Kas bendra visoms krikščionių konfesijoms?

Ankstesniame įraše rašiau apie tai, kuo, mano akimis, skiriasi skirtingų konfesijų mokymai apie Bažnyčią. Šiame įraše noriu trumpai pasvarstyti, kas yra bendra visoms konfesijoms.

Dogmos: Trejybė Vienyje ir Vienis Dvejybėje

XIV a. ortodoksų šventasis Grigalius Sinajietis, krikščioniškojo tikėjimo esmę apibūdina taip:

„Ortodoksijos ribos yra dvi pagrindinės pažįstamos ir išpažįstamos tikėjimo tiesos – Trejybės ir Dvejybės. Trejybė pažįstama kaip nesumaišyta ir nedali Vienybė. Dvejybė pažįstama ir išpažįstama kaip dvi prigimtys viename Kristaus asmenyje [...]“ („Naudingi skyriai, išdėstyti akrostichu“, 26 sk.).

Paprastesniais žodžiais, visi krikščionys išpažįsta, kad Dievas yra vienas ir vienintelis, tačiau trijuose asmenyse – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Kad Dievas yra vienas, liudija visų krikščionių pripažįstamas apreiškimas (Šventasis Raštas), tai taip pat galima paremti proto argumentais. Kad Jis yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, liudija apreiškimas, tai pripažįsta visi krikščionys, tačiau ne visų konfesijų atstovai sutaria, kokie santykiai yra tarp šių trijų Trejybės asmenų.

„Dvejybė“ – tai nuoroda į visiems krikščionims bendrą mokymą, kad Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Tiesa, šv. Grigalius, kaip Ortodoksų Bažnyčios narys, naudojasi Chalkedono susirinkimo terminais („dvi prigimtys“), kuriuos naudoja tik ortodoksai, Romos katalikai, ir protestantai. Bet dar yra vadinamosios „nechalkedoninės Bažnyčios“ (koptų, armėnų, etiopų...), šiandien visų pripažįstamos krikščioniškomis, tačiau nepripažįstančios Chalkedono susirinkimo. Visgi, net ir nepripažindamos mūsų naudojamų filosofinių terminų, ir šios Bažnyčios pripažįsta, kad vienas asmuo Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus.

Sakramentai: atgimimas per Krikštą ir Paskutinės vakarienės šventimas

Ortodoksų ir Romos katalikų Bažnyčios pripažįsta septynis sakramentus: krikštą, sutvirtinimą, atgailą, Šv. Komuniją, ligonių patepimą, santuoką ir kunigystę. Tiesa, ortodoksų sakramentų samprata yra platesnė, ir istoriškai Bažnyčios Tėvai sakramentais vadino ir kitas apeigas, ir yra tam tikrų skirtumų jų teikime.

Daugelio protestantų sakramentų samprata, priešingai, yra siauresnė. Daugelis protestantų pripažįsta du sakramentus – krikštą, per kurį tikintysis tampa Bažnyčios nariu, ir Eucharistiją, Jėzaus Kristaus švęstos paskutinės vakarienės apeigas, kuriose periodiškai dalyvauja bendruomenė. Dera pastebėti, kad dalis protestantų Bažnyčių išsaugojo dvasininkų šventimų (ordinacijos), sutvirtinimo (konfirmacijos) ir kitas apeigas, nors jų ir nelaiko sakramentais (arba vadina „mažesniaisiais sakramentais“). Kai kurie liuteronai ir anglikonai netgi stengiasi palaikyti apaštališkąją įpėdinystę.

Supratimas, kas konkrečiai įvyksta per krikštą ir kas vyksta Eucharistijos metu yra skirtingas skirtingose konfesijose. Didžiausia takoskyra turbūt yra klausimas ar duona ir vynas Eucharistijos metu virsta Kristaus Kūnu ir Krauju, dėl ko konfesijų nuomonės išsiskiria. Nepaisant to, visi krikščionys, prisimindami Kristaus įsakymą krikštyti visų tautų žmones, ir švęsti Paskutinę vakarienę Jo atminimui, krikštija naujus tikinčiuosius ir švenčia Eucharistiją*. 

Šventasis Raštas: bendra Evangelija

Krikščionių Šventąjį Raštą sudaro Senasis Testamentas (šventosios knygos, parašytos iki Kristaus atėjimo į pasaulį) ir Naujasis Testamentas (pasakojimai apie Kristaus gyvenimą, Jo pirmuosius mokinius, jų laiškai ir pranašystės). Visi krikščionys pripažįsta tas pačias keturias Evangelijas ir tas pačias 27 Naujojo Testamento knygas – tai yra bendras mūsų tikėjimo pagrindas. Pasaulyje yra tik kelios labai retos išimtys šiai taisyklei, kaip, pvz., Etiopijos krikščionių Naujasis Testamentas, kurio išplėstinėje redakcijoje prie 27 knygų pridėti ir Etiopijos Bažnyčios dokumentai, bei kai kurie Bažnyčios Tėvų raštai.

Daugiau skirtumų yra Senojo Testamento atžvilgiu. Visi krikščionys savo Senajame Testamente turi tas pačias 39 knygas (pagal kitą skaičiavimą, 24), kurias Šventuoju Raštu laiko ir šiuolaikiniai judaizmo išpažinėjai. Tačiau be jų senovėje buvo ir kitų žydų šventųjų tekstų, kurie įtraukti į kai kurių krikščionių Senuosius Testamentus.

Ortodoksų Bažnyčia nuo pirmųjų amžių Senuoju Testamentu laikė graikišką žydų Senojo Testamento vertimą, Septuagintą, kurioje buvo ne 39, o 50 knygų. Etiopijos judėjai naudojo Etiopijos žydų Senąjį Testamentą, išverstą į ge'ez kalbą, turintį dar daugiau knygų. Romos katalikų tradicijoje nusistovėjo 46 knygų kanonas.

Taigi, protestantai turi ploniausią Senąjį Testamentą, kitų konfesijų krikščionys jas taip pat laiko Šventuoju Raštu, nors savo Senajame Testamente ir turi „papildomų“ knygų. Taigi, krikščionys gali susikalbėti diskutuodami apie Bibliją, nes Šventajame Rašte skaito vienas ir tas pačias knygas (nors kai kurie jų ir turi daugiau), o svarbiausia – skaito vieną ir tą pačią Evangeliją.

Dorovinis mokymas: dešimt Dievo įsakymų ir kalno pamokslas

Be abejonės, turėdami vieną Bibliją, krikščionys turi yra vieną Dievo dorovinį mokymą, kuris išreikštas, visų pirma, dešimtyje Dievo įsakymų ir Jėzaus Kristaus kalno pamoksle. Jie visi sutinka, kad negalima garbinti stabų, kad negalima žudyti, svetimauti, vogti, kad esame pašaukti ginti tiesą, mylėti gėrį, kovoti su blogiu, aukotis už teisybę. Tiesa, kaip ir kituose punktuose, gilinantis į detales, pasirodo, kad yra smulkesnių skirtumu – pavyzdžiui, nors visi yra prieš stabmeldystę, ne visi vienodai supranta, kas yra stabas. Pavyzdžiui, reformatai nesutinka su šventųjų paveikslų naudojimu dievogarboje, tuo tarpu ortodoksų, katalikų ir liuteronų šventovėse galima matyti Jėzaus Kristaus ir šventųjų atvaizdus. Kai kurie protestantai, pavyzdžiui, menonitai, taipogi plačiai suvokia įsakymą „nežudyk“ ir yra prieš karinę tarnybą, laikosi pacifizmo. Šitaip gilinantis galima rasti ir kitų socialinio ir moralinio mokymo skirtumų.

Apibendrinimas

Taigi, visus krikščionis jungia tikėjimas vieną Dievą, Švenčiausiąją Trejybę, ir kad vienas iš šios Trejybės tapo žmogumi. Visi krikščionys turi tą patį Šventąjį Raštą, nors pas kai kuriuos jis yra storesnis. Visi turi du pagrindinius sakramentus – krikštą ir Eucharistiją. Visi vadovaujasi tais pačias dešimt Dievo įsakymų, ta pačia Evangelija, galų gale, meldžiasi ta pačia malda „Tėve mūsų“.

Visi sutinka dėl pačių esmingiausių dalykų, tačiau sustojus prie kiekvieno iš jų supratimo, atsiveria skirtingos interpretacijos, dėl kurių ir egzistuoja skirtingos konfesijos. Visa tai nebūtinai yra „nesvarbu“, priešingai, ortodoksams tikėjimo klausimai yra svarbiausi tapatybės dalis. Visgi, žvilgsnis į bendrumus atskleidžia, kodėl visi esame krikščionys ir kas yra mūsų visų tikėjimo šerdis.

---

* – labai reta išimtis šiai taisyklei – itin radikalūs protestantai, tokie, kaip Išganymo armija (angl. Salvation army), neturintys jokių sakramentų. Visgi, tai mažuma, todėl kaip bendrąją taisyklę galima priimti tikėjimą į du sakramentus protestantų tarpe.