Kodėl kilo ginčas dėl vienos/dviejų Kristaus valių (monoteletizmo erezijos)?

Heinrich Hofmann.„Jėzus Getsemanėje“
Wikimedia.org

VI-ame Visuotiniame susirinkime (680-681 m.) oficialiu Bažnyčios mokymu - dogma - buvo paskelbtas teiginys, kad Kristus turi dvi valias - dieviškąją ir žmogiškąją, kurios tobulai dera tarpusavyje. Šis mokymas buvo paskelbtas po ilgų neramumų imperijoje, už jo išpažinimą šv. Maksimas Išpažinėjas neteko liežuvio ir dešinės rankos. O kodėl iš viso Bažnyčia pradėjo diskutuoti tokia tema? Šio susirinkimo aktualumą geriausiai paaiškina trys istorinės istorinės aplinkybės.

1. Imperija buvo suskilusi po Efezo ir Chalkedono susirinkimų.

VI-ojo susirinkimo neįmanoma suprasti be Efezo (III) ir Chakledono (IV) susirinkimų. Efezo susirinkime (431 m.) buvo pasmerktas iš Antiochijos kilusio Konstantinopolio patriarcho Nestorijaus mokymas. Jis teigė, esą neteisinga Švč. Mergelę Mariją vadinti Dievo Gimdytoja (Theotokos), nes ji nepagimdė Dievo - tik žmogų. Jis skyrė Jėzų-žmogų ir Dievą, sakė, kad jiedu yra dviejų atskirų prigimčių (prigimtis - physis), netgi du atskiri asmenys (hipostazės), kuriuos jungia tik Kristaus vardas (sir. prosopa - asmuo, kaukė). Priešingai šiam mokymui, Bažnyčia paskelbė, kad Jėzus Kristus yra vienas asmuo - viena hipostazė, todėl „Dievo Gimdytoja“ sakyti teisinga, nes Tas Asmuo, Kurį Marija pagimdė, buvo Dievas (ir žmogus).

Chakledono susirinkimas (451 m.) sprendė klausimą, o kaip gi tarpusavyje yra susiję ta žmogystė ir dievystė viename asmenyje. Susirinkime pasmerktas Eutichijus, teigęs, kad Kristaus žmogiškumas ištirpsta dievystėje tarsi lašas jūroje, ir taip Kristus tėra vienos, dieviškos prigimties. Atmestas ir Aleksandrijos patriarchate paplitęs požiūris (kilęs iš šv. Kirilo Aleksandriečio mokymo), kad Kristuje yra viena dievažmogiška prigimtis, esą dvi prigimtys susilieja į vieną (dar vadinamas miafizitizmu). Ortodoksišku mokymu paskelbta dogma apie dvi Kristaus prigimtis, dievišką ir žmogišką, kurios nesusiliedamos, nesusimaišydamos susijungia viename asmenyje (hipostazėje).

Taip Rytų Romos (Bizantijos) imperijoje atsirado dvi didelės schizmos. Nepripažinusi Efezo susirinkimo antiochiečių dalis tapo Asirijos Rytų Bažnyčia, kurią imperijos valdžia vadino nestorijonais. Nepripažinusi Chakledono susirinkimo Aleksandrijos, Antiochijos patriarchatų ir Armėnijos katalikosato dalis tapo Orientaline Ortodoksų Bažnyčia, kurią imperijos valdžia vadino monofizitais („vienprigimčiais“, kaip išpažįstančiais tik vieną prigimtį).

Nestorijonai Bizantijos imperijai greitai tapo mažai aktualūs, nes jie tankiausiai gyveno pačiuose imperijos Rytuose. Rytų Sirija (Asirija) buvo buferinė zona tarp dviejų imperijų - Bizantijos ir Sasanidų (Persijos) ir keliavo iš rankų į rankas, kol galop ten įsitvirtino zoroastrų tikėjimą išpažinę persai. Nestorijonų Bažnyčios centras greitai persikėlė į persų sostinę - Seleukiją-Ktesifoną, o Sasanidų imperijos prekybos keliais tikėjimas plito tolyn į Rytus, pasiekdamas netgi Kiniją. Bizantijos imperijos gyventojams, romėjams, tai buvo užsienyje egzistuojantis, tolimas tikėjimas, populiarioje sąmonėje žinomas tik kaip eretiškas.

Žemėlapyje matyti senasis nestorijonų centras Asirijoje (Nisbis)
ir Sasanidų imperijos sostinė Ktesifonas, tapusi jų Bažnyčios centru (Ctesiphon)

Kitaip nutiko su miafizitais (imperijos vadintais „monofizitais“). Jų tikėjimas buvo paplitęs Bizantijos imperijos viduje - didelės bendruomenės gyvavo Aleksandrijos patriarchate (Egipte) ir Vakarų Sirijoje (ten jie vadinti „jakobitais“, pagal vieno vyskupo vardą), kurią kontroliavo krikščionys. Konstantinopolio elitas šiuo klausimu taip pat nebuvo vienalytis, tarp politikų buvo miafizitų. Kadangi Ortodoksų Bažnyčia buvo oficiali imperijos religija, viešojo gyvenimo pamatas, tokia schizma reiškė rimtą susiskaldymą visuomenėje.

Miafizitai turėjo rimtų užtarėjų aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose - 475-476 m. trumpam valdžią buvo uzurpavęs imperatorius Basiliskas, pasmerkęs Chalkedono susirinkimą ir oficialia imperijos religija paskelbęs miafizitizmą, tačiau netrukus jis buvo nuverstas. Vėliau, VI a. miafizitų protegavimu garsėjo šv. imperatoriaus Justiniano I žmona Teodora. Tuo pačiu metu vasalinėje Bizantijos imperijos atžvilgiu arabų gasanidų karalystėje miafizitizmas buvo dominuojanti krikščionybės forma. Taigi, VI Visuotinio susirinkimo išvakarėse imperija buvo susiskaldžiusi, Roma, Balkanai ir Mažoji Azija išpažino Chalekdono ortodoksiją, kai tuo tarpu Egipte ir Vakarų Sirijoje didelę įtaką turėjo miafizitizmas.

2. Imperija buvo spaudžiama pagonių - slavų, avarų ir ypač persų (zoroastrų).

Galbūt toks susiskaldymas mažai būtų politiškai aktualus, jei ne išorės priešai. Persų ir romėnų karų istorija prasidėjo dar ikikrikščioniškais laikais ir tęsėsi krikščioniškoje Romos (Bizantijos) imperijoje. Ir IV, ir V, ir VI, o ypač VII amžiais būta didelių karų su Sasanidų imperija. Negana to, imperiją pradėjo pulti įvairios „barbarų“ gentys - slavai, avarai ir kt. Imperijai buvo būtina susitelkti, o dar geriau - pritraukti ir miafizitus armėnus, kartu kovoti su išorės priešais.

Pirmasis miafizitus ir ortodoksus bandė sutaikyti imperatorius Zenonas, dar 482 m. paskelbęs Henotikoną - bažnytinės unijos dokumentą, skelbiantį schizmos pabaigą. Kadangi miafizitai, teigę, kad Kristus turi vieną dievažmogišką prigimtį sutiko, kad Eutichijaus monofizitizmas („viena dieviška Kristaus prigimtis“) yra neteisingas, tai Henotikonas smerkė Eutichijaus monofizitizmą. Kadangi miafizitai kaltino Chalkedono susirinkimo išpažinėjus nestorianizmu, tai Henotikonas smerkė ir nestorianizmą, kuris abiem grupėms atrodė esąs klaidingas. Tačiau dokumentas tylėjo apie Chalkedono susirinkimo statusą - jo mokymo nei pasmerkė, nei patvirtino, todėl nepatenkino nei jį atmetusių miafizitų, nei jį skelbusių ortodoksų. 

Antrasis rimtas bandymas įvyko šv. Justiniano laikais - tuomet imperatorius, pats būdamas išsilavinęs teologas, bandė naujai suformuluoti Chalkedono išpažinimą, kad šis taptų aiškesnis ir priimtinesnis miafizitams. Kartu su kitais Bažnyčios rašytojais jis paliko kristologinius traktatus, o Bažnyčioje visiems laikams įsitvirtino šv. Justiniano išpažinimo formuluotė: „Vienas iš Švenčiausiosios Trejybės priėmė kūną ir kentėjo“. Ji apgiedota „Himne įsikūnijimui“, kurį šv. Justinianas įsakė giedoti visoje Bizantijos imperijoje pamaldų metu, jis giedamas Ortodoksų Bažnyčioje iki šiol:

Pažodinis vertimas. Viengimi Sūnau ir Dievo Žodi, nemirtingas būdamas, ir teikęsis dėl mūsų išganymo priimti kūną iš Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos ir visuomèt Mergelės Marijos, nepasikeisdamas tapai žmogumi, nukryžiuotas, Kristau Dieve, mirtį nugalėjęs mirtimi; būdamas vienas Švenčiausiosios Trejybės, su Tėvu ir Šventąja Dvasia garbinamas, - išganyk mus!

Laisvas vertimas. O, Viengimi Sūnau ir Dievo Žodi!/ Nors ir nemirtingas esi,/ Nuolankiai malonėjai
Priimti kūną/  Iš Švenčiausios Dievo Gimdytojos ir visuomet Mergelės Marijos./ Nepasikeisdamas tapai žmogumi,/ Buvai nukryžiuotas/ Ir mirtį nugalėjai mirtimi./ Tu, Kuris esi vienas iš Švenčiausios Trejybės,/ Garbinamas su Tėvu ir Šventąja Dvasia! -,/ Išganyk mus.

Šv. Justiniano Didžiojo „Himnas įsikūnijimui“ („Viengimi Sūnau...“)

Šv. Justinianas taipogi sušaukė V Visuotinį susirinkimą, kuriame be kitų sprendimų paskelbtas ir naujųjų nestorianizmu kaltinamų autorių pasmerkimas. Paskelbti „Trys skyriai“, smerkiantys Teodoro Mopesuestiečio, Teodoro Kiriečio ir Ibaso Edesiečio mokymus. Šitaip imperatorius siekė miafizitus įtikinti, kad Chalkedono išpažinėjai tikrai nėra nestorijonai. 

Jo atnaujintas tikėjimo išpažinimas, labiau „aleksandrietiškas“, nei pirmtakų, ir pradėtas tikėjimo išpažinimo išgryninimo judėjimas kartais vadinamas  „neochalkedoniškuoju“. Šv. Justinianas turėjo drąsią atkurtos Romos imperijos didybės viziją, kuri ir vėl apimtų Viduržemio jūrą tarsi savo vidinį ežerą, ir kurios Bažnyčia, suvienyta Chalkedono susirinkimo tikėjimo, būtų valdoma penkių patriarchų (pentarchijos) - Romos, Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės. 

Ortodoksų Bažnyčios šventasis imperatorius
Justinianas I Didysis 

Bizantijos imperija šv. Justiniano Didžiojo laikais
wikimedia.org

Tačiau šv. Justiniano svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. „Trijų skyrių“ paskelbimas, nors ir palankus miafizitams, įnešė sumaišties į siriškąją bendruomenę, nes Antiochijos tradicijoje (įskaitant chalekdoniškąją) minėtieji trys autoriai buvo labai gerbiami. Kadangi Chalkedono susirinkimo tikėjimas šv. Justiniano laikais tapo oficialiai imperijos propaguojama doktrina, nemažai miafizitų tapo disidentais, pasijuto esą kovotojais už teisybę. Be to, realią vienybę apsunkino dar tai, kad tuo metu pačių miafizitų tarpe įvyko dar vienas skilimas (ginčas dėl aftartodoketizmo, apie kurį dabar smulkiai nekalbėsime). Naujai suformuluotas Chalkedono išpažinimas miafizitų nepatraukė. 

3. Krikščionis užpuolė naujai atsiradusio islamo išpažinėjai

Pasiuntiniai pas Bizantijos ir musulmonų valdovus
wikimedia.org

Taigi, VII a. pradžioje imperija taip ir nebuvo suvienyta. Jos viduje varžėsi miafizitai ir ortodoksai, tuo tarpu persai smogė savo stipriausią (ir paskutinį) smūgį. 602 m. prieš Bizantijos imperatorių Mauricijų jo priešininkas Fokas surezgė sąmokslą. Fokas nužudė valdovą ir pats pasiskelbė imperatoriumi. Tai sužinojęs, Sasanidų imperatorius Chosrovas II, prieš dešimtmetį nutraukęs karus su Bizantija dėl to, kad Mauricijus jam padėjo atgauti savo sostą, dabar paskelbė keršysiąs už prarastą bičiulį. Taip prasidėjo karas, tapęs lemiamu abiem imperijoms. 

Sasanidų imperija 603-628 m.

Karo pradžioje persų kariuomenė sėkmingai stūmė romėjus, ir netrukus Sasanidų imperija kontroliavo visą rytinę Bizantijos imperijos dalį, Egiptą ir netgi ženklią dalį Mažosios Azijos. Šiomis sąlygomis 610 m. Fokas pats buvo nuverstas ir Bizantijos imperatoriumi tapo Heraklijus. Kadangi persams kare sekėsi puikiai, netgi dingus pradinei karo priežasčiai jie nenorėjo derėtis dėl taikos. Heraklijus iš pradžių laimėjo prieš persus nemažai pergalių, bet vėliau jie vėl įgijo pranašumą. 626 m. persai sudarė sąjungą su avarais ir slavais, ir netgi bandė užimti pačią Bizantijos imperijos sostinę - Konstantinopolį. Bandymas nepavyko, agresija buvo sustabdyta ir romėjai pradėjo stumti persus gilyn į Persiją. Po triuškinančio persų pralaimėjimo Ninevės mūšyje (627 m.), persų kariai patys nužudė savo valdovą Chosrovą II, o naujasis imperatorius pasiūlė Bizantijai paliaubas. Taip 628 m. karas buvo baigtas, o valstybių sienos grįžo į ikikarines ribas. Tačiau neilgam.

622 m., kai imperatorius Heraklijus dar kovojo su Sasanidais, Arabijos pusiasalyje įvyko kitas pasaulio istorijai svarbus įvykis - hidžra. Naują religiją - islamą - skelbiantis Mohamedas su savo pasekėjais iškeliavo iš Mekos į Mediną. Persekioti Mekoje, musulmonai su savo pranašu pasitraukė į kitą miestą, o 629 m. grįžo ir užkariavo Meką. Neilgai trukus musulmonai kontroliavo jau visą Arabijos pusiasalį. 

633 m. Mohamedas miršta, jo pasekėjas - kalifas Abu Bakras įsteigia kalifatą. Jau 634 m. musulmonai įsiveržia į Bizantijos imperiją, 638 m. sėkmingai užkariauja Palestiną ir Siriją, 640 m. veržiasi į Egiptą, o paskui užkariauja ir visą Šiaurės Afriką. Nuo 633 m. jie taip pat kariauja su zoroastriška Sasanidų imperija, kurią sėkmingai užkariauja 654 m. ir daugybę persų atverčia į islamą. Taip dvi imperijos, sutalžiusios vienas kitą iki kritinės būklės, tapo idealiu taikiniu naujajai pasaulinei jėgai.

Kalifatas 654 m.
wikimedia.org

680-681 m., kai Konstantinopolyje vyko VI Visuotinis susirinkimas, sprendęs dviejų Kristaus valių klausimą, musulmonai jau valdė visus Artimuosius Rytus ir buvo beužkariaują visą Šiaurės Afriką, judėdami šiandieninės Ispanijos link. Delegatai taip pat buvo neseniai išgyvenę 674–678 Konstantinopolio apsiaustį, kai miestą pirmą kartą bandė užkariauti musulmonai. Taigi, monoteletizmo ginčai, prasidėję trečiame VII a. dešimtmetyje, vyko karų su persais (zoroastrais) ir musulmonais kontekste.

Monoteletizmo ginčo eiga

Kai 610 m., nuvertus Foką, imperatoriumi tapo Heraklijus, jam, kaip ir kažkada šv. Justinianui, rūpėjo suvienyti imperiją. Viena vertus, vietiniai Bizantijos miafizitai galėjo būti netgi palankūs užkariautojams (ką mėgo savo tradicinėse istorijose apie Egipto užkariavimą pabrėžti musulmonai), kita vertus, Bizantijai buvo svarbus miafizitiškos Armėnijos palaikymas. Vedamas tokių minčių imperatorius pradėjo ruošti bažnytinę uniją, tačiau nutarė pasukti visai kitu keliu, nei šv. Justinianas.

Kartu su Konstantinopolio patriarchu Sergijumi, imperatorius sugalvojo naują vienybės pagrindą - mokymą apie Kristaus „vieną dievažmogišką veikimą“ (mia theandrike energeia). Šią formulę imperatorius ir patriarchas rado Pseudo-Dionizijaus Areopagiečio raštuose. Grubiai tariant, idėja buvo tokia, kad nesvarbu, ar sakysime, kad prigimtis viena (dievažmogiška), ar dvi (Dievo ir žmogaus), bet Kristaus veikimas, veiksmai vieningi - dievažmogiški. Tai tarsi turėjo patenkinti miafizitų norą turėti labai aiškų dievystės ir žmogystės susijungimo „tašką“ (priešingai, nei nestorianizme), ir tuo pačiu patenkinti Chalkedono išpažinėjų tikėjimą, kad Kristus turi dvi prigimtis. Kad lengviau būtų įgyvendinti uniją, imperatorius siekė patriarchais bei kitais Bažnyčios hierarchais padaryti idėjai palankius žmones. 

633 m. Aleksandrijoje, Egipte, pirmininkaujant imperatoriaus proteguojamam patriarchui Kirui įvyko pirmasis suvienijantis susirinkimas. Miafizitai ir Chalkedono sekėjai sutarė dėl bendro tikėjimo į vieną Kristaus veikimą ir susivienijo. Įvykis sukėlė Egipto vienuolių pasipiktinimą, šv. Sofronijus (vėliau tapęs Jeruzalės patriarchu) kritikavo naująjį mokymą kaip klaidą, pabrėžė, kad tikėjimo mokymo dalykuose negali būti nuolaidų. Naujasis mokymas pramintas monergizmu (nuo gr. monos - vienas, energia - veikimas). Panašu, kad panašiu metu į ginčus įsitraukė ir šv. Sofronijaus mokinys, šv. Maksimas Išpažinėjas. 

Prasidėjus ginčams dėl mokymo, bet Konstantinopolio patriarchui Sergijui šventai įsitikinus savo teisumu, jis 634 m. parašė laišką Romos popiežiui Honorijui, kurio prašė paliudyti monergistų tikėjimo teisingumą. Popiežius atsakė, kad Kristuje tikrai negali būti vienas kitam prieštaraujančių veikimų, todėl, rašė jis, „išpažįstame vieną Viešpaties valią“ (hen thelema homologoumen tou Kyriou). Taip ginčas tapo atvira vienuolių konfrontacija su Bažnyčios hierarchija, kuri, vienuolių nuomone, skelbė ereziją.

Nerimstant ginčams apie tai, ar Kristuje tik vienas veikimas (energija), ar dvi, 638 m. imperatorius Heraklijus išleido dekretą (Ekthesis), kuriuo oficialiai uždraudė bet kokius ginčus apie veikimus. Vietoje senosios „vieno dievažmogiško veikimo“ formulės, dekrete jis kaip vienijančią idėją pasiūlo formulę, kuri buvo ir popiežiaus Honorijaus laiške - nesvarbu, kiek veikimų, bet Kristaus valia (gr. thelema) yra viena. Šis požiūris priešininkų buvo pavadintas monoteletizmo erezija. 

Tais pačiais 638 m. mirė šv. Sofronijus, Romos popiežius Honorijus, Konstantinopolio patriarchas Sergijus, o 641 m. mirė imperatorius Heraklijus. Tačiau jų pradėtas ginčas liko. Heraklijaus įpėdinis Konstancas II 648 m. išleido įsakymą (Typos), uždraudžiantį visas diskusijas ne tik apie energijas, bet ir apie valias, tačiau tai jau buvo vėjo gaudymas laukuose. Bažnyčia visoje imperijoje degė diskusijomis.

Tais pačiais 648 m. šv. Maksimas Išpažinėjas, kurį į Kartaginą nubloškė persų ir musulmonų užkariavimai, tame mieste susitiko su nušalintu Konstantinopolio patriarchui Piru, monoteletu. Jie surengė disputą ir šv. Maksimas įtikino jį atsižadėti erezijos. Kartu jie nutarė keliauti į Romą pas naują popiežių - šv. Martyną I, kuris, kaip ir šv. Maksimas, buvo priešiškas monoteletizmui, kad šis priimtų patriarchą atgal į Bažnyčią. 

649 m. Laterane popiežius šv. Martynas I sušaukė Bažnyčios susirinkimą, kurio metu monoteletizmas paskelbtas erezija. Pasakojama, kad nutarimus rašė pats šv. Maksimas, tikėjęs, kad susirinkimas bus pripažintas visuotiniu (kas, tiesa, neįvyko). Šv. Maksimas, du ištikimiausieji jo bendražygiai ir pats popiežius, imperatoriaus įsakymu buvo suimti. Visi jie mirė tremtyje, skirtingose vietose, o šv. Maksimui už mokymą priešingai imperatoriui išpjautas liežuvis ir nukirsta dešinė ranka.

Šv. Maksimas Išpažinėjas

Šv. Maksimas Išpažinėjas teigė, kad jeigu Kristus turi dvi prigimtis, tai turi turėti ir dvi valias - dievišką ir žmogišką. Šios valios dera, tačiau yra dvi atskiros valios. Jis taip pat paaiškino, kuo skiriasi Kristaus žmogiškoji valia nuo kitų žmonių valios, galinčios prieštarauti Kūrėjo valiai. 

Dvi Kristaus valias geriausiai išreiškia pasakojimas apie Kristaus maldą Alyvų kalne, aprašytas Evangelijoje pagal Luką:

Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. (Lk 22, 41-44)

Kaip tikras žmogus, Kristus turėjo ir tikrą, žmogišką valią. Ji visada derėjo su dieviškąja.

Heinrich Hofmann.„Jėzus Getsemanėje“
Wikimedia.org

Šv. Maksimo Išpažinėjo teismas tapo vienu iš įžymiųjų šventųjų gyvenimų epizodų. Teismo metu daugelis Rytų patriarchų jau išpažino monoteletizmą, o kartu suimti popiežiaus legatai sutiko priimti Švč. Komuniją iš monoteleto Konstantinopolio patriarcho rankų, taip išpažindami, kad jis teisus. Kaltintojai sakė, kad šv. Maksimas yra paskendęs puikybėje, nes manosi geriau už visus patriarchus ir už Romos popiežių žinąs, koks yra ortodoksų tikėjimas. Šv. Maksimui paprieštaravus, kad popiežius vargu ar pritartų savo legatų tikėjimo išpažinimui, kaltintojai paklausė:

- [Tarkim.] Bet jeigu, vis dėlto, ir romiečiai susijungs su bizantiečiais, tai ką tu tada darysi?

Šv. Maksimas atsakė:

- Net jeigu ir visas pasaulis priims Švč. Komuniją su [Konstantinopolio] patriarchu, aš iš jo Komunijos nepriimsiu. Šventoji Dvasia per apaštalą paskelbė anatemą netgi tiems angelams, kurie skelbia kažką naujo, kažką pridėdami nuo savęs.

Šv. Maksimas mirė tremtyje ir žemėje nesulaukė laiko, kada jo skelbtas mokymas buvo pripažintas Bažnyčios dogma. Jis mirė 662 metais, o 680-681 m. susirinkęs Visuotinis susirinkimas paskelbė monoteletizmą erezija. Bažnyčios dogma - mokymą apie dvi Kristaus valias. Tame susirinkime, dėl politinės situacijos, šv. Maksimo vardas dar nebuvo minimas, tačiau 787 m. VII-ajame susirinkime Maksimas vadinamas „šventuoju išpažinėju“, kentėjusiu už tiesą. 

Apibendrinimas

Įdomu, kad nors dažnai mėgstama kalbėti apie Bažnyčios priklausomybę nuo politikos, apie tai, kaip įvairūs istoriniai Bažnyčios sprendimai buvo sąlygoti žemiškų valdovų, monoteletizmo istorija yra puikus pavyzdys, kaip viskas vyko priešingai. Valdžia visada yra nusiteikusi „ekumeniškai“, jai rūpi užtildyti visus tikėjimo konfliktus ir diskusijas, visus suvienyti. Net ir didieji Bažnyčios hierarchai buvo palankūs imperatoriui Heraklijui ir norėjo įtvirtinti naują, politiškai ir ekumeniškai palankų mokymą, tačiau Bažnyčios sąžinė, įkūnyta jos tikinčiuosiuose, pasipriešino. Labai panašiai vyko ir šv. Atanazo kova už Nikėjos ortodoksiją, ir šv. Jono Damaskiečio kova už ikonų gerbimo išsaugojimą - abiem atvejais, kaip ir šv. Maksimo atveju, šventieji stojo prieš pasaulietinę valdžią gindami tikėjimo grynumą. Jie nebijojo nei imperatorių, nei Bažnyčios hierarchų, apgynė ortodoksiją ir suformulavo tą tikėjimą, kurį išpažįstame šiandien.