Ar tikrai mums dar trūksta atvirumo kitoms religijoms?


Taigi, perskaičiau šią nedidelę knygelę - „Evangelija pagal Konfucijų“. Pavadinimas provokuojantis, bet pats turinys dalykinis ir konstruktyvus - jei nepaisytume įvado ir apibendrinimo, tai knyga tėra trumpa, struktūruota konfucianizmo mokymo santrauka. Knygos tikslinė auditorija, matyt, yra katalikai, nes Konfucijaus pažinimo reikalingumas įvade argumentuojamas popiežių citatomis ir nuorodomis į Vatikano II susirinkimą. Tad aš šiek tiek netipinis skaitytojas, atitinkamai žiūrintis iš savo ortodokso varpinės.

Man kiek keista įvade matyti pastabą, kad „dabar tarp kai kurių krikščionių apologetų [...] nekrikščioniški mokymai arba ignoruojami, tarsi jie būtų beverčiai, arba be atodairos demonizuojami, net nesistengiant jų deramai pažinti“. Priešingai, mano įspūdžiu nuo XX a. vidurio daugelis viešųjų kalbėtojų bei akademikų vidurio ne tik nedemonizuoja kitų religijų, bet tapo mada apskritai demonais ir šėtonu nebetikėti (pradedant Bultmanno demitologizacijos tradicija), o multikultūralizmo lozungai jau kurį laiką skamba iš kiekvieno lygintuvo. Mokyklą baigiau prieš daugiau nei dešimt metų ir jau tada mokykloje bei jaunimo renginiuose buvo kalbama apie toleranciją ir įvairovę, o studentavimo metais jau susidūriau su mada, kad gali kritikuoti krikščionybę kiek nori (juk raganų medžioklės, kryžiaus žygiai, atsilikėliai), bet tik pabandyk panašiai pasakyti apie islamą (kuris yra graži taikos religija ir neturi nieko bendro su teroru) ar kitą religiją. Tuo, beje, noriai naudojasi Kinijos komunistai, mėgstantys savo kritikus kaltinti netolerantiškumu Kinijos kultūrai.

Šiuo požiūriu aktualesnėmis mūsų laikui atrodo knygos „Kaip Katalikų Bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją?“ (Thomas E. Woods, 2016 m., Katalikų pasaulio leidiniai) arba „Penki antikatalikiški mitai“ (Gerard M. Verschuuren, 2017 m., Vox Littera) - kaip ir tu knygų autoriai, jaučiu, kad krikščionybės vertė (minėtų knygų atveju - katalikybės) mūsų civilizacijai šiandien žmonėms yra gerokai mažiau akivaizdi. Visi mielai klausosi paskaitų apie budistinius koanus, lanko jogą, o kas toks šv. Grigalius Nysietis ir ką jis rašė mažai kas žino, nes krikščionybė jiems neįdomi, jie jos nepažįsta ir nenori pažinti. Vienas amerikietis ortodoksas, gimęs katalikų šeimoje, dalijosi savo tikėjimo keliu, kai skaitant, ką Thomas Mertonas rašo apie budizmą jo požiūris taip „praplatėjo“, kad dvidešimčiai metų jis paliko krikščionybę ir praktikavo būtent budizmą, kuris iš tų knygų pasirodė daug turtingesnis ir įdomesnis, nei krikščionybė. Grįžti į krikščionybę jį paskatino Bažnyčios Tėvai, kuriuose jis rado sau nepažįstamą krikščionybę.

Matyt, taip skirtingai matau situaciją, nes esu visiškai kitos kartos atstovas. Ta kultūra, kurioje aš užaugau (gimęs jau nepriklausomoje Lietuvoje) knygos autoriaus gyvenime yra tik epizodas. Kita vertus, tai JAV boomerių religinė kultūra ir ten į viską pažiūrėti galima iš šalies.

Antras klausimas, kuris man viduje kyla - dėl žodžio „Evangelija“. Ar tikrai Evangelija - tai Geroji naujiena, „kad nuolat kintančioje žmonijos sąmonėje mums atsiveria vis nauji Dieviškosios Tikrovės slėpiniai“ (105 psl.)? Ar tikrai „šiandienos ir rytojaus žmogui, vis labiau išsilavinusiam, [...] reikia Evangelijos, kurios centre būtų žmogus, jo autentiškoji tapatybė, jo dieviškoji prigimtis ir šventėjimo problematika“ (103 psl.)? Ar netampa tada vienodai, kokią religiją žmogus išpažįsta, nes visur jis gali tobulėti ir visur yra kažkoks šventumas?

Bet kokiu atveju, tokia religinė koncepcija yra tai, prieš ką XX-XXI amžiuje aktyviai pasisakė daugybė Ortodoksų Bažnyčios dvasininkų. Patriarchas Kirilas susilaukė nemažai sekuliarių žmonių kritikos už tai, kad prieš kelerius metus pradėjo šnekėti apie „žmogaus garbinimo ereziją“, kai žmogus ir jo tobulėjimas atsiduria visa ko centre. Bet beveik pusę amžiaus anksčiau, labai populiarus ortodoksų kunigas Seraphimas Rose'as išreiškė dae radikalesnes idėjas knygoje „Ortodoksija ir ateities religija“ (Orthodoxy and the Religion of the Future). Seraphimas Rose'as iki tapimo krikščioniu buvo homoseksualus kinų filosofijos studentas, studijavęs pas žymųjį Alaną Wattsą, apsigynęs magistro darbą apie daoizmą. Jis kaip tik buvo boomerių, hipių ir sektų kartos atstovas, kuri žavėjosi Rytų religijomis ir toleravo tos pačios lyties santykius. Bet kažkas jo galvoje „ne taip“ pasisuko ir jis pasikrikštijo, tapo vienuoliu bei rašė knygas apie tai, kokia krikščionybei pavojinga ta visa jogų ir meditacijų mada, užtvindžiusi Ameriką.

Man atrodo, kun. Dulskis yra tiesiog kitos kartos žmogus. Kartos, kuriai sutikti kiną ar arabą buvo mažos tikimybės įvykis, kuri praktikavo jogą ar karatė rūsiuose, daugiausiai remiantis samizdatu. Šiandien didmiesčių gyventojai su tomis kultūromis kontaktuoja nuolat, o jogos ir dzen mokyklų gausu visoje Lietuvoje. Aš augdamas Lietuvoje karatė treniruotėse pirmiausia buvau apmokytas ir praktikavau dzadzen meditaciją, o tik po to, jau studentavimo metais sužinojau, kad egzistuoja krikščioniška meditacija. Žinau, kad aš toks ne vienas, nes ne vienai auditorijai Lietuvoje esu pasakojęs apie krikščionišką meditaciją kaip apie kažką naujo ir negirdėto, kai visi tikrai yra girdėję apie jogą...




Tokie spontaniški pamąstymai po skaitymo. Žinau, kad įvairūs mano skaitytojai, tarp kurių yra buvusių Rytų religijų sekėjų, supras apie ką kalbu.

Populiarūs įrašai