Apie krikščionišką tikėjimą

„Turime įvairių dovanų (charismata), nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo (analogian tes pisteos)“ (Rom 12, 6)
Apaštalas Paulius įspėja, kad tie, kurie tvirtina turį pranašystės ar kitą Šventosios Dvasios dovaną gali ją naudoti laikydamiesi tikėjimo analogijos, t.y. išlikdami budrūs savo tikėjimo ortodoksiškumo (t.y. tikrumo) atžvilgiu. Tas, kuris netgi turėdamas dovanas jas naudoja ne pagal tikėjimą, pažeidžia Pauliaus priesaką.

Tikėjimo analogija, lotyniškai vadinama regula fidei (tikėjimo taisyklė), yra tam tikras matas, pagal kurį galime įsivertinti savo taisyklę. Graikiškas žodis analogia gali būti suvoktas kaip atitikimas arba tam tikra prasme kaip pažodiškumas, jei imsime žodžių ana + logos reikšmes. Juk logos - tai tvarka, žodis, o dalykus laikome analogiškais tada, kai sutampa jų tvarka. Pavyzdžiui, vienas dalykas turi savybes a, b, c, o štai kitas dalykas, nors ir yra kitas, taip pat turi savybės a, b, c - taigi, jie analogiški. Jie atitinka vienas kitą pažodiškai (jei atsiribosime nuo kitų termino pažodžiui reikšmių, kurių lietuvių kalboje yra daug).


Krikščioniškame pasaulyje galima rasti keturis pagrindinius pagrindinius suvokimus, kas yra tikėjimo analogija: katalikai tai suvokia kaip savo Bažnyčios tradiciją, liuteronai - kaip aiškinimą per Kristų, racionalistai - kaip protingą aiškinimą, Ortodoksų Bažnyčioje dominuoja suvokimas, jog tavo tikėjimo teisingumo matu turi būti betarpiškas tavo santykis su Dievu, tavo mistinis patyrimas. Tačiau tam, kad žmogus galėtų įvertinti savo patyrimą, būtina jį suvokti, ir tokiu būdu atsiremiama į Šventąjį Perdavimą, mokymą, kurį paliko pats Kristus, kurį skelbė Apaštalai ir kurio mokė Bažnyčios Tėvai. Juk Biblija yra ne kas kita, kaip Bažnyčios Tėvų sudarytas šventų tekstų kanonas. Tokiu būdu analogia tes pisteos yra gana neapibrėžiamas dalykas, susijęs su tiesioginiu Šventosios Dvasios veikimu, tačiau turintis tam tikrą materialią atspirtį tradiciniuose tekstuose. Ortodoksų gyvenimo teisingumo matas yra Evangelija, o Evangelija pati nėra šiaip sau tekstas, tai yra Geroji Naujiena, o popieriuje atspausdintas tekstas tik išreiškia Gerąją Naujieną. Todėl siekdamas ką nors interpretuoti iš Šventųjų Tekstų krikščionis pagal tikėjimo analogiją turi visada atsiremti į pradinį sumanymą.


Šv. Augustinas veikale Apie mokytoją pateikia puikų pavyzdį. Štai anoks juokdarys pašnekovui pasakė: nori, padarysiu, kad tau iš burnos išeis liūtas. Pašnekovas sutiko. Tada juokdarys paklausė, ar pašnekovas sutinkąs, jog žodžiai išeina iš jo burnos. Pašnekovas sutiko. Tada paklausė juokdarys, ar sutinka, kad liūtas yra žodis. Po to lengvai privertęs pašnekovą ištarti žodį liūtas, jis šitaip padarė, kad iš jo burnos išeitų liūtas...


Kaip buvo apgautas pašnekovas? Iš pradžių jis suvokė žodį liūtas ne ta prasme, kuria jį suvokė klausiantysis. Kodėl suvokė kita prasme, kodėl neperklausė, jei nesuprato, kas turima omeny? Nes natūraliai mes aiškiname žodžio reikšmę pagal numanomą jį pasakiusio sakytojo išankstinį sumanymą. Nenumanydami sumanymo, mes negalime atskleisti, ką reiškia pats žodis. 



Šv. Augustinas iš Hipono
Šitaip turi būti aiškinamas ir Šv. Raštas, ir mūsų patiriami Dievo ženklai ir visi tikėjimo dalykai. Geriausią Šventojo Rašto išankstinį sumanymą žinojo tik pats Dievas, tačiau jis turėjo savo mokinių - Apaštalų, o šie turėjo savo mokinių, kurie turėjo savųjų... Yra išlikę daugybė visų jų raštų. Taigi, geriausiai pradinį Dievo sumanymą mokant žmoniją suprato jo mokiniai, kurie šiuo supratimu dalijosi su savo mokiniais ir taip toliau. Apaštalų perdavimo nenutrūkstama grandinė siekia kiekvieną šiandieninį Ortodoksų Bažnyčios vyskupą. Todėl norėdami, pavyzdžiui, interpretuoti Šv. Rašto vietą, mes nesielgiame savavališkai, kas yra draudžiama Rašte (2 Pt 1, 20), o mes atsiremiame į turimus Apaštalų ir kt. aiškinimus, kurie geriau žino pradinį sumanymą. 

Krikščioniškas tikėjimas - tai ne aklas sustingusio senų tekstų blokų „atrajojimas“, mechaninis citavimas, tai yra supratimo ir aiškinimo procesas. Dogmata (gr. tikėjimo teiginių sąrašas) tėra pagalbinis matas, nurodantis, kas yra ortodoksija ir kas ne, orientyras, kuriuo tikintis turi įtikėti asmeniškai, o ne sąrašas teiginių, kuriais reikia aklai tikėti. Šv. Augustinas formuluoja: Tikiu viskuo, ką suprantu, tačiau suprantu ne viską, kuo tikiu.


Aš tikiu į Triasmenį Dievą, todėl kad suprantu, ką reiškia pats žodis Triasmenis, suprantu, kad Trys Dievo Asmenys yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, suprantu, kad Sūnus prieš visus amžius gimė iš Tėvo, suprantu, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo, todėl kad suprantu visus šiuos žodžius ir suprantu šiuos santykius, visų pirma, pagal analogijas: Tėvas yra tarsi žmogus, tariantis žodį. Šis Žodis yra iš jo gimstantis Sūnus, o jo kvėpavimas, lydintis žodį, yra Dvasia. Juk net graikiškai Dvasia ir Kvėpavimas yra tas pats žodis - pneuma. Taigi Dievas yra tariantysis su savo žodžiu ir kvėpavimu, o Tėvas (tariantysis) negali būti nebylus, t.y. nebuvo, kai jis nekalbėjo.


Kita analogija, pateikta paties šv. Augustino Pokalbiuose su savimi - rega. Juk regėjime dalyvauja akis, žvilgsnio laukas ir pats žvilgsnis. Atrodo, šv. Afanasijus pateikia saulės analogiją - kaip spindulys, kurį lydį šiluma, yra vienos  prigimties su saule, nors nėra jai tapatus, taip ir Trejybė.


Taigi aš galiu tikėti Trejybe, nes turiu supratimą apie ją. Tačiau aš nesuprantu pačios Trejybės. Aš nesuprantu, kaip iš tikrųjų, ne analogijos prasme, Sūnus gimsta iš Tėvo. Aš nesuprantu, kaip konkrečiai Vieno Triasmenio Dievo asmenys kontempliuoja vienas kitą, taigi, aš suprantu ne viską, kuo tikiu.


Į galvą man šauna toks pavyzdys: per musulmonų ir ortodoksų disputą, musulmonai paklausė tėvo Daniilo Sysojevo: jei Dievas yra amžinas ir nekintantis, tai ar gali jis tapti? Jei jis negali tapti, tai kaip Žodis tapo Kūnu? Tėvo Daniilo atsakymas buvo nuostabus: Žodis tapo Kūnu pagal hypostazę (asmenį), o ne pagal savo esmę (ne dieviškumu). Iš to plaukia, kad Žodis tapo Kūnu tokiu būdu, kaip buvo sutvertas pasaulis: pradžios knygoje sakoma, kad jis buvo sukurtas pradžioje, o Apreiškimas Jonui atskleidžia, jog Kristus (Dievo Žodis) yra „Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga.“ (Apr 21,6). Taigi, pasaulis buvo sukurtas Žodyje, ir kaip tada Dievo ištartas Žodis virto kūriniais (Pradžios knygoje rašoma: Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. (Pr 1, 3), taigi, Dievas kūrė kalbėjimu), taip ir Žodis tapo Kūnu, t.y. iš nesukurto ir nesukurtame atsirado sukurta. O kaip detaliai nesukurtame atsirado sukurta? Tėvas Daniilas atsako musulmonams: Pasaulio sukūrimas yra didi paslaptis, prieš kurią lieka tik nusilenkti, ar ne taip mano ir musulmonai? . Taigi, net labiausiai pažengęs Dieviškųjų dalykų pažinime krikščionis turbūt niekada, bent jau šiame gyvenime, nesupras kaip Žodis tapo Kūnu, tačiau visai nesuprasdamas, ką reiškia Žodžiui tapti Kūnu, jis negali tuo tikėti. 



Kun. Daniilas Sysoevas (1974–2009) (kairė) nužudytas už aktyvų Evangelijos skelbimą musulmonams. Stop kadras iš debatų su musulmonais
Todėl teisinga šv. Augustino mintis, jog dažnai žmogus nematydamas slapta širdies akimi kuo tikima, nesuvokdamas žodžių reikšmės, iš tikro netiki ir tik tuščiažodžiauja. Žmonių vadinamas „persiėmimas dogma“, „dogmatiškas mąstymas“ yra iš tiesų krikščioniško tikėjimo, krikščioniškos dogmos sampratos priešybė. 

Vertinga ir kita, visai kitame kūrinyje randama šv. Augustino pastaba, jog „tikime tuo, ko nematome; tikėjimo apdovanojimas - matymas to, kuo tikime“. Tas, kuris suprato, ką reiškia Trejybė, gyvendamas dvasinį gyvenimą ima vis labiau regėti, kas yra Trejybė.  


Šitoks sudėtingas tikėjimo objekto suvokimas turbūt lemia tikėjimo analogijos sąvokos nepopuliarumą Rytų teologijoje, palyginus su Vakarų konfesijomis. Juk Vakaruose regula fidei yra viena pagrindinių teologijos sampratų ir dažnai suvokiama ji gana formaliai, kone juridiškai, kaip tam tikras potvarkis. Rytietiška tikėjimo analogija - tai savo tikėjimo teiginių išbandymas maldoje. Jei man atrodo, kad yra vienaip ar kitaip, bet nežinau, ar tikrai taip, tai ieškodamas tiesos turiu tik vieną būdą - melstis, skaityti Šventąjį Raštą ir Bažnyčios Tėvus šitaip tobulindamas savo maldą, ir laukti, kol suprasti tiesą man padės tas, kurį šv. Augustinas įvardija Vieninteliu Mokytoju. Juk pasakyta: „nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus“ (Mt 23,10).


----
Susiję įrašai:

Kvailiai Kristaus vardan
Διδαχὴ - Viešpaties mokymas, kurį dvylika apaštalų perdavė pagonių tautoms
10 žingsnių, kaip tapti krikščioniu ortodoksu (pagal Fr. Charles)

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą