Malda ir askezė


Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis persipavidalino (metamorfothe) jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. (Mt 17, 1-14)
„[Kristus persipavidalino,] kad parodytų mums artėjantį mūsų prigimties perpavidalinimą ir būsimą Jo įžengimą į dangų šlovėje su angelais“ - šv. Jonas Auksaburnis

Krikščionys ortodoksai tiki, jog pirmųjų žmonių - Adomo ir Ievos - nuodėmė pažeidė žmogiškąją prigimtį, ir todėl žmogus tapo mirtingu bei justi pagundas. Visi jų palikuonys paveldėja šią prigimtį: Aš gimęs su kalte, / ir mano motina mane pradėjo su nuodėme.“ (Ps 50 (51), 7). Apaštalas Paulius moko, jog Kristus savo mirtimi „atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusikaltimus“ (Žyd 9, 15). Tokiu būdu, kaip sako Simeonas Naujasis Teologas, krikšto slėpinys įgalina kiekvieną išsilaisvinti iš šėtono valdžios. Tačiau tai yra tik pirmas žingsnis į pilnatvę.

Dieviškojo plano galutinį tikslą ir žmogiškosios būties pilnatvę Viešpats Jėzus Kristus atskleidė Taboro kalne savo persipavidalinimo (transfigūracijos, metamorfozės) veiksmu. Apaštalams jis atskleidė savo Dieviškąją Prigimtį ir parodė Nesukurtą Šviesą. Tuoj jis atskleidė ne tik savo dieviškumą, bet ir savo įsižmoginimo tikslą: „ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane,
neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 26). Kiekvienas žmogus, tikintis Kristų, „bėgantis nuo pasaulio geidulių“ ir tampantis su juo viena Eucharistijos slėpinyje, turi galimybę priimti Nesukurtą Šviesą, būti jos perkeistas ir tapti dieviškosios prigimties dalininku“ (2 Pt 1, 4).

Kitais žodžiais tariant,  „Dievas tapo žmogumi, tam, kad žmogus taptu dievu“ (šv. Afanasijus Didysis). Nesukurta Šviesa egzistavo visada kaip Dievo malonė, ir nors Adomo nuodėmė mus nuo jos nustūmė,  tačiau Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5). Šviesa ir dabar mus supa, Dievas yra maloningas, tačiau žmogus pats per nuodėmę nepriima Dievo malonės.

O kaip ją priimti? Mokymas apie tai yra vadinamas asketika. Askēsis - tai žmogaus valios siekis žygdarbiais artėti dieviškosios malonės įgijimo link. Dieviškoji malonė yra išgelbėjanti, išgydanti, perkeičianti bei atnaujinanti žmogaus prigimtį, paveiktą nuodėmingojo nuopuolio. 
Laiptai į Rojų. XII a. ikona
Kelias dieviškosios malonės link yra tarsi kopėčios į Dangų, kuriomis lipti trukdo demonai (t.y. pagundos ir nuodėmės). Kiekviena kopėčių pakopa, kaip aprašyta Jono Klimako veikale „Kopėčios“ (Κλίμαξ), atitinka skirtingus asketinius išbandymus. Galutinis kiekvieno ortodokso tikslas - teozė (dievėjimas, theosis), t.y. tapimas tikru dievišku Dievo atvaizdu. Kaip matome iš Pradžios knygos, tam žmogus ir buvo sukurtas.

Visi pagrindiniai asketikos elementai yra išdėstyti Šventajame Rašte ir Apaštalų mokyme (Didachėje). Apaštalai mokė, jog yra du keliai: gyvenimo kelias ir mirties kelias. Sekant kopėčių alegorija, gyvenimo kelias yra lipimas kopėčiomis, mirties - krytis. 

Pagrindinis gyvenimo kelio principas yra mylėti Dievą ir mylėti artimą. Iš to seka kiti principai. Kadangi kūnas yra „Dvasios šventykla“ (1 Kor 6, 19), tai susitikimui su Dievu turime jį atitinkamai paruošti, kas atliekama visų pirma pasninkavimu ir susilaikymu nuo kūniškų ir žemiškų geismų. Visi ortodoksai pasninkauja kiekvieną trečiadienį ir penktadienį, taip pat laikotarpiais prieš didžiąsias šventes, kaip tai numatyta Didachėje. 

Artimo meilė reikalauja ne mažesnio pasiaukojimo „jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atgręžk jam ir kitą, tai būsi tobulas. Jei kas išreikalaus nueiti tūkstantį žingsnių, nueik su juo du tūkstančius. Jei kas atims tavo palaidinę, atiduok jam ir marškinius. Jei kas pasisavins iš tavęs, kas tau priklauso, nereikalauk iš jo“ (iš Didachės).

Tačiau tai, kas aprašyta, tėra išorinis pamaldumas. Jis nėra įmanomas be vidinio pamaldumo. Išorinis pamaldumas - vidinio pamaldumo išraiška, tačiau taip pat ir sąlyga vidinio pamaldumo gilinimui. 

Apaštalas Paulius mokė „be paliovos melskitės!“ (1 Tes 5, 17). Kristus sakė:
„prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. [...] jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ - (Lk 11, 9-13)
Malda, savo ruožtu, gali būti asmeninė ir vieša. 
Asmeninė: „kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ - (Mt 6, 6)
Vieša: „ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ - (Mt 18, 19-20).
O ko prašyti maldoje? Apaštalai moko: „pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai (hēsychion) gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą (1 Tim 2, 1-2). Susitikimas su Dievu yra įmanomas tik hesychijoje, t.y. mistinėje tyloje. 


Komboskionas arba „čiotki“ maldos virvelė
Taip ir vadinasi pagrindinė ortodoksų maldos praktika - hesichazmas. Pagalbai pasitelkdami įvairias kūno praktikas (tam tikrą kvėpavimą, patogią sėdėseną ir kt., taip pat maldos virvelę) hesichastai meldžiasi: Κύριε Ιησού Χριστέ, Υιέ του Θεού, ελέησόν με τον αμαρτωλόν („Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo sūnau, pasigailėk manęs nusidėjelio“). Meldžiamasi atidžiai ir tikslingai, bet daugybę kartų. Ši malda vadinama „Jėzaus malda“. Tinkamai meldžiantis pavyksta suvaldyti savo mintis, pasiekti mistinę tylą ir meldimąsi be paliovos, ir pasiekus šią būseną, meldžiantysis ima regėti Nesukurtą Šviesą, jaučia Šventosios Dvasios malonę ir palaimingumą (μακαριότητα, блаженство).



Nesukurtos šviesos regėjimas yra vadinamas theoria. Šventųjų žinojimas, gautas ortodoksiniu pamaldumu, yra vadinamas gnosis (žinojimu). Visi be išimties ortodoksai yra pašaukti šventumui, nesvarbu, ar jie vienuoliai, ar ne. Dėl šių specifinių priežasčių ortodoksų kultūroje yra itin populiari hagiografija ir dienoraščiai, t.y. įvairūs pasakojimai apie šventųjų gyvenimus ir jų patyrimą, kadangi tiesioginis Dievo patyrimas yra ortodoksijos pagrindas. 

Komentarai

Populiarūs įrašai