Ką reiškia Jėzaus žodžiai apie priesaikas (Mt 5,35-37)?


 „Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“.“
Kalno pamoksle Jėzus Kristus kalba apie svetimavimą, o po šios temos iškart pereina prie priesaikų. Šiuodvi temos tarpusavy susiję, nes tuokdamiesi asmenys duoda vienas kitam priesaiką (įžadą) būti kartu iki gyvenimo pabaigos. Pakartoto įstatymo knygoje jas irgi randame šalia. 

Įst 23,22-24 kalbama apie įžadų laikymąsi:

„Kai padarai įžadą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nedelsk jį įvykdyti, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, tikrai iš tavęs jo pareikalaus, ir tu užsitrauksi kaltę. Bet, susilaikydamas nuo įžadų, kaltės neužsitrauksi. Kas kartą išėjo iš tavo lūpų, tą turi ištikimai padaryti, lygiai kaip laisvai esi savo burna pažadėjęs VIEŠPAČIUI, savo Dievui.“ (Įst 23,22-24)

O sekanti eilutė, kuria prasideda naujas skyriaus, kalba apie svetimą: „Tarkime, vyras paima žmoną ir sueina su ja. Bet ji neranda malonės jo akyse, nes jis randa kokį nors jos nepadorumą...“ (Įst 24,1). Taigi, Jėzus komentuoja Mozės Įstatymą.

Kaip įprasta, Jėzus patvirtina senąjį Įstatymą ir primena žmonėms, kad jie jo nesilaiko. Juk Senajame Testamente parašta: „Neprisieksite apgaulingai mano vardu, išniekindami savo Dievo vardą: aš esu Viešpats“ (Kun 19,12). Tada Jėzus Kristus duoda Naują Įstatymą, teisumu viršijantį senąjį: „išvis neprisiekinėkite“.

Šv. Filaretas Maskvietis savo „Katekizme“ (XIX a.) stengiasi pateisinti pilietinių priesaikų egzistavimą tuo, kad Dievas taip pat prisiekė žmonėms (Heb 6,16-17). Tokios interpretacijos prireikė, nes ši Evangelijos vieta naudojama kai kurių radikalų pagrįsti įsitikinimą, jog bet kokios priesaikos prieštarauja Dievo moraliniam įstatymui. Jie atsisako prisiekti valstybei, tautai ir sako, kad tokia priesaika - nekrikščioniška. Visgi, šv. Filareto interpretacija Švento Rašto šviesoje yra silpna, ji apologetiška valstybės atžvilgiu.

Geresnį aiškinimą yra pateikęs šv. Hilarijus Piktavietis (IV a.). Jis rašo:
„Įstatymas numato bausmę už priesaikos laužymą, kad baimė įžado atžvilgiu sulaikytų nuo jo laužymo, kad tauta, tuomet dar grubi ir pasipūtusi, priesaikos dėka dažniau prisimintų Dievą. Bet tikėjimas panaikino priesaikų paprotį, kad mūsų gyvenimo darbai būtų vykdomi tiesoje. Kad būtų panaikintas melo veikimas, mums nurodyta kalbėti ir klausytis paprastai.“
Kitaip tariant, Jėzus moko krikščionis nevynioti žodžių į vatą. Platono dialoguose pagonys dažnai tikina vienas kitą savo sąžiningumu prisiekinėdami Dzeusu, Asklepiju, ar netgi sakydami „prisiekiu šunimi...“. Krikščionis neturi aušinti burnos ir sakyti kaip yra: taip, jeigu taip, ne, jeigu ne, padarysiu, jei padarysiu, nepadarysiu, jei nepadarysiu. Kristaus sekėjo sąžiningumas, žodžio teisumas turi būti žodžių įrodymas, o ne kiti žodžiai. Jis turi ne prisiekti, o liudyti gyvenimu, kad jo paprasčiausias žodis „taip, padarysiu“ yra geležinis, kad jis tikrai tai padarys. Ir, priešingai, išmintingas krikščionis neturi skubėti pasižadėti kažką daryti, švaistytis žodžiu, nes privalės kiekvieną žodį patvirtinti darbu.

Krikščionys neturėtų vienas kito reikalauti priesaikų, nes jei jie tikra Bažnyčia, turėtų visi gyventi šiuo idealu. Jeigu aš nepasitikiu kitais, kas pasitikės manimi? Idealioje krikščioniškoje visuomenėje priesaikos turėtų išnykti.

O kaip gi su priesaikomis ne idealioje, arba sekuliarizacije aplinkoje? Priesaikos (žinoma, ne Dievu, žeme ar siela) savaime neprieštarauja Evangelijai, jos tiesiog yra žemesnio lygio įstatymas. Jos kyla todėl, kad žmonės nepasitiki vieni kitais. Tada jie vieni iš kitų reikalauja priesaikos. Bet jei žmogus atsako už kiekvieną savo žodį, jei jo sąžinė tyra, nėra prasmės iš jo reikalauti priesaikos.

Populiarūs įrašai