2012 m. lapkričio 30 d., penktadienis

Ortodoksija ir lytiniai santykiai

Neseniai Lietuvos Ryte pasirodė straipsnis apie tai, kaip pornografija keičia žmogaus psichiką ir netgi smegenų struktūrą http://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/tarp-musu/pornografijos-epidemija-keicia-musu-smegenis.htm .

Šiuolaikinėje visuomenėje nesuvokiama, kaip žmogus gali laikytis skaistumo. Kartą man teko bendrauti su sociologu, kuris, mano pasišlykštėjimui, teigė, jog iš tiesų visi kunigai yra svetimautojai, o visi vienuoliai.. Man neapsiverčia liežuvis kalbėti apie tokias šlykštybes! Pamenu, dar mokykloje buvau mokytas, jog masturbacija (onanizmas) yra normalu, sekso metu dera naudoti kontraceptines priemones ir taip toliau.

Be abejonės, daugelis psichologų ir psichoanalitikų pritartų nuomonei, jog žmogaus gyvenime būna tarpsnis (paauglystė), kai žmogus atranda savo kūną, ir tuo metu santykis su savo kūnu yra kitoks. Tačiau lygiai taip pat jie sakytų, kad kas pridera vienu gyvenimo laikotarpiu, tas turi traumatiškas pasekmes po to, kai ateina kitas laikotarpis.

Kaip žinoma, visi krikščionys yra pašaukti skaistumui. Jie apskritai vengia bet kokios erotikos ar panašiai. Pornografijos poveikis psichikai taip pat yra akivaizdus. Yra gausybė psichologijos tomų, kurie rašo apie komplikacijas su kitos lyties atstovu ir ne tik. Absoliuti dauguma psichoanalitikų sutinka, jog suaugusiojo gyvenime vojerizmas (seksualinių aktų ar vaizdinių stebėjimas) yra traumuojantis.

Mūsų laikais mes esame noromis ar nenoromis verčiami būti tam tikru laipsniu vojeristais: mus supa erotika, apnuoginti kūnai, net važiuojant troleibusu matome stendus su apnuogintomis moterimis. Šiandien, pavyzdžiui, važiuodamas iš universiteto pro langą daugybę kartų mačiau filmo anotaciją, kurioje buvo vaizduojama seksualinė sueitis.

Žmogui pastoviai siunčiami seksualiniai impulsai, ir jei jis nėra sąmoningas, jis tiesiog jiems atsiduoda.
Nors šiais laikais itin atsargiai šnekama apie homoseksualizmą ir LGBT, šio gyvenimo būdo plitimas yra faktas. Kodėl sakau "gyvenimo būdo"? Todėl, kad LGBT tai nėra tiesiog tos pačios lyties "meilė", tai yra ištisa kultūra, su savo stiliumi, apranga, muzika, laisvalaikiu. 

Kadangi visuotiniai priimta tolerancijos vertybė, dėl nesupratimo baimės atsargiai šnekama apie "seksualinių preferencijų" formavimąsi. Neginčijama mokslo tiesa ir tiesiog gyvenimo tiesa, jog homoseksualumas gali ir išsivystyti. Toks homoseksualumas, išsivysto pvz. kalėjime, armijoje ir pan. Nors homoseksualų gynėjai dažnai sako, kad tai tik "situacinis" homoseksualumas, o tikrasis yra pastovi meilė tai pačiai lyčiai, bet "pastovi meilė" yra jau metafizinė koncepcija, kuri su mokslu turi mažai ką bendro. Mokslas gali fiksuoti tai, kas yra padaroma, bet negali įlįsti į žmogaus sielą ir paaiškinti, čia "tikra meilė" ar "netikra".

Savo ruožtu psichoanalizė ir psichologija teigia, jog homoseksualizmas, biseksualumas ir seksualiniai iškrypimai gali išsivystyti nuo chroniškos masturbacijos. Jei žmogus praktikuoja masturbaciją ir neišmoksta užmegzt žmogiškų santykių, tada jis seksą traktuoja kaip masturbacijos tęsinį, seksą jis suvokia kaip kito žmogaus ar kito daikto panaudojimą masturbacijai. Tai yra tam tikro "situacinio homoseksualumo" forma, tačiau iš tikro tokio žmogaus negalima vadinti homoseksualu tikrąja šio žodžio prasme, nes jam nesvarbi jo partnerio lytis. Kadangi jis žiūri į kitą kaip į aistros tenkinimo objektą, tai jam visų pirma rūpi jo kūnas, išvaizda, tačiau menkai rūpi kitos jo savybės. Tiesa, pvz., vyras turėjo traumatinių potyrių bendravime su moterimis, jis mieliau rinksis vyrą ir greičiausiai visuomenės bus laikomas homoseksualu.


Krikščionių ortodoksų požiūris į homoseksualizmą yra toks. Homoseksualizmas, kaip ir bet koks seksualinis potraukis, yra viena iš aistrų. Nėra tokio dalyko kaip "homoseksualas", tėra žmogus, kuris jaučia aistrą tos pačios lyties atstovui. Kiekvienas žmogus gali jausti norą patenkinti savo aistrą su bet kokiu objektu (ir psichologai patvirtina, kad daugelis žmonių paauglystėje išgyvena laikotarpį, kai savo seksualinę aistrą projektuoja į tos pačios lyties atstovus). Tačiau žmogus neturi vergauti savo aistroms, jis turi būti savęs šeimininkas. Todėl jis savo valios ir Dievo pagalba gali įveikti seksualines aistras ir laikytis skaistumo. Besilaikąs skaistumo krikščionis gali kurti šeimą arba jos nekurti ir likti celibatininku ar net tapti vienuoliu. Pataikavimas aistroms, savo ruožtu, pavergia žmogų ir jis tampa nuodėmės vergu.

Įdomus ortodoksinis masturbacijos aiškinimas. Juk pati sąvoka onanizmas iš tiesų žymi ne savo aistros tenkinimą pavieniui, o jos tenkinimą su moterimi. Pradžios knygos 38 skyriuje yra pasakojama istorija, apie tai, kaip Onanas, nenorėdamas susilaukti palikuonių, "susieidavo su [mirusio] brolio žmona, išliedavo savo sėklą ant žemės" (Pr 38, 9). 


Krikščionys tiki, jog santuokoje ir jos dalyje - lytiniuose santykiuose įvyksta mistinis vyro ir moters susijungimas, kai du tampa vienu kūnu, bet tuo pačiu išlieka abu (Pr 2,24). Apaštalas Paulius todėl perspėja: "Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su kekše, tampa vienu kūnu su ja? Ir du taps, – sako Raštas, – vienu kūnu." (1 Kor 6,16). Onanizmo esmė - tapimo vienu kūnu vengimas. Onanas išlieka vienas, jis neužsiima lytiniais santykiais su moterimi, tai nėra seksas (angl. sex - lytis), tai yra onanizmas, masturbacija, nes jo tikslas yra tik išlieti sėkla, tik patenkinti kūnišką aistrą. Jis vergauja savo kūnui.

Šitai yra tikroji svetimavimo (slav. blud) nuodėmės esmė. Kodėl Dievas sako: "negeisi savo artimo žmonos" (Įst 5, 21)? Kodėl sakoma, kad tas, kas "nebesilaiko dorumo nei gyvenime, nei santuokoje", "klastingai žudo savo kaimyną" (Išm 14,26)? Todėl, kad svetimavimas yra susijęs su kūnišku geismu, svetimos žmonos išnaudojimu onanistiniais tikslais. Ji yra paverčiama objektu, ir tyliai žudomas kaimynas, su tapęs vienu kūnus, tyliai žudosi ir pats svetimautojas.

Išmintingai ortodoksai masturbaciją priskiria svetimavimo formai ir vadina arba vėlgi onanizmu, arba svetimavimą ranka (slav. rukobludije). Juk ranka kaip ir svetima žmona tėra objektas aistrai tenkinti. Tai yra baisi nuodėmė, įsigalėjusi mūsų visuomenėje ir keliantį skausmą ne vienam žmogui.
Vienas baisiausių pornografijos aspektų yra tas, kad ten rodomi elgesio modeliai, kurie skatina onanistinę elgseną. Rodomas nevaginalinis vyro tenkinimas, vyras išlieja sėklą ne moters viduje, o išorėje, kaip kad onanas išliejo ją ant žemės. Skatinama elgtis su moterimi kaip su masturbacijos (onanizmo) objektu. Kontracepcijos kultūra tik gilina šios siaubingos sampratos plitimą. 


Netgi stebėdami homseksualų kultūrą, nagrinėdami, pavyzdžiui, jų diskursą ar vaizidinius semiotinės analizės metodu matome, kad ši kultūra yra absoliučiai susieta su kūniškumu. Jiems itin svarbu gražiai rengtis, daliai atrodyti. Visas jų identitetas yra paremtas "seksualinais" santykiais, t.y. jų identiteto lemėjas yra tai, su kuo užsiima onanizmu. Jiems atrodo, kad tai jiems yra "natūralu", įgimta ir kitaip jie negalėtų, nors daugybė krikščionių visą gyvenimą iš viso pragyvena skaistume ir tuo nesigaili.

Kokia tai skirtinga nuo krikščionybės kultūra rodo homoseksualų bendruomenių statistika. 28% homoseksualių vyrų per apklausą nurodė turėję daugiau nei 1000 partnerių. Vidutiniškai homoseksualas per gyvenimą turi 101-500 skirtingų partnerių. (žr. Paul Van de Ven et al., "A Comparative Demographic and Sexual Profile of Older Homosexually Active Men," Journal of Sex Research 34 (1997): 354.). Dėl to medicinoje homoseksualai yra įtraukti į rizikos grupę ir, pavyzdžiui, negali būti donorais. Šie skaičiai nė iš tolo neprilygsta heteroseksualų statistikai.

Pavyzdžiui, 1994 metais JAV atliktas tyrimas rodo, jog 20% vyrų per visą gyvenimą turėjo... vieną seksualinę partnerę. Didžioji dalis (55%) vyrų turėjo tarp 2-20 partnerių gyvenime (ši statistika iš Seidman SN, Rieder RO. A review of sexual behavior in the United States. Am J Psychiatry 1994;151:330-341.). Tokiu būdu vidutiniškai per gyvenimą heteroseksualus vyras ar moteris JAV turi tarp 1-10 seksualinių partnerių. Ortodoksų kraštuose (Rytų Europoje, Rusijoje, Graikijoje ir t.t...) šis skaičius yra dar mažesnis.
Skirtingų partnerių skaičius tarp homoseksualių vyrų yra paaiškinamas moksliškai. Visų pirma, jis didesnis net už lesbiečių skirtingų partnerių skaičių, nes jie gali dažniau užsiimti "seksu". Antra, kadangi tuo grįstas jo identitetas, tai jie randa žymiai didesnę motyvaciją tuo užsiimti ir nemato reikalo prisirišti prie vieno partnerio. 


Deja, ši kultūra plinta ir tarp heteroseksualų. Kontracepcija padeda užsiimti "seksu dėl sekso", susitelkt į save, o ne į kitą, atsiriboti nuo savo partnerio ir paversti jį objektu. Tada ima atrodyti normaliu dalyku ir vaikžudystė (abortai), nes nėštumas yra nelaukiamas, kaip ir bet koks artimas, žmogiškas ryšys. 


Tam yra ir ekonominės sąlygos: auginti šeimą, gyventi stabilų gyvenimą darosi vis sunkiau. Mokydami žmonės, jog kunigai seka pasakas, krikščionybė yra išmislas, nėra tokio dalyko kaip nuodėmė, "naujosios tvarkos" apologetai stumia visuomenę į savižudybę: daugėja ištvirkavimų, nusikaltimų, nužudymų, svetimavimo ir plinta stabmeldystė: Dievo vietą užima nauji stabai - karjera, pelnas, "seksas". 

"Visur šėlsta kruvinas maištas ir žmogžudystės,vagystės ir apgaulės,papirkinėjimas, neištikimybė,sąmyšis, kreiva priesaika,gerų žmonių stumdymas, nedėkingumas,sielų purvinimas, lytiniai iškrypimai,vedybinė nedarna, svetimavimas ir ištvirkavimas.Juk nelabųjų stabų garbinimas yra ir pradžia,ir priežastis, ir viso pikto tikslas." (Išm 14, 25-27)
Kas yra krikščioniška vyro ir žmonos meilė? Tai atsidavimas vienas kitam. Tai dvasinis ryšys. Kūniškas aktas tėra dvasinės būsenos išraiška. Krikščionis moka džiaugtis kūnu, tačiau žino, kad nevalia "kliautis kūniška sveikata, rūdijančiais turtais ir neteisiųjų susirinkimu" (iš ortodoksų atgailos kanono) ir jo meilė išlieka tokia pati, vyrui senstant kartu su savo žmona. 


Ortodoksų vestuvės. Vyras ir žmona susitinka kaip pasaulio valdovai, lygiaverčiai Dievo atvaizdai. 
Lytiniai santykiai - tai ne gyvuliška sueitis, o dvasinis susiliejimas, netgi dvasinė komunija, nes jos metu vyriškumas ir moteriškumas dalyvauja vienas kitame, vyras ir žmona dalyvauja vienas kito dvasioje. 

Šv. Grigalius Teologas pabrėžia, jog vyro ir žmonos lytiniai santykiai yra absoliučiai švarūs ir skaistūs (žr. "Pamokslą apie krikštą"). Vyro ir moters susijungimas yra šventas


Tačiau vyro ir žmonos tarpasmeninė komunija yra pasiekiama ne tik seksualiniais santykiais, bet ir bendru dvasiniu gyvenimu, bendru pasninkavimu, bendra Eucharistija ir t.t.. Tokiu būdu seksualinė sueitis tampa tik viena iš meilės išraiškos formų, bet ne siekiamybe, o meilė tęsiasi net ir tada, kai kūnai ją išreikšti tampa nebepajėgūs. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą