Apie toleranciją ir modernią demokratiją
Nors daugybe pagrindinių Europos Sąjungos teisės aktų kalba apie diskriminacijos uždraudimą, o ne apie toleranciją, ši sąvoka jau tapo savotiška mūsų kultūros "vizitine kortele". ES yra įgyvendinama daugybė tolerancijai skirtų projektų, programų.
Dažnai apie toleranciją tiek "nusidiskutuojama", jog pasidaro neaišku, kas tai yra. Lotyniškai tolerantia reiškia pakantumą. Kaip pažymima JTO "Tolerancijos Principų Deklaracijoje", tai pakantumas, visų pirma, kitokioms pažiūroms, kitokiam elgesiui, išvaizdai, papročiams ir kt. Nors pati tolerancijos samprata yra tiesioginis Vakarų krikščionybės vaikas, šiuolaikinė jos vartosena dažnai yra atitrūkusi nuo krikščionybės. Todėl noriu aptarti tris tolerancijos sąvokos vartojimo būdus, kurie yra susiję su jos istorija - protestantišką, racionalistinį (modernistinį) ir teosofinį. Paprastai šie kontekstai nėra skiriami ir tiksliai neapibrėžiama, ką tiksliai turi omenyje žmogus, vartodamas šią sąvoką. Taip parodysime ortodoksinį požiūrį į toleranciją ir modernizmą.
Protestantiškoji tolerancija
1517 metais Romos Katalikų Bažnyčios vienuolis Martinas Lutheris, kaip tai buvo įprasta, parašė 95 tezes apie Romos Katalikų Bažnyčią ir pakabino jas ant universiteto durų, kviesdamas oponentus į disputą. Savo tezėse, jis kritikavo katalikišką indulgencijų praktiką, taip pat popiežiaus valdžią. Bažnyčios praktikų oponentų buvo ir iki jo, tačiau niekas nekritikavo taip radikaliai ir taip karštai. Ne paslaptis, jog jo veikaluose yra netgi keiksmų. Tačiau nedera pamiršti ir to, kad Lutheris, būdamas kataliku, kaip pažymi Hansas Hillerbrandas, visų pirma siekė profesionaliai (teologiškai) spręsti savo paties Bažnyčios problemas, o ne konfliktuoti su Katalikų Bažnyčia.
Nuo ankstesnių kritikų Lutheris skyrėsi dar ir tuo, kad netrukus rado daugybę pasekėjų. Tam, ko gero, labiausiai pasitarnavo spaudos išradimas, nes savo veikalus jis platino masiškai spausdindamas.
Iš pradžių Lutheris buvo popiežiaus įspėtas, vėliau ir ekskomunikuotas. Tada jis su kolegomis pasirinko kelią kurti savo bažnytinę bendruomenę. Tuo metu prie jo jau buvo prisijungę feodalų, o prisijungus Danijos-Norvegijos ir Švedijos-Suomijos monarchams katalikų-liuteronų lūžis įgavo politinę reikšmę. Ši procesą, įgavusi reformacijos pavadinimą, sekė daugybė religinių kovų, persekiojimų ir žudynių, tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės.
1579 m. sausio 24 d. Nyderlanduose buvo pasirašyta sutartis, Utrechto unija, kurios metu protestantiškos Nyderlandų žemės susijungė su iš esmės katalikiškomis žemėmis, valdytomis ispanų. Siekiant išvengti gresiančių religinių nesutarimų, pirmą kartą Europos istorijoje buvo įteisinta pozicija, draudžianti persekiojimą dėl tikėjimo. Taip tolerancija tapo neatsiejama protestantų valdomų visuomenių dalimi. Nors persekioti uždrausta ir ne krikščionis (žydus ir kitų religijų išpažintojus), pirminis tikslas buvo tarpkonfesinė taika (lot. confessio - išpažinimas; protestantai savo tikėjimą skelbė konfesijomis, t.y. išpažinimais, ir pagal tai šios srovės krikščionybės viduje yra vadinamos konfesijomis).
Tolerancija turėjo sukurti patikimą erdvę tarpkonfesinėms diskusijomis ir padėti įgyvendinti pradinį Lutherio sumanymą, t.y. diskusijų keliu išspręsti pažiūrų konfliktus.Tačiau labai greitai tolerancija įrodžiusi savo efektyvumą tapo ir sekuliarių apmąstymų objektu.
Racionalioji tolerancija
Tolerancijos įdiegimas į visas modernias Vakarų Europos politines sistemas yra neišvengiamai susietas su modernizmo ideologijomis, kurios yra įsitikinusios struktūros pirmumu dalies atžvilgiu. Pavyzdžiui, modernistinė demokratijos samprata, įsitvirtinusi Vakaruose per tokių veikėjų kaip Charles de Montesquieu, John Locke veikalus, suponuoja, jog mūsų visuomenė, sudaryta iš protingų lygiaverčių individų, gali susitarti dėl protingų taisyklių, kurios užtikrins lygiavertį visų dalyvavimą valdžioje.
Modernistai sakytų, kad, pavyzdžiui, antikinis demokratijos modelis yra nevykęs, nes kai visas miestas valdo tiesiogiai balsavimu, paskiri žmonės nėra apsaugoti nuo išorinių įtakų jų balsui. Jie, galų gale, gali būti papirkti, įbauginti ir taip toliau. Tuo tarpu Locke ir Montesquieu pasiūlo tam tikrą teorinę konstrukciją, padalytų valdžių sistemą, į kurią atstovai renkami visuotinai, todėl ta sistema turi užtikrinti, kad valdžia nesusikoncentruos niekieno rankose ir pareigūnai liks atskaitingi savo rinkėjams.
Modernistinės politinės ideologijos siūlo tarsi "eismo taisykles", kuriomis remiantis visi, nepriklausomai nuo jų individualių savybių, gali važinėti gatvėmis. Tolerancijos samprata nuosekliai įsilieja į modernistinį suvokimą, nes tolerancija turi apsaugoti, jog didelės žmonių grupės nesugalvotų susimokyti prieš mažas žmonių grupes, ir šitaip nesugriautų demokratijos, nes tada būtų pažeistas demokratinio atstovavimo (kaip visuotinio) principas.
Todėl tolerancija imta ginti kaip racionalus politinis principas.
Problemų ši samprata turi daugybę. Pirmiausia, žmogaus būvimas racionalia būtybe, t.y. galinčia mąstyti būtybe, neužtikrina laisvo pasirinkimo. Modernizmas nustumia į šalį valios klausimą. Kaip remdamasis krikščionišku suvokimu ir klasikinės graikų filosofijos priemonėmis apibrėžia šv. Jonas Damaskietis savo veikale "Griežtas ortodoksų tikėjimo išrodymas", esminė laisvo pasirinkimo sąlyga yra protingų mąstinių turėjimas, iš kurių vykdomas pasirinkimas, be to, pasirinkimas turi būti beaistris.
Pateikime pavyzdį. Mes atėjome į parduotuvę, norime įsigyti kompiuterį. Prieš mus yra du kompiuteriai, tinkantys pagal kainą, norime įsigyti vieną iš jų. Tam, kad šis pasirinkimas būtų laisvas, jis turi būti protingas: mes turime suvokti visas egzistuojančias alternatyvas (ar šitoje parduotuvėje tikrai daugiau nėra man tinkančių kompiuterių? O gal papildomas pasirinkimas, kurį turėčiau įvertinti, yra kitoje netoli esančioje parduotuvėje, todėl protinga būtų ir jį įtraukti į pasirinkčių sąrašą?). Antra, mūsų pasirinktys pačios turi būti protingai suvoktos, t.y. mes turime sužinoti sąžiningai pateiktus kompiuterių duomenis ir turėti įgūdžių juos įvertinti, arba turėti patikimą žmogų, kuris sąžiningai juos įvertins už mus. Trečia, mes galime jausti savo pasirinktims aistras, bet tuo pačiu metu turime elgtis beaistriškai, t.y. turime vertinti blaiviai pasirinkimus, ir nepasiduoti štai, kad šis kompiuteris mane kažkuo ypatingai traukia, nepasiduoti aistroms, nes aistros stumdamos veiksmams ima valdyti mus, jei aklai joms paklūstame. Tik įvykdžius šias sąlygas pasirinkimas yra tikrai laisvas.
Jei mes pasielgiame paakinti aistrų, jei šioje situacijoje mus apgavo pardavėjas ir pateikė neteisingus duomenis apie kompiuterį, jei nežinojome, jog parduotuvėje yra daugiau kompiuterių, kurie tinka mums pagal kainą, tai mūsų pasirinkimas jau nebuvo laisvas. Tokiu būdu vien buvimas protinga būtybe negarantuoja, jog ta būtybė elgsis protingai ir laisvai rinksis, nes savybė "būti protinga" nurodo į protingumo galimybę, o ne protingą veikimą.
Tikrovėje mes matome, jog Vakarų valstybėse, save vadinančiomis "demokratinėmis", egzistuoja aiški informacijos asimetrija. Vieni žmonės žino daugiau, nei kiti. Egzistuoja klaidinančios reklamos, neištęsiami pažadai. Dar renesanso mąstytojas Francis Baconas pažymėjo, jog scientia potentia est ("žinojimas yra galia"). Ortodoksiniu požiūriu, šiuo metu pasaulyje nėra valstybės, kurioje žmonės būtų laisvi, nes nėra valstybės, kuri garantuotų visų jos piliečių laisvą pasirinkimą, nes egzistuoja nevienodas piliečių žinojimas ir piliečių poelgiai vadovaujantis aistromis. Kitaip tariant, pati pradinė modernizmo prielaida, jog įmanoma sugalvoti kažkokias taisykles, sukurti struktūrą, kuri štai per toleranciją ar kitus savo aspektus išspręstų visuomenės problemas, yra melaginga.
Ortodoksiniu požiūriu šiame pasaulyje laisvų žmonių valstybės iš viso negali būti, nes žmogų išlaisvinti nuo aistrų ir apdovanoti išmintimi gali tik Dievas, o modernizmas yra ne kas kita, kaip bandymas sukurti laisvą valstybę paties žmogaus jėgomis. Žmogus laisvas gali būti tik Civitate Dei, Dievo Valstybėje, kaip ją vadino šv. Augustinas. Tai nėra valstybė griežtąja prasme, tai dvasinė bendruomenė Kristuje, kuriai jau dabar priklauso visi Šventosios, Apaštalinės ir Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios nariai.
Nesiplečiant daugiau į temą, kaip Dievas išlaisvina žmogų, derėtų tik duoti orientyrą. Ko gero pačių laisviausių žmonių Ortodoksų Bažnyčioje pavyzdys yra vienuoliai schimonachai (Didžiąją Schemą priėmę vienuoliai). Tačiau lygiai taip išsilaisvnti gali ir kiekvienas pamaldus pasaulietis.
Dėl šios priežasties, Ortodoksų Bažnyčia nuo pat tolerancijos sampratos išplitimo Vakaruose įtariai žiūrėjo į šią sampratą. Kai Rusijos mokyklose bandytos įvesti privalomos tolerancijos pamokos, į tai atsakydami kunigai protestavo ir prašė vietoje to geriau įvesti tradicinių vertybių pamokas. Tai komentuodamas kunigas Georgijus Rjabych teigė, esą vakarietiškas tolerancijos supratimas, žinoma, turi tiek pliusų, tiek minusų, tačiau nekritiškai išdėstytas skatina ne ką kitą, kaip nihilizmą ir apatiją aplinkinių žmonių nuomonei. Toks žmogus iš viso pasidaro nepajėgus suprasti, kas yra religija ir nesupranta tradicijos reikšmės. Galime tik papildyti, jog tradicija, kaip tam tikrų simbolių ir reikšmių perdavimas, yra kultūros pamatas. Juk kultūra yra ne kas kita, kaip simbolių ir reikšmių tinklas. Tokiu būdu "racionalus" modernizmas ima griauti pats save, nes tolerancijos samprata, be tradicijos, iš kurios ji atėjo, pasidaro neaiški, pasidaro neaišku, kam iš viso reikalinga tolerancija.
"Teosofinė" ir "gnostinė" "tolerancija"
Tačiau tai, ką mes čia aptarėme, yra dar ne visi tolerancijos panaudojimo būdai. Yra dar trečiasis tolerancijos suvokimo kelias, kuris ir yra pats pavojingiausias ortodoksams ir apie kurį daugiausiai šneka tokie šiuolaikiniai ortodoksų mąstytojai kaip Hilarionas Alfeyevas, Aleksejus Osipovas, Daniilas Sysojevas. Tam, kad suprastume šį požiūrį, turime grįžti į pačią reformacijos ir dvasinio judėjimo, vadinamą "renesansu", pradžią.
Savotiška renesanso dvasingumo pradžia galima vadinta Giovanni Pico della Mirandola kūrybą. Šis renesanso filosofas, laikęs save "baltosios magijos" pakraipos burtininku, parašė "Renesanso manifestu" vadinamą kūrinį Oratio de hominis dignitate ("Žodis apie žmogaus orumą"). Pradėjus skaityti šį veikalą į akis pirmiausia krenta tai, jog skirtingai nuo visų viduramžių filosofų, užuot rėmęsis katalikiška tradicija, Pico della Mirandola užsiima visišku religiniu sinkretizmu ir aptarinėja musulmonų, žydų ir kitų religijų atstovų teiginius apie žmogų.
Dar labiau šokiruoja tai, jog cituojamas Hermis Tirsmegistas (lot. Mercurius ter Maximus, gr. trismegisto reiškia "Triskart Didis"). Hermis Trismegistas buvo numanomas įvairių tekstų apie alchemiją, astrologiją, teurgiją, herbalizmą, demonologiją ir magiją autorius, kuriuo sekė viduramžių ezoterikai, save vadinę raganiais, burtininkais ir kt. Della Mirandola buvo įsitikinęs, jog visos religijos kalbą apie tą patį dievą ir tą pačią tiesą, todėl religija turi kilti iš žmogaus sielos, o ne iš išorinių atrinktų, primetamų autoritetų.
Pagrindinė veikalo "Apie žmogaus orumą" idėja - žmogus - antrasis dievas, aukštesnis už angelus, laisvas ir kūrybiškas. Kiekvienas žmogus - savo likimo kalvis. Tai buvo renesanso dvasingumo ašis.
Jei uždaras ezoteriniuose ratuose besisukantis mąstytojas menkai rūpėjo Romos Katalikų Bažnyčiai ir grėsmės nekėlė, visai kas kita buvo po jo sekę agresyvūs pamokslautojai, tokie kaip Giordano Bruno. Šis žmogus, dabar labiau žinomas kaip vienas iš pirmųjų "mokslo revoliucijos" nešėjų, savo laiku buvo hermeticizmo (Hermio Trismegisto) religijos pasekėjas, laikęsis panašių įsitikinimų kaip Mirandola, ir keliaudamas po Europą bei verbuodamas žmones sukūrė tikrą gnostinį sąjūdį. Bruno Romos Katalikų Bažnyčios buvo apkaltintas erezija ir sudegintas ant laužo.
Iš teorinių pamatų, kuriuos padėjo ankstyvieji renesanso ezoterikai, išsivystė daugybė gnostinės pakraipos sektų ir judėjimų, gyvų iki šiol. Tai ir Laisvųjų Mūrininkų Brolija ("Masonai"), Tarptautinis Teosofinis Sąjūdis, Thelema, didelę įtaką Vakarų ezoterika turėjo ir naujoms Rytų kilmės sektoms, tokioms kaip Tarptautinė Krišnos Sąmonės Organizacija.
Kaip pažymi religijotyrininkas Aleksandras Dvorkinas, tikras tradicinis induizmas Vakarams buvo mažai suprantamas ir mažai patrauklus. Todėl jis transformavosi "picos principu": kaip kažkada skurdžios italų katalikų šeimos, valgiusios tradicines "picas" (tuo metu tai buvo paprasčiausi neskanūs duonos papločiai) ir praturtėjusios emigracijoje JAV ėmė jas pildyti amerikietiškais ingridientais (mėsa, kečiupu, daržovėmis), o vėliau tai parvežė į Italiją ir taip atsirado šiuolaikinė itališka pica, taip ir studentai iš Indijos, mokęsi Didžiojoje Britanijoje ir norėję tobulinti savo "sausas" induistines pažiūras kergė jas su Vakarų mokymais ir netgi su tokiomis kryptimis, kaip teosofijos pradininkės Helenos Blavatskayos (kuri pati kergė Rytų mokymus su Vakarų). Indijoje taip susiformavo neoinduizmas, o Vakaruose - parainduistinės sektos, tokios kaip Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija, Gyvenimo Kelias ir kt.
Dažnai apie toleranciją tiek "nusidiskutuojama", jog pasidaro neaišku, kas tai yra. Lotyniškai tolerantia reiškia pakantumą. Kaip pažymima JTO "Tolerancijos Principų Deklaracijoje", tai pakantumas, visų pirma, kitokioms pažiūroms, kitokiam elgesiui, išvaizdai, papročiams ir kt. Nors pati tolerancijos samprata yra tiesioginis Vakarų krikščionybės vaikas, šiuolaikinė jos vartosena dažnai yra atitrūkusi nuo krikščionybės. Todėl noriu aptarti tris tolerancijos sąvokos vartojimo būdus, kurie yra susiję su jos istorija - protestantišką, racionalistinį (modernistinį) ir teosofinį. Paprastai šie kontekstai nėra skiriami ir tiksliai neapibrėžiama, ką tiksliai turi omenyje žmogus, vartodamas šią sąvoką. Taip parodysime ortodoksinį požiūrį į toleranciją ir modernizmą.
Protestantiškoji tolerancija
1517 metais Romos Katalikų Bažnyčios vienuolis Martinas Lutheris, kaip tai buvo įprasta, parašė 95 tezes apie Romos Katalikų Bažnyčią ir pakabino jas ant universiteto durų, kviesdamas oponentus į disputą. Savo tezėse, jis kritikavo katalikišką indulgencijų praktiką, taip pat popiežiaus valdžią. Bažnyčios praktikų oponentų buvo ir iki jo, tačiau niekas nekritikavo taip radikaliai ir taip karštai. Ne paslaptis, jog jo veikaluose yra netgi keiksmų. Tačiau nedera pamiršti ir to, kad Lutheris, būdamas kataliku, kaip pažymi Hansas Hillerbrandas, visų pirma siekė profesionaliai (teologiškai) spręsti savo paties Bažnyčios problemas, o ne konfliktuoti su Katalikų Bažnyčia.
 |
| Martinas Lutheris |
Iš pradžių Lutheris buvo popiežiaus įspėtas, vėliau ir ekskomunikuotas. Tada jis su kolegomis pasirinko kelią kurti savo bažnytinę bendruomenę. Tuo metu prie jo jau buvo prisijungę feodalų, o prisijungus Danijos-Norvegijos ir Švedijos-Suomijos monarchams katalikų-liuteronų lūžis įgavo politinę reikšmę. Ši procesą, įgavusi reformacijos pavadinimą, sekė daugybė religinių kovų, persekiojimų ir žudynių, tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės.
1579 m. sausio 24 d. Nyderlanduose buvo pasirašyta sutartis, Utrechto unija, kurios metu protestantiškos Nyderlandų žemės susijungė su iš esmės katalikiškomis žemėmis, valdytomis ispanų. Siekiant išvengti gresiančių religinių nesutarimų, pirmą kartą Europos istorijoje buvo įteisinta pozicija, draudžianti persekiojimą dėl tikėjimo. Taip tolerancija tapo neatsiejama protestantų valdomų visuomenių dalimi. Nors persekioti uždrausta ir ne krikščionis (žydus ir kitų religijų išpažintojus), pirminis tikslas buvo tarpkonfesinė taika (lot. confessio - išpažinimas; protestantai savo tikėjimą skelbė konfesijomis, t.y. išpažinimais, ir pagal tai šios srovės krikščionybės viduje yra vadinamos konfesijomis).
Tolerancija turėjo sukurti patikimą erdvę tarpkonfesinėms diskusijomis ir padėti įgyvendinti pradinį Lutherio sumanymą, t.y. diskusijų keliu išspręsti pažiūrų konfliktus.Tačiau labai greitai tolerancija įrodžiusi savo efektyvumą tapo ir sekuliarių apmąstymų objektu.
Racionalioji tolerancija
Tolerancijos įdiegimas į visas modernias Vakarų Europos politines sistemas yra neišvengiamai susietas su modernizmo ideologijomis, kurios yra įsitikinusios struktūros pirmumu dalies atžvilgiu. Pavyzdžiui, modernistinė demokratijos samprata, įsitvirtinusi Vakaruose per tokių veikėjų kaip Charles de Montesquieu, John Locke veikalus, suponuoja, jog mūsų visuomenė, sudaryta iš protingų lygiaverčių individų, gali susitarti dėl protingų taisyklių, kurios užtikrins lygiavertį visų dalyvavimą valdžioje.
Modernistai sakytų, kad, pavyzdžiui, antikinis demokratijos modelis yra nevykęs, nes kai visas miestas valdo tiesiogiai balsavimu, paskiri žmonės nėra apsaugoti nuo išorinių įtakų jų balsui. Jie, galų gale, gali būti papirkti, įbauginti ir taip toliau. Tuo tarpu Locke ir Montesquieu pasiūlo tam tikrą teorinę konstrukciją, padalytų valdžių sistemą, į kurią atstovai renkami visuotinai, todėl ta sistema turi užtikrinti, kad valdžia nesusikoncentruos niekieno rankose ir pareigūnai liks atskaitingi savo rinkėjams.
Modernistinės politinės ideologijos siūlo tarsi "eismo taisykles", kuriomis remiantis visi, nepriklausomai nuo jų individualių savybių, gali važinėti gatvėmis. Tolerancijos samprata nuosekliai įsilieja į modernistinį suvokimą, nes tolerancija turi apsaugoti, jog didelės žmonių grupės nesugalvotų susimokyti prieš mažas žmonių grupes, ir šitaip nesugriautų demokratijos, nes tada būtų pažeistas demokratinio atstovavimo (kaip visuotinio) principas.
Todėl tolerancija imta ginti kaip racionalus politinis principas.
Problemų ši samprata turi daugybę. Pirmiausia, žmogaus būvimas racionalia būtybe, t.y. galinčia mąstyti būtybe, neužtikrina laisvo pasirinkimo. Modernizmas nustumia į šalį valios klausimą. Kaip remdamasis krikščionišku suvokimu ir klasikinės graikų filosofijos priemonėmis apibrėžia šv. Jonas Damaskietis savo veikale "Griežtas ortodoksų tikėjimo išrodymas", esminė laisvo pasirinkimo sąlyga yra protingų mąstinių turėjimas, iš kurių vykdomas pasirinkimas, be to, pasirinkimas turi būti beaistris.
Pateikime pavyzdį. Mes atėjome į parduotuvę, norime įsigyti kompiuterį. Prieš mus yra du kompiuteriai, tinkantys pagal kainą, norime įsigyti vieną iš jų. Tam, kad šis pasirinkimas būtų laisvas, jis turi būti protingas: mes turime suvokti visas egzistuojančias alternatyvas (ar šitoje parduotuvėje tikrai daugiau nėra man tinkančių kompiuterių? O gal papildomas pasirinkimas, kurį turėčiau įvertinti, yra kitoje netoli esančioje parduotuvėje, todėl protinga būtų ir jį įtraukti į pasirinkčių sąrašą?). Antra, mūsų pasirinktys pačios turi būti protingai suvoktos, t.y. mes turime sužinoti sąžiningai pateiktus kompiuterių duomenis ir turėti įgūdžių juos įvertinti, arba turėti patikimą žmogų, kuris sąžiningai juos įvertins už mus. Trečia, mes galime jausti savo pasirinktims aistras, bet tuo pačiu metu turime elgtis beaistriškai, t.y. turime vertinti blaiviai pasirinkimus, ir nepasiduoti štai, kad šis kompiuteris mane kažkuo ypatingai traukia, nepasiduoti aistroms, nes aistros stumdamos veiksmams ima valdyti mus, jei aklai joms paklūstame. Tik įvykdžius šias sąlygas pasirinkimas yra tikrai laisvas.
Jei mes pasielgiame paakinti aistrų, jei šioje situacijoje mus apgavo pardavėjas ir pateikė neteisingus duomenis apie kompiuterį, jei nežinojome, jog parduotuvėje yra daugiau kompiuterių, kurie tinka mums pagal kainą, tai mūsų pasirinkimas jau nebuvo laisvas. Tokiu būdu vien buvimas protinga būtybe negarantuoja, jog ta būtybė elgsis protingai ir laisvai rinksis, nes savybė "būti protinga" nurodo į protingumo galimybę, o ne protingą veikimą.
Tikrovėje mes matome, jog Vakarų valstybėse, save vadinančiomis "demokratinėmis", egzistuoja aiški informacijos asimetrija. Vieni žmonės žino daugiau, nei kiti. Egzistuoja klaidinančios reklamos, neištęsiami pažadai. Dar renesanso mąstytojas Francis Baconas pažymėjo, jog scientia potentia est ("žinojimas yra galia"). Ortodoksiniu požiūriu, šiuo metu pasaulyje nėra valstybės, kurioje žmonės būtų laisvi, nes nėra valstybės, kuri garantuotų visų jos piliečių laisvą pasirinkimą, nes egzistuoja nevienodas piliečių žinojimas ir piliečių poelgiai vadovaujantis aistromis. Kitaip tariant, pati pradinė modernizmo prielaida, jog įmanoma sugalvoti kažkokias taisykles, sukurti struktūrą, kuri štai per toleranciją ar kitus savo aspektus išspręstų visuomenės problemas, yra melaginga.
Ortodoksiniu požiūriu šiame pasaulyje laisvų žmonių valstybės iš viso negali būti, nes žmogų išlaisvinti nuo aistrų ir apdovanoti išmintimi gali tik Dievas, o modernizmas yra ne kas kita, kaip bandymas sukurti laisvą valstybę paties žmogaus jėgomis. Žmogus laisvas gali būti tik Civitate Dei, Dievo Valstybėje, kaip ją vadino šv. Augustinas. Tai nėra valstybė griežtąja prasme, tai dvasinė bendruomenė Kristuje, kuriai jau dabar priklauso visi Šventosios, Apaštalinės ir Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios nariai.
Nesiplečiant daugiau į temą, kaip Dievas išlaisvina žmogų, derėtų tik duoti orientyrą. Ko gero pačių laisviausių žmonių Ortodoksų Bažnyčioje pavyzdys yra vienuoliai schimonachai (Didžiąją Schemą priėmę vienuoliai). Tačiau lygiai taip išsilaisvnti gali ir kiekvienas pamaldus pasaulietis.
Dėl šios priežasties, Ortodoksų Bažnyčia nuo pat tolerancijos sampratos išplitimo Vakaruose įtariai žiūrėjo į šią sampratą. Kai Rusijos mokyklose bandytos įvesti privalomos tolerancijos pamokos, į tai atsakydami kunigai protestavo ir prašė vietoje to geriau įvesti tradicinių vertybių pamokas. Tai komentuodamas kunigas Georgijus Rjabych teigė, esą vakarietiškas tolerancijos supratimas, žinoma, turi tiek pliusų, tiek minusų, tačiau nekritiškai išdėstytas skatina ne ką kitą, kaip nihilizmą ir apatiją aplinkinių žmonių nuomonei. Toks žmogus iš viso pasidaro nepajėgus suprasti, kas yra religija ir nesupranta tradicijos reikšmės. Galime tik papildyti, jog tradicija, kaip tam tikrų simbolių ir reikšmių perdavimas, yra kultūros pamatas. Juk kultūra yra ne kas kita, kaip simbolių ir reikšmių tinklas. Tokiu būdu "racionalus" modernizmas ima griauti pats save, nes tolerancijos samprata, be tradicijos, iš kurios ji atėjo, pasidaro neaiški, pasidaro neaišku, kam iš viso reikalinga tolerancija.
"Teosofinė" ir "gnostinė" "tolerancija"
Tačiau tai, ką mes čia aptarėme, yra dar ne visi tolerancijos panaudojimo būdai. Yra dar trečiasis tolerancijos suvokimo kelias, kuris ir yra pats pavojingiausias ortodoksams ir apie kurį daugiausiai šneka tokie šiuolaikiniai ortodoksų mąstytojai kaip Hilarionas Alfeyevas, Aleksejus Osipovas, Daniilas Sysojevas. Tam, kad suprastume šį požiūrį, turime grįžti į pačią reformacijos ir dvasinio judėjimo, vadinamą "renesansu", pradžią.
Savotiška renesanso dvasingumo pradžia galima vadinta Giovanni Pico della Mirandola kūrybą. Šis renesanso filosofas, laikęs save "baltosios magijos" pakraipos burtininku, parašė "Renesanso manifestu" vadinamą kūrinį Oratio de hominis dignitate ("Žodis apie žmogaus orumą"). Pradėjus skaityti šį veikalą į akis pirmiausia krenta tai, jog skirtingai nuo visų viduramžių filosofų, užuot rėmęsis katalikiška tradicija, Pico della Mirandola užsiima visišku religiniu sinkretizmu ir aptarinėja musulmonų, žydų ir kitų religijų atstovų teiginius apie žmogų.
Dar labiau šokiruoja tai, jog cituojamas Hermis Tirsmegistas (lot. Mercurius ter Maximus, gr. trismegisto reiškia "Triskart Didis"). Hermis Trismegistas buvo numanomas įvairių tekstų apie alchemiją, astrologiją, teurgiją, herbalizmą, demonologiją ir magiją autorius, kuriuo sekė viduramžių ezoterikai, save vadinę raganiais, burtininkais ir kt. Della Mirandola buvo įsitikinęs, jog visos religijos kalbą apie tą patį dievą ir tą pačią tiesą, todėl religija turi kilti iš žmogaus sielos, o ne iš išorinių atrinktų, primetamų autoritetų.
Pagrindinė veikalo "Apie žmogaus orumą" idėja - žmogus - antrasis dievas, aukštesnis už angelus, laisvas ir kūrybiškas. Kiekvienas žmogus - savo likimo kalvis. Tai buvo renesanso dvasingumo ašis.
Jei uždaras ezoteriniuose ratuose besisukantis mąstytojas menkai rūpėjo Romos Katalikų Bažnyčiai ir grėsmės nekėlė, visai kas kita buvo po jo sekę agresyvūs pamokslautojai, tokie kaip Giordano Bruno. Šis žmogus, dabar labiau žinomas kaip vienas iš pirmųjų "mokslo revoliucijos" nešėjų, savo laiku buvo hermeticizmo (Hermio Trismegisto) religijos pasekėjas, laikęsis panašių įsitikinimų kaip Mirandola, ir keliaudamas po Europą bei verbuodamas žmones sukūrė tikrą gnostinį sąjūdį. Bruno Romos Katalikų Bažnyčios buvo apkaltintas erezija ir sudegintas ant laužo.
Iš teorinių pamatų, kuriuos padėjo ankstyvieji renesanso ezoterikai, išsivystė daugybė gnostinės pakraipos sektų ir judėjimų, gyvų iki šiol. Tai ir Laisvųjų Mūrininkų Brolija ("Masonai"), Tarptautinis Teosofinis Sąjūdis, Thelema, didelę įtaką Vakarų ezoterika turėjo ir naujoms Rytų kilmės sektoms, tokioms kaip Tarptautinė Krišnos Sąmonės Organizacija.
Kaip pažymi religijotyrininkas Aleksandras Dvorkinas, tikras tradicinis induizmas Vakarams buvo mažai suprantamas ir mažai patrauklus. Todėl jis transformavosi "picos principu": kaip kažkada skurdžios italų katalikų šeimos, valgiusios tradicines "picas" (tuo metu tai buvo paprasčiausi neskanūs duonos papločiai) ir praturtėjusios emigracijoje JAV ėmė jas pildyti amerikietiškais ingridientais (mėsa, kečiupu, daržovėmis), o vėliau tai parvežė į Italiją ir taip atsirado šiuolaikinė itališka pica, taip ir studentai iš Indijos, mokęsi Didžiojoje Britanijoje ir norėję tobulinti savo "sausas" induistines pažiūras kergė jas su Vakarų mokymais ir netgi su tokiomis kryptimis, kaip teosofijos pradininkės Helenos Blavatskayos (kuri pati kergė Rytų mokymus su Vakarų). Indijoje taip susiformavo neoinduizmas, o Vakaruose - parainduistinės sektos, tokios kaip Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija, Gyvenimo Kelias ir kt.
Visus šiuos ezoterinius judėjimus jungia viena - jie teigia, esą egzistuoja viena tiesa bendra visoms religijoms. Tačiau iš tiesų prieštaravimai vien tarp krikščionybės konfesijų yra tokie dideli, kad neįmanoma būti dviejų krikščionybės konfesijų pasekėju tuo pačiu metu. Jau nekalbant apie buvimą induistu ir musulmonu tuo pačiu metu. Todėl tiesa yra ta, kad iš tiesų šie judėjimai ne apjungia religijas, o kuria savo, naują religiją, kuri krikščioniškais standartais yra eilinė pagoniška religija.
 |
| Tarptautinio Teosofų Sąjūdžio emblemba |
Visi šie gnostiniai judėjimai yra aktyvūs tolerancijos proponentai. Jie steigia labdaros fondus, remia projektus ir programas, skirtas tolerancijos skatinimui. Lietuvos Masonų Ložė savo interneto tinklalapyje rašo tiesiai: visur, kur tik viešpatauja žmogaus laisvė ir demokratiškai išrinkta valdžia, gyvuoja ir laisvųjų mūrininkų judėjimas. Tačiau šių organizacijų tolerancijos ir demokratijos suvokimas yra diametrialiai priešingas pradiniam, protestantiškam tolerancijos suvokimui.
Protestantai propaguodami toleranciją siekė ne sulyginti protestantizmą ir katalikybę, tuo labiau ne sulyginti visas pasaulio religijas, o įvesti religinį pakantumą. Protestantas yra protestantas todėl, kad jis išpažįsta savo tikėjimą, kuris skiriasi nuo katalikiško ir tikėdamas, jog jo tikėjimas yra teisingesnis ir labiau atspindi tiesą, jis atsiriboja nuo Romos Katalikų Bažnyčios. Tačiau jis pakantus katalikams, nes kaip krikščionis jis tiki į žmogaus laisvą valią ir apsisprendimą.
Štai kodėl tolerancija yra išskirtinai Vakarų kultūros "produktas". Tik krikščioniškoje kultūroje tikima laisvu apsisprendimu ir laisva atgaila. Pavyzdžiui, islamiškoje kultūroje už apostazę (tikėjimo išsižadėjimo) yra baudžiama mirties bausme, nes tokio tikėjimo laisve nėra. Rytų Krikščionybėje tolerancijos taip pat neprireikė, bet ne todėl, kad kitaminčiai būtų persekiojami (Rytuose nebuvo nei inkvizicijos, nei kryžiaus žygių), bet todėl, kad apie persekiojimą niekada ir neėjo kalba. Protestantizmo tipo reiškinio Rytuose nebuvo, o ginčus dėl erezijų stengtasi spręsti viduje ir kuo ramiau, nors būdavo visko (puikus "tolerancijos" pavyzdys būtų tas, jog imperatorius šv. Justinianas, būdamas ortodoksu, buvo vedęs monofizitų erezijos pasekėją Teodorą ir jie kartu "varžėsi" gindami savo tikėjimą).
Kitas Vakarams nebūdingas pavyzdys buvo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios reformos (Bažnytinių tekstų ir liturginių apeigų suvienodinimas). Šių reformų akstinas buvo Rusijoje spausdintų knygų sudeginimas Atono vienuolyne kaip eretiškų. Vietoje to, kad kaip nors pultų graikus, Rusijos patriarchas nutarė ištaisyti knygas, pripažindamas jų eretiškumą. Kai kurie šį žingsnį palaikė revizionistiniu ortodoksų tikybos atžvilgiu ir tuo pagrindu atsiskyrė nuo Bažnyčios (šie žmonės yra vadinami sentikiais). Kai kas bando prikišti, atseit sentikių istorija yra analogiška protestantų, tačiau iš tiesų jos visiškai nepanašios, protestantai buvo reformatoriai, o sentikiai dėjosi konservatoriais, be to, Bažnytiniu lygiu sentikiai niekada nebuvo persekiojami (tie, kurie sutiko, kad Rusijos patriarcho veiksmai teisingi, bet norėjo laikytis senųjų apeigų, liko Bažnyčioje ir yra vadinami vientikiais), o pasaulietinė valdžia juos persekiojo dėl politinių priežasčių: sentikiai siekė nuversti Rusijos carą. Taip pat kai kurie sentikių ideologai buvo sudeginti dėl to, kad skatino tikinčius rengti masines savižudybes (užsimūryti olose arba susideginti su šeima namie).
Taip aš dar kartą pabrėžiu, jog tolerancijos klausimas yra grynai visais atžvilgiais vakarietiškas. Tolerancijos atsiradimą Vakaruose lėmė istorinės aplinkybės ir krikščioniškas tikėjimas. Tuo tarpu "gnostinio" pobūdžio tolerancijos apologetai į klausimą žvelgia visai kitu kampu ir su kitokiu interesu.
Nederėtų manyti, jog tai tik mažų, marginalių ezoterinių ratelių fantazijos ir mūsų tai neliečia. Margin, taip sakant, reiškia paraštę, o paraštėse dažnai rašomi labai svarbūs dalykai. Religijų suvienodinimo ideologija skiepijama per labdaros fondus, paramą, patiems rateliams liekant negausiais.
 |
| "Europa Visiems" plakatas Europos Parlamente Briuselyje, pašalintas po Lietuvos delegacijos skundo |
Žinoma, nederėtų ir pulti į konspiracijos teorijas ir pervertinti šių religinių judėjimų įtakos. Tačiau procesai yra akivaizdūs, kaip pabrėžė Aleksejus Osipovas, jei ekumeninis judėjimas, pradžioje sukurtas krikščioniškų konfesijų suvienijimui, nesuvienijus jų staiga pradėjo tarpreliginį dialogą (kas iš esmės nesuderinama su ekumenizmo idėja ir su ja pačia neturi nieko bendro), tai rodo, jog vyksta bandymai problemų sprendimą bendra tiesos paieška pakeisti formaliu "susijungimu", suvienodinant religijas per deklaraciją, jog "visi mes vienodai teisūs".
Pabaigos žodis
Sykį klaidžiojant po interneto platybes susidūriau su nuotrauka, kurioje buvo nufotografuoti induistai, besimaudantys Gango upėje. Ši upė ypatinga tuo, jog joje laidojami žmonės. Vieni yra sudeginami ir tada pilami jų pelenai, kiti tiesiog įmetami į upę. Todėl Gango upė yra pilna lavonų liekanų. Padėties negerina ir tai, jog, deja, didžioji dalis indų gyvena antisanitarinėse sąlygose ir masinės maudynės Gango upėje dėl to kelia dar didesnę grėsmę. Tačiau šios maudynės yra religinė tradicija, induistai tiki, kad Gango upės vandenys apvalo sielą.
Po nuotrauką už mano akių užkliuvo keli komentarai.
Šiaip jau daugybei žmonių diskutuojant apie nuotraukos vaizdus, vienas žmogus ėmė ir parašė, jog jam šios maudynės kelia pasišlykštėjimą, kaip ir Indijos gyvenimo būdas apskritai. Į šį pareiškimą jis gavo gana tipinį "tolerantiško žmogaus atkirtį (paveikslėlyje nenukopijavau viso teksto), kuriame buvo teigiama, esą šis žmogus negali suprasti Indijos papročių, todėl negali jų vertinti ir jo vertinimas yra susijęs su tuo, jog jis gimęs kitoje kultūroje, o jei būtų gimęs indu, šie papročiai jam būtų atrodę normalūs. Toliau sekė ilga litanija apie tai, kokie šaunūs šie papročiai ir, iš esmės, koks netolerantiškas ir egocentriškas yra šis žmogus.
Ironiškiausia buvo tai, jog iškart po to pasisakė ir bent keli Indijos gyventojai, dviejų jų pasisakymus nukopijavau. Jie pritarė nuomonei, jog šie papročiai yra šlykštūs.
Toks priekaištavimas, kokį mes matėme komentare, esą "negali vertinti, nes gimei kitoje kultūroje, todėl tau kiti dalykai atrodo normalūs ir geri, nei šioje kultūroje gyvenantiems", yra labai dažnas ir ši pozicija žinoma ir filosofų gretose. Tokį vadinamo "kultūrinio reliatyvizmo" variantą gynė antropolgė Ruth Benedict, kuri teigė, esą matydami, kaip įvairių kultūrų vertybės skiriasi, turime pripažinti, jog gėriu turėtų būti laikoma tai, kas laikoma gėriu konkrečioje kultūroje. Apžvelgdamas R. Benedict požiūrį moralės teorijos tyrinėtojas Harry Gensleris pateikė tokį pavyzdį, kuris lengvai įtikina, jog tokia samprata yra itin klaidinga: ar pati Ruth Benedict sutiktų, esą mes negalime sakyti, jog vergovė yra blogai, nes gimėme kultūroje, kurioje nėra vergovės, ir tik dėl to laisvė mums yra vertybė? Akivaizdu, kad ne. Ir pati Ruth Benedict vėlesniuose savo straipsniuose būtent tuo motyvuodama atsisakė kultūrinio reliatyvizmo.
Visų pirma, nėra net aišku, ką, tie, kurie prieštarauja, jog tu esi šališkas savo kultūrai, apskritai laiko „kultūra“. Ar visi Lietuvos gyventojai tuos pačius dalykus laiko gerais ir turi tas pačias vertybes? Akivaizdu, kad ne. Tuo labiau visos Vakarų Europos gyventojai nesivadovauja tomis pačiomis vertybėmis. O ar visi Panevėžio gyventojai turi tas pačias vertybes? Ne. Tai kas tada yra ta "kultūra"? Matėme, kad ir Indijoje yra indų, kurie maudynes Gangu nelaiko geru dalyku, o laiko barbarišku papročiu.
Antras kylantis klausimas yra kokią teisę tada tam tikroje kultūroje gyvenantis žmogus turi keisti pažiūras arba iš kur naujos vertybės apskritai atsiranda? Pavyzdžiui, iki XIX amžiaus JAV buvo nemažai vergijos šalininkų. Tačiau vėliau požiūris pasikeitė ir vergija imta laikyti blogiu. Kodėl?
Visi šie klausimai dar sykį mus priveda prie ankščiau minėtos tezės, jog nekritiškas "tolerancijos" sampratos priėmimas veda į visišką nihilizmą ir apatiją. Tada religijos ima rodytis atrodyti neaiškiais prietarais, kažkokiais nepagrįstais įpročiais, kuriuos tamsuoliai žmonės daro tik todėl, kad taip darė jų tėvai, o šie - nes taip darė jų tėvai ir taip toliau. Jie laiko "gėriu" tai ką laiko ne dėl kitos priežasties, o dėl inertiškos tradicijos, kuria nemąstydami perima. Krikščionių misionieriai tada atrodo netolerantiškais barbarais, kurie perša savo nuomonę, savo gėrio sampratą, kurios laikosi tik todėl, kad jos laikėsi jų tėvai ir taip toliau. Tamsuoliai krikščionys netolerantiškai griauna kitas kultūras.
Pamirštama, kad pats Kristus deklaravo vertybes, kurių iki jo niekada nebuvo. Jis buvo pirmasis "misionierius" ir jis pradėjo tradiciją, kurią žinome krikščionybės vardu. Juk pats žodis traditio reiškia perdavimą, ir mes tik perimame tai, kaip mus pasiekia jo mokymą. Tai ar misionieriavimas yra baisus bandymas primesti kitam savo kultūros vertybes, ar tai yra nuoširdus rūpestis kito gyvenimu, siekiant jam parodyti tai, kas, tavo asmeniniu įsitikinimu, yra tikroji Tiesa?
Taigi, mes, ortodoksai, negalime sakyti ir nesakome, kad tolerancija yra visai jau taip blogai. Ji padeda sukurti sąlygas taikiam ir ramiam gyvenimui, diskusijų erdvei. Tačiau tolerancija per se negali būti vertybė, o tik priemonė, nes galutinis žmogaus gyvenimo tikslas turi būti gėris ir tiesa.
„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ - Jėzus Kristus (Jn 14,6)
