Neurofiziologija apie maldą ir meditaciją



Mistika iš esmės išlieka viena tabuistinių temų Vakaruose. Jau viduramžiais visas katalikiškas dvasingumas buvo radikaliai skilęs į dvi dalis: scholastiką ir mistiką. Graikiškas  žodis mystikismos reiškia paslėptį, slėpiningumą.

Karlas Gustavas Jungas pastebi, jog ši mistikos ir racionalumo takoskyra Vakaruose sudaro tikrą sąmonės kylimą ir psichologinį kompleksą.  Jo nuomone, mistika daugiausiai egzistavo Vakaruose ezoterikos pavidalu, uždarų grupių, tokių kaip laisvieji mūrininkai, iliuminatai, raganos, satanistai, kabalistai ir kt. pavidalu ir visada buvo baimės objektu. Kartais ši iracionali baimė virsdavo isterija ir šių grupių medžiokle.

Rytuose niekada nebuvo tokio sąmonės skilimo. Jau Naujajame Testamente Apaštalas Paulius mokė, jog Dieviškoji Išmintis (Sophia) yra slėpininga (mysterio) (1 Kor 2, 7). Šį pavadinimą Rytuose gavo ir sakramentai, kurie ten vadinami Šventaisiais Slėpiniais (gr. Iera Mysteria). Tokios mistinės dvasinės praktikos, kaip hesichazmas ar kontempliacija Rytuose yra įprastos (kiek galima šį žodį taikyti sakralumui) ne tik vienuoliams, bet ir pasauliečiams.

Pradedant Jungu, mistika po truputį vis dažniau tampa Vakarų tyrimo objektu. Tačiau mistikos tyrinėjimai yra labai sunkus dalykas, nes sunku pamatuoti, kas yra tikresni mistikai, pavyzdžiui, Rytuose turime hesichastus, Vakaruose yra katalikų kompasionistai, ir jie vienas kitą dažnai laiko netikrais mistikais. Tai kuriuos turėtų tirti mokslas?

Kita vertus, nuo pasaulio atsiskyrę Atono kalno hesichastai vargu ar sutiktų keliauti į JAV tam, kad ten bedieviai šviestų jiems smegenis vien savo smalsumo tenkinimui.

Tačiau tyrimai po truputį juda dažniau sutinkamose srityse, tokiose kaip klinikinių mirčių, komos būsenų, out-of-body experience, maldų ir meditacijų tyrimuose. Dalinuosi su jumis video medžiaga, kuriose neurofiziologai tikina, esą maldos metu mūsų smegenys veikia iš tikrųjų, tarsi vyktų bendravimas su realiai egzistuojančiu asmeniu.

Komentarai

Populiarūs įrašai