tai tebuvo natūrali žmonių reakciją į ekonominę realybę. Pseudo, nes iš tiesų Frydrichas Engelsas, nagrinėjęs krikščionybės klausimą, nepriėjo tokių išvadų. Tarybų Sąjungos "marksistai" savo ruožtu teigė, neva egzistavo tam tikros objektyvios istorinės priežastys.
Teigta, esą, Kristaus atėjimo laiku ekonomika buvo nuosmukyje, visi vergų sukilimai Romos imperijoje jau buvo sustabdyti, moralinis pakylimas sutryptas, todėl nusivylę vergai ėmė ieškoti teisybes ne šitame, o kitame pasaulyje. Taip atsirado vergų religija - krikščionybė, kuri panaudojo svetimas mitologemas savo socialinei būčiai aiškinti.
Tačiau istorinė tiesa yra ta, kad jokios TSRS istoriografijoje minimos "vergų revoliucijos" iš tikrųjų nebuvo. Ekonominio nuosmukio nebuvo - imperatoriais Augusto laikais Roma klestėjo kaip niekada ankščiau ir niekada vėliau savo istorijoje, o plataus masto vergų sukilimai visoje Romos imperijoje vienodai vyko tiek prieš pat Kristų, tiek Kristaus gyvenimo metais, tiek po jo. Kai kurie jų siekė Spartako sukilimo mastą. Be to, kaip žinia, iškart po Kristaus mirties prasidėjo ir Judėjos maištas. Tai reiškia, kad nebuvo jokio "moralinio nuosmūkio" ar nevilties, nes maištai kaip vyko, taip vyko.
Be to, krikščionybė atsirado Judėjoje, o žydai nebuvo vergai. Nei vienas iš Apaštalų taip pat nebuvo vergas. Ir iš Apaštalų laiškų matome, kad nuo pat pradžių krikščionys buvo įvairių socialinių sluoksnių atstovai.
Todėl "socioekonominė teorija", kaip sudėtingesnis mito teorijos variantas, taip pat pasirodo esanti išlaužta iš piršto, ne išvesta iš žinomų istorinių faktų, o sugalvota kriškčionybės diskreditavimui. Tačiau po TSRS žlugimo daugiau nebeliko šalies, kur religijotyrininkai palaikytų šią teoriją.
APIBENDRINIMAS
Taigi, faktai kalba patys už save. Visos neva "paaiškinančios" objektyviai krikščionybės kilmę teorijos atrodo juokingai tiek teologiniu požiūriu, nes dažniausiai kraipo krikščionių teiginius, tiek istoriniu, nes arba remiasi pritempimais, arba išgalvotais istorijos faktais. Regis, tokių "teorijų" atsiradimas susijęs daugiau su žmonių noru, negu su tikrove.
Argumentus prieš "mito teoriją" galima suskirstyti į tris grupes: 1) Teorijos loginis nenuoseklumas; 2) Istorinis, nemitologinis krikščionybės teiginių pobūdis; 3) Įrodymai, jog krikščionybė yra nesinkretiška religija.
Pirmąją dalį jau aptarėme - naudojantis "mito teorijos" pasekėjų metodologija, tektų pripažinti, jog neegzistavo daugelio istorinių asmenybių, sunku būtų įrodyti net dabar gyvų asmenybių tikrumą.
Antrojo pobūdžio argumentai plaukia iš pirmo. Kaip pažymėjo Schellingas, esminis mito bruožas - mitologija yra amžinoji dabartis, t.y. mitai yra antistoriniai, jie iliustruoja tam tikrą idėją, archetipą. Tačiau jei iš istorinių dokumentų matome, jog tai, kuo tiki krikščionybė yra istoriniai įvykiai, tai jau įrodo, jog krikščionybė nėra mitų rinkinys, nes krikščionių tikėjimo objektas nėra mitai.
Trečios grupės argumentai taip pat plaukia iš pirmų dviejų. Paviršutiniškai žvelgiant, sinkretizmo negalimybę rodo jau vien krikščionybės priešiškumas visoms kitoms egzistavusioms religijoms. Jei krikščionybė tebuvo pagoniškų mitų mišinys, tai kodėl visi Romos pagonys sutartinai persekiojo krikščionis? Jei tai tebuvo judaizmo sekta, tai kodėl žydų nepersekiojo, o krikščionis - persekiojo?
Kitas dalykas, krikščioniškoji teologija iš tiesų yra unikali ir autentiška, o kai kurių bandymai tai paneigti dažniausiai yra pritempti ir nesąžiningi. Pavyzdžiui, Šventosios Trejybės koncepcija (Vienas Dievas trijuose asmenyse, trys hipostazės - viena esmė) egzistuoja tik krikščionybėje. Kai kurie "kritikai" teigia, esą indiškoji Trimurti (tridievystės) koncepcija yra analogiška, jie turi trijų aukščiausių dievų triadą: Brahmos, Višnu ir Šyvos. Tačiau nesąžiningai nutylima tai, kad trimurti koncepcija atsirado tik postvediniu puran periodu (300-1200 m. po Kristaus), t.y. kai Indijoje jau veikė ne tik Apaštalo Tomo I a. pab. - II a. pr. įsteigta misija, bet ir plačiai veikė Asirijos Bažnyčios misionieriai. Be to, kaip pažymi indologai (pavyzdžiui, A. L. Basham), trimurti Trejybę primena tik paviršutiniškai, o iš tiesų šios dvi teologinės koncepcijos nieko bendro neturi (garbinantys trimurti indai visada garbiną dievą aukščiau kitų, pavyzdžiui, brahmą iškelia aukščiau kitų dviejų, arba visus tris suvokia kaip kurio nors vieno avatarus, t.y. ne hipostazes kaip krikščionybėje, o kaip modalumus). Analogiškai lietuviškoji pagonybė, veikiama krikščionybės, buvo suformavusi savo "trejybę": Velino, Perūno ir Dievo, tačiau jie buvo suvokiami kaip tris atskiri, tarpusavyje kovojantys dievai ir tai tebuvo krikščioniškos teologijos imitacija, o ne atitikmuo.
Autentiškas ir krikščionių teiginys, jog Kristus buvo Dievas, tikras žmogus ir tikras Dievas. Antikos mitologijoje egzistavo tik pusdieviai, t.y. pusiau žmonės, pusiau dievai. Egzistavo apoteozės samprata - mirtingas herojus perspektyvoje galėjo tapti nemirtingu dievu. Tik visiškas diletantas, nesuvokiantis krikščioniškos teologijos, gali tai gretinti su Evangelija, nes Kristus krikščionybėje suvokiamas kaip tikras Dievas, kuris prisiėmė žmogaus mirtingą prigimtį, bet jis netapo Dievu, jis juo buvo visados. Krikščioniška teozės samprata taip pat nenumato žmogaus tapimo lygiaverčio Dievui, o numato įsisūnijimą, priėmimą dalyvauti Šventojoje Trejybėje, kurią jungia meilės santykis. Žmogus tampa dieviškosios prigimties dalininku, tačiau pats netampa nauju, atskiru dievu.
Ir priešingai, atsiradus krikščionybei buvo susiformavęs eretiškas gnostikų mokymas, kurie teigė, jog krikščionybė tėra vienos tiesos, kuri išreiškiama ir pagonybėje, variantas. Kai kurie gnostikai laikė Kristų žmogumi, kuris tapo Dievu ir panašiai. Jie su pagonybe nekonfliktavo, naudojosi pagoniškais mitais, kuriuos kergė su Evangelijos istoriniais pavadinimais, tačiau jie... nebuvo krikščionys ir krikščionys nuo pradžios juos kritikavo kaip pagonis ir politeistus.
Bažnyčios Tėvams taip pat buvo žinomas faktas, kad kai kurios mitologemos, kaip, pavyzdžiui, tvanas, nekaltas mergelė, Prometėjo nuopolis (Liuciferio nuopolis), Oidipo dalia (Judo Iskarioto dalia) ir taip toliau buvo abstrakčiu pavidalu žinomos pagonims, tačiau tik krikščionių istorijoje tapo faktais. Šitoks mitologemų egzistavimas už krikščionybės ribų siejamas su tam tikrų bendražmogiškų archetipų (provaizdžių) egzistavimu. Patristinėje interpretacijoje, kadangi visi žmonės kažkada kilo iš Adomo ir Ievos, iš Edemo, jie visi savo sieloje (sielos procesų visuma - tai psichika) turi tam tikrą pirminį apreiškimą, t.y. tam tikrus atsiminimus, provaizdžius apie Dievą. Žydai ir krikčionys turi Dievo apreiškimą, kuris viską paaiškina tiksliai ir išsamiai. Todėl tai, kad egzistuoja sutampačios su teologija mitologemos nekelia jokių problemų, nes mes akivaizdžiai matome, kad tos mitologemos yra antistorinės ir jas sudėjus į krūvą krikščionybės niekaip negausime. Juk gavę paskirų automobilio detalų (bet ir tai, ne visas) automobilio taip pat nesudėtume, kaip iš tų paskirų mitologemų neišeina išvesti net krikščionybės užuomazgų.
Ir priešingai, tai, kad visose pasaulio kultūrose egzistuoja tam tikros bendros mitologemos, nors tos kultūros tūkstantmečius neturėjo sąlyčio, rodo, jog krikščionybėje iš tiesų yra įkūnyta kažkokia objektyvi, bendražmogiška tiesa, kuri egzistuoja bent kaip bendražmogiškas psichinis faktas.
SOCIOEKONOMINĖ TEORIJAKitas dalykas, krikščioniškoji teologija iš tiesų yra unikali ir autentiška, o kai kurių bandymai tai paneigti dažniausiai yra pritempti ir nesąžiningi. Pavyzdžiui, Šventosios Trejybės koncepcija (Vienas Dievas trijuose asmenyse, trys hipostazės - viena esmė) egzistuoja tik krikščionybėje. Kai kurie "kritikai" teigia, esą indiškoji Trimurti (tridievystės) koncepcija yra analogiška, jie turi trijų aukščiausių dievų triadą: Brahmos, Višnu ir Šyvos. Tačiau nesąžiningai nutylima tai, kad trimurti koncepcija atsirado tik postvediniu puran periodu (300-1200 m. po Kristaus), t.y. kai Indijoje jau veikė ne tik Apaštalo Tomo I a. pab. - II a. pr. įsteigta misija, bet ir plačiai veikė Asirijos Bažnyčios misionieriai. Be to, kaip pažymi indologai (pavyzdžiui, A. L. Basham), trimurti Trejybę primena tik paviršutiniškai, o iš tiesų šios dvi teologinės koncepcijos nieko bendro neturi (garbinantys trimurti indai visada garbiną dievą aukščiau kitų, pavyzdžiui, brahmą iškelia aukščiau kitų dviejų, arba visus tris suvokia kaip kurio nors vieno avatarus, t.y. ne hipostazes kaip krikščionybėje, o kaip modalumus). Analogiškai lietuviškoji pagonybė, veikiama krikščionybės, buvo suformavusi savo "trejybę": Velino, Perūno ir Dievo, tačiau jie buvo suvokiami kaip tris atskiri, tarpusavyje kovojantys dievai ir tai tebuvo krikščioniškos teologijos imitacija, o ne atitikmuo.
Autentiškas ir krikščionių teiginys, jog Kristus buvo Dievas, tikras žmogus ir tikras Dievas. Antikos mitologijoje egzistavo tik pusdieviai, t.y. pusiau žmonės, pusiau dievai. Egzistavo apoteozės samprata - mirtingas herojus perspektyvoje galėjo tapti nemirtingu dievu. Tik visiškas diletantas, nesuvokiantis krikščioniškos teologijos, gali tai gretinti su Evangelija, nes Kristus krikščionybėje suvokiamas kaip tikras Dievas, kuris prisiėmė žmogaus mirtingą prigimtį, bet jis netapo Dievu, jis juo buvo visados. Krikščioniška teozės samprata taip pat nenumato žmogaus tapimo lygiaverčio Dievui, o numato įsisūnijimą, priėmimą dalyvauti Šventojoje Trejybėje, kurią jungia meilės santykis. Žmogus tampa dieviškosios prigimties dalininku, tačiau pats netampa nauju, atskiru dievu.
Ir priešingai, atsiradus krikščionybei buvo susiformavęs eretiškas gnostikų mokymas, kurie teigė, jog krikščionybė tėra vienos tiesos, kuri išreiškiama ir pagonybėje, variantas. Kai kurie gnostikai laikė Kristų žmogumi, kuris tapo Dievu ir panašiai. Jie su pagonybe nekonfliktavo, naudojosi pagoniškais mitais, kuriuos kergė su Evangelijos istoriniais pavadinimais, tačiau jie... nebuvo krikščionys ir krikščionys nuo pradžios juos kritikavo kaip pagonis ir politeistus.
Bažnyčios Tėvams taip pat buvo žinomas faktas, kad kai kurios mitologemos, kaip, pavyzdžiui, tvanas, nekaltas mergelė, Prometėjo nuopolis (Liuciferio nuopolis), Oidipo dalia (Judo Iskarioto dalia) ir taip toliau buvo abstrakčiu pavidalu žinomos pagonims, tačiau tik krikščionių istorijoje tapo faktais. Šitoks mitologemų egzistavimas už krikščionybės ribų siejamas su tam tikrų bendražmogiškų archetipų (provaizdžių) egzistavimu. Patristinėje interpretacijoje, kadangi visi žmonės kažkada kilo iš Adomo ir Ievos, iš Edemo, jie visi savo sieloje (sielos procesų visuma - tai psichika) turi tam tikrą pirminį apreiškimą, t.y. tam tikrus atsiminimus, provaizdžius apie Dievą. Žydai ir krikčionys turi Dievo apreiškimą, kuris viską paaiškina tiksliai ir išsamiai. Todėl tai, kad egzistuoja sutampačios su teologija mitologemos nekelia jokių problemų, nes mes akivaizdžiai matome, kad tos mitologemos yra antistorinės ir jas sudėjus į krūvą krikščionybės niekaip negausime. Juk gavę paskirų automobilio detalų (bet ir tai, ne visas) automobilio taip pat nesudėtume, kaip iš tų paskirų mitologemų neišeina išvesti net krikščionybės užuomazgų.
Ir priešingai, tai, kad visose pasaulio kultūrose egzistuoja tam tikros bendros mitologemos, nors tos kultūros tūkstantmečius neturėjo sąlyčio, rodo, jog krikščionybėje iš tiesų yra įkūnyta kažkokia objektyvi, bendražmogiška tiesa, kuri egzistuoja bent kaip bendražmogiškas psichinis faktas.
Mito teorija ilgai naudojosi Tarybų Sąjungos "mokslinio ateizmo" propagandistai. Tačiau ilgainiui Vakarų religijotyrai darant vis naujus perversmus šių tyrimų srityje, TSRS "mokslas" apie religiją tame fone ėmė atrodyti tiesiog juokingai, todėl pereita prie sudėtingesnės, socioekonominės teorijos.
Ši teorija bandė diskredituoti krikščionybę aiškindama jos kilmę pseudomarksistiškai, neva tai tebuvo natūrali žmonių reakciją į ekonominę realybę. Pseudo, nes iš tiesų Frydrichas Engelsas, nagrinėjęs krikščionybės klausimą, nepriėjo tokių išvadų. Tarybų Sąjungos "marksistai" savo ruožtu teigė, neva egzistavo tam tikros objektyvios istorinės priežastys.
Teigta, esą, Kristaus atėjimo laiku ekonomika buvo nuosmukyje, visi vergų sukilimai Romos imperijoje jau buvo sustabdyti, moralinis pakylimas sutryptas, todėl nusivylę vergai ėmė ieškoti teisybes ne šitame, o kitame pasaulyje. Taip atsirado vergų religija - krikščionybė, kuri panaudojo svetimas mitologemas savo socialinei būčiai aiškinti.
Tačiau istorinė tiesa yra ta, kad jokios TSRS istoriografijoje minimos "vergų revoliucijos" iš tikrųjų nebuvo. Ekonominio nuosmukio nebuvo - imperatoriais Augusto laikais Roma klestėjo kaip niekada ankščiau ir niekada vėliau savo istorijoje, o plataus masto vergų sukilimai visoje Romos imperijoje vienodai vyko tiek prieš pat Kristų, tiek Kristaus gyvenimo metais, tiek po jo. Kai kurie jų siekė Spartako sukilimo mastą. Be to, kaip žinia, iškart po Kristaus mirties prasidėjo ir Judėjos maištas. Tai reiškia, kad nebuvo jokio "moralinio nuosmūkio" ar nevilties, nes maištai kaip vyko, taip vyko.
Be to, krikščionybė atsirado Judėjoje, o žydai nebuvo vergai. Nei vienas iš Apaštalų taip pat nebuvo vergas. Ir iš Apaštalų laiškų matome, kad nuo pat pradžių krikščionys buvo įvairių socialinių sluoksnių atstovai.
Todėl "socioekonominė teorija", kaip sudėtingesnis mito teorijos variantas, taip pat pasirodo esanti išlaužta iš piršto, ne išvesta iš žinomų istorinių faktų, o sugalvota kriškčionybės diskreditavimui. Tačiau po TSRS žlugimo daugiau nebeliko šalies, kur religijotyrininkai palaikytų šią teoriją.
APIBENDRINIMAS
Taigi, faktai kalba patys už save. Visos neva "paaiškinančios" objektyviai krikščionybės kilmę teorijos atrodo juokingai tiek teologiniu požiūriu, nes dažniausiai kraipo krikščionių teiginius, tiek istoriniu, nes arba remiasi pritempimais, arba išgalvotais istorijos faktais. Regis, tokių "teorijų" atsiradimas susijęs daugiau su žmonių noru, negu su tikrove.
