Lk 5, 12-16
12 Jėzui būnant viename mieste, atėjo vyras, visas raupsuotas. Pamatęs Jėzų, jis parpuolė ant žemės ir maldavo: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!“ 13 Jėzus, ištiesęs ranką, palietė raupsuotąjį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir tuojau raupsai pranyko. 14 O Jėzus jam liepė niekam šito nepasakoti: „Tik nueik, pasirodyk kunigui ir atiduok auką už pagijimą, kaip Mozės įsakyta, jiems paliudyti“. 15 Tačiau garsas apie jį sklido vis plačiau, ir būrių būriai rinkdavosi jo pasiklausyti bei pagyti iš savo ligų.
16 O jis traukdavosi į nuošalesnes vietas melstis.
Šiandien skaitome pasakojimą apie, atrodytų, labai paprastą atsitikimą. Raupsuotas vyras ateina pas Jėzų ir Jėzus jį pagydo. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Visų pirma, keista yra tai, kad raupsuotasis buvo mieste. Raupsuotieji būdavo išvaromi už miesto teritorijos ir turėdavo gyventi nuošaly, kad neapkrėstų kitų. Ne gana to, jeigu matydavo netoliese sveiką žmogų, privalėdavo garsiai šaukti „raupsuotas“, kad aną perspėtų. Mūsų gi skaitomoje ištraukoje, raupsuotas vyras sutinka Jėzų mieste ir prisiartina tiek, kad gali su Juo šnekėtis. Galime daryti išvadą, jog jis išdrįso taip pasielgti, nes tikėjo, kad Jėzus jį išgydys. Savo beviltiškoje padėtyje jis apsisprendė nepaisyti visuomenės taisyklių ir ieškoti Jėzaus pagalbos. Jis parpuolė ant žemės ir maldavo: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!“ Žmogus nesako: „aš noriu būti švarus“, bet „jei TU, Viešpatie, panorėsi“. Štai toks nuostabus nuolankios, tikros maldos pavyzdys mums. O Jėzus atsako: „Noriu, būk švarus!“. Nes Jis mato to žmogaus širdį ir jo troškimą pasveikti nuo savo nešvarumų, nuo raupsų. Dievas visada nori išgelbėti žmogų.
Po to Jėzus liepia niekam nepasakoti ir nueiti pasirodyti kunigui ir paaukoti nustatytą auką. Kodėl Jėzus liepia nepasakoti? Dėl to, kad žmonės laukė mesijo, o Jėzaus stebuklai ir darbai nurodo, kad Jis ir yra mesijas. Lyg ir viskas tvarkoje. Tačiau žmonės klaidingai suprato mesijo misiją, jie tikėjosi žemiško tautos vado, kuris ves juos į sukilimą prieš romėnus ir išgelbės tautą nuo okupantų. Tačiau Dievo mintys nėra žmonių mintys, ir Dievo planai nėra žmonių planai. Todėl Jėzus nenorėjo, kad garsas apie Jį per daug pasklistų ir žmonės paskelbtų Jį karaliumi, ir pradėtų reikalauti vesti juos į kovą.
Tačiau svarbesnis mums kitas paliepimas: nueiti ir pasirodyti kunigui, bei paaukoti auką šventykloje. Šis paliepimas patvirtina mums, jog Jėzus nėra naujos religijos kūrėjas, ar įstatymo laužytojas. Jis nurodo laikytis Dievo per Mozę duoto įstatymo, laikytis nustatytų religinių ir visuomenės taisyklių. Istorijos pradžioje raupsuotasis atėjo pas Jėzų sulaužydamas taisykles, tačiau Jėzus ragina toliau jų laikytis. Ar tai dvigubi standartai? Ne. Jėzus tiesiog pats yra aukščiau įstatymo ir taisyklių. Nes Jis ir yra įstatymo davėjas. Todėl čia reikia suprasti ir atrasti teisingą pusiausvyrą, kuri aktuali ir mūsų dienomis, ypač kuomet kalbame apie žmonių sugalvotus įstatymus, taisykles ar papročius. Galėtume padaryti tokią išvadą. Viešpats ragina laikytis įstatymo, taisyklių ir papročių, tačiau, jie turi netrukdyti mums eiti pas Jėzų. O pasitikrinimui geriausiai tarnauja nuolanki ir tyra širdis, kaip to raupsuotojo. Jis neieškojo savo valios, bet paisė Dievo valios ir meldė: Viešpatie, jei tik panorėsi. Todėl Viešpats Jo ir nepasmerkė už tai, kad nesilaikė raupsuotiesiems skirtų taisyklių, bet išlaisvino iš jų, pagydydamas raupsuotąjį. Taip ir mums svarbu nuolankiai ieškoti Dievo valios savo gyvenime. Laikytis nustatytos tvarkos ir taisyklių, bet atmesti tai kas trukdo artintis prie Jėzaus.
Šiandien dėkosiu Dievui už raupsuotojo pavyzdį.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad sugebėčiau nuolankiai ieškoti Dievo valios ir artintis prie Jėzaus.
