Pasivaikščiojimai vandeniu

- Ar tiesa, kad tu maitiniesi iliuzijomis?- Ne, tai greičiau jos maitinasi manimi.
(V. Butusov, „Virgostan“)


Vjačeslavas Butusovas (Вячеслав Бутусов) - žinomas TSRS ir Rusijos menininkas, architektas, rašytojas, legendinių grupių Nautilus Pompilius ir Ju-Piter lyderis. Jo kūrybai būdingas kontempliatyvus, dvasinis pobūdis, nepaisant to, kad jaunystėje grojo roką. Nautilus Pompilius garsas buvo vienas iš autentiškų tarybinio roko skambesių, kurio nesumaišysi su vakarietišku.

Gyvenimo kelias kūrėją atvedė pas Dievą ir jis tapo krikščioniu ortodoksu. Nepaisant to, kad tikėjimo dovana jį pasiekė vėliau, religinius apmąstymus galima rasti ir jo jaunystės kūryboje. Štai aukščiau pateiktos dainos Pasivaikščiojimas vandeniu tekstas:

С пpичала pыбачил апостол Андpей       | Nuo molo žvejojo apaštalas Andrius
А Спаситель ходил по воде                     | O Išganytojas ėjo vandenimi
И Андpей доставал из воды пескаpей     | Ir Andrius traukė iš vandens gružlius
А Спаситель погибших людей                    | O Išganytojas - žuvusiuosius.

И Андpей закpичал: я покину пpичал        | Ir Andrius suriko: aš paliksiu šį molą
Если ты мне откpоешь секpет                    | Jei neatversi man paslapties!
И Спаситель ответил: Спокойно Андpей   | Ir Išganytojas sakė: nurimk, Andriau,
Никакого секpета здесь нет          | Jokios paslapties čia nėra

Видишь там на гоpе возвышается кpест               | Matai, ten ant kalno, kyla kryžius
Под ним десяток солдат повиси-ка на нем | Dešimtis karių pakabink ant jo
А когда надоест возвpащайся назад                    | O kada nusibos, tai sugrįžki atgal

Гулять по воде / Гулять по воде / Гулять по воде со мной |
Pasivaikščioti vandeniu, / pasivaikščioti vandeniu, / pasivaikščioti vandeniu su manimi.

Hо учитель на касках блистают pога          | Bet mokytojau, spindi ragai ant šalmų
Чеpный воpон кpужит над кpестом             | Apie kryžių juodas varnas sukas ratu
Объясни мне сейчас пожалей дуpака          | Paaiškink man dabar, pagailėk kvailio,
А pаспятье оставь на потом                            | O nukryžiavimą paliki vėliau

Онемел Спаситель и топнул в сеpдцах       | Išganytojas liko be žado ir treptelėjo širdyse
По водной глади ногой                                 | Per vandens lygumą koja
Ты и веpно дуpак и Андpей в слезах            | Iš tiesų tu kvailys ir Andrius apsiašarojęs
Побpел с пескаpями домой                           | Su gružliais patraukė namo.

Видишь там на гоpе возвышается кpест               | Matai, ten ant kalno, kyla kryžius
Под ним десяток солдат повиси-ка на нем            | Dešimtis karių pakabink ant jo
А когда надоест возвpащайся назад                    | O kada nusibos, tai sugrįžki atgal

Гулять по воде / Гулять по воде / Гулять по воде со мной |
Pasivaikščioti vandeniu, / pasivaikščioti vandeniu, / pasivaikščioti vandeniu su manimi. 

Šioje dainoje paliečiami bent keli Biblijos motyvai. Pirmiausia, tarsi persakoma apaštalų pašaukimo istorija:
Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“.Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį. (Lk 5, 1-11)
 Dainoje Išganytojas liepia apaštalui Andriui „kabinti karius ant kryžiaus“, t.y. skelbti jiems Evangeliją, kad šie neštų savo kryžių. Tačiau apaštalas bijo supostato - raguotų šalmų ir juodo varno, skriejančio apie kryžių, ir savo bailumą bando pridengti nežinojimu. Todėl skirtingai negu cituotoje Evangelijos ištraukoje, kur apaštalai patikėję Kristaus žodžiu užmetė tinklus, nors nežinojo, ar tai veiks, Butusovo aprašytame pokalbyje su Andriumi Apaštalas dvejoja, ir už tai yra išvadinamas kvailiu.

Pavejui nueinančiam Andriui Gelbėtojas pakartoja savo kvietimą „kabinti kareivius ant kryžiaus“, t.y. „žvejoti žmones“, kaip tai daro pats Išganytojas pirmame posme, kol Andrejus žvejoja gružulius. Kai nusibos žvejoti žmonės, sako Ganytojas, ateik kartu pasivaikščioti vandeniu.

O kas tai, vaikščiojimas vandeniu? Prisimename, jog Evangelijoje Kristus taip pat vaikščiojo vandeniu:
Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 25-33)
Tikroji šios istorijos prasmė atsiveria nagrinėjant paties vandens simbolio prasmę Biblijoje. Vanduo Biblijoje - tai Dievo Žodis, gyvybės šaltinis. Suduok į uolą, ir ištekės iš jos vanduo žmonėms atsigerti“ (Iš 17, 6) - sako Dievas Mozei, šioje pasakyme uola, matyt, simbolizuoja Įstatymą, o vanduo - Evangeliją. Tačiau senasis žmogus nebuvo išganytas ir todėl negalėjo vaikščioti vandeniu - vanduo jį skandino, nes jis dėl savo prigimties nebuvo pajėgus jo priimti. Tam pajėgus buvo tik pats Dievas, kuris iš pradžių saugojo Izraelį nuo vandens: Tu nutildai jūrų šėlsmą –, / audringas bangas ir sąmyšį tautų“ (64 (65), 8), Dievas per jūrą nutiesia kelią, / per galingus vandenis padaro taką (Iz 43, 16). Prieš tai, kaip Žodis tapo kūnu, Dievas pasiuntė Joną Krikštytoją, kad šis kviestų visus atgailauti ir krikštytis vandeniu. Atėjus Mesijui, pranašystės buvo išpildytos, ir kiekvienam atsirado galimybė gerti iš Amžinojo Šaltinio. Tačiau ne kiekvienas tai yra pajėgus padaryti dėl silpno tikėjimo - kaip matome iš Evangelijos istorijos, silpnatikiai vandenyje skęsta.
„Kartais aš save sapnuoju kaip senovės vaiką, o kartais - kaip naujai gimusį senuką“ (V. Butusov. Archija)
Kartais Dievas turi atskirti vandenis, kad nepaskęstume. Kartais Dievas mums siunčia troškulį, kad nepaspringtume.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą