Mano kelias į Bažnyčią

Autorius: kun. Gintaras Jurgis Sungaila.

Мano asmeninis posūkis į Bizantijos kultūrą ir Rytų (tame tarpe rusų) filosofiją yra glaudžiai susijęs su mano domėjimusi Vakarų filosofija.

Turbūt, kaip kiekvienas žmogus, filosofuoti pradėjau vaikystėje. Tačiau „rimta“ filosofija domėtis pradėjau, matyt, nuo kokių 15 metų, o gal ir ankščiau, kai tarp savo tėvo knygų radau „Filosofijos sąvokų žodyną“. Godžiai varčiau ir ieškojau nežinomų žodžių, pavardžių ir skaitydavau ten esančią informaciją. Mėgau klausimus apie filosofiją uždavinėti savo tėvui, kuris turėjo platų humanitarinį išsilavinimą ir noriai man pasakodavo bei dalydavosi savo žiniomis. Nors buvo užimtas žmogus, tačiau turėdamas laisvo laiko su pasitenkinimu man pasakojo apie tai, ko mokеsis ir ką skaitęs. Jis ir padovanojo man pirmąją mano skaitytą filosofijos knygą - Platono „Valstybę“.

Su rimtesne filosofija atėjo ir rimtesnė atsakomybė. Tėvai auklėjo mane laisva dvasia - skatino savarankiškai mąstyti ir ieškoti. Būdamas agnostiku, tėvas stengėsi neprimesti savo nuomonės apie tikėjimo dalykus ir stengėsi palaikyti mano sprendimus dėl religijos kokie jie bebūtų.

Krikštytas graikų apeigų katalikų Bažnyčioje, pirmąją Komuniją priėmiau pagal lotynišką ritą. Tačiau artėjant sutvirtinimui katalikų tikėjimas man ėmė kelti vis daugiau abejonių. Turbūt pats Dievas mane apsaugojo nuo lemtingos klaidos: būdamas unitų krikšto, sutvirtinimą (patepimą mira) priėmiau iškart po krikšto, vaikystėje, tačiau mūsų tikybos mokytoja dirbo „konvejeriu“ ir nekreipė dėmesio į asmeniškumus, bei buvo pasiruošusi mane nuvesti į antrą sutvirtinimą, kas būtų grubi nepagarba sakramentams.

Pretekstas neeiti į sutvirtinimą buvo gana komiškas. Ėmęs abejoti katalikų mokymu, iš mokytojos gavau raštelį „tėvams pasirašyti“: tai buvo sutikimas, kad jų sūnus priimtų sutvirtinimą. Tame sutikime buvo įrašyta, jog tėvai sutinka sumokėti „auką“ už apmokymus bei sakramentą (nepamenu, tai buvo 20 lt ar 40 lt). Tai ir buvo labai naivus mano priekaišto pretekstas.

Tokio rimto sprendimo negalėjau priimti savarankiškai, todėl su lapeliu nuėjau pas tėvą. Pareiškiau jam, kad abejoju, ar verta tai daryti, nes kunigų reikalavimas už sakramentą sumokėti pinigus man atrodo labai neetiškas ir leidžia kelti klausimą, ar tame iš viso yra nuoširdaus tikėjimo. Tėvas man atsakė, jog suma yra juokinga ir jis ją sumokės, todėl mano valia elgtis, kaip noriu. Jei klausimas yra finansinis, neturėčiau jaudintis, jis viską apmokėsiąs. Tada pasakiau, kad klausimas yra idėjinis, nes kodėl jie ima pinigus iš mokinių sakramentams? Tėvas pasakė, „na, pagalvok dar apie tai, o jei ką aš pinigų duosiu“.

Galvojimas nuvedė prie netikėjimo Dievu. Ir šiandien atsimenu tą naktį, kai gulėjau lovoje ir filosofavau apie Dievą, ir kai „lūžio“ akimirką supratau, jog netikiu; tada pajutau, tarsi dvasia paliktų mano kūną. Tai buvo stipri patirtis, kuriai dabar galiu priešpastatyti kitą savo patirtį - savo pirmąją Komuniją Krikščionių Ortodoksų Bažnyčioje, kuomet pajutau, tarsi toji dvasia į mane sugrįžo. Tai neapsakomas pojūtis.
Tačiau filosofavimas paauglystėje manęs greitai negrąžino į Kristaus glėbį, o prieš tai dar teko eiti ne vienu klystkeliu. Tie klystkeliai ir paieškos mane atvedė į filosofijos studijas. Dar iki jų susižavėjau marksizmu, taip pat 11-12 klasėse skaičiau Friedricho Nietzsches knygas, o studijų metu turėjau progą plačiai susipažinti ne tik su Antika, bet ir su patristika bei viduramžių katalikiška teologija. Jei Tomo Akviniečio filosofavimas nepaliko man jokio didesnio įspūdžio ir jo Dievo įrodymai atrodė itin tušti, tai visiškai kitokį įspūdį paliko Šventojo Rašto studijos.

Gintaro Beresnevičiaus religijotyros įvadas atvėrė visai naują religijos kaip reiškinio supratimą. Netrukus ėmiausi pats skaityti ir bandyti alegoriškai aiškinti Biblijos tekstus, ieškodamas ten egzistencinių pamokslų. Nors pirmojo skaityto iš Tėvų, šv. Augustino filosofija pasirodė perdėm platoniška, tačiau negalėjau nesižavėti jo tikėjimo liudijimu ir džiaugiausi galėdamas lyginti savo Šv. Rašto interpretacijas su jo, kurios dažnai sutapdavo.

Nejučiomis tuo tarpu tolau nuo tradicinio marksizmo, susidomėjęs psichoanalize, Jungo analitine psichologija, neomarksizmu, vis labiau krypau į postmodernią filosofiją ir hermeneutiką. Netrukus supratau, jog tikiu Jėzumi Kristumi, tačiau netikiu Aristoteliu, todėl man su katalikais nepakeliui. Pusę metų vaikščiojau į sekmadienines katalikų mišias, domėjausi protestantizmu, tačiau užteko vieną kartą nueiti į cerkvę, kad atrasčiau ten savo vietą.

Tiesa, tai nebuvo pirmas kartas. Mano močiutė buvo ir yra praktikuojanti krikščionė ortodoksė, mano vyresnis brolis buvo krikštytas šioje Bažnyčioje. Todėl nuo vaikystes cerkvėse apsilankyti tekdavo, tačiau nelabai suprasdavau, kas ten vyksta. Tačiau pastarasis apsilankymas buvo lemtingas, nes buvo sąmoningas: niekada nesijaučiau taip arti Dievo, kaip Dieviškąją Liturgiją Ortodoksų Bažnyčioje.

Išreiškus norą prisijungti prie Bažnyčios iš kunigų gavau gausios literatūros, kad pasverčiau, ar tai tikrai tai, ko noriu. Skaitydamas negalėjau atsistebėti, nes šios Bažnyčios pažiūros visiškai sutapo su manosiomis, susiformuotomis individualių paieškų metu. Nuo to laiko, kai tapau Bažnyčios nariu, jau niekada nebuvo taip, kad sužinočiau apie kokią ortodoksų doktriną ar dogmą, kuri man būtų visiškai svetima ir nepriimtina, skirtingai, nei daugelis katalikų mokymo elementų...

Ko gero paskutinis ir giliausias mano tikėjimo katalizatorius buvo susipažinimas su Bizantijos kultūra ir apaštaline tradicija, Bažnyčios istorija. Iki šiol negaliu atsigėrėti šio lobyno dvasiniu turtingumu ir gausumu. Man ėmė atrodyti, jog postmoderni filosofija tėra besitęsianti reakcija į scholastikos tuštumą, noras atrasti tai, ko Vakaruose trūksta ir kas visada buvo Rytuose. Iš tiesų Bažnyčios istorijos palikimas yra vaistas sielai ir maistas amžinajam gyvenimui.

Didžiausią įspūdį man paliko tai, jog ortodoksų Dievas yra gyvas Dievas, o ne actus purus, ortodoksų teologija - tai pasakojimai apie šventųjų patirtį, jų Dievo regėjimą, o ne tuščios spekuliacijos, paremtos protu. Tai yra tikra Theo-logia, Dieva-žodžiavimas, o ne formalus mokslas apie Dievą. Maldoje ir gyvame bendravime su Dievu, gyvenime Kristuje yra Ortodoksų Bažnyčios stiprybė. Gyvas bendravimas su Tėvu yra uola, ant kurios stovi Ortodoksų Bažnyčia: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“  (Mt 16, 17-18). Kaip pažymi Teofilaktas savo Biblijos komentare, Simonas Petras pavadinamas Uola būtent todėl, jog gavo žinojimą iš paties Dievo, o ne iš „kūno ir kraujo“; jo gyvas tikėjimas pavertė jį Uola ir jis tampa pirmuoju vyskupu, pirmuoju Kristaus vietininku, kuris skleidžia Kristaus žinią: „tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. 

Sekdama Kristumi Šventoji, Visuotinė ir Apaštalinė Bažnyčia moko: „melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 6). Apaštalas Paulius sako, jog tas, kas gauna žinojimą iš  „kūno ir kraujo“, o ne paties Dievo, nėra tvirto tikėjimo: „maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite, nes esate kūniški“ (1 Kor 3, 2-3), „šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė“ (1 Kor 3,19). Tad Bažnyčios palikimas ir perduoda mums Gyvojo Dievo liudijimą, o ne kūno ir kraujo žinojimą.

Teateina Dievo malonė ir tepraeina šis pasaulis!

Maran atha!

------------

Susiję įrašai:

Kaip pereiti iš katalikybės/protestantizmo į stačiatikybę? http://ortodoksas.blogspot.com/2013/12/kaip-pereiti-is-katalikybesprotesntanti.html

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai