Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tėvai apie pragarą


Hade (pragare) žmogus negali džiaugsmo ieškoti. (Sir 14,16)

Mano tarnai dainuos iš širdies džiaugsmo, o jūs verksite iš širdgėlos, aimanuosite iš sielvarto. (Iz 65,14)

Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. (Mt 13, 41-42)

„O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“. (Apr 21,8)

Piktadarys toliau tedaro piktadarybes, kas susitepęs, tesusitepa dar labiau, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja. Štai aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus. Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga. (Apr 22, 11-13)

Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ‚Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!‘ (Mt 25, 41)

Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. (1 Kor 6, 9-10)

Sunki stabų garbintojų ir ateistų mirtis... Amžinojo susierzinimo pragaras, nepasitenkinimo dėl neišsipildančių širdies vilionių, graužiantis žemiškojo gyvenimo ilgesys ir beviltiškas pyktis dėl suvokto bejėgiškumo apsivilkti kūnu ir sugrįžti į kūnišką pasaulį... persikelia žmogus į dvasinį pasaulį, negyvenęs žemėje dvasinio gyvenimo ir nepatyręs jo saldumo, ten jis ir gyvens, kaip plaukikas, išmestas į negyvenamą salą, viskas bus jam svetima, nežinoma ir keista.
Kunigas Aleksijus Kolokolovas (1902).





Jeigu surinktume ir pasvertume viso pasaulio liūdesį, ligas ir nelaimes į vieną sielą, tai pragaro kančios nepalyginamai sunkesnės ir stipresnės, nes net ir pats šėtonas bijo ugnies ežero.
Šv. vienuolis Antonijus Optietis (1795-1865).            

Žmonės mato, kad viskas pražuvo: turtų nebeliko, kūniškų malonumų nėra, grožis ir valdžia išnyko ir praėjo, prisimena ten apie tai ir liūdi dėl to, kad kankinasi, sužino, kad tai kas buvo jų įgyta – vien sapnas, turtas jų šešėlis. Prarado jie tai, ką turėjo ir įgijo tai ko neturėjo; kokias gėrybes mėgo, tos išnyko; o kančia kurios nekentė, užklupo juos. Kuo vylėsi, to jau nėra; ko nesibijojo, tą surado. Ir inkščia, kad pažeminti ir apvogti, kad ankstesnė buveinė buvo apgaulinga, o dabartinės kančios tikros, kad jų ramybė dingo ir bausmė nesibaigs.
Šv. vienuolis Efremas Siras (IV a.).




Niekas ir įsivaizduoti negali, kokį siaubą, kokias kančias kenčia tie, kas pakliūna į demonų rankas. Kartais bepročiai, tušti žmonės sako: kas kitiems, tas ir mums bus. Ar tai paguoda? Visiems užteks demonų. Tegu tuo nesiramina.
Kaip sunku kalėjime su nusikaltėliais! O pragare su demonais bus milijonus kartų sunkiau.
Igumenas Nikonas (Vorobjovas) (1894-1963).


Populiarūs įrašai