2012 m. lapkričio 17 d., šeštadienis

Ortodoksija ir islamas

Dažnas, pasinėręs į Bizantijos kultūros lobyną ir susipažinęs su ortodoksų kultūra nustemba, kiek daug bendro ji turi su islamu. Iš tiesų, viskas panašu - mečečių ir cerkvių architektūra, muzika (musulmonai atlieka savo giesmes bizantiškoje dermėje), netgi pamaldumas (pamaldūs ortodoksai meldžiasi daugiau nei 5 kartus per dieną, tačiau ši malda yra privati).

Arabiška ortodoksų muzika. 
Dauguma arabų krikščionių - ortodoksai

Patriarchas Kirilas yra pastebėjęs, jog šiaip tarp ortodoksų ir islamo kultūrų niekada nebuvo religinių karų. Taip, tarp Bizantijos ar Rusijos ir turkų ar kaukaziečių kovos vyko, tačiau jos vyko ne religiniu, o politiniu pagrindu. Priešingai, pavyzdžiui, kryžiaus žygiai, kurių metu buvo nusiaubtas Konstantinopolis ir kurių metu jėga slavų stačiatikiai buvo atverinėjami į katalikybę, vyko religiniu pagrindu.

Šv. Savos ortodoksų katedra, Serbija
Mėlynoji mečetė, Istanbulas
Šiuolaikiniais Vakarų sekuliarizmo laikais jau drąsiai galima sakyti, kad vakarietiškas katalikų ar protestantų dvasingumas ortodoksams yra svetimesnis, nei islamiškasis. Tačiau čia glūdi kitas kabliukas - visas islamo artumas krikščionybei egzistuoja todėl, kad islamas kaip toks yra krikščionybės produktas, nors ir šalutinis. 


Šv. Jonas Damaskietis savo veikale „Islamo kritika islamą apibūdina kaip ereziją, kuri atsirado iš Mohamedo Biblijos tyrinėjimų ir diskusijų su arijonių vienuoliais (Arijaus erezijos pasekėjais). Kitaip tariant, islamas yra krikščioniškos kilmės erezija.

Įvairios krikščioniškos kilmės erezijos, tuo metu egzistavusios Bizantijos rytuose, tokios kaip arianizmas, nestorianizmas, doketizmas, monarchizmas, ir pelagianizmas, akivaizdžiai atsispindi Korano tekste. Pavyzdžiui, Korane rašoma, jog 
jie nenužudė Jėzaus ir nenukryžiavo jo, tačiau jiems tik atrodė, kad tai padarė (Qur'an, 4:157) - t.y. šioje vietoje yra pažodžiui atkartojama doketizmo erezijos formuluotė. 

Daugelis islamo kultūros pagrindų, pradedant muzika, menu, architektūra, baigiant graikų filosofija, taip pat buvo perimta iš Bizantijos.

Bizantijos imperatorius Manuelis II Palaiologas taip dialoge su musulmonais reziumavo savo įspūdžius apie islamą:

Parodykite man, ką Muhamedas atnešė naujo: jūs pamatysite, jog tai vien pikti ir nežmoniški dalykai, tokie kaip įsakymas skelbti tikėjimą kardu. Dievas nėra patenkinamas krauju - ir elgtis neprotingai yra priešiška Dievo prigimčiai. Tikėjimas gimsta sieloje, ne kūne.  Kas benorėtų ką atversti tikėjiman, turi turėti galią kalbėti ir mąstyti teisingai, be smurto ir grasinimų... Kad įtikintum protingą sielą, nereikia stiprios rankos ar ginklų, ar juo labiau kokių grasinimų mirtimi. - Imperatorius Manuelis II Palaiologas
Beje, 2005 metais šią ištrauką citavęs katalikų popiežius Bendiktas XVI susilaukė musulmonų nemalonės ir viešai jų atsiprašė. Tai, kaip bebūtų liūdna, tik primena tuos smurtiškus dalykus, kurie radikaliai skiria islamą nuo ortodoksų krikščionybės. Visų pirma - islame už apostazę baudžiama mirtimi.

Apostaze musulmonai laiko perėjimą į kitą religiją, Dievo buvimo neigimą, pranašų neigimą, tyčiojimąsi iš Dievo ar pranašų, stabmeldystę, šarijato teisės atmetimą, leidimą elgtis ne pagal šarijatą: valgyti uždraustą maistą, gerti alkoholį, svetimauti ir t.t..

Vienas pagrindinių kitų akmenų, kuriuos krikščionių ortodoksų apologetai meta į islamo daržą, yra Muhamedo ar kitų islamo veikėjų (a)moralumas. Ortodoksai sako: pažiūrėk į šventuosius ar gerbiamuosius, ir sužinosi, kokia tai religija. Nemažai teologų laikosi nuomonės, jog Muhamedo elgesys buvo amoralus.

Nepaisant to, kasdieniuose reikaluose ir gyvenime musulmonams ir ortodoksams sugyventi niekad nebuvo didesnių bėdų - tiek Rusijoje, tiek Turkijoje po Konstantinopolio užgrobimo. Tiek vieni, tiek kiti pripažįsta asketikos reikšmę, tiek vieni, tiek kiti pripažįsta gailestingumo dorybę. Yra daugybė istorijų bei pavyzdžių, kaip musulmonai parodė gailestingumą bei pagarbą krikščionims ortodoksams ir kaip krikščionys ortodoksai parodė pagarbą musulmonams. Galų gale, pamatinės mūsų vertybės ne taip jau ir smarkiai skiriasi.

Vienas serbų vienuolis yra pasakęs: „katalikai tiki mūsų knyga, bet netiki mūsų [dvasine] galia. Musulmonai netiki mūsų knyga, bet tiki mūsų galia“.

----

Buvęs musulmonas pasakoja apie savo kelią į ortodoksinę krikščionybę (anglų k.):
http://ancientfaith.com/podcasts/podup/illuminedheart/my_conversion_from_islam_to_orthodox_christianity_-_part_1
http://ancientfaith.com/podcasts/podup/illuminedheart/my_conversion_from_islam_to_orthodox_christianity_-_part_2

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą