Vėlyvosios Bizantijos intelektualinis gyvenimas [knyga]


Simona Makselienė, „Intelektualinis vėlyvosios Bizantijos gyvenimas“, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007 m.

Ne taip seniai vienas žmogus klausė, ar yra kas lietuviškai parašyta apie Bizantijos intelektualinę tradiciją. Ko gero, nors šiai knygai jau penkiolika metų, ji vis dar yra geriausias tokio pobūdžio tekstas. Kažkada paskaitose man jį rekomendavo dr. Sigita Maslauskaitė.

Graikiškosios Rytų Romos (Bizantijos) imperijos tyrimuose geriausiai ištirta yra šios kultūros pradžia ir pabaiga, kitaip tariant, – patristinis ir vėlyvosios Bizantijos laikotarpiai. Monografija „Intelektualinis vėlyvosios Bizantijos gyvenimas“ skirta kultūros pabaigai, nors panoramiškai pristato ir jos priešistorę (simptomiška, kad beveik praleidžiant „tamsiuosius“ pasaulio bizantistikai amžius).

Vėlyvuoju Bizantijos laikotarpiu svarbiausi intelektualiniai klausimai, kankinę intelektualus buvo du: asketų mistinių patirčių bei dogminės tradicijos suderinamumo (vad. hesichazmo kontroversija) ir ortodoksijos suderinamumo su Romos katalikų mokymu (unijos problema). Didžiausias tyrinėtojos dėmesys skiriamas hesichazmo kontroversijai, bet nušviečiama ir unijos istorija.

Hesichazmas (nuo gr. hesychia – „tyla, ramybė“) – tai Ortodoksų Bažnyčios vienuolių dvasinė tradicija, pabrėžianti nuolatinę maldą, kovą su aistromis, vidinę ramybę. Ji gimė iš pirmųjų vienuolių sąjūdžio (žodį hesychia galima rasti jau Dykumos Tėvų raštuose). Hesichastai praktikavo trumpos maldos „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs“ nuolatinį kartojimą, tai darė ne tik darbų metu, bet ir medatyvioje pozoje celėse (atsisėdę ant žemos kėdutės, palenkę galvą link bambos, rimtiškai kvėpuodami). Pasiekę aukštumų, hesichastai patirdavo Dievą kaip šviesą, ir tą šviesą vadino dieviška.


XIV a. atsiranda žmonės kritikuojantys hesichastų praktikas, kaltinantys juos erezija, iš kurių žymiausias – Barlaamas. Hesichazmo kritikai pabrėžė Dievo transcendentiniškumą, nepažinumą, mokslo svarbą dvasingumui. Ginti hesichastų stojo atonietis Grigalius Palamas, vėliau tapęs Salonikų vyskupų, po mirties pripažintas šventuoju (Atono kalnas – vienas svarbiausių hesichazmo centrų).

Knyga pasineria į šį ginčą, pristato jo etapus bei pagrindines idėjas. Nors ortodoksams gali kliūti, kad Grigalius Palamas vertinamas gana kritiškai (kaip ne visai nuoseklus novatorius ir kaip laimėjęs tik dėl politinių aplinkybių), žinoma, būtų keista, jei moksliniame darbe kritikos nebūtų. Visgi, idėja, kad kažkoks lemiamas religijos istorijai dalykas įvyko tik dėl politinių aplinkybių, manyje visada iššaukia skeptišką reakciją.

Visumoje knyga man labai patinka, bet skaitymo malonumą gadina kalbos redaktoriaus reikalaujančios lietuviškos sąvokos – gal tai 2007 metų specifika, juk tai, faktiškai, pirmas toks veikalas lietuvių kalba, o gal tiesiog paskaitų ir literatūros užsienio kalbomis įtaka, kuri darko ir mano kalbą. Knygoje galima sutikti terminus „visuotinis sinodas“ (vienoje vietoje – net „ekumeninis sinodas“), kai turimas omenyje „visuotinis susirinkimas“, „civilinis karas“ – kai turimas omenyje pilietinis, „toma“ (mot. g.), kai turimas omenyje koks nors tomosas arba tomas (bizantiškas dekretas). Panašūs vertiniai ir teologijoje – „Sūnaus generavimas“ ( = gimimas iš Tėvo), „Šventosios Dvasios procesija“ ( = kilimas iš Tėvo)...

Kai kurių vardų transkribavimo būdas – diskutuotinas. Kontraversijos pagrindinis veikėjas vadinamas „Grigaliumi Palama“, nors graikiškai jo pavardė yra Palamas (taigi, pagal analogiją su „Lukas“, galėtų būti „Palamas“, kaip sovietmečio laikų filosofijos istorijos chrestomatijoje; arba „Palamasas“, jeigu aklai pagal VLKK). „Nikephoros Gregoras“ knygoje virsta „Nikiforu Gregora“ (matyt, irgi dėl rusų k. įtakos), o šventasis „Aprem“ (orig. sir.) arba „Efrem“ (bizant. gr.) virsta „Efraimu“ (esu matęs tokį variantą ir vėliau išleistose, kitų autorių knygose). Ir, priešingai, nors Grigalius knygoje nėra koks Gregoriosas, tačiau „Markas“ Eugenikas „Morkumi“ netampa. Šie kalbiniai niuansai gali sudaryti keblumų temos naujokams.

Atskirai galima paminėti ir netgi kai kuriuose mokykliniuose istorijos vadovėliuose bent anksčiau mano matytą „Konstantinopolio šv. Sofijos soborą“. Žinoma, tas „soboras“ skirtas ne kokiai nors šventajai, vardu Sofija, o pavadintas Kristaus vardu (Šventosios Išminties – Hagia Sophia), dėl to dokumentuose dar buvo vadinamas „Didžiąja Kristaus Bažnyčia“ (šis vardas tapo Konstantinopolio patriarchijos sinonimu). Ir, žinoma, vadinti rusišku žodžiu „soboras“ graikų maldos namus, tuo pačiu lietuvių maldos namus vadinant graikišku žodžiu „katedra“, tai visada buvo man nesuprantamas dalykas. Bet rašau tai, kad pasidalinti su nežinančiais, o knygos parašymo metu (2007 m.) visos šios temos buvo tokios naujos, kad viskas, kas čia išvardyta, pateisinama.

Tiesą pasakius, iki šiol nėra normalios lietuviškos terminologijos kalbėti apie graikiškuosius Tėvus, Bizantiją, Ortodoksų Bažnyčią. VLKK du tūkstančiai metų Bizantijos ir ortodoksų kultūros tarsi neegzistuoja, visos transkripcijos ir pan. normos nustatytos pagal antikinę graikų kalbą. Pačių ortodoksų naudojami vardai ir terminai gali būti vienokie, neortodoksų mokslininkų – kitokie, bet viskas keičiasi, vyksta dialogas ir kalbos kūrimo procesas.

Knygoje yra ir bent vienas netikslumas – sakoma, kad Sinodikas skaitomas Didžiąją savaitę (142 psl.), kai iš tikro tai vyksta pirmąjį Gavėnios sekmadienį, vadinamą „Ortodoksijos triumfo“, arba „Ortodoksijos pergalės“ šventė. Tai, matyt, neatidumo klaida, nes Meyendorffo citatoje prieš pat autorės žodžius sakoma, kad „...buvo perskaitytas per pirmąjį 1352 m. Gavėnios sekmadienį“.

Taigi, nepaisant šių smulkmenų, knyga išlieka unikaliu įvadu į hesichazmo kontroversiją lietuvių kalba. Galima tik džiaugtis, kad toks įvadas yra, bet ir kartu susimąstyti, kad per šitiek metų Lietuvoje nieko naujo taip ir neatsirado, neparašyta nė viena nauja monografija palamizmo tema. Turbūt iš to ir kyla kai kurių akademikų stereotipai, kad „Bizantijoje filosofijos nebuvo“.

O juk Bizantijos kultūra Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, ko gero, turėjo ne mažesnę įtaką, nei lotyniškoji. Tas pats patriarchas Filotėjas Kokinas, gynęs šv. Grigalių Palamą traktatais bei dekretais, kunigaikščio Algirdo prašymu atskyrė LDK (Naugarduko) ir Maskvos metropolijas, o jo bičiulis palamistas Kiprijonas vėliau tapo Lietuvos metropolitu.

Man atrodo, kad Lietuvai trūksta bizantistikos. Galbūt nuo Vakarų šiuo požiūriu taip skiriamės tiesiog todėl, kad neturėjome tos ortodoksų mokslininkų migracijos bangos, kokią patyrė Prancūzija ir JAV. Priešingai, mūsų Levas Karsavinas ir kiti šios tradicijos intelektualai baigė gyvenimus tremtyje arba emigracijoje...

Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai