Atleidimo istorija (1): kun. Gintaras, kun. Vitalis, kun. Vitalijus, kun. Vladimiras


Tai kas įvyko? Nuo pat pradžių:

• Vasario 24 dieną prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą. Dvasininkams buvo pasakyta su niekuo nebendrauti šia tema, nei su parapijiečiais, ne juo labiau su žurnalistais. Visus žiniasklaidos atstovus nukreipti į kuriją. Tylėti kaip burną prisėmus vandens.

• Kun. Vitalijus, kancleris, kurijos atstovas, nuo antros karo dienos pradėjo smerkti karą, Rusijos agresiją. Tą jis darė su metropolito palaiminimu, bet prisiimdamas riziką – jis tiesiai šviesiai paprašė metropolito galimybės laisvai kalbėti, ir, sakė, jeigu Maskva prieštaraus, galėsite man suversti kaltę ir atleisti. Metropolitas, tuo tarpu, viešumoje nesireiškė.

• Spaudžiami parapijiečių, giminių ir draugų netylėti karo akivaizdoje, netgi gėdinami, iš pradžių kun. Vitalis, po to – kun. Gintaras viešai pasmerkė patriarcho Kirilo paramą karui ir pačią Rusijos agresiją Ukrainoje.

O patriarcho parama karui tikrai buvo:
„Žinome, kad tai ne šiaip kaimynų kivirčas, bet ir konfliktas, kuriame dalyvauja valstybės, t. y. institucijos, turinčios teisę panaudoti jėgą, kad priverstų savo piliečius paklusti, jei jie pažeidžia įstatymus, arba [turinčios teisę] priversti kitas šalis, jei mato jose grėsmę, panaikinti grėsmę" – sakė patriarchas Kirilas pirmosios gavėnios savaitės trečiadienio pamoksle.

O po to, sekmadienį, patriarchas įteikė ikoną Nacionalinės Rusijos gvardijos vadovui, kuris atsiskaitė patriarchui Kirilui: „Noriu jums ir visiems čia esantiems parapijiečiams pranešti, kad Nacionalinės gvardijos kariai kartu su Rusijos ginkluotosiomis pajėgomis sėkmingai vykdo visas karinės kontroperacijos užduotis. Ir noriu pasakyti, kad taip, ne viskas vyksta taip greitai, kaip norėtume. (...) Žingsnis po žingsnio einame į numatytą tikslą, ir pergalė bus mūsų, o [padovanotoji] ikona globos Rusijos kariuomenę ir paspartins mūsų pergalę“ - patriarchas, žinoma, tik šypsojos ir laimino.

Kunigai Vitalis ir Gintaras Facebook socialiniame tinkle pasmerkė patriarcho poziciją ir karą.

• Kovo mėn. buvo sušauktas visų Lietuvos ortodoksų dvasininkų pasitarimas, kurio metu, be kita ko, buvo svarstoma idėja nustoti pamaldose minėti patriarchą kaip „mūsų didįjį poną ir tėvą“ (velikij gospodin i otec naš) – tai nebūtų pakeitę Bažnyčios priklausomybės nuo Maskvos, bet būtų bent jau simbolinis nesutikimo su patriarcho pozicija aktas. Tiesa, susirinkimo metu paaiškėjo, kad daug kam iš dvasininkų dėl karo „ne viskas aišku“, o kiti apskritai palaiko patriarchą ir „specialiąją operaciją“. Nieko nepešę, du dvasininkai – kun. Vitalis Dauparas ir kun. Gintaras Sungaila – parašė pareiškimus, kad jeigu taip, jie geriau išeis. Kun. Gintaras parašė labai konkrečiai, kad jeigu reikia minėti patriarchą, tai prieštarauja jo sąžinei.

• Iškart po pasitarimo buvo paskelbtas puikus metropolito kreipimasis. Be kita ko, metropolitas atsisakė priimti atsistatydinimus ir pasiūlė kompromisą – neminėti patriarcho tam tikrų pamaldų metu. Lietuviškose, baltarusiškose, ukrainietiškose pamaldose patriarcho neminėjome, ir lyg ir viskas ėmė krypti gera linkme. Viešų pareiškimų metropolitas daugiau nebedarė.

• Balandžio 14 d., Kitaip tariant, daugiau nei mėnuo po prašymų netenkinimo, staiga pasklido gandas, kad metropolitas ne tik netikėtai patenkino prašymus, bet ir atleido iš kanclerio, dekano ir klebono pareigų kun. Vitalijų Mockų, kuris jokių prašymų nerašė. Ir tai prieš pat mūsų Verbų sekmadienį ir Didžiąją savaitę. Kun. Vitalijui Mockui taip pat buvo uždrausta bendrauti su žiniasklaida, netgi vesti laidas „Marijos radijuje“.

Įsakai buvo įteikti balandžio 15 d.

• Tą pačią dieną kun. Vladimiras Seliavka, protestuodamas prieš neteisybę, taip pat parašė prašymą išeiti.

Šiuo metu yra ir jau anksčiau panašius prašymus parašysių kunigų, kurių prašymai netenkinami – galbūt, bijant žiniasklaidos, tai bus atidėta dar vėlesniam laikui.

• Arkivyskupijos pozicija

Paskelbtoje pozicijoje sakoma, neva metropolitas viso labo patenkino prašymus. Skamba keistai, nes tada neaišku, kodėl reikėjo ieškoti kompromisų, kodėl atrastieji staiga nebetinka. O kun. Vitalijaus atleidimas, be jokių jo prašymų, arkivyskupijos aiškinamas tuo, kad „reikėjo pakelti kanclerio statusą, paskiriant vyskupą“...

Kaip rašė Sergejus Čapninas, nelabai aišku, kodėl staiga dabar, mūsų nedidelėje Lietuvos vyskupijoje, staiga prireikė pakelti kanclerio statusą – vysk. Amvrosijus čia tarnavo nebūdamas kancleriu jau beveik du metus. Bet „kėlė“ ne tik kanclerio, bet ir Vilniaus miesto dekano statusą. Dar neaiškiau, kodėl vysk. Amvrosijus tapo ne tik katedros, bet ir šv. Paraskevės parapijos klebonu – matyt, nedidelės Parasekves parapijos klebono statusą irgi reikia kelti...

Ir, žinoma, įdomu, kaip su statuso kėlimu susijęs draudimas tėvui Vitalijui vesti net „Marijos radijo“ laidas, kurias vesdavo netgi mūsų pasauliečiai... Ir dar, aišku, visi turi patikėti, kad dviejų dvasininkų „prašymų patenkinimas“ ir kun. Vitalijaus atleidimas bei uždraudimas bendrauti su žiniasklaida tiesiog stebuklingai sutapo.

Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai