K. Marxo teorijos taikymas Bizantijos istorijos sociologijos tyrimuose

Mano klasikinių sociologijos teorijų dalyko esė

Karlo Marxo istorinio materializmo teorija turėjo ne mažesnį (jeigu ne didesnį) užmojį, negu Georgo W. Hegelio istorijos filosofija. Marxas perėmė Hegelio ambiciją paaiškinti absoliučiosios dvasios raidos dėsnius nuo Rytų iki Vakarų, nuo pirmykštės bendruomenės iki modernios visuomenės, tačiau metafizinį Hegelio filosofijos objektą pakeitė ekonominės bazės koncepcija, kuri turėjo galutinai sumokslinti hegelizmą. Pretenduodamas į moksliškumą Marxas nebegalėjo kartoti žymiosios Hegelio ištarmės, jog „jeigu faktai prieštarauja teorijai – tuo blogiau faktams“. Tačiau panašu, jog istorinio materializmo Achilo kulnu liko tie patys faktai.


Progresyvistinės mokslo raidos teorijos šalininkai galėtų pagrįstai sakyti, kad klasikinis istorijos materializmas, kaip mokslinė teorija, davęs naudos, išsėmė save patį. Štai Bizantijos istorijos tyrinėtoja Fiona Haarer pažymi, jog kelią į Bizantijos tyrimus atvėrė ne kas kiti, o Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas. Jų socioekonominių formacijų (vok. Gesellschaftformation) teorija metė tiesioginį iššūkį tuomet Vakaruose nusistovėjusio Edwardo Gibbono istoriografijai, kurios ašis – „Romos žlugimo“ legenda. Savo darbe „Romos imperijos nuosmukis bei žlugimas“ Gibbonas išsakė pažiūrą, jog krikščionybės plitimas Imperijoje sutapo su jos nuosmukiu ir V amžiuje sekusiu žlugimu. Bizantijos imperiją Gibbonas trakavo kaip stagnavusią, palėta Romos šlovę švaisčiusią valstybę su nuobodžia ir monotoniška nuopuolio istorija.

Tačiau šitoks požiūris neatitiko elementarių mokslinio objektyvumo reikalavimų: kodėl Gibbono raštuose Roma tapatinama su Vakarų Romos imperija, o Rytų Romos imperija staiga imama traktuoti kaip kita valstybė, nors iki pat žlugimo XV a. vadinosi „Romos imperija“ (gr. Romaike Autokratoria), o jos gyventojai vadino save „romėnais“ (gr. romaioi)? Marxo ir Engelso teorija dekonstruoja Gibbono požiūrį kaip ideologizuotą ir skirtą pateisinti ar Karolio Didžiojo frankų „Šventosios Romos imperijos“ idėją arba tam tikrą Vakarų identiteto politiką.


Pasak istorinio materializmo, pirmoji žmogaus egzistencijos sąlyga yra materialinė gamyba: „gyvenimui pirmiausia reikalingas maistas ir gėrimas, butas, drabužiai ir dar kai kas. Taigi, pirmasis istorinis aktas yra reikalingų šiems poreikiams patenkinti reikmenų gaminimas, paties materialinio gyvenimo gamyba. Ir tai yra toks istorinis aktas, tokia pagrindinė bet kokios istorijos sąlyga, kuri (ir šiandien, ir prieš tūkstančius metų) turi būti vykdoma kasdien ir kas valandą jau vien tam, kad žmonės galėtų gyventi“ (Marx, „Vokiečių ideologija“). Marxo teigimu, socioekonominę bazę ir būties pamatą sudaro gamybinių jėgų išsivystymo lygis ir gamybiniai santykiai, o idėjos formuojasi šių santykių rėmuose. Ne sąmonė lemia būtį, bet socialinė būtis – sąmonę.



Todėl Marxas ir Engelsas Romos žlugimo procesą traktavo kaip feodalizmo ekonominių santykių susiformavimą vergovinės santvarkos viduje, pakilus gamybos jėgoms. Naujasis feodalų sluoksnis su savo nuomininkais sudarė naująsias, feodalines klases, kurioms senoji vergvaldiška Romos santvarka buvo tik kliūtis gamyboje. Gibbono teoriją, jog Romos imperiją sužlugdė išoriniai veiksniai – barbarų ordų puolimas – keičia daug įtikinamesnė marksistinė istorijos koncepcija, kuri teigia, jog jokio Romos žlugimo nebuvo, o pasenusius gamybos santykius tiesiog pakeitė progresyvesni.


Naujasis požiūris skatino istorikus ir istorijos sociologus gręžtis į Bizantijos tyrimus, nes tai reiškia, jog hipotetiškai Bizantijos istorija nebuvo tokia monotoniška, kaip ją traktavo Gibbonas. Marksistų įsitikinimu, krikščioniška Bizantijos civilizacija buvo nauja, progresyvi kultūra, kuri turėjo kilti ir augti pagal istorinio materializmo dėsnius, o jos žlugimas hipotetiškai turėjo būti susietas su kapitalizmo formavimusi.

Tačiau netrukus naujieji moksliniai interesai pralenkė savo lūkesčius – pateikė duomenų, smarkiai prasilenkiančių su pradinėmis hipotezėmis. Pirmiausia, tiriant Bizantiją pasirodė, jog, apibrėžiant feodalizmą marksistiškai, kaip ekonominę formaciją, kurioje gamybos priemonės (žemė) priklauso feodalui, o jomis dirba baudžiauninkas, įsipareigojęs feodalui priesaika (feodalas turi nepilną nuosavybę į dirbantįjį) ir atiduodantis jam dalį savo darbo vaisių, sunku rasti to atitikmenį Bizantijoje.

Jau Justiniano kodekse (lot. Corpus iuris civilis, VI a.) numatytas laisvųjų valstiečių bendruomenių institutas, kurios buvo ginamos imperatoriaus ir neatskaitingos jokiems aristokratams. Jei šį nereguliarumą marksistai dar galėtų bandyti aiškinti feodalizmo neišsivystumu ar ieškoti faktinių argumentų prieš tokių bendruomenių egzistavimą, tai vėliau Bizantijoje nusistovėjusi sistema ne patvirtina, o dar ryžtingiau neigia Bizantijos „feodališkumą“. Bizantiškoji pronojos (gr. pronoia – numatymas) ekonominė sistema (XI-XV a.) nenumatė jokio dirbančiojo įsipareigojimo darbdaviui, šios sistemos rėmuose neegzistavo žemės paveldėjimo teisė, žemę skirstė imperatorius ir paprastai ji buvo paskiriama iki gyvos galvos arba trumpiau. Žemė buvo skiriama už nuopelnus valstybei (karinę ar administracinę tarnybą) ir neįpareigojo gavusiojo jokiai karinei ar kitai prievolei. Pronojarai (pronojų valdytojai) savo funkcijomis labiau priminė mokesčių rinkėjus, o ne Vakarų Europos feodalus.

Dar sudėtingesnė situacija atrodo kai domėn imama Bizantijos periferija, pavyzdžiui, Vakarų Sirija (Antiochija), kur didelę reikšmę ekonomikoje vaidino ištisi vienuolių miestai, organizuoti pagal regulą. Marksistinė socioekonominių formacija Bizantijos analizės atveju pasidaro visiškai nelanksti ir nesugeba susieti faktų, žinomų apie šią civilizaciją. Atsiskleidžia tai, ko neslėpė pats Marxas – jog visa istorinio materializmo teorija pastatyta, galų gale, remiantis tik Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos istorija.

Pats Karlas Marxas įtarė savo teorijos ribotumą, laiškuose diskutuodamas su Engelsu apie Azijinio gamybos būdo galimybę. Lietuvių kalbą šią diskusiją yra aprašęs istorikas Edvardas Gudavičius. Tačiau kuo labiau gilinamės į faktus, tuo labiau matome, jog schematiškas Europos ir Azijos atskyrimas yra labai ribotas, egzistuoja gausybė skirtumų į šias kategorijas patenkančių valstybių sistemose ir būdami nuoseklus turėtume kalbėti mažiausiai apie Anglijos gamybos būdą ar Prancūzijos gamybos būdą. Ima irti visa progresyvistinė Marxo schema ir hegelistinis užmojis, paaiškinti progresą geografine (iš Rytų į Vakarus) ir laiko (iš praeities į ateitį) kategorijomis.

Taip istorinio materializmo teorija, pasitarnavusi konkrečios mokslinių interesų srities kultivavimui ir pradiniam mokslinio tyrimo atskaitos taškui išsėmė save ir neišlaikydama žmonijos istorijos įvairovės, faktų daugio, kartu su kitomis teorijomis yra pati įrašoma į istoriją, šiuo atveju, Bizantijos istoriografijos istoriją.



Naujasis požiūris skatino istorikus ir istorijos sociologus gręžtis į Bizantijos tyrimus, nes tai reiškia, jog hipotetiškai Bizantijos istorija nebuvo tokia monotoniška, kaip ją traktavo Gibbonas. Marksistų įsitikinimu, krikščioniška Bizantijos civilizacija buvo nauja, progresyvi kultūra, kuri turėjo kilti ir augti pagal istorinio materializmo dėsnius, o jos žlugimas hipotetiškai turėjo būti susietas su kapitalizmo formavimusi.


Tačiau netrukus naujieji moksliniai interesai pralenkė savo lūkesčius – pateikė duomenų, smarkiai prasilenkiančių su pradinėmis hipotezėmis. Pirmiausia, tiriant Bizantiją pasirodė, jog, apibrėžiant feodalizmą marksistiškai, kaip ekonominę formaciją, kurioje gamybos priemonės (žemė) priklauso feodalui, o jomis dirba baudžiauninkas, įsipareigojęs feodalui priesaika (feodalas turi nepilną nuosavybę į dirbantįjį) ir atiduodantis jam dalį savo darbo vaisių, sunku rasti to atitikmenį Bizantijoje.

Jau Justiniano kodekse (lot. Corpus iuris civilis, VI a.) numatytas laisvųjų valstiečių bendruomenių institutas, kurios buvo ginamos imperatoriaus ir neatskaitingos jokiems aristokratams. Jei šį nereguliarumą marksistai dar galėtų bandyti aiškinti feodalizmo neišsivystumu ar ieškoti faktinių argumentų prieš tokių bendruomenių egzistavimą, tai vėliau Bizantijoje nusistovėjusi sistema ne patvirtina, o dar ryžtingiau neigia Bizantijos „feodališkumą“. Bizantiškoji pronojos (gr. pronoia – numatymas) ekonominė sistema (XI-XV a.) nenumatė jokio dirbančiojo įsipareigojimo darbdaviui, šios sistemos rėmuose neegzistavo žemės paveldėjimo teisė, žemę skirstė imperatorius ir paprastai ji buvo paskiriama iki gyvos galvos arba trumpiau. Žemė buvo skiriama už nuopelnus valstybei (karinę ar administracinę tarnybą) ir neįpareigojo gavusiojo jokiai karinei ar kitai prievolei. Pronojarai (pronojų valdytojai) savo funkcijomis labiau priminė mokesčių rinkėjus, o ne Vakarų Europos feodalus.

Dar sudėtingesnė situacija atrodo kai domėn imama Bizantijos periferija, pavyzdžiui, Vakarų Sirija (Antiochija), kur didelę reikšmę ekonomikoje vaidino ištisi vienuolių miestai, organizuoti pagal regulą. Marksistinė socioekonominių formacija Bizantijos analizės atveju pasidaro visiškai nelanksti ir nesugeba susieti faktų, žinomų apie šią civilizaciją. Atsiskleidžia tai, ko neslėpė pats Marxas – jog visa istorinio materializmo teorija pastatyta, galų gale, remiantis tik Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos istorija.

Pats Karlas Marxas įtarė savo teorijos ribotumą, laiškuose diskutuodamas su Engelsu apie Azijinio gamybos būdo galimybę. Lietuvių kalbą šią diskusiją yra aprašęs istorikas Edvardas Gudavičius. Tačiau kuo labiau gilinamės į faktus, tuo labiau matome, jog schematiškas Europos ir Azijos atskyrimas yra labai ribotas, egzistuoja gausybė skirtumų į šias kategorijas patenkančių valstybių sistemose ir būdami nuoseklus turėtume kalbėti mažiausiai apie Anglijos gamybos būdą ar Prancūzijos gamybos būdą. Ima irti visa progresyvistinė Marxo schema ir hegelistinis užmojis, paaiškinti progresą geografine (iš Rytų į Vakarus) ir laiko (iš praeities į ateitį) kategorijomis.

Taip istorinio materializmo teorija, pasitarnavusi konkrečios mokslinių interesų srities kultivavimui ir pradiniam mokslinio tyrimo atskaitos taškui išsėmė save ir neišlaikydama žmonijos istorijos įvairovės, faktų daugio, kartu su kitomis teorijomis yra pati įrašoma į istoriją, šiuo atveju, Bizantijos istoriografijos istoriją.



Tačiau netrukus naujieji moksliniai interesai pralenkė savo lūkesčius – pateikė duomenų, smarkiai prasilenkiančių su pradinėmis hipotezėmis. Pirmiausia, tiriant Bizantiją pasirodė, jog, apibrėžiant feodalizmą marksistiškai, kaip ekonominę formaciją, kurioje gamybos priemonės (žemė) priklauso feodalui, o jomis dirba baudžiauninkas, įsipareigojęs feodalui priesaika (feodalas turi nepilną nuosavybę į dirbantįjį) ir atiduodantis jam dalį savo darbo vaisių, sunku rasti to atitikmenį Bizantijoje.


Jau Justiniano kodekse (lot. Corpus iuris civilis, VI a.) numatytas laisvųjų valstiečių bendruomenių institutas, kurios buvo ginamos imperatoriaus ir neatskaitingos jokiems aristokratams. Jei šį nereguliarumą marksistai dar galėtų bandyti aiškinti feodalizmo neišsivystumu ar ieškoti faktinių argumentų prieš tokių bendruomenių egzistavimą, tai vėliau Bizantijoje nusistovėjusi sistema ne patvirtina, o dar ryžtingiau neigia Bizantijos „feodališkumą“. Bizantiškoji pronojos (gr. pronoia – numatymas) ekonominė sistema (XI-XV a.) nenumatė jokio dirbančiojo įsipareigojimo darbdaviui, šios sistemos rėmuose neegzistavo žemės paveldėjimo teisė, žemę skirstė imperatorius ir paprastai ji buvo paskiriama iki gyvos galvos arba trumpiau. Žemė buvo skiriama už nuopelnus valstybei (karinę ar administracinę tarnybą) ir neįpareigojo gavusiojo jokiai karinei ar kitai prievolei. Pronojarai (pronojų valdytojai) savo funkcijomis labiau priminė mokesčių rinkėjus, o ne Vakarų Europos feodalus.

Dar sudėtingesnė situacija atrodo kai domėn imama Bizantijos periferija, pavyzdžiui, Vakarų Sirija (Antiochija), kur didelę reikšmę ekonomikoje vaidino ištisi vienuolių miestai, organizuoti pagal regulą. Marksistinė socioekonominių formacija Bizantijos analizės atveju pasidaro visiškai nelanksti ir nesugeba susieti faktų, žinomų apie šią civilizaciją. Atsiskleidžia tai, ko neslėpė pats Marxas – jog visa istorinio materializmo teorija pastatyta, galų gale, remiantis tik Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos istorija.

Pats Karlas Marxas įtarė savo teorijos ribotumą, laiškuose diskutuodamas su Engelsu apie Azijinio gamybos būdo galimybę. Lietuvių kalbą šią diskusiją yra aprašęs istorikas Edvardas Gudavičius. Tačiau kuo labiau gilinamės į faktus, tuo labiau matome, jog schematiškas Europos ir Azijos atskyrimas yra labai ribotas, egzistuoja gausybė skirtumų į šias kategorijas patenkančių valstybių sistemose ir būdami nuoseklus turėtume kalbėti mažiausiai apie Anglijos gamybos būdą ar Prancūzijos gamybos būdą. Ima irti visa progresyvistinė Marxo schema ir hegelistinis užmojis, paaiškinti progresą geografine (iš Rytų į Vakarus) ir laiko (iš praeities į ateitį) kategorijomis.

Taip istorinio materializmo teorija, pasitarnavusi konkrečios mokslinių interesų srities kultivavimui ir pradiniam mokslinio tyrimo atskaitos taškui išsėmė save ir neišlaikydama žmonijos istorijos įvairovės, faktų daugio, kartu su kitomis teorijomis yra pati įrašoma į istoriją, šiuo atveju, Bizantijos istoriografijos istoriją.



Jau Justiniano kodekse (lot. Corpus iuris civilis, VI a.) numatytas laisvųjų valstiečių bendruomenių institutas, kurios buvo ginamos imperatoriaus ir neatskaitingos jokiems aristokratams. Jei šį nereguliarumą marksistai dar galėtų bandyti aiškinti feodalizmo neišsivystumu ar ieškoti faktinių argumentų prieš tokių bendruomenių egzistavimą, tai vėliau Bizantijoje nusistovėjusi sistema ne patvirtina, o dar ryžtingiau neigia Bizantijos „feodališkumą“. Bizantiškoji pronojos (gr. pronoia – numatymas) ekonominė sistema (XI-XV a.) nenumatė jokio dirbančiojo įsipareigojimo darbdaviui, šios sistemos rėmuose neegzistavo žemės paveldėjimo teisė, žemę skirstė imperatorius ir paprastai ji buvo paskiriama iki gyvos galvos arba trumpiau. Žemė buvo skiriama už nuopelnus valstybei (karinę ar administracinę tarnybą) ir neįpareigojo gavusiojo jokiai karinei ar kitai prievolei. Pronojarai (pronojų valdytojai) savo funkcijomis labiau priminė mokesčių rinkėjus, o ne Vakarų Europos feodalus.


Dar sudėtingesnė situacija atrodo kai domėn imama Bizantijos periferija, pavyzdžiui, Vakarų Sirija (Antiochija), kur didelę reikšmę ekonomikoje vaidino ištisi vienuolių miestai, organizuoti pagal regulą. Marksistinė socioekonominių formacija Bizantijos analizės atveju pasidaro visiškai nelanksti ir nesugeba susieti faktų, žinomų apie šią civilizaciją. Atsiskleidžia tai, ko neslėpė pats Marxas – jog visa istorinio materializmo teorija pastatyta, galų gale, remiantis tik Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos istorija.

Pats Karlas Marxas įtarė savo teorijos ribotumą, laiškuose diskutuodamas su Engelsu apie Azijinio gamybos būdo galimybę. Lietuvių kalbą šią diskusiją yra aprašęs istorikas Edvardas Gudavičius. Tačiau kuo labiau gilinamės į faktus, tuo labiau matome, jog schematiškas Europos ir Azijos atskyrimas yra labai ribotas, egzistuoja gausybė skirtumų į šias kategorijas patenkančių valstybių sistemose ir būdami nuoseklus turėtume kalbėti mažiausiai apie Anglijos gamybos būdą ar Prancūzijos gamybos būdą. Ima irti visa progresyvistinė Marxo schema ir hegelistinis užmojis, paaiškinti progresą geografine (iš Rytų į Vakarus) ir laiko (iš praeities į ateitį) kategorijomis.

Taip istorinio materializmo teorija, pasitarnavusi konkrečios mokslinių interesų srities kultivavimui ir pradiniam mokslinio tyrimo atskaitos taškui išsėmė save ir neišlaikydama žmonijos istorijos įvairovės, faktų daugio, kartu su kitomis teorijomis yra pati įrašoma į istoriją, šiuo atveju, Bizantijos istoriografijos istoriją.



Dar sudėtingesnė situacija atrodo kai domėn imama Bizantijos periferija, pavyzdžiui, Vakarų Sirija (Antiochija), kur didelę reikšmę ekonomikoje vaidino ištisi vienuolių miestai, organizuoti pagal regulą. Marksistinė socioekonominių formacija Bizantijos analizės atveju pasidaro visiškai nelanksti ir nesugeba susieti faktų, žinomų apie šią civilizaciją. Atsiskleidžia tai, ko neslėpė pats Marxas – jog visa istorinio materializmo teorija pastatyta, galų gale, remiantis tik Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos istorija.

Pats Karlas Marxas įtarė savo teorijos ribotumą, laiškuose diskutuodamas su Engelsu apie Azijinio gamybos būdo galimybę. Lietuvių kalbą šią diskusiją yra aprašęs istorikas Edvardas Gudavičius. Tačiau kuo labiau gilinamės į faktus, tuo labiau matome, jog schematiškas Europos ir Azijos atskyrimas yra labai ribotas, egzistuoja gausybė skirtumų į šias kategorijas patenkančių valstybių sistemose ir būdami nuoseklus turėtume kalbėti mažiausiai apie Anglijos gamybos būdą ar Prancūzijos gamybos būdą. Ima irti visa progresyvistinė Marxo schema ir hegelistinis užmojis, paaiškinti progresą geografine (iš Rytų į Vakarus) ir laiko (iš praeities į ateitį) kategorijomis.

Taip istorinio materializmo teorija, pasitarnavusi konkrečios mokslinių interesų srities kultivavimui ir pradiniam mokslinio tyrimo atskaitos taškui išsėmė save ir neišlaikydama žmonijos istorijos įvairovės, faktų daugio, kartu su kitomis teorijomis yra pati įrašoma į istoriją, šiuo atveju, Bizantijos istoriografijos istoriją.



Pats Karlas Marxas įtarė savo teorijos ribotumą, laiškuose diskutuodamas su Engelsu apie
Azijinio gamybos būdo galimybę. Lietuvių kalbą šią diskusiją yra aprašęs istorikas Edvardas Gudavičius. Tačiau kuo labiau gilinamės į faktus, tuo labiau matome, jog schematiškas Europos ir Azijos atskyrimas yra labai ribotas, egzistuoja gausybė skirtumų į šias kategorijas patenkančių valstybių sistemose ir būdami nuoseklus turėtume kalbėti mažiausiai apie Anglijos gamybos būdą ar Prancūzijos gamybos būdą. Ima irti visa progresyvistinė Marxo schema ir hegelistinis užmojis, paaiškinti progresą geografine (iš Rytų į Vakarus) ir laiko (iš praeities į ateitį) kategorijomis.

Taip istorinio materializmo teorija, pasitarnavusi konkrečios mokslinių interesų srities kultivavimui ir pradiniam mokslinio tyrimo atskaitos taškui išsėmė save ir neišlaikydama žmonijos istorijos įvairovės, faktų daugio, kartu su kitomis teorijomis yra pati įrašoma į istoriją, šiuo atveju, Bizantijos istoriografijos istoriją.


Pats Karlas Marxas įtarė savo teorijos ribotumą, laiškuose diskutuodamas su Engelsu apie
Azijinio gamybos būdo galimybę. Lietuvių kalbą šią diskusiją yra aprašęs istorikas Edvardas Gudavičius. Tačiau kuo labiau gilinamės į faktus, tuo labiau matome, jog schematiškas Europos ir Azijos atskyrimas yra labai ribotas, egzistuoja gausybė skirtumų į šias kategorijas patenkančių valstybių sistemose ir būdami nuoseklus turėtume kalbėti mažiausiai apie Anglijos gamybos būdą ar Prancūzijos gamybos būdą. Ima irti visa progresyvistinė Marxo schema ir hegelistinis užmojis, paaiškinti progresą geografine (iš Rytų į Vakarus) ir laiko (iš praeities į ateitį) kategorijomis.



Taip istorinio materializmo teorija, pasitarnavusi konkrečios mokslinių interesų srities kultivavimui ir pradiniam mokslinio tyrimo atskaitos taškui išsėmė save ir neišlaikydama žmonijos istorijos įvairovės, faktų daugio, kartu su kitomis teorijomis yra pati įrašoma į
istoriją, šiuo atveju, Bizantijos istoriografijos istoriją.


Taip istorinio materializmo teorija, pasitarnavusi konkrečios mokslinių interesų srities kultivavimui ir pradiniam mokslinio tyrimo atskaitos taškui išsėmė save ir neišlaikydama žmonijos istorijos įvairovės, faktų daugio, kartu su kitomis teorijomis yra pati įrašoma į
istoriją, šiuo atveju, Bizantijos istoriografijos istoriją.



Tokiu būdu krikščionybės plitimas Romos imperijoje traktuojamas kaip naujos ideologijos, atitinkančios naujai besiformuojančią ekonominę bazę, kova su pasenusia, pagoniška ideologija, nebetenkinančią naujų materialinių sąlygų. Ir marksistai rado ekonominius ženklus, kurie tvirtino įsitikinimą jų teorijos teisingumu: vėlyvuoju Romos laikotarpiu ekonomikoje atsiranda kolonų (lot. coloni) sluoksnis. Kolonai, šaltiniuose minimi nuo I a. pr. Kr., buvo smulkūs laisvieji nuomininkai, vėlyvuoju Romos imperijos laikotarpiu už pinigus ar produktus nuomoję žemę iš žemvaldžių bei nustatytą dienų skaičių dirbę nuomotojų žemą. II-III a. kolonų socialinis sluoksnis tapo pagrindine Romos imperijos žemės ūkio darbo jėga.

Todėl Marxas ir Engelsas Romos žlugimo procesą traktavo kaip feodalizmo ekonominių santykių susiformavimą vergovinės santvarkos viduje, pakilus gamybos jėgoms. Naujasis feodalų sluoksnis su savo nuomininkais sudarė naująsias, feodalines klases, kurioms senoji vergvaldiška Romos santvarka buvo tik kliūtis gamyboje. Gibbono teoriją, jog Romos imperiją sužlugdė išoriniai veiksniai – barbarų ordų puolimas – keičia daug įtikinamesnė marksistinė istorijos koncepcija, kuri teigia, jog jokio Romos žlugimo nebuvo, o pasenusius gamybos santykius tiesiog pakeitė progresyvesni.

Naujasis požiūris skatino istorikus ir istorijos sociologus gręžtis į Bizantijos tyrimus, nes tai reiškia, jog hipotetiškai Bizantijos istorija nebuvo tokia monotoniška, kaip ją traktavo Gibbonas. Marksistų įsitikinimu, krikščioniška Bizantijos civilizacija buvo nauja, progresyvi kultūra, kuri turėjo kilti ir augti pagal istorinio materializmo dėsnius, o jos žlugimas hipotetiškai turėjo būti susietas su kapitalizmo formavimusi.

Tačiau netrukus naujieji moksliniai interesai pralenkė savo lūkesčius – pateikė duomenų, smarkiai prasilenkiančių su pradinėmis hipotezėmis. Pirmiausia, tiriant Bizantiją pasirodė, jog, apibrėžiant feodalizmą marksistiškai, kaip ekonominę formaciją, kurioje gamybos priemonės (žemė) priklauso feodalui, o jomis dirba baudžiauninkas, įsipareigojęs feodalui priesaika (feodalas turi nepilną nuosavybę į dirbantįjį) ir atiduodantis jam dalį savo darbo vaisių, sunku rasti to atitikmenį Bizantijoje.

Jau Justiniano kodekse (lot. Corpus iuris civilis, VI a.) numatytas laisvųjų valstiečių bendruomenių institutas, kurios buvo ginamos imperatoriaus ir neatskaitingos jokiems aristokratams. Jei šį nereguliarumą marksistai dar galėtų bandyti aiškinti feodalizmo neišsivystumu ar ieškoti faktinių argumentų prieš tokių bendruomenių egzistavimą, tai vėliau Bizantijoje nusistovėjusi sistema ne patvirtina, o dar ryžtingiau neigia Bizantijos „feodališkumą“. Bizantiškoji pronojos (gr. pronoia – numatymas) ekonominė sistema (XI-XV a.) nenumatė jokio dirbančiojo įsipareigojimo darbdaviui, šios sistemos rėmuose neegzistavo žemės paveldėjimo teisė, žemę skirstė imperatorius ir paprastai ji buvo paskiriama iki gyvos galvos arba trumpiau. Žemė buvo skiriama už nuopelnus valstybei (karinę ar administracinę tarnybą) ir neįpareigojo gavusiojo jokiai karinei ar kitai prievolei. Pronojarai (pronojų valdytojai) savo funkcijomis labiau priminė mokesčių rinkėjus, o ne Vakarų Europos feodalus.

Dar sudėtingesnė situacija atrodo kai domėn imama Bizantijos periferija, pavyzdžiui, Vakarų Sirija (Antiochija), kur didelę reikšmę ekonomikoje vaidino ištisi vienuolių miestai, organizuoti pagal regulą. Marksistinė socioekonominių formacija Bizantijos analizės atveju pasidaro visiškai nelanksti ir nesugeba susieti faktų, žinomų apie šią civilizaciją. Atsiskleidžia tai, ko neslėpė pats Marxas – jog visa istorinio materializmo teorija pastatyta, galų gale, remiantis tik Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos istorija.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą