Pranašavimas ir laisva valia

Pranašai Saliamonas ir Dovydas. Gruzinų ikona.

Biblijoje neretai sutinkame apreiškimus ir pranašystes. Dievo pasiuntiniai praneša žmonėms apie artėjančius įvykius. Tačiau kai kuriems žmonėms kyla klausimas - kaip Dievo visažinystė dera su žmogaus laisve? Ar žmogus iš tiesų laisvas, jei Dievas viską žino iki jam padarant?

Tam, kad pasidarytų aiškiau, kas yra pranašystė krikščionybėje, paimsiu pranašystės pavyzdį iš Biblijos, Pradžios knygos (41 skyrius). Faraonas susapnavo sapną, kurio reikšmės nežinojo ir negalėjo jos paaiškint Egipto žyniai. Iš kalėjimo nutarta pakviesti žydą (Juozapą), kuris garsėjo galįs su Dievo pagalba aiškinti sapnus. Išklausęs faraono sapną jis pasakė, jog Dievas perspėja, jog ateina 7 metai derliaus ir klestėjimo ir 7 metai nederliaus, sausra. Čia yra pranašystė. Tada jis siūlo faraonui kaupti derliaus metais atsargas, badmečiui. Ateina derliaus metai ir žodžiai pasitvirtina, faraonas jį paskiria viziriu ir jis sukaupia atsargas. Ateina sausra, kadangi sukauptos didelės atsargos, tai Egiptas išvengia badmečio.

Pirmas dalykas, kurį gali čia pastebėti, kad Dievo pranašystė nėra „lemtis“, „fatumas“, kaip, pavyzdžiui, graikų orakulų pranašystės. Kaip sako šv. Jonas Damaskietis, „Dievas niekada nenulemia, o tik numato“. Konkrečioje minėtoje pranašystėje Dievas kaip visažinis matė, jog kad ir koks laisvas žmogus būtų, dėl paties Dievo sukurtų gamtos įstatymų jis neišvengs sausros. Tiesiog žmogui tai buvo neįmanoma. Tačiau žmogus kaip laisva būtybė, skirtingai nei graikų mituose, pasinaudodamas pranašyste gali įgyvendinti savo dar didesnę laisvę ir išvengti badmečio.

Visos krikščioniškos pranašystės yra tokio pobūdžio. Pavyzdžiui, Adomui ir Ievai Dievas sakė, nuo visų medžių galite valgyti, tačiau jei valgysite nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, turėsite mirti. Jie valgė, todėl tapo mirtingi. 
Kartais, ypač šiuolaikinėje anglosaksiškoje filosofijoje, dirbtinai priešinama laisva valia ir determinizmas. Krikščionybėje šios sąvokos nesiejamos, o dažnai determinizmas yra laisvos valios sąlyga. Laisvas pasirinkimas yra toks, kuris yra racionalus, o nelaisvas - neracionalus, pvz. veiksmas, padarytas iš aistros, o ne iš protingo pasirinkimo, yra nelaisvas veiksmas (yra tokia samprata kaip „vergavimas nuodėmei“ arba „vergavimas aistroms“). Taip pat tai, kad kažkas žino, jog tu pasielgsi vienaip ar kitaip, nereiškia, kad tu pasielgei nelaisvai. 

Pranašas yra žmogus, kuris numato kas atsitiks, bet pranašystės tikslas krikščionybėje yra perspėti, kad va ateina toks ir toks dalykas, ir kad žmonės į tai reaguotų aktyviai, o ne pranešti apie „lemtį“ kaip pagonybėje.

Kad būtų aiškiau, dar galima prisiminti graikų pagonių mitus, pavyzdžiui,  karaliaus Oidipo mitą.  Archetipiškai Oidipo mito atitikmuo krikščionybėje yra Judo Iskarioto istorija.

Oidipo mite orakulas išpranašauja, jog Oidipas nužudys savo tėvą ir ves savo motiną. Jis nežinojo, kad tie žmonės, kuriuos laikė savo tėvais, nėra jo tikri tėvai, todėl patraukė nuo savo patėvių miesto tolyn, kad pranašystė neišsipildytų. Pakeliui sutiko vieną karalių, jį nužudė, ir vedė jo žmoną. Sužinojęs, kad tai jo motina, Oidipas išsidūrė akis, jo motina nusižudė

Čia matume, jog orakulo pranašystės buvo lemtis, įvyko tai, kas neišvengiama, kas nulemta. Romėnai tai vadino fatumu, graikai - moira arba tyche.

Dabar palyginkime su Judo Iskarioto istorija. 

Senajame Testamente išpranašaujama, jog ateis Gelbėtojas ir jis bus nužudytas kaip auka už nuodėmes (žydai šventykloje aukodavo gyvulius savo nuodėmėms atpirkti). Kristus perspėja, kad tai bus Judas Iskariotas, jo mokinys. Judas Iskariotas iš tiesų išduoda Kristų.

Išdavęs ir matydamas Kristaus tvirtumą tardymo metu, jis suvokia padaręs klaidą, Judą ima griaužti sąžinė, jis nori grąžinti pinigus, kuriuos gavo už išdavystę (bando nusikratyti nuodėmės). Nepakeldamas kaltės jis išeina už miesto ir pasikaria

Jei Oidipas yra graikų didvyris, tai Judas yra absoliučiai blogo žmogaus pavyzdys. Kodėl? Todėl, kad turėdamas laisvą valią po Kristaus išdavystės Judas Iskariotas turėjo galimybę atgailauti, prašyti Dievo atleidimo. Jei būtų tai padaręs, Dievas (kad ir Kristaus asmenyje) jam būtų atleidęs, nors Judas nebuvo to vertas.

Tačiau vietoje to Judas padaro didžiausią nuodėmę, kokią krikščionybės akimis gali padaryti žmogus - tai savižudybė. Būtent todėl Judas Iskariotas vertinamas neigiamai, nes neatgailavo, o ne todėl, kad jis išdavė Kristų.

Taigi, Judas buvo laisvas, o Kristus tik numatė, kad būdamas laisva būtybe Judas jį išduos

Gali paklausti, kodėl žinodamas, kad bus išduotas, Kristus nesipriešino? Tai šitas klausimas gali būti taip pat logiškai nukeltas į klausimą kodėl iš viso Dievas tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų, jei dar iki gimstant žinojo, jog bus nukryžiuotas? Atsakymas čia vienas, todėl, kad nukryžiavimo reikėjo žmonijos išgelbėjimui, ir jis sąmoningai buvo pasiruošęs šiai misijai jau kurdamas žmogų.

Tokie, tat, yra ortodoksų laisvos valios supratimo apmatai. „Palaimintas vyras, neinąs į nedorėlių pasitarimus / ir nestovįs nusidėjelių kelyje / ir su jais nesėdįs, / bet Viešpaties įstatyme jo valia, / ir įstatyme jo mintija dieną ir naktį“ (Ps 1, pagal Septuagintą).