D.U.K. apie praktinius santuokos klausimus


Bendri klausimai apie santuokos sakramentą išnagrinėti čia. Šiame straipsnyje atsakoma į praktinius klausimus apie santuoką. 

Daugelis atsakymų remiasi dokumentu, kuris vadinasi „Rusios Ortodoksų Bažnyčios socialinio mokymo pagrindai“.

1. ŠEIMOS PLANAVIMAS

Kaip Ortodoksų Bažnyčia žiūri į abortą?

Ortodoksų Bažnyčia moko, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo jo pradėjimo momento, t.y. kai žmogus atsiranda savo motinos įsčiose. Abortą ji laiko žmogžudyste. Pakanka pagalvoti apie tai, kad jau 21 savaitės vaiką gydytojams kartais pavyksta išgelbėti ir išauginti ne motinos įsčiose - nuo prasidėjimo momento tai yra pilnavertis žmogus, kuriam tereikia tinkamų sąlygų ir rūpesčio, kad išgyventų. Vertimas daryti abortą arba jo atlikimas be sutuoktinio sutikimo gali būti pagrindas nutraukti santuoką (žr. Santuokos sudarymas/išardymas Ortodoksų Bažnyčioje). Abortą atlikusioms moterims teikiama dvasinė ir psichologinė pagalba, tačiau veiksmas nepateisinamas.

Bažnyčia su meile ir supratingumu žiūri į tuos tėvus, kurie abortą atliko itin sudėtingomis aplinkybėmis - kai kyla pavojus motinos gyvybei ar išprievartavimo atveju. Nors pateisinti aborto negalima, tačiau pastoraciškai suprantama, kad ne kiekvienas yra pajėgus rizikuoti savo gyvybe ar sveikata ir priimti tokius sudėtingus sprendimus, todėl tokiais išimtiniais atvejais atlikusias abortus moteris Bažnyčia neatskiria nuo Eucharistijos sakramento, nors ir siūlo tam tikrą dvasinę pagalbą ir atgailos bei maldos kelią.

Ar ortodoksų šeima gali naudoti kontracepciją?

Ortodoksų Bažnyčios socialinis mokymas skiria dvi skirtingas kontracepcijos rūšis:

Pirmoji rūšis – abortinio veikimo kontraceptinės priemonės (spiralės, „kitos dienos piliulės“ ir t. t.), kurios sunaikina žmogiškąją gyvybę. Kadangi ortodoksai teigia, jog gyvybė užsimezga pradėjimo momentu, tokių priemonių vartojimas laikomas žmogžudyste. 

Antroji rūšis – neabortuojanti kontracepcija (prezervatyvai, natūralus šeimos planavimas, nutrauktas lytinis aktas ir pan.) yra leidžiama tam tikromis aplinkybėmis, nes nepražudo gyvybės.

Nors Šventojo Rašto idealas yra susilaikymas tam tikru laiku ir santuokiniai santykiai - kitu („Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę, kad atsidėtumėte maldai, paskui vėl sueikite draugėn, kad šėtonas negundytų jūsų nesusilaikymu“ - 1 Kor 7, 5), tačiau šiam keliui pajėgios ne visos poros, o ypač jeigu ne abu poroje yra tikintys. Jei dėl vienokios ar kitokios priežasties netinka susilaikymas – sprendimą dėl neabortuojančios kontracepcijos naudojimo pora turėtų priimti kartu su dvasios tėvu. Kitaip sakant, dvasios tėvas – žmogus, pas kurį pora nuolat eina išpažinties ir kuriuo pora labai pasitiki – gali patarti ir leisti naudoti neabortines kontraceptines priemones, kurios nežudo užsimezgusios gyvybės.

Šeima turi būti visada atvira idėjai turėti vaikų, motyvai planuoti šeimą neturi būti egoistiniai, o išplaukti iš atsakingos tėvystės ir motinystės, atsakingo santuokinio gyvenimo supratimo. Toli gražu ne kiekviena šeima turi ekonominių ir vidinių (psichologinių, fizinių, dvasinių) resursų rūpintis daugiavaike šeima, nors tokios šeimos ir skatintinos bei saugotinos. 

2. INTYMAUS GYVENIMO NUODĖMĖS

Ar nuodėmklausiui reikia pasakoti sutuoktinių intymaus gyvenimo detales?
„Rusios Ortodoksų Bažnyčios socialinio mokymo pagrinduose“ pabrėžiama, kad nuodėmklausys turi laikytis skaistumo ir tam tikro dvasinio tyrumo. Išpažintyje svarbiausia išpažinti, ką blogo esi padaręs, išsakyti pasiryžimą taip nebedaryti ir norą gyventi naujai. Detales, ypač sutuoktinių lovos gyvenimo nuodėmklausiui žinoti nebūtina, jei nebuvo laikytasi pasninko, tai pakanka pasakyti, kad su sutuoktiniu nesilaikyta pasninko, kaip konkrečiai tai vyko neturi nuodėmklausį dominti. Lenkijos autokefalinės bažnyčios vadovas metropolitas Saba yra taikliai pasakęs: „Bažnyčia neturi lįsti žmogui į kelnes“, o tuo labiau į sutuoktinių lovą.

Jeigu viena pusė nenori laikytis pasninko?

Apaštalas Paulius sako: „Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę“ (1 Kor 7,5). Jeigu kuri nors iš pusių dėl kažkokios priežasties nenori ar negali laikytis sutuoktinių pasninko, bendro susitarimo nėra. Reiškia, nedera ir trauktis vienas nuo kito. Tikinčiajam sutuoktiniui, nesilaikančiam pasninko dėl to, kad kitas sutuoktinis nenori/negali nuodėmės nebus, nes tai skaistūs santykiai teisėtoje santuokoje su mylimu žmogumi, o atsidėti maldai reikia abipusiu, o ne vieno sprendimu.

3. SUTUOKTINIŲ GYVENIMAS KARTU

Ar krikščionišku požiūriu vienas sutuoktinių gali gyventi kitur, pvz. dirbti užsienyje?

Teoriškai tokio draudimo nėra, praktiškai tradicijos tokie šeimos santykiai nerekomenduojami. Apaštalas Paulius, rekomenduodamas konkretiems žmonėms santuoką, yra pasakęs: „Jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Verčiau tuoktis negu degti“ (1 Kor 7,9). Darbas užsienyje yra tarsi toks ilgas „pasninkas“ vienas nuo kito ir gerai, jei žmonės užgrūdinti ir toks išsiskyrimas laikinas, bet kai tai trunka metų metus, pavojus santuokai vis auga. Ir čia galime prisiminti Apaštalo žodžius: „Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę“ (1 Kor 7,5).

Kokios yra įprasti išbandymai santuokoje?

Pasaulietiniai psichologai kalba apie keturis santykos išbandymus („krizes“), kuriuos verta apsvarstyti sužadėtiniams:

1 išbandymas. Gyvenimas kartu. 

Kai du jauni žmonės pradeda gyventi kartu, jie aptinka, kad yra labai skirtingi ir turi negerų įpročių, kurie kertasi. Skiriasi tvarkos, mitybos ir įvairių kitų sričių supratimas. Šio etapo įveika lengvesnė, jeigu asmuo gyveno didelėje šeimoje arba kolektyve (bendrabutyje, kariuomenėje ar pan.). Sutuoktiniai turi suprasti, kad vienas kito neperauklės, nepakeis, susitaikyti su vienas kito įpročiais ir rasti bendrą sugyvenimo būdą.

2 išbandymas. Pirmas vaikas. 

Atsiradus vaikui visas gyvenimas, buitis keičiasi. Trūksta miego, gali būti netvarkinga mitybą. Moteriai paprastai biologiškai ir fiziologiškai tai didesnis išbandymas negu vyrui, bet psichologiškai keičiasi ir vyras. Jeigu vyras daugiau praleidžia laiko darbe, o moteris - su vaiku, būtina stengtis ir vyrui skirti ne tik laiko vaikui, bet ir žmonai. Sutuoktiniai turi atpažinti savo nuovargį ir pagal tai priimti sprendimus, o, svarbiausia - palaikyti savo santykius skirdami dėmesį vienas kitam, pavidalo dviese, rasdami progas išeiti į pasimatymus. Per didelis užsisklendimas darbe arba per didelis dėmesys vien vaikui skatina sutuoktinių susvetimėjimą.

3 išbandymas. Vaikų paauglystė.

Vaikams paaugus, pasiekus paauglystę, prasideda dideli išbandymai susiję su tuo, kad vaikai tampa vis savarankiškesni, nors vis dar yra nebrandūs - tėvai pergyvena dėl jų gerovės. Šiuo laikotarpiu būdingas tėvų emocinis perdegimas, labai svarbus sutuoktinių emocinis ir psichologinis palaikymas vienas kitam.

4 išbandymas. Vaikai palieka namus

Jauniausiam vaikui palikus namus, sutuoktiniai vėl lieka dviese, kaip ir sudarę santuoką. Tada jų gyvenimuose atsiranda tam tikras vakuumas, jie buvo pripratę labai daug laiko skirti vaikams, jais rūpintis, dabar to nebėra. Gali kilti bloga pagunda ir toliau kištis į vaikų gyvenimą, nori jie to ar ne, bet vaikams galutinai atsiskyrus vakuumo pojūtis neišvengiamas.

Dažnai šis laikas sutampa su vidurio amžiaus krize - žmonės pradeda žvelgti į savo gyvenimą ir klausti savęs - ką aš veikiu gyvenime? Ar aš produktyvus? Kur mano veiklos vaisiai? Ką paliksiu po savęs? Ir vėl atsiranda susvetimėjimo grėsmė - gali atsirasti noras pradėti naują karjerą ar net iš viso gyvenimą iš naujo, užsidaryti juo sutuoktinio savo veikloje ir pan. Šiam laikotarpiu sutuoktiniai turi ruoštis iš anksto, ieškodami savęs ir savo išpildymo veikloje.

Ar Ortodoksų Bažnyčia leidžia skirtis?

Skyrybos Ortodoksų Bažnyčioje laikomos blogiu ir nelaime, bet gyvenime dažnai nutinka negerų dalykų, kurių iš anksto neplanavome. Tam, kad skyrybų būtų kuo mažiau, svarbu, kad sužadėtiniai kuo rimčiau pasiruoštų santuokai, gerai viską apsvarstytų, išklausytų pamokymų apie santuoką, pažintų vienas kitą kaip bičiuliai, draugai. Juk tikra meilė - tai ne tik kūniškas ar emocinis susižavėjimas, bet bendras žvelgimas į ateitį, bendros vertybės, bendra gyvenimo filosofija. Ar sutampa požiūris į gyvenimą, nemažai ištirti galima draugystės ir sužadėtuvių etapuose.

Visgi, jei atsitinka tokia nelaimė, kad santuoka subyra, Ortodoksų Bažnyčia linkusi duoti žmogui antrą ir net trečią šansą (žr. Santuokos sudarymas/išardymas Ortodoksų Bažnyčioje). Šv. Grigalius Nazianzietis yra pasakęs: „Pirmoji santuoka yra pagal įstatymą, antroji - iš gailestingumo, trečia - jau betvarkė (anomia). Kas peržengia ir šią ribą, tas tarsi kiaulė; nedaug yra tokios gėdos pavyzdžių“. Taip ir kanonų teisėje nusistovėjo leidimas tuoktis Bažnyčioje tris kartus suvokiant, kad visokių būna situacijų ir ne visada žmogus net ir kaltas, kad jo šeima iširo, tačiau jei tai kartojasi vėl ir vėl, reiškia, problema yra kažkur kitur. 

Įsipareigodami vienas kitam žmonės įsipareigoja visam gyvenimui ir norma yra ištikimybė vienas kitam iki pat amžinybės. 

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai