Ką reiškia Liturgijos žodžiai: „Pergalės giesmę giedodami, šaukdami, skelbdami ir tardami“?

Diskas (patena) ir žvaigždė

Dieviškosios Liturgijos metu, per iškilmingiausią jos dalį - anaforą - kunigas taria žodžius „pergalės giesmę giedodami, šaukdami, skelbdami ir tardami“, tuo metu nuimdamas (arba nuima diakonas) žvaigždę nuo disko (patenos), ant kurio guli šventinimui paruošta duona. Šiuos žodžius sunku suprasti nežinant prieš tai skaitomos kunigo maldos, kuri dažniausiai mūsų kraštuose skaitoma tyliai.

Žodžiai yra šios maldos pabaigoje:

„Verta ir teisinga Tau giedoti, Tave laiminti, Tave šlovinti, Tau dėkoti, Tave garbinti kiekvienoje Tavo viešpatystės vietoje. Nes Tu esi neapsakomas, nesuvokiamas, neregimas, nepasiekiamas, amžinai egzistuojantis Dievas, kurs visada išlieki vienas ir tas pats - Tu ir Tavo Viengimis Sūnus, ir Šventoji Tavo Dvasia. Tu išvedei mus iš nebūties į būtį, ir nors mes nupuolėme, vėl mus pakėlei. Tu nepaliaujamai darei viską, idant mus atvestumei dangun ir padovanotumei mums būsimąją Savo Karalystę. Už tai Tau dėkojame, Tau, ir Tavo Viengimiui Sūnui, ir Šventajai Tavo Dvasiai, už viską, kas mums žinoma, ir už tai, kas mums liko nežinoma,  apreikštas ir neapreikštas Tavo mūsų dėlei atliktas geradarybes. Dėkojame Tau ir už šį Tarnavimą, kurį teikeisi priimti iš mūsų rankų, nors Tavo akivaizdoje stovi tūkstančiai arkangelų ir mirijadai angelų, cherubinai ir serafinai, šešiasparniai, daugiaakiai, sklandatys, plunksnuoti, pergalės giesmę giedodami, šaukdami, skelbdami ir tardami: „Šventas, šventas, šventas Viešpats Sebaot, pilnas dangus ir žemė Tavo garbės! Osana aukštybėse!“

Giesmę po garsiai ištartų žodžių gieda choras. Giesmė  „Šventas, šventas, šventas“ - Senajame Testamente pranašams apreikšta, Apreiškimo knygoje taip pat esanti angelų šlovinimo giesmė Dievui (tai ir yra ta „pergalės giesmė“). Įdomu, kad angelai - cherubinai, serafinai - dažnai vaizduojami ketvertais ir turintys keturis veidus:

„Jų veidai atrodė šitaip: visi keturi turėjo žmogaus veidą {iš priekio}, visi keturi turėjo liūto veidą dešinėje, visi keturi turėjo jaučio veidą kairėje ir visi keturi turėjo aro veidą {iš užpakalio}“ (Ez 1,10)

Padėkos maldos gale taip pat prasideda ketvertai: 1) arkangelai - angelai - cherubinai - serafinai 2) šešiasparniai - daugiaakiai - sklandatys - plunksnuoti 3) giedodami - šaukdami, skelbdami ir tardami.

Paskutiniojo ketverto, kuris ir visada skaitomas garsiai, daugiaprasmiškumą sunku perteikti ir slavų, ir lietuvių kalbose. Graikiškai šie žodžiai skamba šitaip:

Τὸν ἐπινίκιον ὕμνον ᾄδοντα, βοῶντα, κεκραγότα, καὶ λέγοντα.

Adonta (šiuolaik. adonda) - gali reikšti „giedoti, čiulbėti“, tame tarpe, pragysti kaip gaidys. Šis žodis gali reikšti ir erelio arba aro skleidžiamą garsą.

Boonta (šiuolaik. voonda) - viena vertus, gali reikšti šaukimą, kita vertus, tai žodis, kuriuo apibūdinimas gyvulio baubimas. Bous graikiškai yra „jautis, bulius“, boao - tai, ką tas jautis daro (pvz. sakinys bous boesei).

Kekragota - dar vienas žodis, šiaip jau nurodantis į gyvūnų skleidžiamus garsus. Pavyzdžiui, komedijų autorius Aristofanas šį žodį su prieš tai aptartuoju panaudoja derinyje kekragos kai boon apibūdinti tam, kaip žmogus leidžia nenatūralius žmogui garsus. Nors pirmoji žodyno reikšmė nurodo į varlės ar varnos skleidžiamus garsus, Apr 10,3 jis naudojamas lyginant žmogaus šūksnį su liūto riaumojimu - ekraxen osper leon mykatai - sušuko taip, kaip liūtas riaumoja

Legonta (legonda) - sakyti, tarti. Žodis, nurodantis į žmogaus kalbą. Populiarusis Antikos žmogaus apibrėžimas skelbia, kad žmogus yra logon echon, turintis žodį (nuo logos ir veiksmažodis lego), o gyvūnai dažnai apibūdinami kaip alogos, bežadžiai, bežodžiai.

Tokiu būdu, lyginant su Ezikielio knygos citata, peršasi išvada, kad liturgistas-poetas tyčia parinko keturis daugiaprasmius žodžius, kurie priešinga seka atkartoja pranašo Ezikielio išvardytas būtybes - žmogus, liūtas, jautis, aras vs. giedodami tarsi aras, baubdami tarsi jautis, šaukdami tarsi riaumojantis liūtas, tardami žodžius tarsi žmogus. Jei pranašų vizijose nuo jų balsų dreba staktos, tai graikų tradicijoje nuimant žvaigždę įprasta garsiai trinktelti žvaigždės kojelėmis per pateną (kartais net po kelis kartus).

Žinoma, visa tai - tik mistiniai simboliai. Dionizijus Areopagietis juokauja, kad jei angelai iš tikro turėtų liūto ar jaučio veidus, Dievo Artumas atrodytų pakankamai chaotiškai, jame būtų girdėti daugybė baubiančių jaučių, riaumojančių liūtų ir tai labiau primintų tvartą, nei šventovę. Šie simboliai skirti gilesnei, dvasinei tikrovei perduoti.