Ortodoksų imperatorių vainikavimo apeigos

Imperatoriaus Nikolajaus II
ir Aleksandros Fiodorovnos vainikavimo apeigos
L. Tuxeno paveikslas

Šiandien pasaulyje liko ne tiek ir daug šalių, kurias valdo monarchai. Monarchija - tai valdymo forma, kurioje valstybės galva yra vienas asmuo (gr. monos - „vienas“, arche - „valdžia“, monarches - „vienvaldis“). Europoje, pavyzdžiui, teliko kelios konstitucinės karalių monarchijos ir kelios kunigaikštystės. Šiuolaikiniam žmogui sunku pagalvoti, kad dar prieš šimtmetį monarchija buvo populiariausia valstybinė santvarka pasaulyje. Dar daugiau - kadangi praėjo tiek mažai laiko, tai dar gyvi aristokratai, valdę senąsias Europos valstybes.

Gyvieji apeigų liudininkai

Prieš kalbant apie monarchų šventinimo apeigas, dera paminėti, kad tai - ne kokios priešistorinės ceremonijos. Vis dar gyvas Bulgarijos karalius Simeonas II Borisovas, komunistų nuverstas 1946 m. ir netgi 2001-2005 m. buvęs demokratinės Bulgarijos premjeru. Jo ketvirtos eilės pusbrolio - Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio VI - dukra Elžbieta II vis dar yra Anglijos karalienė. 

Kitas karalienės Elžbietos giminaitis, jos pusbrolis Rumunijos karalius Mykolas I (Mikhai I), mirė visai neseniai, 2017 m. Sekantys Ortodoksų Bažnyčios naujienas prisimena ištaigių karališkųjų laidotuvių transliaciją. Karalius Mykolas I valdžią prarado po komunistinio perversmo 1947 m., bet net ir pokomunistinės Rumunijos valdžia taip bijojo monarchijos restauracijos, kad Rumunijos pilietybę jis atgavo tik 1997 m. Po jo mirties Karūnos Sergėtoja tapo jo dukra princesė Margarita, liko ir daugybė jo palikuonių kunigaikščių, nors Rumunijos valdžia ir nepripažįsta šių titulų. 

Tai tik du pavyzdžiai iš gausybės, kurie primena, kad su monarchija susijusios bažnytinės apeigos nustotos praktikuoti visai neseniai, dar gyvi jų liudininkai. Išliko ir apeigynai su pamaldų tekstais bei paaiškinimais.

I dalis - regalijų įteikimas

Rytų Bažnyčioje monarcho vainikavimas prasideda regalijų įteikimu. Monarchas gauna valdžios simbolius - obuolį, skeptrą ir karūną. Viena iš Rytų apeigų ypatybių - karūną vyskupas duoda monarchui į rankas, o šis ją užsideda pats. Karalienės karūna paduodama karaliui, o jis deda karūną savo klūpančiai sutuoktinei. Panašu, kad ši ypatybė galėjo atsirasti vėliau, nes ant senųjų Bizantijos freskų bei iliustracijų yra ir karūnos uždėjimas tiesiogiai ant galvos.

Kiekvienam valdžios simboliui apeigyne numatyta speciali malda.

Rusijos imperatoriaus regalijos

Regalijų įteikimas imperatoriui Nikolajui II

Gavęs regalijas, imperatorius skaito priesaiką Bažnyčiai, kurios metu išpažįsta savo ortodoksišką tikėjimą ir pasižada būti jo gynėju (defensor fidei).

Tikėjimo išpažinimas ir pasižadėjimas būti jo gynėju

Tuo tapimo imperatoriumi apeigos tik prasideda. Toliau seka Dieviškoji Liturgija, kurios metu monarchas patepamas mira (krizma) ir priima Švč. Komuniją. 

II dalis - patepimas

Antroji vainikavimo dalis, Vakarų Europoje paprastai vykusi prieš regalijų įteikimą - monarcho patepimas mira (krizma). Tai - tas pats aliejus, kuriuo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas, taigi, jis simbolizuoja Šventosios Dvasios malonę, o patepimas juo - specialių Šventosios Dvasios dovanų, padedančių valdyti, suteikimas. Tepamos tos pačios kūno dalys, kaip ir per sutvirtinimą.

Imperatoriaus Nikolajaus II patepimas mira

Nikolajaus II uniforma, kurioje padarytas specialus atsegimas,
kad krūtine mira būtų galima patepti nenusėmus švarko

Dieviškosios Liturgijos eiga menkai skyrėsi nuo įprastosios, jau po Eucharistinio kanono, po maldos „Tėve mūsų“, kai dvasininkas iškelia Kristaus Kūną ir skelbia „Šventenybės - šventiesiems“, presbiterijos vartai nebūdavo uždaromi ir į tą pamaldų vietą įstatoma patepimo apeiga. Monarchas atsistodavo ant ambono (pakylos prieš presbiterijos vartus) ir vyriausiasis vyskupas arba patriarchas, nešinas mira, prieidavo patepti jo galvos, krūtinės ir kitų kūno dalių. Bizantiškoje praktikoje vyskupas tiesiog užpildavo mirą imperatoriui ant galvos. Po šio patepimo, vyskupas skelbia: „Agios!“ („šventas!“), tarsi taip atsakydamas į ankstesnius liturgijos žodžius - „šventenybės - šventiesiems“, kurie reiškia, kad tik Dievo pašventintieji krikščionys gali priimti Švč. Komuniją. Vyskupas patvirtina, kad imperatorius - krikščionis ir gavo Šventosios Dvasios dovanas savo tarnybai. 

Po patepimo, prasideda dvasininkų Komunija. Paprastai Švč. Komuniją pirmiausia priima dvasininkai, tada - pasauliečiai, iš kurių pirmas - imperatorius. Pagal rusišką praktiką, imperatorius priimdavo Švč. Komuniją po vyskupų, tačiau anksčiau, nei kunigai. Švč. Komunija jam buvo teikiama ant ambono, priešais presbiterijos vartus, sujungtais pavidalais (kaip pasauliečiams; bizantiškoje praktikoje jis galėjo priimti ir atskirais pavidalais).

Apibendrinimas

Kadangi ortodoksų sakramento apibrėžimas yra platesnis, nei Vakarų konfesijų, imperatoriaus vainikavimą (patepimą) taip pat galima vadinti sakramentu (kuris nepatenka į 7 sąrašą). Tradiciškai ortodoksai sakramentais (slėpiniais) vadino visus veiksmus, kurių metu žmogus gauna Dievo malonę.

Kokia šios apeigos religinė prasmė? Jeigu „Apeigyne“ yra maldos bitininkams, jūreiviams ar net kasamiems šuliniams palaiminti, tai nuoseklu, kad yra ir kitos žmogiškosios veiklos - valdžios - palaiminimo apeigos. Šiandieninėje Graikijoje, kurioje konstituciškai oficiali religija yra ortodoksinė krikščionybė, egzistuoja ir demokratinės valdžios palaiminimas. Krikščioniui natūralu prašyti Dievo pagalbos visuose savo darbuose ir šventinti visą savo gyvenimą.

Tai nereiškia, kad monarchija yra išskirtinai ortodoksiška valdymo forma. „Rusios Ortodoksų Bažnyčios socialinio mokymo pagrinduose“ yra aiškiai įrašyta nuostata, kad Bažnyčia neremia jokios konkrečios politinės santvarkos, jai priimtinos visos valdžios formos, kurios nevaržo asmens laisvės.