Kaip ir kam teikiami kunigystės šventimai Ortodoksų Bažnyčioje?
Kunigystė yra sakramentas, kurio metu Šventoji Dvasia tinkamai išrinktą asmenį per vyskupo atliekamus šventuosius veiksmus paskiria teikti sakramentus ir ganyti Kristaus kaimenę. Šventimai dar ortodoksų vadinami chirotonija, nuo graikiško žodžio cheirotonia, reiškiantį rankų uždėjimą (arba ištiesimą, pvz. balsuojant).
Kunigystės pakopos
Ortodoksų Bažnyčioje yra trys kunigystės pakopos:
 |
| Diakonas pamaldų metu |
 |
| Kunigas pamaldų metu |
* Kunigas (gr. presbyteros - vyresnysis) yra dvasininkas, kuris, paklusdamas vyskupui, pats gali teikti visus sakramentus (išskyrus kunigystės sakramentą). Jis gali krikštyti, teikti sutvirtinimą, ligonių sakramentą, tuokti, išrišti nuodėmes išpažinties metu, švęsti Eucharistiją.
 |
| Vyskupas pamaldų metu |
* Vyskupas (gr. episkopos - prižiūrėtojas, prievaizdas) - dvasininkas, kuris ne tik gali teikti sakramentus kaip kunigas, bet ir pats gali įgalinti kitus teikti sakramentus. Jis gali teikti kunigystės sakramentą. Vyskupai yra paskirti Dievo, kad Bažnyčioje prižiūrėtų tvarką ir Ja rūpintųsi, į ką nurodo jų tarnystės pavadinimas.
Be šių trijų kunigystės pakopų, kurių atstovai laikomi tikraisiais dvasininkais (rus. сященнослужители), Ortodoksų Bažnyčioje dar yra mažieji šventimai, skirti patarnautojams (rus. церковнослужители). Jei kunigystės sakramentas teikiamas prie altoriaus, presbiterijoje, tai mažieji šventimai turi būti teikiami navoje, viduryje krikščionių susirinkimo. Šie šventimai vadinami ne chirotonija, o chirotezija ir neturi sakramentinio pobūdžio.
Šiuo metu Ortodoksų Bažnyčioje yra trys žemesniųjų šventimų rūšys:
 |
| Akolitas pamaldų metu |
* Akolitas - patarnautojas, turintis teisę būti presbiterijoje, nešioti sutaną ir mažąjį arnotą, eiti procesijose su žvake ir padavinėti kunigui reikiamus daiktus pamaldų metu. Mūsų laikais paprastai akolito funkcijas atlieka šventimų neturintys patarnautojai (ministrantai). Akolito šventimai paprastai jungiami su lektoriaus šventimais, taigi, daugelis būsimų dvasininkų akolitais pabūna tik kelias akimirkas. Akolito rūbas - mažasis arnotas - per įprastas pamaldas beveik nenaudojamas.
 |
| Lektorius pamaldų metu |
* Lektorius (psalmininkas, kanonarchas) - lektorius yra patarnautojas, kuris ne tik gali patarnauti kaip akolitas, bet dar įgyja teisę susirinkimui skaityti Šventąjį Raštą (Senojo Testamento ir Apaštalų raštų skaitinius, bet ne Evangeliją), vadovauti giedant. Jo rūbai - tai sutana ir sticharius (šio rūbo pavadinimas - sticharion - kilęs nuo Šventojo Rašto eilučių arba versetų - stichoi - kurias skelbia lektorius). Šiandien šiuos šventimus paprastai turi seminarijų absolventai, bet parapijose lektoriaus funkcijas atlieka šventimų neturintys žmones, sticharius be sutanos yra tapęs įprastu visų patarnautojų rūbu.
 |
| Subdiakonas pamaldų metu |
* Subdiakonas (hypodiakonas) - aukščiausi iš žemesniųjų šventimų. Subdiakonas - tai vyskupo patarnautojas, turintis teisę liesti altorių, žengti paskui vyskupą pro ikonostaso vartus. Subdiakonai neturi teisės tuoktis, taigi, jeigu asmuo priimdamas subdiakono šventimus nėra susituokęs, jis įsipareigoja laikytis celibato. Jeigu subdiakono žmona miršta, tada jis negali sudaryti naujos bažnytinės santuokos. Subdiakonas pamaldų metu vilki stichariumi, kurį yra persijuosęs orariumi arba specialiu dirželiu.
Šiandien visos trys šventimų rūšys dažniausiai yra skiriamos jau numanant, kad asmuo kažkada priims diakonato šventimus (nors žemesniųjų šventimų priėmimas neįpareigoja priimti kunigystės sakramento, teoriškai jie niekaip nesusiję). Nuolatinių akolitų ar lektorių parapijose yra labai mažai, dažniausiai akolitų ir lektorių funkcijas atlieka vyrai pasauliečiai, apsirengę sticharių be sutanos, o chorams vadovauti gali ir moterys. Tikrų subdiakonų yra dar mažiau, nei lektorių ar akolitų - jų rūbus (be sutanos) dažnai vilki vyskupui patarnaujantys, šventimų neturintys asmenys.
Vyskupui patarnaujantys „netikri“ subdiakonai, nors liaudiškai ir vadinami „subdiakonais“, iš tikro negali nei liesti altoriaus, nei eiti pro šventuosius vartus, o tėra vyskupo patarnautojai (ministrantai). Kartais subdiakonų funkcijas atlieka diakonai, tada, žinoma, jie viską gali liesti.
Taigi, tokios yra trys kunigystės sakramento pakopos ir trys žemesniųjų šventimų rūšys. Apibendrinant, šiandien Ortodoksų Bažnyčioje žemesnieji šventimai praktikoje teikiami daugiausiai tik seminarijų absolventams ir būsimiesiems kunigams, o eilinėse parapijose jų funkcijas atlieka šventimų neturintys, sticharius vilkintys patarnautojai (ministrantai).
Sąlygos kunigystės sakramentui
Kunigu gali tapti ne kiekvienas. Daugelis reikalavimų išvardyta jau Šventajame Rašte:
„O vyskupas turi būti nepeiktinas: tik kartą vedęs, blaivus, protingas, padorus, svetingas, gebąs mokyti; ne girtuoklis, ne kivirčius, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus, geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus. Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis vadovaus Dievo Bažnyčiai?! Vyskupas neturi būti naujatikis, kad nepradėtų didžiuotis ir nepakliūtų į velnio teismą. Be to, jam privalu turėti gerą vardą tarp svetimųjų, kad nebūtų niekinamas ir neįkliūtų į velnio žabangus“ (1 Tim 3,2-7)
Vėliau juos tikslino ir pagal istorinę situaciją taikė Visuotiniai ir Vietiniai Bažnyčios susirinkimai. Visi šiandien taikomi reikalavimai apima tris grupes: 1) Fiziniai reikalavimai; 2) Dvasiniai reikalavimai; 3) Moraliniai reikalavimai.
Pradėkime nuo fizinių reikalavimų.
1. Amžiumi subrendęs. Diakono šventimai pagal kanonų teisę teikiami nuo 25, kunigo ar vyskupo - tik nuo 30 metų. Visgi, šiandien šių kanonų dažnai nėra paisoma dėl pasikeitusius kunigų ruošimo praktikos. Svarbesniu reikalavimu laikomas išsilavinimas (seminarijos baigimas).
2. Pakankamai sveikas. Kūno trūkumai nėra laikomi dvasiniais, todėl turintis negalią žmogus gali būti kunigu. Kunigu negali būti šventinamas nebent žmogus, kurio negalia tiesiogiai trukdys vykdyti kunigiškas funkcijas (pavyzdžiui, 78 apaštalų kanonas draudžia vyskupu šventinti kurčią ir neregintį žmogų, nes negalia jam trukdys atlikti vyskupo funkcijas). Kunigu taip pat negali būti žmogus, kuris savo valia padarė save eunuchu.
Be fizinių, dar yra dvasiniai reikalavimai:
3. Išbandyto tikėjimo. Kanonai draudžia kunigystės sakramentą teikti neseniai krikštytiems ar atsivertusiems asmenims (neofitams). Būsimo dvasininko tikėjimas turi būti išbandytas, jo namiškiai (jeigu turi šeimą) irgi turi būti ortodoksais.
4. Išmanantis Šventuosius Raštus. 2-asis VII Visuotinio susirinkimo kanonas nurodo, kad vyskupas turi ištirti, ar norintysis priimti kunigystės sakramentą išmano Psalmyną, nuolat skaito Šventąjį Raštą ir kitas dvasines knygas, yra pasiryžęs gilintis į Dievo Žodį. Šiandien šis reikalavimas praktikoje reiškia, kad kandidatas diakonus turi būti pabaigęs bent pirmąjį seminarijos kursą, į kunigus - pabaigęs seminariją, tai vadinama „išsilavinimo cenzu“.
Moraliniai reikalavimai:
5. Ne svetimautojas. Norintis priimti kunigystės sakramentą turi būti arba pavyzdingoje santuokoje, arba pasirinkęs celibatą/vienuolystę. Pavyzdinga santuoka reiškia, kad kandidatas turi būti tik vieną kartą vedęs, jo žmonai tai irgi turi būti pirmoji santuoka (negali būti netgi našlė), žmona turi būti ortodoksė. Kitas kelias - žmogus turi laikytis celibato arba tapti vienuoliu ir dorai laikytis pasirinkto kelio. Svetimautojo šventimai laikomi negaliojančiais, o jei kunigas nusideda svetimavimu po šventimų, jis turi būti išmestas iš kunigų luomo.
6. Ne žudikas. Net ir netyčia (ar kare) žmogų nužudęs asmuo negali gauti kunigystės sakramento, o jei jau gavo, turi būti išmestas iš kunigų luomo.
7. Ne girtuoklis. Priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų taip pat daro šventimus negalimais.
8. Ne valdžios išrinktas. Simonija - šventimų „nusipirkimas“ arba gavimas jų per politinę valdžią šventimus daro negaliojančiais.
Visi šie reikalavimai beveik netaikomi žemesniesiems šventimams, nes jie nėra kunigystės sakramento pakopos. Pagal kanonų teisę, žemesniuosius šventimus gali priimti net ir vaikai (akolito - nuo 7-10 metų, lektoriaus - nuo 15 metų), kadangi jie niekaip neįpareigoja santuokos atžvilgiu. Subdiakonu jau gali tapti tik pilnametis, kadangi asmuo turi būti arba susituokęs, arba pasirinkti celibatą. Visgi, kai kurie kanoniniai nusižengimai, padaryti turint žemesniuosius šventimus, gali užkirsti kelią į kunigystę (pavyzdžiui, jeigu lektorius kūniškai suartėjo su savo sužadėtine iki santuokos, kanonų teisė nurodo tokiam lektoriui niekada nebeteikti kunigystės sakramento kaip stokojančiam susilaikymo dorybės).
Žemesniųjų šventimų eiga
Asmuo, norintis gauti kunigystės sakramentą, pirmiausia turi gauti žemesniuosius šventimus. Žemesnieji šventimai nebūtinai reiškia, kad žmogus privalės tapti kunigu. Senovėje jų buvo daugiau ne trys grupės ir jie nesusiję su altoriaus tarnyste, todėl ir atliekame ne prie altoriaus. Žemesniuosius šventimus teoriškai gali gauti ir moterys, jiems, pavyzdžiui, priskiriamas ir moterų diakonatas, kuris šiais laikais yra išlikęs tik kai kuriose Ortodoksų Bažnyčiose. Žemesniųjų šventimų esmė - konkrečių tarnysčių vykdymas, kurioms įsipareigoja žmogus.
Šiais laikais akolito ir lektoriaus šventimai paprastai sujungiami į vieną apeigą. Juos teikti gali tik vyskupas.
Akolito šventimai turi vykti „susirinkimo viduryje“, navoje. Du subdiakonai atveda kandidatą pas vyskupą, aprengia vyskupo pašventinta sutana. Šventinamasis palenkia galvą, vyskupas ją tris kartus peržegnoja ir uždėjęs ranką perskaito vieną maldą. Po to, jeigu kitų šventimų nebūtų, vyskupas įteiktų mažąjį arnotą ir žvakę, ir tuo šventimai būtų baigti.
 |
| Vyskupas kerpa akolitą (vad. tonzūra) |
Dabar, kadangi iškart vyksta lektoriaus šventimai, įteikęs mažąjį arnotą vyskupas iš karto vėl žegnoja šventinamojo galvą, nukerpą nedidelį kuokštą plaukų ir uždėjęs ranką skaito trumpą lektoriaus šventimų maldą. Po jos vyskupas atverčia ir duoda skaityti naujajam lektoriui apaštalų raštų knygą. Šiek tiek paskaičius knyga grąžinama, ir vyskupas skaito trumpą, standartinį pamokymą naujajam lektoriui.
 |
| Apaštalų raštų skaitymas |
Šventimų pabaigoje vyskupas skelbia:
Palaimintas Viešpats! Štai Dievo tarnas [vardas], šventosios [pavadinimas] bažnyčios lektorius, vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
Po šventimų naujasis lektorius gauna žvakę ir prasideda kitos suplanuotosios apeigos.
Subdiakono šventimai taip pat yra trumpi. Vyskupas uždeda ranką lektoriui ant galvos, perskaito vieną maldą, tuomet įteikia jam specialų diržą arba orarių, kuriuo naujasis subdiakonas susijuosia. Po šventimų naujajam subdiakonui ant pečių uždedamas rankšluostis ir jis eina vyskupui nuplauti rankų.
Galima pamatyti, kad po kiekvienų šventimų žmogus gauna atitinkamus rūbus ir atlieka tai, kas būdinga tai šventimų pakopai - akolitas neša žvakę, lektorius - skaito Apaštalų raštų skaitinį, subdiakonas - patarnauja vyskupui (plauna rankas). Tą pačią logiką matysime ir kunigystės sakramento teikime.
Diakono šventimų eiga
Kunigystės sakramento teikimas paprastai visada yra sujungtas su Eucharistija, taigi, vyksta Dieviškosios Liturgijos metu. Diakono šventimai vyksta po Eucharistinio kanono, kai po maldos už Bažnyčią vyskupas laimina žmones sakydamas: „ir tebūna Aukščiausiojo Dievo ir mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus gailestingumas su jumis visais“. Po šių žodžių du subdiakonai išveda šventinamąjį subdiakoną prieš visus žmones ir iš pradžių tautai, paskui dvasininkams sako: „paliepkite!“ Suėmę šventinamąjį subdiakoną už rankų jie veda jį prie šventųjų vartų, kur jį „perima“ vienas arba du diakonai. Vyresnysis diakonas sako vyskupui: „paliepk, ekscelencija vyskupe“.
Šie veiksmai vaizdingai apibūdina, kas vyksta: kadangi dvasininkus turi rinkti Dievo tauta, subdiakonai ir diakonai prašo visų dalyvaujančiųjų pritarimo šventimams. Šventinamasis vedamas suėmus už rankų tarsi kalinys, nes senovėje šventi žmonės vengė tapti dvasininkais, bijojo tapti kam nors valdžia, todėl įsigalėjo paprotys šventinamuosius laikyti, kad jį nepabėgtų. Kai subdiakonai atveda šventinamąjį subdiakoną ir perduoda diakonams, tai simbolizuoja, kad asmuo pereina iš subdiakonų luomo į diakonų luomą.
Subdiakonas vedamas pas vyskupą, sėdintį prie altoriaus, jam nusilenkia, o tada tris kartus vedamas aplink altorių, kurį bučiuoja. Subdiakonui bučiuojant altoriui, dvasininkai gieda vestuvių giesmes:
„Šok iš džiaugsmo, Izaijau, nes Mergelė įsčiose nešiojo ir pagimdė Sūnų Emanuelį – Dievą ir žmogų! Jo vardas – Atžala, Jį garbindami [Tą] Mergelę šloviname.Šventieji kankiniai kovoję nuostabiai ir už tai vainikais apdovanotieji, melskit Viešpatį, kad mūsų sielas išganytų.
Garbė Tau, Kristau Dieve, apaštalų Gyriau, Džiaugsme kankinių, visiems skelbusių Vienesmę Trejybę.“
Apėjęs tris kartus altorių ir tiek pat kartų lenkęsis vyskupui subdiakonas klaupiasi prie altoriaus ir vyskupas, uždėjęs ranką garsiai skaito maldą:
Dievo malonė, gydanti negalias ir pašalinanti trūkumus, šventina pamaldųjį subdiakoną [vardas] diakonu: pasimelskime už jį, kad ant jo nužengtų Švenčiausiosios Dvasios malonė.
Pagal paprotį, šventinamasis į diakonatą klaupiasi tik ant vieno kelio, į kunigystę - ant dviejų, kas simbolizuoja kunigystės pakopas, skirtingą malonę. Po vyskupo paraginimo visiems pasimelsti, chorui garsiai daugybę kartų giedant „Viešpatie, pasigailėk“, vyskupas toliau uždėjęs ranką meldžiasi, ir perskaito dvi šventimų maldas. Po to, kai asmuo jau pašventinamas į diakonatą, jis atvedamas prie šventųjų vartų ir, visiems žmonėms vyskupas rodo diakonato simbolį - orarių (stulą). Rodydamas skelbia: „Aksios!“, kas reiškia: „Jis vertas!“, į tai dvasininkai ir žmonės atsako: „Aksios! Aksios! Aksios!“ šitaip patvirtindami, kad naujasis diakonas yra vertas šventimų. Tada iškeliamas antras diakono rūbas - apyrankiai, ir vėl skelbiama „Aksios!“, ir vėl visi tris kartus atsako tą patį. Taip dar įteikiama ripida - liturginė vėduoklė ir knygelė su pamaldų tekstais - Liturgikonas.
Įteikus paskutinį diakonato atributą, visi sveikina naująjį diakoną ir jis atsistoja altoriaus šone, kur su liturgine vėduokle vėduoja Kristaus Kūną ir Kraują, juos šitaip sergėdamas. Liturgija tęsiasi kaip įprasta.
Naujasis diakonas Švč. Komuniją jau priima kaip diakonas, kartu su dvasininkais presbiterijoje. Jis taip pat atlieka pirmąjį savo diakonišką veiksmą, kurį dabar darys dažnai - po visų Komunijos skelbia paskutiniąją Dieviškosios Liturgijos ekteniją.
Kunigo šventimų eiga
Kunigo šventimai teikiami kitoje pamaldų vietoje, nei diakono. Tai susiję su tuo, kad, kaip minėjome, kiekvienų šventimų pabaigoje asmuo daro tai, kas pridera jo naujajai tarnystei. Kunigo tarnystei pridera Eucharistijos šventimas, todėl šventimai vyksta prieš jį.
Per cherubinų giesmę šventinamasis eina užsidengęs galvą aeru, tarsi slėpdamasis prieš didį slėpinį. Kaip ir diakonoto šventimo metu, jis išvedamas prieš visus žmones, tačiau šįkart veda nebe subdiakonai, o diakonai. Du diakonai kreipiasi į žmones ir į dvasininkus „paliepkite“ ir ties šventaisiais vartais perduoda savo brolį diakoną kunigams, į kitą luomą.
Ir vėl kaip per diakono šventimus kunigai veda šventinamąjį aplink altorių, skamba vestuvių giesmės. Apėjęs triskart altorių, būsimasis kunigas klaupiasi jo šone ir vyskupas uždėjęs rankas skelbia:
Dievo malonė, gydanti negalias ir pašalinanti trūkumus, šventina pamaldųjį diakoną [vardas] kunigu: pasimelskime už jį, kad ant jo nužengtų Švenčiausiosios Dvasios malonė.
Po paraginimo visiems melstis, choras garsiai daugybę kartų gieda „Viešpatie, pasigailėk“, o vyskupas toliau uždėjęs ranką meldžiasi, perskaito dvi šventimų maldas.
Po šventimų, vyskupas veda naująjį kunigą prie šventųjų vartų, visų žmonių akivaizdon, ir iškelia epitrachilį - kunigo stulą. Vyskupas skelbia: „Aksios!“, ir žmonės bei dvasininkai tris kartus atsako tą patį. Epitrachilis įteikiamas kunigui. Kitaip tariant, ir vėl liturginiai rūbai teikiami kaip per diakono šventimus, tačiau vietoje diakoniškų, teikiami kunigiški: epitrachilis, apyjuosmis, arnotas, kryžius, liturgikonas. Po to dvasininkai sveikina naująjį kunigą, jis stoja į numatytą vietą prie kitų kunigų ir meldžiasi.
Eucharistinio kanono metu jis mintimis dalyvauja sakramente kaip kunigas, po Kristaus Kūno ir Kraujo pašventinimo gauna Kristaus Kūno dalį, ją įteikdamas vyskupas skaito naujajam kunigui standartinį pamokymą apie tai, kad šis gaunąs dvasinį užstatą, už kurį bus atsakingas Paskutinio teismo dieną.
Vykdydamas tai, kas įprasta kunigui, naujasis kunigas skaito paskutinę Dieviškosios Liturgijos maldą (maldą už ambono), taip pat laimina žmones kryžiumi Liturgijos pabaigoje.
Vyskupo šventimų eiga
Pagal galiojančią kanoninę tvarką, į vyskupus gali būti renkamas tik asmuo, negyvenantis vedybinio gyvenimo, kitaip tariant, arba visą gyvenimą laikęsis celibato/vienuolystės, arba tapęs našliu, arba jau užauginęs vaikus ir tapęs vienuoliu su sutuoktinės pritarimu (pavyzdžiui, kai abu sutuoktiniai nutaria pasitraukti į vienuolynus). Pagal tradiciją, išrinktasis asmuo prieš vyskupo šventimus pirma turi tapti vienuoliu (tokiam kunigui-vienuoliui suteikiamas archimandrito titulas).
Taip buvo ne visada, pirmaisiais amžiais vyskupai, kaip ir kunigai, galėjo turėti šeimas. Dabartinė kanoninė norma įvesta tik VII a. ir apriboja kandidatų į vyskupystę ratą. Iš vyskupo reikalaujama, kad visos jo mintys ir rūpesčiai būtų susiję tik su Bažnyčia ir kad jis nekauptų turto.
Vyskupo konsekracija (šventimai) susideda iš kelių etapų: pirmiausia vyskupą išrenka Šv. Sinodas, tada jis yra paskelbiamas išrinktuoju vyskupu (slav. наречение) ir tik tada keli vyskupai jį šventina.
Paskelbimas išrinktuoju vyskupu vyksta šitaip: nurodytą dieną du kunigai atveda būsimą vyskupą į vyskupų susirinkimą ir vyriausiasis vyskupas jam paskelbia: „Garbingasis archimandrite [vardas]! Jo Šventenybė patriarchas ir šventasis sinodas laimina tavo šventenybę tapti [pavadinimas] miesto vyskupu“. Į tai kandidatas turi atsakyti: „Jo Šventenybės patriarcho ir šventojo sinodo palaiminą tapti [pavadinimas] miesto vyskupu priimu ir nieko neturiu prieš“.
Tada skaitomos įprastos pradžios maldos, giedamas Šv. Sekminių troparas (giesmė) ir skelbiami keli maldavimai. Po jų skelbiama „ilgiausių metų“ patriarchui ir vyskupams, ir prasideda kandidato į vyskupus klausinėjimas.
Vyriausias vyskupas užduoda kandidatui klausimus apie jo tikėjimą, o jis visų akivaizdoje turi išpažinti savo ortodoksišką tikėjimą. Pabaigus šį tikėjimo išpažinimo aktą, Vyriausiasis vyskupas skelbia; „Šventosios Dvasios malonė per mūsų saikybę daro tave, Dievo mylintį archimandritą [vardas] išrinktuoju Dievo gelbėjamo [pavadinimas] miesto vyskupu“.
Protodiakonas veda išrinktąjį vyskupą prie visų vyskupų ir jis, įteikęs pasirašytą tikėjimo išpažinimą, bučiuoja vyskupų rankas. Vyriausias vyskupas jį laimina sakydamas: „Švenčiausiosios Dvasios malonė tebūna su tavimi.“
Pačių šventimų dieną išrinktąjį vyskupą prie šventųjų vartų veda vyriausiasis iš kunigų ir vyriausiasis iš diakonų. Ties vartais jį „perima“ vyskupai. Jeigu kunigą ar diakoną šventina tik vienas vyskupas, vyskupą turi šventinti mažiausiai du arba trys vyskupai.
Šventimai vyksta iškart po Trišvento giesmės, prieš Šventojo Rašto skaitinius.
Išrinktajam vyskupui atsiklaupus priešais altorių, atverčiama Evangelija ir tekstu į apačia uždedama šventinamajam ant galvos. Visi dalyvaujantys vyskupai sudeda savo dešines ant Evangelijos (taigi, ir ant šventinamojo galvos) ir vyriausias vyskupas skelbia:
Dievo malonė, gydanti negalias ir pašalinanti trūkumus, šventina Dievo mylinčiųjų vyskupų ir viso šventojo susirinkimo išrinktą ir išbandytą pamaldųjį archimandritą [vardas] Dievo gelbėjamo miesto [pavadinimas] vyskupu: pasimelskime už jį, kad ant jo nužengtų Švenčiausiosios Dvasios malonė.
Skambant „Viešpatie, pasigailėk“ vyriausias vyskupas perskaito dvi šventimų maldas, tada naujasis vyskupas atvedamas prie šventųjų vartų. Skelbiant „Aksios“ jam įteikiami vyskupo rūbai ir daiktai - . Gavęs žvakides - dikirijų ir trikirijų - naujasis vyskupas visus laimina ir choras jam gieda: „Eis polla eti, despota“ („ilgiausių metų, šeimininke/ganytojau“).
Toliau visą Dieviškąją Liturgiją tarnauja naujasis vyskupas. Jeigu yra ką šventinti į kunigus ar diakonus, šventina naujasis vyskupas. Po Dieviškosios Liturgijos vyriausias vyskupas įteikia naujajam vyskupui ganytojo lazdą ir pasako pamokymą.
Skirtingi dvasininkų titulai
Kartais žmones klaidina skirtingi dvasininkų titulai - ar archimandritas, protopresbiteris, patriarchas yra kunigystės sakramento laipsniai, ar kaip? Iš tiesų, šie titulai tėra garbės vardai, kurie senovėje buvo susiję su tam tikromis tarnystėmis ir padėtimi visuomenėje. Kunigystės sakramento visada buvo tik trys pakopos - diakonas, kunigas, vyskupas.
Diakonas gali gauti protodiakono (pirmojo iš diakonų) arba arkidiakono (vyriausiojo iš diakonų) garbės titulą. Protodiakonu senovėje buvo vyriausiasis iš vyskupo diakonų, arkidiakonu - vyriausias iš patriarcho diakonų. Yra netgi speciali apeiga, chirotezija (viena malda su rankos uždėjimu), kuria vyskupas paskirdavo diakoną protodiakono tarnystei. Šiandien protodiakono titulas ir protodiakono pareigos tarpusavyje nesusiję.
Vedęs kunigas gali gauti protopresbiterio arba arkikunigo (protojerėjaus) garbės titulą, kuris senovėje atitiko dekano arba kanclerio pareigas, ir šiam titului egzistuoja chirotezija. Šiais laikais pareigos ir titulas niekaip nesusiję.
Kunigai vienuoliai gali vadintis hegumenais arba archimandritais, šiems titulams taip pat egzistuoja chirotezija. Senovėje šie titulai priklausė vienuolynų vadovams, šiais laikais pareigos ir titulas niekaip nesusiję, vykdoma reforma, kurios tikslas grąžinti titulo ankstesnę reikšmę.
Vyskupai gali turėti arkivyskupo, metropolito arba patriarcho titulą. Jeigu patriarcho titulą gali turėti tik Vietinės Bažnyčios vadovas, tai arkivyskupo ar metropolito titulai rusų tradicijoje nebūtinai yra susiję su užimamomis pareigomis, gali būti suteikti ir kaip garbės vardai. Pagal pradinę reikšmę, metropolitas arba arkivyskupas yra vyresnysis tam tikro regiono vyskupas, kur yra daugiau vyskupų. Jis turi teisę šaukti metropolijos arba arkivyskupijos vyskupų susirinkimus ir jiems pirmininkauti.
Apibendrinant šį skyrelį, titulų daug, bet jie neturi sakramentinio pobūdžio. Kaip ir žemesnieji šventimai, šie įvairūs titulai nurodo į tarnystes ir pareigas, kurias prisiima asmuo.
Apibendrinimas
Be paties kunigystės sakramento Ortodoksų Bažnyčioje egzistuoja ir įvairios tarnystės, žemesnieji šventimai. Kunigystės sakramentas turi tam tikras sąlygas, jį gali priimti ne kiekvienas. Norintis priimti aukštesnę šventimų pakopą, žmogus pirma turi gauti žemesnius šventimus. Todėl iš tradicijos yra išsaugotos visos šventimų pakopos.
Kiekvieni šventimai turi kelis pagrindinius elementus - vyskupo maldą uždėjus ranką, šventimų pakopai būdingų drabužių įteikimą ir pakopai įprastų veiksmų atlikimą. Visus šventimus gali teikti vienas vyskupas, tik vyskupo šventimams būtini bent du ar trys vyskupai.
