Mintys apie eutanaziją: mūsų pareiga rūpintis sergančiais artimaisiais

Mano straipsnis, originaliai talpintas: http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/mintys-apie-eutanazija-musu-pareiga-rupintis-serganciais-artimaisiais.d?id=56915663 2012 m. kovo 19 d. 12:16



Praėjusį ketvirtadienį Seimo parlamentarai nusprendė pašalinti iš pavasario sesijos darbų programos liberalcentristo Andriaus Burbos projektą, kuris numatė eutanazijos įteisinimą. Nors šitai, ačiū Dievui, įvyko, tačiau, manau, tai yra proga aptarti šį svarbų klausimą, kuris ankščiau ar vėliau Lietuvoje iškils.

Eutanazijos galimybės Lietuvoje

Eutonazija (gr. εὐθανασία reiškia „gera mirtis“, eu-thanatos) – medicininė praktika, kurioje gydytojas (dažniausiai atliekantis gydymą), nužudo pacientą (jo, arba jo artimųjų valia).

Šis terminas, kaip ir praktika, atsirado pagoniškoje Senovės Graikijos kultūroje, kurios tam tikruose poliuose netikusių kūdikių numetimas nuo olos (jų artimųjų valia) arba senyvo, ligoto žmogaus nužudymas (kuris to paprašė jaunystėje arba paprašė jo artimieji) buvo visiškai normali praktika. Lygiai taip pat, pavyzdžiui, sykį atėniečiai demokratiškai nubalsavo išžudyti Mileto miesto gyventojus ir tai įgyvendino. Netgi graikų filosofas Platonas savo veikale „Valstybė“ gynė geros - mirties koncepciją tam, kad tėvai galėtų sau ir bendruomenėje auginti geros -prigimties (eu-genes) vaikus.

Toks požiūris į žmogų yra glaudžiai susijęs su pagoniškomis vertybėmis, nesvetimomis to meto Graikijai. Pagal Hesiodo „Teogonijoje“ aprašomą pasaulio sukūrimo mitą, žmonės buvo sukurti be kokios didesnės priežasties, o moteris apskritai tėra sukurta kaip bausmė vyrui. Todėl gyvybė nėra jokia vertybė ir su ja galima elgtis kaip panorėjus.

Visai kitaip yra šiuolaikinėje Vakarų civilizacijoje, besivadovaujančioje ne pagoniškomis, o krikščioniškomis vertybėmis. Europos Žmogaus Teisių Konvencijoje, kaip ir Lietuvos Konstitucijoje, yra numatyta žmogaus teisė į gyvybę. 1998 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimas skelbia, jog: „Konstitucijos 18 straipsnyje nurodoma, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Svarbiausia prigimtinė žmogaus teisė yra teisė į gyvybę. Pagal Konstitucijos 19 straipsnį žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Vadinasi, įstatymų, leidžiančių atimti žmogaus teisę į gyvybę, neturėtų būti“.

Taigi, formaliai šitas liberalų siūlytas įstatymas niekada ir nebūtų praėjęs, nes atvirai prieštarauja Lietuvos Konstitucijai ir KT jurisprudencijai. Juk eutanazija nėra nei „savižudybė padedant“ (angl. assisted suicide), nei tuo labiau paprasta savižudybė. Tai – nužudymas, kurį įvykdo kitas žmogus. Tai yra tiesioginis žmogaus teisės į gyvybę pažeidimas. Iš to išeina, jog vienintelis kelias, kuriuo įstatymas galėtų būti priimtas – keisti Konstituciją, šitaip pakertant Lietuvos santvarkos pamatus. Dabartinė Lietuvos Konstitucija remiasi prigimtinių teisių samprata, o norint įteisinti eutanaziją, prireiktų atsisakyti šio nepaprastai svarbaus konstitucinio principo, užtikrinančio žmogaus teises.

Galop, jei toks siaubingas scenarijus įvyktų ir Lietuvoje nebeliktų teisinio pagrindo žmogaus teisėms, galimai gautume visą „paslaugų paketą“ - panašų į tai, ką turėjo graikai.

Ar eutanazija – moksliškai pagrįsta?

Pats įstatymą pasiūlęs gerb. Seimo narys „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ kalbėjo apie tai, kaip eutanazija padeda oriai pasitraukti ir kaip tai suderinama su žmogaus laisva valia. Tačiau po to, ką jau išdėsčiau, aš leisiu jūsų tiesiai paklausti: kas tokio „oraus“ yra išėjime, kai atsisakydami tavimi rūpintis artimieji vietoje to tave „užmigdo“ kaip šunį? Kai tavo artimas kenčia rūpinkis juo, o ne nušauk kaip Brisių ir bandyk užmiršti.

Juk būtent toks yra santykis su žmonėmis tokių, kurie žmogaus ar jo artimųjų prašymų žudo. Brisiaus galo analogija pasirinkta neatsitiktinai: juk artimieji nusprendė, jog šuo, kuris pats pareikšti valios negali, yra pernelyg susenęs ir kankinasi, todėl jam turėtų būti pagelbėta pasitraukti iš gyvenimo, išlaisvinti jį nuo kūno. Tačiau žmogus, tuo labiau nėra šuo.

Manote, įmanoma eutanazija paties žmogaus valia? Tačiau dalykas tas, kad beveik visi sunkiai sergantys pacientai tampa ligoti ir psichologine prasme, vėžys, AIDS nėra tiesiog fiziologinės, tai taip pat psichosocialinės ligos. O sergantis dvasios liga žmogus valios negali pareikšti apskritai.

Sakysite, gali pareikšti valią PRIEŠ įvykį? Tai yra apgaulė, nes tokiu atveju laisvos valios principas sulaužomas: psichologas Jean-Léon Beauvois šia tema yra padaręs labai šaunių eksperimentų. Laisvas pasirinkimas yra ne kas kita, o toks pasirinkimas, kurio momentu gali keisti savo pasirinkimo prielaidas. Tuo tarpu jei žmogus padaro kažkokį pasirinkimą, kuris turės pasekmių vėlesniam pasirinkimui (pavyzdžiui, būti nužudytam) tai vėliau besirinkdamas jis, gindamas patį pasirinkimą kaip vertybę, veiks prieš savo valią racionalizuodamas ankstesnį pasirinkimą.

Paprastesniais žodžiais tariant, jei aš vakar sakiau, kad šiandien noriu į paskaitas, o atėjęs į paskaitas matau, kad jos man nepatinka, mano psichika stengsis visais įmanomais būdais pateisinti mano pasirinkimą ir prieš savo valią aš sėdėsiu paskaitose iki galo, rasdamas galbūt net beprotiškiausių pateisinimui tam, kad jose sėdžiu.

Panašiai kaip Ezopo pasakėčioje lapė, nepasiekusi vynuogių pareiškė, jog jos yra dar žalios ir nevalgomos. Aš teisinsiu tai, ką darau todėl, kad jeigu pasirinkčiau kitaip, parodyčiau, jog ankstesnis mano pasirinkimas buvo blogas, o tai leistų kelti klausimą, ar aš iš viso pajėgus rinktis savarankiškai.

Psichologijoje šitokią padėtį tiria Radikalaus Kognityvinio Disonanso Teorija (angl. Radical Dissonance Theory) ir toks reiškinys visų pirma atsiranda todėl, kad žmogus nuolat keičiasi, ir šią akimirką niekas negali laisvai pasirinkti ir nuspręsti rytojaus dalykų, nes rytoj tu jau būsi kitoks žmogus ir mąstysi kitaip. Tuo labiau niekas negali būdamas jaunas nuspręsti, ko norės senas, o būdamas sveikas nuspręsti, ko norės sirgdamas.

Taigi, bet kokie svaičiojimai apie tai, kad eutanazija vyksta laisva valia, yra laužti iš piršto. Nėra jokio tvirto mokslinio ar filosofinio argumento, kuris įrodytų, esą šis dalykas yra reikalingas.

Medicininiai argumentai

Toje pačioje minėtoje radijo laidoje savo nuomonę išreiškė ir gydytojas bei kunigas Andrius Narbekovas. Šis žmogus, galimai skirtingai nei įstatymo projekto autoriai, pats betarpiškai dalyvavo medicininėje praktikoje ir matė situaciją „iš vidaus“, tačiau pasisako kategoriškai prieš eutanaziją.

Nors medicininių argumentų jis nepateikė, tačiau galima paminėti vieną esminį (o prigalvoti jų galima daug). Jei kas yra buvę vėžio, ar kitos sunkios lygos gydymo skyriuje, bendravę su pacientų artimaisiais, jie turėtų gerai žinoti, kokia yra padėtis. Pati blogiausia paciento situacija yra ne tada, kai jis suserga sunkia vėžio forma, o tada, kai pacientai mintimis yra „palaidojami“ aplinkinių žmonių. Į juos imama žiūrėti kaip į pasmerktuosius ir, galų gale, jie patys įtiki, jog niekaip neatsigaus nuo ligos.

Tai yra labai pavojingas dalykas sergančiam žmogui, kuris lengvai pavirsta į tai, kas psichologijoje vadinama „save išpildančia pranašyste“: žmogus įtikina save, kad jam yra blogai ir ne kokių išorinių jėgų, bet pats netiesiogiai ima save kenkti. Praktiškai jei žmogus yra tvirtai nusiteikęs, kad jis mirs, išgydyti jį pavyks nebent labai sunkiai (ir atvirkščiai, jeigu žmogus tiki savo pasveikimu, liga įveikiama daug greičiau – tai vadinama „placebo efektu“).

Taigi, švelniai tariant, eutanazija šiame fronte padarys tik žalos. Vien galimybė „lengvai nutraukti kančias“, „oriai išeiti“ gali lengvai pacientą paversti „terminaliniu“, nors paprastomis aplinkybėmis to nebūtų.

Pabaigai

Ir visgi, pats svarbiausias dalykas yra tas, kad „aš“, kaip žmogus, neturi teisės spręsti apie tai, kas yra gerai ar blogai aplinkiniams, kadangi jie gyvena ne dėl manęs ir ne man. Jei taip labai paprastai pasakius. Todėl doras sūnus rūpinsis tėvu, o doras tėvas rūpinsis sūnumi, nes sūnų jis ne sau auginasi, o tėvas ne jam gyvena.

Jei yra kitaip, verta susimąstyti arba netgi apsilankyti pas terapeutą. Taigi, atsisakymas spręsti už kitą žmogų yra ne tik ne kankinimas, o etiškas elgesys ir tai toli gražu daroma ne prieš jo valią.

Galime tik džiaugtis, jog šis pavojingas projektas neprasmuko į Seimo svarstymus, kur tikrai ne vieta svarstyti Konstitucijai prieštaraujančius ir mokslo paribiuose esančius dalykus. O jei ko nors mano straipsnis neįtikino – atleiskite.

Bet tikiuosi, kad bent, tai, ką parašiau turėtų parodyti, jog net medicininiu požiūriu ši problema yra komplikuota ir nederėtų šiuo klausimu elgtis neapgalvotai

Komentarai

Populiarūs įrašai