Rusios Ortodoksų Bažnyčios socialinio mokymo pagrindai. I d. Pagrindinės teologinės nuostatos

Rusios Ortodoksų Bažnyčios socialinio mokymo pagrindai
Originalo pavadinimas: Основы социальной концепции Русской Православной Церкви

© Vertė diak. Vitalis Dauparas


Šis dokumentas, priimtas Šventojo Rusios Ortodoksų Bažnyčios Vyskupų Susirinkimo (2000 m.), pateikia esminius Bažnyčios mokymo nuostatus apie Bažnyčios ir Valstybės santykius ir apie kitas šiais laikais svarbias visuomenines problemas.

Dokumentas taip pat atspindi oficialią Maskvos Patriarchato, santykių su valstybe ir pasaulietine visuomene, poziciją. Be to, jis nustato kai kuriuos vadovaujančius principus, kuriais remiasi spręsdami šiuos klausimus vyskupai, kunigija ir pasauliečiai. Dokumento charakteristika nusakoma jo kryptingumu į Rusios Ortodoksų Bažnyčios pilnatvės (vienybės) poreikį, išsitęsusį ilgame istoriniame laikotarpyje kanoninėje Maskvos Patriarchato teritorijoje ir už jos ribų. Todėl pagrindinės jo temos yra fundamentalūs teologiniai ir socialiniai Bažnyčios klausimai, o taip pat tos valstybių ir visuomenių gyvenimo sritys, kurios buvo ir išlieka vienodai aktualios Bažnytinei visumai XX-ojo amžiaus pabaigoje ir artimiausioje ateityje.


  1. Pagrindinės teologinės nuostatos


I.1. Bažnyčia yra tikinčiųjų į Kristų susirinkimas, į kurį Jis pats kviečia ateiti kiekvieną. Joje “visa dangiška ir žemiška” turi būti sujungta Kristuje, nes Jis - Galva “Bažnyčios, kuri yra Jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visur pripildo” (Ef 1, 22-23). Šventosios Dvasios veikimu Bažnyčioje vykdomas kūrinijos sudievinimas, išpildomas pradinis Dievo sumanymas apie pasaulį ir žmogų.

Bažnyčia yra Sūnaus, kurį atsiuntė Tėvas, atperkančiojo darbo ir pašventinančio Šventosios Dvasios, nužengusios Didžiąją Sekminių dieną, veikimo rezultatas.

Kaip sako Šventasis Irenėjus iš Liono: Kristus padarė save žmonijos galva, tapo atnaujintos žmogiškosios būties Galva - Jo kūno, kuriame įgyjamas priėjimas prie Šventosios Dvasios šaltinio. Bažnyčia - vienybė “naujojo žmogaus Kristuje”, “Dieviškosios malonės, gyvenančios daugelyje išmintingų kūrinių, paklūstančių malonei, vienybė” (A.S. Chomiakovas). “Vyrai, moterys, vaikai, giliai suskaldyti rasės, tautos, kalbos, gyvenimo būdo, darbo, mokslo, titulų, turto… - visus juos Bažnyčia atkuria Dvasioje… Visi gauna iš jos vieną prigimtį, nepaveikią griovimui prigimtį, kurios neveikia skaitlingi ir gilūs skirtumai, kuriais žmonės skiriasi vieni nuo kitų… Joje nuo šiol niekas nėra atskirtas nuo bendro, visi lyg ištirpsta vieni kituose paprasta ir nedaloma tikėjimo jėga” (Šv. Maksimas Išpažinėjas)


I.2. Bažnyčia yra dievažmogiškas organizmas. Būdama Kristaus kūnu, ji jungia savyje dvi prigimtis - dieviškąją ir žmogiškąją - su joms būdingais veiksmais ir troškimais (norais). Bažnyčia sujungta su pasauliu savo žmogiškąja, kūriniškąja prigimtimi. Tačiau, ji sąveikauja su juo ne kaip grynai žemiškas organizmas, bet visa savo slėpininga visuma. Būtent dievažmogiškoji Bažnyčios prigimtis daro įmanomu maloningą pasaulio perkeitimą ir apvalymą, vykstantį istorijoje per kūrybingą Bažnytinio Kūno narių ir Galvos bendradarbiavimą, “sinergiją”.  

Bažnyčia - ne iš šio pasaulio, taip pat kaip ir jos Viešpats, Kristus - ne iš šio pasaulio. Bet Jis atėjo į šitą pasaulį, “nužeminęs” save iki jo sąlygų, - į pasaulį, kurį Jam reikėjo išgelbėti ir atstatyti. Bažnyčia turi pereiti per istorinės kenozės¹ procesą, įgyvendindama savo atperkamąją misiją. Jos tikslas yra ne tik žmonių išgelbėjimas šiame pasaulyje, bet taip pat ir paties pasaulio išgelbėjimas bei atstatymas.

Bažnyčia pašaukta veikti pasaulyje pagal Kristaus atvaizdą (pavyzdį), liudyti Jį ir Jo karalystę. Bažnyčios nariai pašaukti vienytis su Kristaus misija, Jo tarnavimu pasauliui, kuris įmanomas Bažnyčiai tik kaip bendras (susirinkimo) tarnavimas, “kad pasaulis patikėtų” (Jn 17,21). Bažnyčia pašaukta tarnauti pasaulio išgelbėjimui, nes ir pats Žmogaus Sūnus atėjo “ne, kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį” (Mk 10,45).   

Išgelbėtojas apie save sako: “Aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris (pa)tarnauja” (Lk 22,27). Tarnavimas vardan pasaulio ir žmogaus išgelbėjimo, negali būti ribojamas nacionaliniais ar religiniais rėmais, apie tai aiškiai sako pats Viešpats palyginime apie Gailestingąjį samarietį. Dar daugiau, Bažnyčios nariai prisiliečia prie Kristaus, prisiėmusiu visas pasaulio nuodėmes ir kančias, susitikdami su kiekvienu alkstančiu, benamiu, sergančiu, kalinčiu. Pagalba kenčiantiems yra, tiesiogine šio žodžio prasme, pagalba pačiam Kristui ir su šio įsakymo vykdymu susijęs kiekvieno žmogaus amžinasis likimas (plg. Mt 25, 31-46). Kristus kviečia savo mokinius nesišalinti pasaulio, bet būti “žemės druska” ir “pasaulio šviesa”.  

Bažnyčia, būdama Dievo-žmogaus² Kristaus kūnu, yra dievažmogiška. Bet jeigu Kristus yra tobulas Dievas-žmogus, tai Bažnyčia dar nėra tobula Dievožmonija, nes žemėje ji kaunasi su nuodėme, ir jos žmogiškumas, nors vidujai ir sujungtas su Dieviškumu, anaiptol ne visame Jį išreiškia ir Jį atitinka.


I.3. Gyvenimas Bažnyčioje į kurį yra kviečiamas kiekvienas žmogus, yra nesustojantis tarnavimas Dievui ir žmonėms. Šiam tarnavimui kviečiama visa Dievo tauta. Kristaus Kūno nariai, dalyvaujantys bendrame tarnavime, atlieka ir savo ypatingas funkcijas. Kiekvienam suteikiama ypatinga dovana, kad tarnautų visiems. “(Pa)Tarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės šeimininkai, sulig kiekvieno gautąja malone” (1 Pt 4,10).
“Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą, kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – gydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam – stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam – dvasių atpažinimą, kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą. Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka” (1 Kor 12, 8-11).

Daugeriopos Dievo malonės dovanos duodamos kiekvienam atskirai, bet bendram Dievo tautos tarnavimo labui (tame tarpe ir tarnavimui pasauliui). Ir tai yra bendras Bažnyčios tarnavimas, vykdomas ne vienos, o skirtingų dovanų pagrindu. Dovanų skirtingumas sukuria ir tarnysčių skirtingumą, bet “esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur” (1 Kor 12, 5-6).
Bažnyčia kviečia savo ištikimuosius vaikus taip pat dalyvauti visuomeniniame gyvenime, kuris turi būti grindžiamas krikščioniškos dorovės principais. Aukščiausiojo kunigo maldoje Viešpats Jėzus meldė Dangiškąjį Tėvą už savo sekėjus: “Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. /.../ Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį” (Jn 17, 15,18).

Neleistinas manichėjiškas supančio pasaulio šalinimasis. Krikščionio dalyvavimas jame turi remtis supratimu to, kad pasaulis, visuomenė, valstybė yra Dievo meilės objektai, nes skirti būti perkeisti ir apvalyti Dievo įsakyta meile. Krikščionis turi matyti pasaulį ir visuomenę jų galutinio tikslo šviesoje, eschatalogiškoje Dievo Karalystės šviesoje. Dovanų skyrimas Bažnyčioje ypatingu būdu reiškiasi jos visuomeninio tarnavimo srityje. Nedalus Bažnyčios organizmas pilnai dalyvauja aplinkinio pasaulio gyvenime, tačiau dvasininkija, vienuoliai (-ės) ir pasauliečiai gali skirtingai ir skirtingais lygmenimis įgyvendinti šį dalyvavimą.      

I.4. Bažnyčia, vykdydama žmonių giminės išgelbėjimo misiją, daro tai ne tik per tiesioginį pamokslavimą, bet ir per gerus darbus, skirtus pagerinti dvasiškai-vertybinę ir materialinę supančio pasaulio padėtį. Dėl to ji įsitraukia į bendradarbiavimą su valstybe, net jei ji nėra krikščioniška, o taip pat su įvairiomis visuomeninėmis asociacijomis ir atskirais žmonėmis, net jeigu jie nesieja savęs su krikščionišku tikėjimu. Neiškeldama tiesioginės užduoties atversti visus į Ortodoksų tikėjimą su bendradarbiavimo sąlyga, Bažnyčia viliasi, kad bendri geri darbai atves jos bendradarbius ir kitus supančius žmones prie Tiesos pažinimo, padės jiems išsaugoti arba atstatyti ištikimybę Dievo duotoms dorovinėms normoms, patrauks juos į taiką, sutarimą ir gerovę, kurių dėka Bažnyčia galės geriausiu būdu atlikti savo gelbstintį veikimą.  

1. Kenozė - (gr. kenoo - apiplėšiu, ištuštinu) - teologijos terminas, kilęs iš Naujojo Testamento Laiško Filipiečiams (Fil 2,6): Kristus, turėdamas Dievo prigimtį, (...) apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą, kenozė nusako Absoliuto būtį kaip būvį dėl kitų.
2. Dievas-žmogus - (sl.Богочеловек - Dievažmogis) - teologijos terminas, Ortodoksų teologijoje išreiškiantis dvi - Dievo ir žmogaus - prigimtis esančias Kristuje. Lietuvių filosofinėje tradicijoje „Dievažmogio“ terminą vartojo, pavyzdžiui, A. Maceina.

Komentarai

Populiarūs įrašai