Apie pasaulį

„Argi ne išbandymas žmogui gyvenimas žemėje, ir kaip kasdienio samdinio gyvenimas jo?“ (Jb 1, 1)

Nėra didesnio išbandymo žmogui, norinčiam eiti dorybės keliu nei gyvenimas pasaulyje. Juk pasaulio žmonės, kuriems nuodėmė - tai įprotis, reikalauja nuodėmės iš kiekvieno. Kai krikšto metu iš žmogaus reikalaujama apsinuoginti ir mirti, tam, kad naujai gimdamas jis taptų Dangaus Karalystės gyventoju, taip pasaulyje yra reikalaujama apsinuoginti ir pasiaukoti, kad taptum pasaulietinės valstybės piliečiu. Tačiau tikintis žmogus to padaryti iš principo negali, nes neįmanoma tarnauti dviems valdovams.

Žmogus, turintis norą praktikuoti dorybę, tampa tarsi plėšomas tarp dviejų girnų. Dažnai kasdienius rūpesčius pakelti sunku: juk, kaip sako Jobas „atmink, [Dieve], kad mano gyvenimas tik atodūsis (πνεῦμά)“ (Jb 7,7). 

Jobo knyga mus moko, jog visa, ką siunčia mums kasdienė diena, yra Dievo valioje. Rytinėje Optos tėvų maldoje ortodoksai prašo, jog Dievas išmokytų juos pakelti kasdienius sunkumus, teisingai elgtis su artimaisiais ir prisiminti, jog visa tai yra Dievo valia. Krikščionis yra svetimas pasaulyje, nes jis siekia būti Dievo vaiku, Dievo karalystės gyventoju, o ji yra jo viduje, tuo tarpu kai pasaulis jam yra išoriškas. Mes meldžiamas, kad ji būtų kaip Danguje, taip ir Žemėje, tačiau tam ji turės išstumti pasaulį. „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: 'Štai ji čia arba ten!' Nes Dievo karalystė jau yra jūsyse“. (Lk 17, 20-21)

Tačiau labai svarbu prisiminti, jog ne viskas, kas vyksta, nors ir vyksta Dievo valioje, yra sektina. Dievas siunčia mums ir išbandymus. Todėl labai svarbus krikščionio bendravime su pasauliu yra šis principas - „jeigu valdžia verčia tikintįjį ortodoksą nusigręžti nuo Kristaus ir Jo Bažnyčios, jeigu verčia atlikti nuodėmingus, kenksmingus dvasiai veiksmus, tai Bažnyčia privalo atsisakyti paklusimo valstybei“ (iš Rusios Ortodoksų Bažnyčios socialinės koncepcijos).

Didžiausias džiaugsmas ortodoksui - Dievo keliu žengianti valstybė, kuri sudaro sąlygas jo tikėjimui, rūpinasi nuskriaustaisiais ir užima tokią pačią poziciją pagoniško pasaulio atžvilgiu, kokią užima pavienis tikintysis. 

Visgi, didžiausia atspara Bažnyčios atsilaikymui prieš pasaulį visada buvo ir bus vienuolynai. Būtent vienuolių dėka buvo įveiktas ikonklazmo siaubas, kaskart užkirstas kelias cezarepapizmui ir kitoms erezijoms. Juk vienuoliai, nors toli gražu ne visi yra pasiekę tokį dvasinį bendrumą su Kristumi kaip Šventieji Bažnyčios Kankiniai, visgi yra tiek suartėję su Kristumi, jog šis pasaulis jiems paprasčiausiai nesvarbus, jie nutraukė su juo visus ryšius. Todėl vienuolis yra Šventosios Dvasios indas, kuriame saugojama dieviškoji ortodoksija.