Atgaila ir nuodėmė

Kaip pažymi prot. Andrejus Tkačevas, liaudiškas pasakymas, jog „vyrai myli akims, o moterys - ausimis“, vietomis atspindi biblines nuostatas. Juk Ievą žaltys suviliojo pašnibždomis, o karalius Dovydas susigundė nusidėti pamatęs gražią moterį per savo langą.

Jis permiegojo su moterimi ir ji pastojo, o kadangi moteris buvo vedusi, tai tam, kad susidorotų  su jos vyru, Dovydas pasiuntė vyrą kautis į pavojingiausią karo tašką, miriop. Praeityje buvęs Dievo pranašu, karalius puolė į nuodėmę ir prarado dievobaimingumą. Tam, kad pažadintų jo sąžinę, Dievas pasiuntė pranašą Nataną.
Dievas nusiuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Atėjęs pas jį, tarė: „Du žmonės gyveno viename mieste. Vienas buvo turtuolis, o kitas skurdžius. Turtuolis turėjo labai daug avių ir galvijų, o skurdžius turėjo tik vieną mažą avelę, kurią jis buvo nusipirkęs. Ją buvo užauginęs, ji buvo užaugusi su juo ir jo vaikais: dalydavosi jo duonos kąsniu, gerdavo iš jo puoduko, glausdavosi jam ant kelių. Ji buvo jam kaip duktė. Vieną dieną pas turtuolį atėjo pakeleivis. Turtuolis nenorėjo paimti vienos savo avių ar galvijų, kad pataisytų valgį pas jį atėjusiam keleiviui, bet paėmė skurdžiaus avelę ir patiekė pas jį atėjusiam svečiui“. Dovydas, ant to žmogaus labai įširdęs, Natanui tarė: „Kaip gyvas VIEŠPATS, žmogus, kuris tai padarė, turi mirti! Be to, už avį jis turi atsilyginti keturgubai dėl to, kad padarė tokį dalyką ir nepasigailėjo“. Natanas Dovydui tarė: „Tu esi tas žmogus!“ - (2 Sam 12, 1-6)
Suvokus tai Dovydas staiga suvokė didį savo nuodėmingumą ir ėmė atgailauti. Ši atgaila yra aprašyta karaliaus Dovydo sukurtoje 50-ojoje (51) psalmėje: „Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, / iš savo begalinio gailestingumo / sunaikink mano maištingus darbus. / [...] Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, / ir mano nuodėmė nuolat man prieš akis.“




„Viešpatie, praverk mano lūpas,
ir mano burna skelbs tavo šlovę.
Juk aukomis tu nesigėri, –
jei atnašaučiau deginamąją auką, jos nepriimtum.
Tikra auka Dievui yra susigraudinusi dvasia, –
tu, Dieve, nepaniekinsi širdies,
sugraudinusios ir atgailaujančios.“ - (Ps 50 (51), 17-19)


Atgailos slėpinys - vienas pagrindinių krikščionio ortodokso gyvenimo praktikų. Nuodėmė - tai liga, kurią gydo Kristus. Didachėje yra kalbama, kad yra du keliai - gyvenimo kelias, ir mirties kelias. Nuodėmė yra tai, kas veda į mirtį: 
„atpildas už nuodėmę – mirtis (Rom 6, 23). Nusidėdamas žmogus žaloja save, tolsta nuo Dievo ir nuo kitu žmonių, patiria susvetimėjimą (gr. xeniteia). Pirmoji šio svetimumo patirtis buvo Adomui ir Ievai įvykdžius pirmapradę nuodėmę, kai jie išgyveno rojaus pabaigą.

Savo esme nuodėmė yra įstatymo laužymas: „kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą, nuodėmė – tai įstatymo laužymas (1 Jn 3, 4). Įstatymas krikščionybėje yra suprantamas kaip Dievo valia. Nuodėmė - tai, kas prieštarauja Dievo valiai. Žmogus turi laisvą valią, todėl gali prieštarauti Dievo valiai, tačiau jis išgyvena to pasekmes. Evangelija moko, jog įstatymo nesilaikimas atšaldo meilę: „kadangi įsigalės beįstatymystė (ἀνομίαν), daugelio meilė atšals (Mt 24, 12). Taigi, tik gyvenimas pagal Evangeliją įgalina žmogų iš tikrųjų mylėti.

Atgailos esmė nėra „paverkšlenimas“ dėl savo blogumo, esmė - pasikeitimas. Kristus griežtai pasisako apie žmones, kurie  perdėtai vaidina „kančią“, demonstratyviai barstosi galvą pelenais ar vaikšto perkreiptais veidais (Mt 6, 16). Taip, nuoširdi kančia,susigraudinusi dvasia yra didi auka Dievui, tačiau tas, kas iš tiesų pergyvena dėl savo nuodėmių, stengiasi jų nedaryti, o ne tiesiog mušasi į krūtinę kartodamas, jog yra kaltas. Jei atgaila vyksta ne iš širdies, tai ne atgaila, o veidmainystės nuodėmė.

Krikščionių ortodoksų atgaila prasideda pastoviu mąstymu apie savo nuodėmes, savo poelgius ir jų padarinius. Kristus moko, jog pasninkaujant geriausia nusiprausti, aliejumi pasitepti veidą ir melstis vienatvėje, ramioje vietoje, kalbantis akis į akį su Dievu (Mt 6). Aliejų, kuriuo tepamasi gali turėti ir pats krikščionis namie, o šiaip kunigas aliejumi tepa visus, kurie ateina į vakarines pamaldas.

Maldai prieš išpažintį ortodoksai turi tris atgailos kanonus (maldų rinkinius): kanonas Viešpačiui Jėzui Kristui, kanonas Dievo Gimdytojai, kanonas Angelui Sargui. Besiruošdami Eucharistijai ortodoskai taip pat skaito maldas prieš švč. Komuniją“, kuriose maldų kreipiniai sujungiami 50-osios psalmės žodžiais: „sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“.


Išpažintis priima kunigas, kuris veikia tarsi Kristaus ikona (atvaizdas). Paprastai jis padeda ant analojaus (pasviro laikiklio, ant kokio guli ikonos) Evangeliją ir Kryžių:



Priėjęs žmogus arba atsiklaupia, arba tiesiog atsistojęs pradeda išpažinti savo nusidėjimus, kuriuos padarė mintimis, žodžiu ar darbu. Svarbiausia išpažinties dalis yra gailėjimasis ir noras taisytis. Išklausęs ar tebeklausydamas išpažintį kunigas apgaubia nusidėjelio galva epitrachilija, kunigo drabužio dalimi. Šis veiksmas simbolizuoja Kristaus apkabinimą: savo glėbyje jis laiko ir gina nusidėjelius, tarsi paukštis perintis savo kaušinius.



Nusidėjeliui baigus išpažintį, kunigas uždėjęs epitrachiliją kalba už jį atgailos maldas ir prašo Dievo atleisti šio žmogaus nuodėmes. Pasibaigus maldai, dėkodamas žmogus bučiuoja Kryžių ir Evangeliją, taip simboliškai perteikdamas, jog yra pasiruošęs nešti savo kryžių ir gyventi pagal Evangeliją.

Po to paprastai tikintysis ima palaiminimą iš kunigo Eucharistijos priėmimui arba išklauso dvasinius patarimus. 

Kunigas niekam negali išduoti išpažinčių turinio. Išdavęs išpažinčių turinį kunigas sulaužo savo kunigystės įžadus ir netenka šventiko statuso. Todėl kai kuriuose šalyse (pvz. Graikijoje) išpažintis priimti leidžiama tik pagyvenusiems kunigams, kurie turi pakankamai dvasinės patirties.

Žinoma, žmogus yra silpnas, ir dažnai kartais teužtenka kelių minučių, jog žmogus vėl parkluptų ir nusidėtų, nebūtinai darbu, bet galbūt žodžiu ar mintimi. Tai suvokiant, nors kunigas nešinas duona ir vyno taure taria: „švenčiausia šventiesiems“, tuo turėdamas galvoje susirinkusius tikinčiuosius, tačiau prieš priimdami Eucharistiją visi darsyk meldžiasi: Tavo Slėpiningos Vakarienės dalininku priimk mane šiandien, Dievo Sūnau; šio Slėpinio Tavo priešams neišduosiu ir nepabučiuosiu Tavęs kaip Judas, bet kaip piktadarys Tave išpažįstu: atmink mane, Viešpatie, Savo Karalystėje“ (šv. Jono Auksaburnio Dieviškoji Liturgija).

Visa Bažnyčia, taigi, yra atgailaujančių nusidėjelių bendruomenė, kuriuos apvalo tik pats Kristus.

Visų nuodėmių šaknys - tai aistros, pagundos, kurias sukelia jėgos, krikščionybėje dar vadinamos demonais. Aistros mūsų prigimtyje atsirado po pirmapradės nuodėmės. Todėl galutinis kiekvieno ortodokso tikslas - atsikratyti aistrų, apvalyti savo prigimtį, o tai gali padaryti tik Dievas. Tačiau žmogus neturi kaip pasyvus skuduras tiesiog viską „suversti“ Dievui: žmogaus išgelbėjimas yra sąveikos (gr. synergeia, syn - bendras, ergon - darbas), bendradarbiavimo dalykas. Dievas savo malone sukuria sąlygas tikėjimui ir taisymuisi, jis teis gyvuosius ir mirusiuosius, tačiau tikėdamasis malonės žmogus pats turi rodyti inciatyvą ir daryti gerus darbus, taip tvirtindamas savo tikėjimą. Tikėjimo darbų, savęs tobulinimo menas yra vadinamas asketika. Šiame tobulėjimo procese jam gali padėti dvasininkija arba Dvasios Tėvas, tam tikras dvasininkas, kurį jis pasirenka savo asmeniniu patarėju tikėjimo klausimais.

Atgaila yra stulbinantis dalykas, nes atgailaujantis žmogus staiga tikrai ima matyti „savo nuodėmes sau prieš akis“. Kai savyje pastebi godumą ar ištvirkimą, tai staiga suvoki, jog nebematai kitų žmonių godumo ar ištvirkimo ir užuot juos teisdamas imi juos užjausti, nes suvoki, kokį skausmą atnešą aistros ir nuodėmes. Todėl naują prasmę įgauna Kristaus pamokymas: „neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 37). Staiga suvoki, jog tai ne joks įsakymas, o tiesiog pasakymas apie tai, ką pats imi jausti bandydamas nusipurtyti aistras ir pagundas. Šis persimainymas sąmonėje ir širdyje yra vadinamas metanoia.

Netrukus ir taip lietuvių vadinami „Dievo įsakymai“ (liuteronai dargi juos vadina „Dievo draudimais“!) ima atrodyti jokiais įsakymais, o tiesiog pamokslu. Juk graikiškai jie ir vadinasi deka logoi, t.y. „dešimt žodžių“ (pasakymų, pamokslų), tą pati reiškia ir hebrajiškas pavadinimas asereth ha-dibroth. Tu suvoki, jog iš tiesų Dievas perspėja, jog neturėtum stabų, gerbtum tėvus, nežudytum, nepavydėtum, negeistum svetimo turto ar žmonos ir t.t... ne todėl, kad jis tave nori „disciplinuoti“, o todėl, kad „atpildas už nuodėmę – mirtis (Rom 6, 23). Ir praktikuodamas krikščionybę visa savo esybe imi jausti Dievo malonę ir dvasinę švarą, kurią teikia slėpiniai, imi jausti skausmą, kurį kelią aistros ir nuodėmės, imi jausti gailestį, empatiškai atjausti tuos, kurie paskendę nuodėmėje. Tas, kuris mato kito blogus darbus, matyt dar pats nemato, jog yra paskendęs nuodėmėje. 


„Gerasis Ganytojas“ (o Pimin, o kalos), ikona

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą