„Kasdienė duona“ | Lk 7, 31-35

[Viešpats kalbėjo:] 31 „Su kuo aš galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs? 32 Panašūs jie į vaikus, kurie, susėdę prekyvietėje, šaukia vieni kitiems: 'Mes jums grojome, o jūs nešokote; mes giedojome raudas, o jūs neverkėte'.
33 Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos, negėrė vyno, tai jūs sakėte: 'Jis demono apsėstas'. 34 Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, jūs vėl sakote: 'Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis'. 35 Bet išmintį pateisino visi jos vaikai“.


Šiandien Jėzus kalba apie žmonių nusiteikimą. Žmogui, kuris nenori nieko keisti, kurio nuomonė jam pačiam yra teisingiausia, kuris turi savo išankstines nuostatas niekas neįtinka. Štai Jonas Krikštytojas – Dievo žmogus, pranašas, asketas, griežtas sau ir kitiems, nuolat pasninkaujantis, negeriantis vyno, gyvenantis dykumoje; ir Jėzus – taip pat Dievo žmogus, Mesijas, darantis gera, švelnus nusidėjėliams, gydantis ligonius, priimantis ir bendraujantis su vaikais ir moterimis, valgantis ir geriantis su visais už stalo. Atrodytų dvi priešingybės. Tačiau taip nėra. Žinoma jie skirtingi, skirtingi ne tik savo gyvenimo būdu, bet ir savo pašaukimu bei pačia prigimtimi, Jėzus daug viršesnis už Joną, tą ir pats Jonas praneša sutikęs Jėzų. Bet yra vienas juos vienijantis ir pats svarbiausias veiksnys – jie abu skelbia Dievo žodį, besiartinančią Dangaus Karalystę ir daro Dievo darbus. Jie abu yra Dievo žmonės. Todėl akivaizdu, jog tiems kam jie neįtiko, iš tiesų neįtiko ne jų gyvenimo būdas, nes kaip Jėzus ir nusako, jie yra gan skirtingi, todėl pasirinkti yra iš ko. Bet iš esmės tai kartai nereikalinga buvo Dievo žinia apie atsivertimą ir išgelbėjimą.

Ar taip buvo tik anai kartai? Deja ne, šie žodžiai tinka kiekvienai kartai ir tik maža bet kokios kartos žmonių dalis priima Evangelijos žinią (čia nekalbame apie mases pakrikštytųjų, bet apie sąmoningą apsisprendimą). O didžioji dalis išgirdusių, bet nepriėmusių kvietimo sekti Kristų randa pasiteisinimų: „netiko anas kunigas, nes buvo girtuoklis“, „kitas kunigas per daug griežtas ir tik pasninkauja“, „dar kitas per daug linksmas“, „o anas visada susiraukęs“, „nebuvau sekmadienį nes bažnyčioje šalta“, „vasarą neinu į bažnyčią, nes karšta“, „nemoku melstis“, „jie ten per daug meldžiasi“, „man sekmadienis išeiginė, tai neinu į bažnyčią“, „darbo dienom aš dirbu, tai neinu į bažnyčią“ ir t.t. Ar galime nuoširdžiai sau pasakyti, jog mano pasiteisinimai yra tikrai tos tikrosios priežastys dėl kurių nepraktikuoju tikėjimo? O gal, vis dėl to, derėtų pabandyti išeiti iš savo komforto zonos ir bandyti kažką keisti savo gyvenime? Šie pavyzdžiai labiausiai apie ėjimą į bažnyčią, nes tai akivaizdžiausia priklausymo Dievo tautai išraiška. Tačiau iš tiesų gyventi Evangelija yra daug daugiau ir sudėtingiau negu tik eiti į bažnyčią. Esmė juk ne tame. Tačiau jei mes randame, pripažinkime, prastų pasiteisinimų, kad nepadarytume tokio paprasto dalyko, tai ar galėsime padaryti dėl Evangelijos ir dėl Kristaus kažką daugiau? Žinoma, ne darbais esame išgelbėti, o tikėjimu į Kristų ir Jo išganingą Kančią bei Prisikėlimą. Tačiau, jeigu mes niekaip neatsiliepiame, mūsų tikėjimas neturi jokios išorinės išraiškos, jis yra miręs. Pabaigai kviečiu paskaityti ką šventasis apaštalas Jokūbas apie tai rašo:
Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?!
Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. /.../
Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas.“  (Jok 2, 14-17;26)

Šiandien dėkosiu Dievui už galimybę laisvai reikšti savo tikėjimą ir gauti Dievo malonės dovanas per Bažnyčią.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad turėčiau jėgų palaikyti savo tikėjimą veiksmu ir gerais darbais.

Populiarūs įrašai