„Kasdienė duona“ | Mk 1, 16-22
16 Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. 17 Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. 18 Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo.
19 Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. 20 Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį.
21 Jie atvyko į Kafarnaumą, ir netrukus, šabo dieną, nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo mokyti. 22 Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
Jėzus, prieš pradėdamas savo viešąją veiklą, atliko dvasinio pasiruošimo veiksmus. Tai nereiškia, kad iki tol Jis nebuvo tinkamas tam. Tačiau dar nebuvo atėjęs Jo metas. Ir štai Jis pasikrikštija pas Joną, Jis pasninkauja keturiasdešimt dienų dykumoje ir atsilaiko velnio gundomas. Tai tarsi perėjimas iš pasiruošimo į veiklos laiką. Jėzus užaugo, subrendo kaip žmogus, kaip vyras, kaip mokytojas.
Ir štai Jėzus išsirenka pirmuosius mokinius. Simoną, vėliau pavadintą Petru, Andriejų, Jokūbą ir Joną. Keista tai, jog atrodo Jis specialiai nesirinko, pamatė vienus brolius, vėliau kitus ir juos pasikvietė. Yra įvairių pamąstymų, kodėl Jėzus pasirinko būtent šiuos mokinius. Bet šiandien galime šią aplinkybę priimti žvelgdami iš mūsų konteksto – Jėzus iš tiesų kviečia absoliučiai visus žmones tapti Jo mokiniais, kiekvieną iš mūsų. Ir esminis momentas čia yra – atsiliepimas į šį kvietimą. Šie keturi žvejai buvo pirmieji, kurie atsiliepė į Jėzaus kvietimą ir priėmė Jo pašaukimą. Nors tai gali pasirodyti pakankamai beprotiška. Juk jie turėjo savo gyvenimus, savo verslą, jie buvo žvejai, turėjo nuosavas valtis ir greičiausiai gyveno ne taip jau ir prastai. Tačiau jiems to nepakako, jie ieškojo didesnės savo gyvenimo prasmės. O Jėzus jiems tai ir pasiūlė. Jis nepaėmė jų tapatybės, to kuo jie buvo, Jis pakėlė tai į naują aukštesnį lygį: Aš padarysiu jus žmonių žvejais. Mums gali kilti natūralus klausimas, o kodėl jie Juo patikėjo? Ir čia pat evangelistas Morkus mums pateikia atsakymą į šį klausymą: Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
Jėzus turi galią, Jis Dievo Sūnus, Jis turi galią perkeisti mūsų gyvenimą, pakelti jį į aukštesnį lygį, suteikti jam prasmę. Bet mes turime išdrįsti atsiliepti į Jo kvietimą ir, kaip pirmieji mokiniai, palikę viską sekti Jį. Ne visiems reikia fiziškai palikti savo namus, darbus, tačiau palikti viską, atiduoti viską į Dievo rankas savo širdimi ir protu. Išdrįsti paleisti iš rankų dalykus, kuriuos manomės kontroliuojantys, bet iš tiesų – kurie kontroliuoja mus. Jėzus siūlo mums naują gyvenimą. Ar išdrįsime eiti paskui Jį?
Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad Jis kviečia sekti Juo.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad išdrįsčiau palikti viską ir sekti paskui Jėzų.
