„Kasdienė duona“ | Mk 3, 20-27
20 Jėzui sugrįžus namo, vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti. 21 Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti jo sakydami, kad jis kaip galvos netekęs.
22 Atvykę iš Jeruzalės Rašto aiškintojai sakė: „Jis turi Belzebulą“ ir: „Demonų kunigaikščio galia jis išvaro demonus“. 23 O Jėzus, pasivadinęs juos, ėmė kalbėti palyginimais: „Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną? 24 Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko. 25 Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka. 26 Todėl jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas. 27 Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus“.
Prieš pradėdamas savo viešąją veiklą Jėzus gyveno ramų, paprastą, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą. Nors beveik neturime Jėzaus jaunystės aprašymų, tik keletą vietų Luko evangelijoje. Galime numanyti, jog Jėzus buvo niekuo neišsiskiriantis, paprastas, malonus jaunuolis. Ir tik patys artimiausi – Jo mama Marija, patėvis Juozapas, dar keletas giminių, tokių kaip teta Elzbieta su vyru kunigu Zachariju ir jų sūnus Jonas žinojo kas yra Jėzus. Ir štai dabar, staiga, Jėzus ima daryti stebuklus, tampa mokytoju (anuo metu tai nebuvo labai neįprastas dalykas), Jį sekioja minios žmonių. Ir Jis su visu šiuo „bagažu“ grįžta namo, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti. O čia dar iš pačios Jeruzalės atseka Rašto aiškintojai, kitaip tariant ano meto religiniai autoritetai, ir sako, kad Jis demonų apsėstas, o gal net ir pats yra demonas. Saviškiai t.y. tolimesni giminaičiai ir kaimynai bando Jį sulaikyti ir sako, kad jis kaip galvos netekęs. Jiems visiškai nereikia jokių nemalonumų, sumaišties ir viso šito „cirko“. Jie gyvena savo gyvenimą ir nenori jokių permainų. Taigi, Jėzus buvo nesuprastas ir nepriimtas savo krašte.
Dažnai taip atsitinka ir šiandien. Tiems kas atranda asmeninį, artimą ryši su Dievu būna nelengva tuo dalytis su saviškiais. Taip atsitinka todėl, kad kiti žmonės temato išorinę atsivertimo pusę. Jie mato, kad žmogaus gyvenimas pasikeitė (ir nesvarbu, kad į geresniąją pusę), jis ėmė kitaip elgtis, atsisakė kažkokių yprastų dalykų, ėmė kasdien melstis, pradėjo dažnai vaikščioti į bažnyčią, pasikeitė jo draugų ratas ir panašiai. Ir paprastai žmones tai gąsdina. Jie mano, kad ir jiems reikės atsisakyti jų įprasto gyvenimo, ir tai tiesa, reikės atsisakyti senojo nuodėmės gyvenimo ir stengtis gyventi kitaip, tačiau jie namato esminio dalyko – susitikimas su Dievu žmogų keičia iš vidaus, jis tampa nauju žmogumi, kitu žmogumi, apsivelka Kristumi. Ir šio vidinio pokyčio pasekoje keičiasi ir visi mūsų išvardyti išoriniai dalykai. Ir dėl to tai nėra taip skausminga kaip gali pasirodyti žiūrint iš šono, atvirkščiai – tai išlaisvina ir teikia džiaugsmo. Dar daugiau – Kristus niekada tiesiog neatima dalykų iš žmogaus, Jis perkeičia tai į kažką didingesnio ir svarbesnio, kaip kad atsitiko apaštalams – iš paprastų žvejų, Kristus juos padarė žmonių žvejais.
Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad keičia mano gyvenimą į geresnį.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, suprasti, kad atsisakyti su Kristumi, reiškia gauti šimteriopai.
