Apie metanoią

Labai lengva yra šnekėti apie nuodėmes. Netgi labai lengva sakyti „aš nusidėjėlis“, „aš kaltas“. Daugiau sunkiau yra suprasti, jog iš tiesų esi nusidėjėlis ir iš tiesų gailėtis.

Savo nuodėmingumo suvokimas yra vadinamas metanoia (gr. meta - tarp, po; nous - protas), sąmonės persikeitimu.

Ši procesą galima taikliai lyginti su fizinėmis ligomis, kaip tai savo apologetikos paskaitose daro prof. Osipovas. Juk labai lengva šnekėti apie ligas, bet visai kas kita yra sirgti. Žmogus gali valandų valandas kalbėti apie puikybę, kaltę, bet vos jam padarius pastabą, jog taip elgtis nedera, tai puikybė, jis pašoks it būtų paliesta jo kūniška žaizda. „Aš geras“ - iš tikro galvoja žmogus, „aš va pasigailėsiu ir gyvensiu šventuolio gyvenimą“, „tai tik keli suklupimai“. Pats to nepastebėdamas, jis netgi siekdamas visuotinio šventumo gali aptekti puikybe. Juk kaip tai lengva! Štai nesavanaudiškai paaukoji pinigų leukemija sergančiai mergaitei ir galvoji „va čia tai padariau, čia tai visiškai nesavanaudiškai, kaip šaunu“. Kokia puikybės pagunda! Arba skaitai Šventąjį Raštą, meldiesi Dievui, jauti jo artumą ir matai, kad kiti to nejaučia, netiki, ir galvoji „koks aš šaunus, Dievas mane myli“, kokios didės pagundos slypi pačiuose pirmuose žingsniuose į dorą gyvenimą!

Tačiau užtenka pamygti... užtenka pašaliniui pasakyti žodį, kai staiga pasirodys, jog esi be nuodėmės ir šventesnis už šventą!

Ir tik iš tiesų patyręs lūžį tu pradedi matyti viską tarsi iš šalies. Su siaubu pamatai, jog visas tavo gyvenimas yra nusėtas nuodėmių „aš gimęs savivalėje (ἐν ἀνομίαις) ir mano motina pradėjo mane nuodėmėje“ (Ps 50 (51)). Tavo nuodėmės pradeda pastoviai šmėžuoti tau prieš akis, o teisti ar smerkti kitus nusidėjėlius net nekyla liežuvis: tau jų darosi gaila. 

Žydai su šia būsena siejo žodį teshuva, kuris reiškia „sugrįžimą“. Žmogus, padaręs nuodėmę, savo paties labui buvo Dievo išvarytas iš Rojaus. Klajojantis Žemėje, jis turi galimybę suvokti savo nuodėmingumą, suvokti, ką esąs padaręs ir pasikeitus jo sąmonei, jis jausdamasis nešvarus ir kaltas gali sugrįžti pas Dievą.

Šventyklos laikotarpiu tešuva buvo atliekama deginant aukas. Taip Dievas pratino izraelitų tautą atgailauti: padaręs nuodėmę, pagal Įstatymą izraelitas turėjo atitinkamai ją atpirkti, ir tokiu būdu labiau suvokė savo nuodėmę. Tačiau jau psalmėse yra suvokiama, jog ne deginamoji auka yra svarbiausia - „auka Dievui - susigraudinusi dvasia“ (Ps 50 (51)).

Krikščioniška sugrįžimo samprata yra aprašyta Sūnaus palaidūno parabolėje:

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį [ir gyveno vargingai]. [...] Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. [...] Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' [...] Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. [...]Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. [...] Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. [...] 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'.Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ (Lk 15, 11-32)

Dievas yra visada pasiruošęs priimti besigailinčius, tačiau atgaila turi būti nuoširdi. Pirmoji mirtis, iš kurios atgimsta žmogus, yra mirtis dėl pirmapradės nuodėmės. Jos kaltė, pasak Ortodoksų Bažnyčios, nepersiduoda naujagimiams, tačiau persiduoda jos padariniai - aistros ir mirtingumas.

Ortodokso gyvenimas prasideda krikštu. Pasak Šv. Rašto, „kas gimė iš kūno (sarx), yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“ (Jn 3, 6), t.y. gimęs žmogus gimsta tik kūniškai, jo prigimtis yra pažeista pirmapradės nuodėmės ir jis yra „nuodėmės vergas“. Krikšto metu žmogus atsižada nuodėmės (šėtono), tarsi miršta ir iš naujo prisikelia, imituodamas Kristų, taip apvalydamas savo prigimtį nuo nuodėmės (nors, kaip pažymi pvz. Grigalius Nisietis, šis apvalymas tėra dalinis, jis nepanaikina pilnai pirmapradės nuodėmės pasekmių). Tada, pagal ortodoksų tradicijas, iškarto seka patepimas mira (pas katalikus jis vadinamas „sutvirtinimu“ ir teikiamas tik paauglystėje). Naujajame Testamente pakrikštijus žmogų apaštalai uždėdavo jam ranką ant galvos, ir tokių būdu jis gaudavo Šventosios Dvasios dovanas, padedančias dvasiniame gyvenime. Apaštalams mirus vietoje rankos pridėjimo naudojamas ritualinis patepimas mira, koncentruotais aromatiniais sakais, verdamais ypatingu būdu švenčiausių Bažnyčios dvasininkų.

Jeigu krikštijamas suaugęs žmogus, prieš tai jis turi praeiti katechizaciją (apmokymus). Jei krikštijamas kūdikis, apmokyti jį įsipareigoja jo krikšto tėvai.

Apsikrikštijęs ir pateptas mira žmogus įgauna visus „įrankius“ tolimesniam dvasiniam tobulėjimui. Dabar jis su Dievo pagalba turi galimybę kovoti su savo aistromis ir gyventi šventą gyvenimą. Tiesa, didžiausiu jo priešu tampa užmarštis - jei po krikšto ir patepimo mira vaikas pastoviai vedamas priimti Komunijos ir pratinamas prie krikščioniško gyvenimo būdo, tai „gyventi švaroje“ jam tampa įpročiu. Tačiau jei žmogus Bažnyčioje nesilanko (ypač po 12 metų, t.y. amžiaus, nuo kurio, pagal tradiciją, žmogus sąmoningai prisiima atsakomybę ir gali atgailauti), tai netrukus jo siela užsiteršia nuodėmėmis ir jis vis labiau tolsta nuo Dievo.

Vienaip ar kitaip, tam tikra prasme visas krikščionio gyvenimas išlieka sugrįžimu. Tik vieni nuklysta toliau, kiti mažiau. Mes visi stengiamės išlikti Komunijoje, t.y. vienybėje su Dievu, tačiau tik ateityje ateis laikais, kai visi kartu netrūkstamai, amžinai būsime viena su Kristumi Dangaus Karalystėje.

Atgaila. Angelas (gerosios jėgos), nuveja nuo žmogaus demoną (aistras, pagundas)