Lozorius kaip mūsų dvasios metafora (Jn 11,1–44)


„Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“. Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo:
„Tėve, dėkoju tau,
kad mane išklausei.
Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai.
Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų,
kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“.
Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“ (Jn 11,40-44)
Šiame skaitinyje pavartoti stiprūs žodžiai - „jau dvokia“. Keturias dienas miręs Lozorius jau ėmė pūti, nors buvo išteptas aliejais ir suvyniotas į drobules. Niekas netikėjo jo prisikėlimu, bet Kristus jį prikėlė.

Ir, visgi, net ir prikeltam Lozoriui tebebuvo sunku eiti. Jį vis dar varžė drobulės, ko gero, jis vis dar dvokė ir turėjo nusimaudyti. Taip ir mes net ir kai esame po krikšto, po atgailos dvasiškai prikelti, išsižadėję senojo „aš“ ir pradedame naują gyvenimą, vis dar tebeesame jį apsivilkę kaip tas dvokiančias drobules. Mūsų kūno geiduliai, mūsų aistros, negalios, tarsi balastas lieka su mumis, o Kristus savo dangiškoms galybėms sako: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“. Atsivertimas yra sąlyga naujam gyvenimui, Dievo malonės priėmimas dvasiniam prisikėlimui, tačiau, nors ir po atsivertimo viduje atgauname pilnavertį Dievo atvaizdą, tam, kad taptume panašūs į jį ir savo gyvenimu, turime apsivalyti nuo senojo „aš“ ir stengtis gyventi Kristuje, vienytis su Juo. To aukščiausia forma bažnyčioje - eucharistinis gyvenimas.


Komentarai

Populiarūs įrašai