2012 m. lapkričio 28 d., trečiadienis

10 žingsnių, kaip tapti krikščioniu ortodoksu (pagal Fr. Charles)

1. Kasdienė malda

Pirmiausia reikia priprasti prie reguliaraus maldos ritmo, kurio pagrindas - ryto ir vakaro maldos.

Malda - tai pokalbis su Dievu, todėl kaip betarpiškas Dievo jutimas ji yra bet kokio tikėjimo augimo ir ortodoksijos pagrindas. Jei žmogus nebendrauja su Dievu, ilgainiui jo tikėjimas vysta.

Paprastai ortodoksai nusistato tam tikrą reguliarų maldos laiką ir išskiria vietą. Namuose ši vieta dažniausiai vadinama „raudonuoju kampeliu - jame kaba ikonos, lampada, maldos metu degami smilkalai. Žinoma, ne kiekvienas gali sau leisti turėti tokį kampelį - tada tiesiog susirandama rami vietelė ir gręžiamasi į Rytus. Blogų vietų melstis nėra, svarbiausia pačiam pasiekti vidinę ramybę ir maldą pradėti ramiai.

Egzistuoja tradicija rytais teptis kvapniuoju aliejumi, taip pat po rytinių maldų išgerti stiklinę šventinto vandens ir suvalgyti prosforos (duonos kepinio, pašventinto liturgijoje) gabaliuką. 

Vakaro maldų metu ortodoksai vykdo kasdienį nuodėmių išpažinimą.


2. Dalyvavimas sakramentuose



Kiekvieno krikščionio gyvenimo centre yra Eucharistijos sakramentas (gr. eucharistos - padėka). Priimdami Kristaus Kūną ir Kraują tampame su Dievu viena, suartėjame su juo tiek, kiek tai įmanoma dabartinėje mūsų būklėje. 

Tačiau priimti Eucharistiją galime tik tyra širdimi, todėl jei turime slegiančių nuodėmių, dalyvaujame išpažinties sakramente, kuriame Dievas atleidžia besigailintiems nuodėmes. Savo ruožtu tam, kad iš tiesų gailėtumėmės, privalome apmąstyti savo gyvenimą, o padaryti padeda meldimasis (dalyvavimas vakarinėse, rytinėse ir kt. pamaldose, kuriose nebūna Eucharistijos), tai pat pasninkavimas.

3. Liturginio Bažnyčios ciklo sekimas




Sekdami Bažnyčios kalendorių, laikydamiesi pasninkų švęsdami šventes priprantame prie pastovaus dvasinio gyvenimo. 

Pasninkas - tai susimąstymo metas. Pasninko metu nevartojamas maistas, kuris migdo, apsunkina mąstymą. Be kita ko, pasninkas ugdo valią ir budrumą. Įprastai ortodoksai pasninkauja kiekvieną trečiadienį ir penktadienį, taip pat prieššventiniais laikotarpiais. Pasninkai būna įvairaus griežtumo.

Tačiau nemažiau svarbu išmokti švęsti. Šventės moko džiaugsmo ir ramybės. Švenčių metu neturime jaudintis dėl smulkmenų, dirbti. 

4. Melstis Jėzaus Malda


„Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo sūnau, pasigailėk manęs nusidėjelio 
Arba trumpiau: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjelio
Arba visai trumpai: „Viešpatie, pasigailėk 
Ortodoksai meldžiasi Jėzaus Malda ir dieną, ir naktį, kada tik yra galimybė. Juk Evangelija mus moko be paliovos melstis. Reikia suprasti, jog Jėzaus malda nėra mantra ir ši praktika nėra tapati budistų, induistų ar sufijų praktikoms. Malda yra pokalbis su Dievu, o ne murmėjimas sau panosėje. Budistai ir kt. kartoja monotoniškus žodžius tam, kad atsipalaiduoti ir išvalyti mintis. Tai nėra tiesioginis Jėzaus maldos tikslas. Pastovus ortodoksų maldos tikslas - palaikyti pokalbį su Dievu. Malda yra veiksminga tiek, kiek ji yra sąmoninga ir intencionali. 

Jėzaus maldai kalbėti gali būti naudojama maldos virvelė, kuri padeda sutelkti mintis. Nenutrūkstamai meldžiantis, kaip sako hesichastai, protas susilieja su širdimi ir malda visada lieka širdyje, net kažką dirbant. Ši būsena yra vadinama protingu darymu

5. Gyvenimo sulėtinimas ir pertvarkymas.


Natūralu, jog jau išvardyti dalykai kertasi su šiuolaikiniu gyvenimo būdu, kuris yra skubus ir kupinas streso. Nelengviau buvo pirmiesiems ortodoksams pagoniškoje Romos Imperijoje. Krikščionybė reikalauja peržvelgti savo gyvenimą, nusistatyti prioritetus, mažinti įtampą bei stresą ir niekur neskubėti.

Tai jokiu būdu nėra raginimas tinginiauti. Tai yra raginimas protingai veikti, nekeliant sau nerealistinių uždavinių, nestresuojant ir tampant savo paties gyvenimo valdovu. Gyvenimo „sustygavimas“ prasideda nuo maldos režimo, netrukus žmogus ima jausti, kiek laiko gali kam skirti ir ima kontroliuoti savo gyvenimą. 

6. Atidumas.


Su protingu darymu taip pat susijusi kita ortodoksų samprata, graikiška vadinama nepsis. Nepho graikiškai reiškia „sergėti“, „atidžiai stebėti“. Dera visada išlikti sąmoningam ir dėmesingam tam, ką darai. Šventasis Hesichijas taip apibūdina, kas yra ortodoksinis atidumas:
Atidumas yra pastovus minčių taisymas ir sulaikymas savo širdies prieangyje... Jei mes esame tame sąmoningi, tai įgyjame daug žinojimo apie dvasios sveikatingumą
Ortodoksas yra atidus stebėti save ir aplinką. Nepsis yra kelias į šventumą. Pirmoji dovana, kuri gaunama, pradėjus praktikuoti nepsį, yra metanoia (sąmonės persikeitimas), kai žmogus staiga suvokia savo nuodėmingumą. 

7. Aistrų pažabojimas



Graikų kalboje aistra ir kančia yra tas pats žodis - pathos. Dvasinį gyvenimą pradėjęs žmogus greitai pajunta, jog jis yra tarsi aistrų vergas, ir tai yra didi kančia. Ortodoksai siekia išsilaisvinti iš aistrų - ši būsena yra vadinama apatheia (beaistrybe). Beaistris žmogus grįžta į pradinį pavidalą - jis vėl tampa Dievo paveikslu, nes Dievas yra beaistris. Savaime suprantam, beaistriškumas yra Dievo dovana, kurios savo jėgomis žmogus pasiekti negali.

Beaistriškumas nereiškia, kad žmogus nebejaučia aistrų. Tai reiškia, jog jis nėra jų kontroliuojamas ir jaučiais laisvas jų atžvilgiu. Pavyzdžiui,  Kristaus kančia buvo beaistrė - kaip Dievas jis negalėjo nei kentėti, nei jausti aistrų, tačiau kaip žmogus jis jas jautė. Tokiu būdu jis jautė kančias ir aistras, nors išliko beaistris. 

Ortodoksai savo kasdienėse maldose prašo, jog Dievas išmokytų juos pakelti savo kryžių ir beaistriškai jį nešti. Išsilaisvinti iš aistrų padeda savistaba, atidumas ir savo nuodėmingumo išpažinimas su noru pasitaisyti.

8. Galvojimas apie kitus.


„Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ (Lk 9, 24)

Krikščionybė kviečia atsisakyti egoizmo ir atrasti džiaugsmą pagalboje kitiems. Krikščionybė moko, jog Dievas yra meilė. Krikščioniška meilė (gr. agapė) yra besąlygiška meilė kitam. Dievas myli visus žmonės, nors nėra nei vieno, verto jo meilės. 

Žmogus, kuris pasiekė aukščiausią dvasinį išsivystymą, t.y. sudievėjo (gr. theosis), tapo Dievo paveikslu, myli viską, kaip ir Dievas. Meilė krikščioniui yra didžiausias džiaugsmas.

Vėlgi, suprantama, jog galimybė mylėti yra Dievo dovana. Kaip ir kitos dovanos, ji gaunama sinergijos, t.y. Dievo ir žmogaus sąveikos būdu. Žmogus savo darbu rodo savo norą, ryžtą ir pasirengimą priimti dovaną, Dievas savo malone ją suteikia, nors žmogus nėra jos vertas.

9. Dvasinė bendrija.


Agapė. Katakombos freska
Tuo pačiu žodžiu, agapė, yra vadinamas krikščionių susėdimas prie bendro stalo neliturginiu metu. Labai svarbu yra bendrauti su kitais krikščionimis, leisti su jais laiką - juose randame atspirtį ir įkvėpimą. Juk Komunija yra ne tik bendrumas su Dievu - tai ir krikščionių bendrumas vienas su kitu. Visi mes esame viena Kristuje. Todėl vienas pagrindinių ortodoksinės krikščionybės principų yra katalikiškumas (gr. katholikos - visuotinis), kurio įgyvendinimas yra bendruomeniškumas kiekvienoje parapijoje. Ortodoksai vienas kitam yra broliai ir seserys, o Dievui - vaikai.

10. Šventojo Rašto ir Bažnyčios Tėvų skaitymas




Šventasis Raštas - tai Dieviškosios Išminties šaltinis, mokantis mus gyventi. Jis - tarsi mana, kurią Dievas dovanojo žydų tautai. Kaip kiekvienas valgantis maną jautė tokį patiekalo skonį, kokį norėjo, taip kiekvienas skaitąs Šventąjį Raštą gali jame atrasti tai, ko reikia jo sielai.

Bažnyčios Tėvų raštai ir šventųjų gyvenimo aprašymai gali atskleisti, kaip su įvairiais gyvenimo sunkumais dorojosi dvasinių aukštumų pasiekę žmonės, jie gali įkvėpti bei pamokyti, kaip elgtis pačiam. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą